Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2021-09-02 · Administracinė byla Nr. I1-6318-423/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2021-09-02Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-12-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-09-02
Bylos Nr.
I1-6318-423/2021
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00989-2021-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Asta Urbonienė (pirm.)
Pareiškėjas
R. N.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-6318-423/2021Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00989-2021-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; (S) 55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugsėjo 2 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas. R. N. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 47 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2-7).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio mėnesio iki 2020 m. rugsėjo mėnesio buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN patalpose. Teigė, kad nuolat trūko gyvenamojo ploto, nebuvo vietos laisvai pajudėti, pasivaikščiojimo kiemeliai per maži. Nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengta pakankamai sanitarinių mazgų, tekdavo laukti eilėse, neužtekdavo laiko pasinaudoti tualetu ar dušu. Virtuvėje buvo įrengta tik viena viryklė ir trys šaldytuvai keturiasdešimčiai nuteistųjų, todėl kildavo nepatogumų gaminant maistą. Nurodė, kad visur veisėsi tarakonai, pelės, blakės. Pažymėjo, kad pastatas avarinės būklės, neremontuotas. Teigė, kad žiemą patalpose buvo šalta, oro temperatūra nesiekdavo 13 laipsnių. Nurodė, kad kiti nuteistieji rūkydavo bendrose erdvėse, todėl pareiškėjas turėjo kvėpuoti tabako dūmais, nors yra nerūkantis. Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, dvasinėmis ir fizinėmis kančiomis. Prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 16-23) nurodė, jog minimalaus ploto norma, tenkanti vienam asmeniui gyvenamosiose patalpose, pažeista nebuvo, be to, pareiškėjas galėjo laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje. Specialios rūkymo vietos įrengtos pataisos namų kieme. Gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose rūkyti draudžiama. Trečiajame pataisos namų sektoriuje uždarojoje zonoje įrengti 4 pasivaikščiojimo kiemai, o atvirojoje kolonijoje – 2 pasivaikščiojimo kiemai. Teisės aktuose nėra reglamentuojamas minimalus plotas, turintis tekti vienam nuteistajam pasivaikščiojimo metu. Trečiojo sektoriaus 14 būrio, kuriame gyveno pareiškėjas, sanitariniame mazge įrengti 9 klozetai, 2 pisuarai ir 10 praustuvų, o 14 patalpoje ir 7 patalpoje įrengta po vieną klozetą ir praustuvą. Pataisos namų virtuvėlės aprūpintos visu reikiamu inventoriumi pagal teisės aktų reikalavimus. Pastatai tvarkingi, patalpos remontuojamos pagal poreikį, periodiškai dažomos, atnaujinamos. Kenkėjų kontrolės paslaugas pataisos namams teikia UAB „Utenos deratizacija“, kuri reguliariai atlieka kenkėjų naikinimo darbus. Patalpose užtikrinama tinkama oro temperatūra, pagal poreikį nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų psichologus dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti, nėra jokių duomenų apie realiai jam kilusią neturtinę žalą ar neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2018 metų birželio mėnesio iki 2020 m. rugsėjo mėnesio.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnai) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Dėl gyvenamojo ploto

Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių PN neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.

Ginčo laikotarpiu iki 2020-01-21 galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte buvo reglamentuojama, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose minimalus plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o pagal 111.2. punktą, kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m. Analogiškos nuostatos reglamentuojama ir nuo 2020-02-06 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 - 2.2 punktuose.

Byloje nustatyta (b. l. 17, 35, 38-39), kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas šiose patalpose: nuo 2018-06-04 iki 2018-06-27 - 14 būrio 3 patalpoje, kurios plotas – 59,82 kv. m, joje įrengta 19 miegamųjų vietų; nuo 2018-06-27 iki 2020-01-08 – 14 būrio 10 patalpoje, kurios plotas – 60,77 kv. m, joje įrengta 19 miegamųjų vietų; nuo 2020-01-08 iki 2020-07-30 – 21 būrio 1 patalpoje, kurios plotas – 60,77 kv. m, joje įrengta 19 miegamųjų vietų; nuo 2020-09-02 – 1 būrio 7 patalpoje, kurios plotas – 21,30 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos.

Pareiškėjas taip pat buvo kalinamas kamerų tipo patalpose: nuo 2018-08-07 iki 2018-08-17, nuo 2019-06-28 iki 2019-06-29, ir nuo 2019-07-03 iki 2019-07-12 – 3 kameroje, kurios plotas – 12,65 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos; nuo 2019-07-12 iki 2019-07-17 – 1 kameroje, kurios plotas – 18,34 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos; nuo 2020-09-02 iki 2020-09-25 – 14 kameroje, kurios plotas – 19,04 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos. Laikotarpiu nuo 2020-07-30 iki 2020-09-02 pareiškėjas gyveno šalia Pravieniškių PN, su savo šeima (b. l. 39), o iš Pravieniškių PN išvyko 2020-09-25 (b. l. 41).

Nors skunde pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad kambariuose gyveno po 20 nuteistųjų, tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepaaiškino, kuriose konkrečiose patalpose, kuriuo laikotarpiu gyveno ar buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, nei nurodė atsakovės atstovas, nepateikė kartu su juo gyvenusių asmenų vardų, patalpos plano ar kitų objektyvių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo abejoti Pravieniškių PN pateiktais dokumentais ir konstatuoja, kad pareiškėjui bendrabučio tipo patalpose, padalijus jų plotą iš maksimalaus atsakovės atstovo nurodyto nuteistųjų skaičiaus (miegamųjų vietų skaičiaus), pareiškėjui teko nuo 3,14 kv. m iki 5,32 kv. m ploto, kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerų tipo patalpose pareiškėjui teko nuo 3,66 kv. m iki 6,34 kv. m, taigi, taip pat daugiau, nei reglamentuojama minimali ploto norma kamerų tipo patalpoms (3,6 kv. m.). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundas dėl patalpų perpildymo atmestinas.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių

Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži. Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad pataisos namų Trečiajame sektoriuje įrengti 2 pasivaikščiojimo kiemai po 9 kv. m ploto, uždarojoje zonoje – 4 pasivaikščiojimo kiemai, kurių plotas yra nuo 5,96 kv. m iki 8,32 kv. m (b. l. 35). Teisės aktai nereglamentuoja minimalaus ploto, turinčio tekti vienam nuteistajam pasivaikščiojimo metu, todėl teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad minėtas Pravieniškių PN kiemelių plotas yra per mažas ir dėl to pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Dėl buitinių kenkėjų

Pareiškėjas nurodė, kad jo gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai kenkėjai (tarakonai).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Byloje esantys duomenys (b. l. 24-34) patvirtina, kad Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu buvo sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Ši bendrovė reguliariai atlikdavo vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN patalpose.

Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Pravieniškių PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje. Higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017). Be to, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl šios aplinkybės. Byloje nenustatyta ir pats pareiškėjas neteigė, kad būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl buitinių kenkėjų veisimosi. Atsižvelgiant į tai, kad šioje dalyje nenustatytas civilinės atsakomybės sąlygų visetas, pareiškėjo argumentai dėl buitinių parazitų veisimosi atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl rūkymo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pataisos namuose nebuvo įrengtos patalpos rūkymui. Rūkymo vieta buvo pažymėta lauke, bet kiti nuteistieji rūkydavo bet kur.

Tabako gaminių vartojimo ribojimas numatytas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama: visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialines priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Atsakovės atstovas paaiškino, kad gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose nuteistiesiems rūkyti draudžiama, o specialios rūkymo vietos yra įrengtos lauke (pareiškėjas šios aplinkybės neneigia).

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kur, kada, kokiame būryje, kokie nuteistieji rūkė neleistinose vietose, nepaaiškino, ar dėl to kreipėsi į pataisos namų administraciją. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis Pravieniškių PN pareigūnams dėl to, jog kiti asmenys galimai rūko jo gyvenamosiose patalpose. Be to, nėra duomenų, kad dėl galimo buvimo su rūkančiais asmenimis pareiškėjui būtų kilusios kokios nors neigiamos pasekmės. Teismo vertinimu, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalizuotus pareiškėjo teiginius.

Žemesnės instancijos teismas

LVAT praktikoje pabrėžiama, jog vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašant imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo ir pan. (žr., pvz., LVAT 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017; 2017-02-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017 ir kt.).

Kaip minėta, byloje nenustatyta, jog pareiškėjas pataisos namų administracijai dėl kitų asmenų rūkymo būtų skundęsis ir prašęs jį atskirti nuo galimai rūkančių asmenų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus šioje dalyje laiko hipotetiniais ir neįrodytais.

Dėl kitų higienos ir buities sąlygų

Skunde nurodoma, kad patalpose buvo neremontuotos, žiemą patalpose buvo šalta, trūko sanitarinių įrenginių ir virtuvės inventoriaus.

Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Laisvės atėmimo vietos įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.).

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 (toliau – Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos), nurodyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta: po 1 praustuvę ir po 1 klozetą penkiolikai asmenų (7.4 ir 7.6 p.), taip pat po 1 dušo ragelį vienam besiprausiančiam asmeniui (13.1 p.). Bendrabučio tipo patalpų virtuvėlėje elektrinė viryklė įrengiama tik esant techninėms galimybėms (2.4 p.), o šaldytuvai įrengiami pagal poreikį (2.9 p.).

Atsakovės atstovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų paneigti pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamos patalpų būklės, per žemos oro temperatūros, sanitarinių ir virtuvės įrenginių kiekio atitikties Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų reikalavimams. Nors atsakovės atstovas pateikė kai kurių būrių sanitarinių įrenginių skaičių, nenurodė, kiek asmenų vienu metu naudojosi šiais sanitariniais mazgais. Pareiškėjas savo teiginių taip pat nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais.

Kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005-03-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007-03-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Pravieniškių PN turi pareigą laikytis nuteistųjų ir suimtųjų kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Pravieniškių PN nepateikus informacijos dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių šioje dalyje, jos vertintinos pareiškėjo naudai, pripažįstant, kad tam tikru laikotarpiu (nuo 2018-06-04 iki 2020-07-30 ir nuo 2020-09-02 iki 2020-09-25) pareiškėjui galėjo būti neužtikrinama tinkama gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, techniškai tvarkinga aplinka, tinkamas sanitarinių ir virtuvės įrenginių kiekis, kas neatitinka Lietuvos higienos normos HN134: 2015 12, 16 punktų reikalavimų bei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 7.4 ir 7.6, 13.1, 2.4 ir 2.9 punktų reikalavimų.

Teismas sutinka, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas aplinkybes dėl neremontuotų patalpų ir per žemos oro temperatūros nurodė tik deklaratyviai, vien konstatuodamas, kad tokie pažeidimai buvo, bet nedetalizuodamas dėl to jam kilusių konkrečių neigiamų pasekmių, neišskirdamas priežastinio ryšio, nepateikdamas jokių neturtinei žalai pagrįsti objektyvių įrodymų.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT bylose (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį ir pobūdį, teismas atsižvelgia į aplinkybę, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą ar kitaip stengęsis apginti savo pažeistas teises. LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų Visuomenės sveikatos centro ar kitų kompetentingų institucijų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).

Svarbu ir tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo nesikreipė. Skundą teismui padavė tik praėjus aštuoniems mėnesiams nuo paskutinės ginčo laikotarpio dienos ir praėjus beveik trims metams nuo pirmosios ginčo laikotarpio dienos, kuomet, kaip nurodo skunde, ėmė patirti neturtinę žalą. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Aplinkybės, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba bei nesistengė kitaip apginti savo pažeistų teisių tiek ginčo laikotarpiu, tiek iškart po jo, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., LVAT 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017).

Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Nustatyta, kad pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų psichologą dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių (b. l. 37).

Teismas, atsižvelgdamas į šios individualios bylos aplinkybes, į tai, kad pažeidimai nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, konstatuoja, kad teismo sprendimu pripažintas Pravieniškių PN pareigūnų minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo. R. N. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo R. N. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo pažeista laikotarpiu nuo 2018-06-04 iki 2020-07-30 ir nuo 2020-09-02 iki 2020-09-25, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Asta Urbonienė