Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-03-27 · Civilinė byla Nr. 2A-400/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-27
Bylos Nr.
2A-400/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Egidijus Žironas, Virginija Čekanauskaitė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto ūkininko E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui ūkininkui E. P. dėl įsiskolinimo priteisimo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ ir atsakovas ūkininkas E. P. sudarė keturias lizingo sutartis: 2005 m. kovo 9 d. lizingo sutartį Nr. LT015870 (dėl tralo „Robuste Kaiser CH 1071“), 2005 m. gruodžio 1 d. lizingo sutartį Nr. LT025758 (dėl medkirtės „Lannen 340 Forest“), 2006 m. gegužės 18 d. lizingo sutartį Nr. LT033216 (dėl automobilio „Santana PS-10“) ir 2007 m. rugpjūčio 24 d. lizingo sutartį Nr. LT058987 (dėl medkirtės „Lannen 860 Forest“). Ieškovo teigimu, atsakovui netinkamai vykdant savo įsipareigojimus, 2008 m. lapkričio 10 d. lizingo sutartys buvo vienašališkai nutrauktos. 2008 m. gruodžio 30 d. šalys sudarė įsiskolinimo mokėjimo sutartį (toliau – Įsiskolinimo mokėjimo sutartis), kuria atsakovas įsipareigojo padengti įsiskolinimą, susidariusį pagal lizingo sutartis Nr. LT025758, LT033216 ir LT058987, – 122 225,17 Lt, taip pat mokėti palūkanas. Atsakovui nevykdant įsipareigojimų ir pagal šią sutartį, 2009 m. balandžio 8 d. ji taip pat buvo nutraukta. Ieškovo teigimu, atsakovo įsiskolinimas pagal Įsiskolinimo mokėjimo sutartį yra 123 411,61 Lt. Be to, ieškovui buvo negrąžintas turtas pagal lizingo sutartį Nr. LT025758 (medkirtė „Lannen 340 Forest“), kurio likutinė vertė siekia 25 933,33 Lt. Tuo tarpu grąžintas turtas, nuomotas pagal lizingo sutartį Nr. LT033216 (automobilis „Santana PS-10“), buvo parduotas su 25 0005 Lt dydžio nuostoliu; dėl šio turto pardavimo patirta ir 995 Lt papildomų išlaidų. Remdamasis išdėstytu, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 123 411,61 Lt dydžio įsiskolinimą, 25 933,33 Lt dydžio nuostolius dėl negrąžinto turto, 25 005 Lt dydžio nuostolius dėl turto pardavimo, 995 Lt dydžio papildomas išlaidas, iš viso 175 344,94 Lt, ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Teismas išnagrinėjo bylą 2013 m. sausio 21 d. posėdyje nedalyvaujant atsakovui, nes sprendė, kad atsakovas nepateikė negalėjimą dalyvauti jame (buvimą užsienyje) pagrindžiančių įrodymų.

Teismas nustatė, kad atsakovas įvykdė savo įsipareigojimus pagal 2005 m. kovo 9 d. lizingo sutartį Nr. LT015870, o ieškovas dėl jų nekelia jokių reikalavimų. Tuo tarpu kitų lizingo sutarčių nutraukimo dieną – 2008 m. lapkričio 10 d. – įsiskolinimas pagal 2005 m. gruodžio 1 d. lizingo sutartį Nr. LT025758 sudarė 10 237,33 Lt, pagal 2006 m. gegužės 18 d. lizingo sutartį Nr. LT033216 – 2 579,51 Lt, o pagal 2007 m. rugpjūčio 24 d. lizingo sutartį Nr. LT058987 – 109 408,34 Lt. Teismo nuomone, 2008 m. gruodžio 30 d. sudaryta Įsiskolinimo mokėjimo sutartimi šalys susitarė dėl pagal nurodytas lizingo sutartis Nr. LT025758, LT033216, LT058987 susidariusio įsiskolinimo. Tai, kad toks įsiskolinimas buvo susidaręs lizingo sutarčių nutraukimo dieną, patvirtina ir nurodytos skolos pagal kiekvieną lizingo sutartį atskirai. Teismas pažymėjo, kad Įsiskolinimo mokėjimo sutarties atsakovas neginčijo, todėl sprendė, jog atsakovas sutiko ir patirtino, kad jo įsiskolinimas pagal nutrauktas lizingo sutartis sudaro 122 225,17 Lt. Kadangi Įsiskolinimo mokėjimo sutartimi šalys buvo sutarusios ir dėl palūkanų bei kitų mokėjimų, todėl ieškovas pagrįstai reikalauja 10 86,44 Lt dydžio palūkanų ir 100 Lt dydžio sutarties mokesčio. Teismas atkreipė dėmesį, kad Įsiskolinimo mokėjimo sutartimi šalys buvo susitarusios tik dėl turtinio įsipareigojimo pagal lizingo sutartis bei palūkanų dengimo, o ne dėl visų nuostolių pagal jas atlyginimo.

Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl ieškovo reikalavimo priteisti 25 933,33 Lt negrąžintos medkirtės, nuomotos pagal 2005 m. gruodžio 1 d. lizingo sutartį Nr. LT025758, likutinę vertę. Teismas nustatė, kad po lizingo sutarties nutraukimo medkirtė nebuvo grąžinta; atsakovas nurodė, kad ji sudegė. Liudytoju apklaustas buvęs ieškovo darbuotojas D. M. patvirtino, kad atsakovas jam pranešė apie gaisrą. Teismas nurodė, kad turtas buvo apdraustas, tačiau draudikas apie įvykį nebuvo informuotas ir žala nebuvo atlyginta. Pagal lizingo sutarties nuostatas pareiga pranešti draudikui apie įvykį buvo nustatyta atsakovui, o ne ieškovui. Lizingo sutartis numato, jog turto žuvimo atveju, jei draudikas atsisako mokėti draudimo išmoką, atsakovui lieka įsipareigojimas padengti patirtus nuostolius. Draudikas ADB „Ergo Lietuva“ 2012 m. gruodžio 3 d. rašte nurodė, jog draudimo liudijimas buvo nutrauktas 2007 m. spalio 25 d. dėl draudimo įmokos nesumokėjimo. Tuo tarpu daiktas žuvo 2007 m. gruodžio 10 d. – nesant draudiminės apsaugos dėl atsakovo kaltės. Tuo remdamasis, teismas konstatavo, kad atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas, todėl, žuvus daiktui, ieškovui nebuvo išmokėta draudimo išmoka. Taigi ieškovas pagrįstai reikalauja atlyginti neišpirkto turto vertę.

Teismas taip pat nesutiko su atsakovu, kad pagal 2006 m. gegužės 18 d. lizingo sutartį Nr. LT033216 nuomotas automobilis buvo parduotas už pernelyg mažą kainą. Teismas nustatė, kad lizingo sutarties nutraukimo dieną neišpirkta automobilio vertė sudarė 41 451,27 Lt (be PVM), o vėliau jis buvo parduotas už 16 446,27 Lt (be PVM); dėl to susidarė 25 005 Lt dydžio nuostoliai. Teismas pažymėjo, kad automobilis buvo grąžintas ieškovui tik 2009 m. spalio 12 d., nors Įsiskolinimo mokėjimo sutartis buvo nutraukta 2009 m. balandžio 8 d. Automobilis 2009 m. spalio 15 d. buvo įvertintas 25 000 Lt suma (greito pardavimo kainą – 14 000 Lt); jis kelis kartus buvo pervertintas ir prieš pardavimą (2010 m. sausio 24 d.) vertė siekė 19 000 Lt (greito pardavimo kaina – 13 000 Lt). Kadangi turtas buvo parduotas už 16 446,27 Lt (be PVM), pardavimo kaina atitinka realią jo vertę. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas neužsiima automobilių pardavimu, todėl aptariamo automobilio laikymas ir saugojimas neatitiktų ieškovo interesų. Pardavimą ieškovas buvo pavedęs profesionalui – UAB „Baltijos realizacijos centrui“, kuris už savo paslaugas gauna atlygį, todėl nėra pagrindo teigti, jog turtą buvo siekiama parduoti kuo mažesne kaina. Be to, grąžintas automobilis buvo su daugybe defektų. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovas neinformavo ir nesiūlė atsakovui pačiam parduoti grąžintą turtą, nes jį paneigia ieškovo 2010 m. sausio 19 d. pasiūlymas. Ieškovo nuostoliais teismas pripažino ir 995 Lt dydžio komisinį mokestį, sumokėtą pardavimo tarpininkui.

Teismas atmetė atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį reikalavimui atlyginti nuostolius; atsakovo teigimu, terminas šiam reikalavimui skaičiuotinas nuo 2008 m. gruodžio 30 d. ir baigėsi 2011 m. gruodžio 30 d., o ieškinys pareikštas tik 2012 m. sausio 27 d. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas atlyginti negražinto turto neišpirktą vertę atsirado tuomet, kai ieškovui tapo žinoma, jog atsakovas turto negrąžins. Apie tai, kad buvo gaisras ir turtas žuvo, ieškovas nurodė sužinojęs tik iš 2010 m. sausio 15 d. pažymos. Liudytojas D. M. patvirtino, kad apie gaisrą ieškovas buvo informuotas, tačiau kada, negalėjo nurodyti. Atsakovas savo teiginių, jog iš karto po gaisro informavo ieškovą, nepagrindė jokiais įrodymais, todėl jie atmestini. Dėl nurodyto teismas laikė, kad ieškovas apie tai, jog turtas nebus grąžintas, sužinojo 2010 m. sausio 15 d. Tuo tarpu ieškovo teisė reikšti reikalavimą dėl nuostolių iš turto pardavimo bei papildomų išlaidų priteisimo atsirado tik pardavus turtą ir paaiškėjus nuostolio dydžiui – 2010 m. vasario 9 d. Taigi abiem atvejais ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas E. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą nedalyvaujant apeliantui. Kartu su elektroniniu paštu pateiktu prašymu atidėti teismo posėdį apeliantas negalėjo pateikti įrodymų, pagrindžiančių negalėjimą jame dalyvauti, nes tuo metu tokių įrodymų dar neturėjo. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad apeliantas galėtų būti išvykęs į užsienį. Be to, aptariamame posėdyje ieškovas pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kurie apeliantui tuo metu nebuvo perduoti. Teismas, atsižvelgdamas į apelianto aktyvų vaidmenį procese, turėjo įvertinti, kad apeliantas teiks savo argumentus dėl ieškovo paaiškinimų, todėl, netenkinęs prašymo atidėti posėdį ir nesudaręs galimybių susipažinti su paaiškinimais, apskritai turėjo nepridėti jų prie bylos. Nurodyti teismo veiksmai pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Nauji įrodymai dėl ieškovo paaiškinimuose nurodytų aplinkybių pateikiami su skundu.

2. Teismas padarė klaidingas išvadas dėl draudiminės apsaugos negaliojimo, nes rėmėsi ieškovo suklastotu įrodymu – draudiko ADB „ERGO Lietuva“ 2012 m. gruodžio 3 d. raštu. Šis suklastotas įrodymas buvo pateiktas siekiant paneigti ieškovo neveikimą nesikreipiant į draudiką dėl sudegusios medkirtės. Su skundu pateikiama ADB „ERGO Lietuva“ 2013 m. rugpjūčio 24 d. pažyma iš esmės patvirtina, kad 2007 m. lapkričio 10 d. atliktą apelianto mokėjimą draudikas priėmė ir užskaitė, todėl nuo 2007 m. lapkričio 11 d. iki 2008 m. vasario 3 d. draudiminė apsauga buvo atstatyta ir galiojo.

3. Teismas neteisingai nustatė, kad ieškovas apie medkirtės gaisrą sužinojo tik 2010 m. sausio 15 d., todėl nepagrįstai nuo šios datos skaičiavo ieškinio senaties terminą. Su skundu pateikiamas apelianto 2007 m. gruodžio 10 d. pranešimas ieškovui, kurį pirmosios instancijos teismas grąžino, patvirtina savalaikio ieškovo informavimo apie gaisrą faktą. Be to, iš liudytojo D. M. parodymų seka, kad apie gaisrą jis žinojo anksčiau nei 2010 m. sausio 15 d. Šis liudytojas taip pat patvirtino, kad jam buvo žinoma apie kai kurių draudimo įmokų nesumokėjimą; tokioje situacijoje rūpestingas asmuo būtų pats apdraudęs savo turtą (lizingo sutarties 8.5 p.). Kadangi draudimo sutarties galiojimo terminas buvo nustatytas iki 2008 m. vasario 3 d., todėl ieškovas jau tą dieną galėjo žinoti, jog, sudegus medkirtei, draudimo sutartis ne tik nepratęsta, bet ir nesudaryta nauja. Negalima daryti išvados, kad ieškovas 2008 m. vasario 3 d. – 2010 m. sausio 15 d. laikotarpiu negalėjo nežinoti, kodėl nuomojamas daiktas nėra apdraustas (lizingo sutarties 8.3.1 p.). Nelogiška, kad apeliantas būtų veikęs ne savo interesais ir nepranešęs apie gaisrą ieškovui. Apelianto 2007 m. gruodžio 10 d. pranešimas kartu buvo skirtas suderinti tarpusavio veiksmus – perduoti ieškovui pareigą rūpintis draudimo išmoka, nes apeliantas tuo metu buvo užsienyje. Ieškovas žodžiu patvirtino gavęs pranešimą ir nepareiškė jokių prieštaravimų. Todėl teismo išvada, kad pareiga informuoti draudiką teko tik apeliantui, yra neteisinga; rūpestingas kreditorius negalėjo likti nuošalyje. Kadangi iš 120 tūkst. Lt draudimo išmokos ieškovui tiesiogiai būtų atitekę tik apie 26 tūkst. Lt, tikėtina, kad ieškovas su draudiku sudarė suokalbį.

4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas neginčijo 2008 m. gruodžio 30 d. sudarytos Įsiskolinimo mokėjimo sutarties, – apeliantas buvo pateikęs priešieškinį, bet teismas jį atsisakė priimti. Teismas taip pat neteisingai sprendė, kad šioje sutartyje numatytas 122 225,17 Lt dydžio įsiskolinimas buvo lizingo sutarčių nutraukimo dieną (sutarties 2.1 p.), kad buvo susitarta tik dėl turtinio įsipareigojimo bei palūkanų dengimo, bet ne dėl nuostolių (sutarties 1.1 p.). Įsiskolinimo mokėjimo sutartyje buvo fiksuota tik gautina suma, jokie skaičiavimai pagal atskiras lizingo sutartis, laikotarpius nebuvo atlikti. Pasirašydamas šią sutartį, apeliantas siekė išsipirkti nuomotą automobilį, o iš gautos draudimo išmokos padengti susidariusį įsiskolinimą.

5. Teismas nepagrįstai priteisė įsiskolinimą, kildinamą iš 2007 m. rugpjūčio 24 d. lizingo sutarties Nr. LT05987 ir 2008 m. gruodžio 30 d. sutarties Nr. LT058987/SN. Ši lizingo sutartis nebuvo įsigaliojusi, todėl ieškovas nepagrįstai pagal ją skaičiavo palūkanas, delspinigius ir kitas įmokas. Atitinkamai ir sutartis Nr. LT058987/SN yra niekinė, todėl jokie mokėjimai pagal ją negalėjo būti skaičiuojami. Be to, nėra jokių mokėjimo pavedimų, patvirtinančių, kad apeliantas būtų gavęs avansą pagal aptariamą lizingo sutartį.

6. Teismas neatsižvelgė, kad lizingo sutartys Nr. LT025758 ir LT033216 buvo nutrauktos neteisėtai. Iš ieškovo 2013 m. sausio 11 d. paaiškinimų matyti, kad, nutraukiant šias sutartis, įsiskolinimas siekė 12 816,84 Lt, tuo tarpu 2008 m. spalio 3 d. pretenzijoje nurodyta, jog įsiskolinimas siekė 32 924,82 Lt.

7. Teismas nepagrįstai sprendė, kad automobilis buvo parduotas už realią kainą. Tokią aplinkybę privalėjo įrodyti ieškovas. Apeliantas, 2008 m. gruodžio 30 d. išdavęs vekselį ir tokiu būdu suteikęs ieškovui papildomą garantiją, pagrįstai tikėjosi, kad jam bus suteikta galimybė išsipirkti automobilį, todėl vienas iš pardavimo kainą pagrindžiančių teismo argumentų, jog automobilis buvo grąžintas ieškovui tik 2009 m. spalio 12 d., yra atmestinas. Byloje nėra įrodymų, kad apeliantui būtų siųsti ir įteikti pranešimai pasinaudoti teise įsigyti automobilį už likutinę vertę. Pardavimo tarpininkas UAB „Baltijos realizacijos centras“ 2012 m. gruodžio 17 d. rašte nurodė, kad jo preliminari automobilio vertinimo išvada yra tik konsultacija, o ne įstatymo reikalavimus atitinkantis turto vertinimas. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas, iš anksto žinodamas, jog sieks prisiteisti nuostolius, būtų pardavinėjęs automobilį viešo aukciono būdu. Labiau tikėtina, kad ieškovui iš anksto buvo žinoma, jog apeliantas turi turto, iš kurio bus galima išsiieškoti nuostolius.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos išnagrinėjimo nedalyvaujant apeliantui

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 42 straipsnio 5 dalis nustato, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, jog byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis; kai šalys teismo posėdyje dalyvauti pageidauja, bet negali dėl svarbių priežasčių, turi iš anksto teismui pateikti prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nurodyti svarbias priežastis ir pridėti tai patvirtinančius įrodymus. Pagal CPK 246 straipsnio 2 dalį bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo prašymu, jeigu atsakovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis, taip pat svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose); priešingu atveju teismas ieškovo prašymu priima sprendimą už akių; jeigu ieškovas neprašo priimti sprendimą už akių, teismas turi teisę arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba bylą išnagrinėti iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Nagrinėjamu atveju apeliantas prieš pat 2013 m. sausio 21 d. posėdį informavo teismą, kad negali dalyvauti bylos nagrinėjime, nes nepavyko gauti kelto bilieto kelionei iš Švedijos į Lietuvą (t. 1, b. l. 225). Kadangi jokių įrodymų, galinčių patvirtinti šias aplinkybes, su pranešimu nebuvo pateikta, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsisakė atidėti teismo posėdį. Pažymėtina, kad su apeliaciniu skundu pateiktas bilietas (t. 2, b. l. 21) pats savaime nėra pakankamas įrodymas pagrįsti, jog nebuvo galima anksčiau atvykti į Lietuvą. Kita vertus, apie teismo posėdį apeliantui buvo žinoma 2012 m. gruodžio 29 d. (t. 1, b. l. 210), todėl buvo pakankamai laiko iš anksto pasirūpinti išvykimu iš Švedijos. To nepadaręs, apeliantas elgėsi nerūpestingai, o toks elgesys negali būti pagrindas atidėti teismo posėdį.

Dėl Įsiskolinimo mokėjimo sutartyje numatyto įsiskolinimo

Apeliaciniame skunde ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įsiskolinimo mokėjimo sutartyje buvo susitarta tik dėl turtinio įsipareigojimo pagal lizingo sutartis bei palūkanų dengimo, o ne dėl visų nuostolių pagal jas atlyginimo. Pasak apelianto, sutartyje numatyta suma apima visus įsipareigojimus, susijusius su lizingo sutarčių nutraukimu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nei Įsiskolinimo mokėjimo sutarties tekstas (t. 1, b. l. 19, 20), nei šalių elgesys iki šio sandorio sudarymo ir po jo, nei kitos ginčo aplinkybės nepatvirtina nurodytos apelianto pozicijos. Sutartyje kalbama būtent apie apelianto debitorinį įsiskolinimą, kylantį iš lizingo sutarčių (1.1, 1.2 p.). Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, Įsiskolinimo mokėjimo sutartyje įtvirtintas skolos dydis – 122 225,17 Lt – atitinka apelianto įsiskolinimo pagal lizingo sutartis Nr. LT025758, LT033216 ir LT058987 dydį, buvusį šių sandorių nutraukimo metu (t. 1, b. l. 74-90, 222, 223). Pažymėtina, kad nei lizingo sutarčių nutraukimo dieną, nei Įsiskolinimo mokėjimo sutarties sudarymo dieną turtas pagal lizingo sutartis Nr. LT025758 (medkirtė) ir LT033216 (automobilis) nebuvo grąžintas (t. 1, b. l. 23, 28, 91). Spręsti, kad ieškovas atleido apeliantą nuo pareigos padengti 67 384,60 Lt dydžio likutinę šio turto vertę (t. 1, b. l. 25, 26, 90), nėra pagrindo, nes tai prieštarautų verslo logikai. Nutraukęs lizingo sutartis ieškovas būtent ir reikalavo grąžinti nuomotą turtą (t. 1, b. l. 23). Teisėjų kolegijos nuomone, vien ta skunde nurodyta aplinkybė, kad pagal pirmosios instancijos teismą 122 225,17 Lt dydžio įsiskolinimas egzistavo lizingo sutarčių nutraukimo metu – 2008 m. lapkričio 10 d., o Įsiskolinimo mokėjimo sutartyje, sudarytoje 2008 m. gruodžio 30 d., nurodyta, jog aptariamas įsiskolinimas egzistuoja šios sutarties pasirašymo metu (2.1 p.), nekeičia esmės.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad lizingo sutartis Nr. LT058987 naikintina, nes nebuvo įsigaliojusi, be to, nėra įrodyta, kad pagal šią sutartį apeliantas būtų gavęs avansinius mokėjimus. Su šiuo argumentu negalima sutikti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Įsiskolinimo mokėjimo sutartyje įtvirtintos skolos didžiausią dalį sudaro įsiskolinimas būtent pagal nurodytą lizingo sutartį LT058987 – 109 408,34 Lt (t. 1, b. l. 223). Bylos duomenys (t. 1, b. l. 155-186) patvirtina, kad ši sutartis yra grįžtamojo lizingo sutartis – ieškovas įsipareigojo nupirkti apeliantui priklausantį daiktą (medkirtę) ir vėliau jį apeliantui nuomoti. Lizingo sutartyje numatytas medkirtės pristatymo terminas buvo vis nukeliamas, kol 2008 m. gruodžio 30 d. sutartimi LT058987/SN (t. 1, b. l. 67) (toliau – Sutartis dėl nutraukimo) aptariama lizingo sutartis ir jos pagrindu sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis (t. 1, b. l. 182-186) buvo nutrauktos. Sutartyje dėl nutraukimo nurodyta, kad: ieškovas, vykdydamas pirkimo–pardavimo sutartį, sumokėjo apeliantui 168 891,30 Lt kainą; apeliantas įsipareigoja gautą sumą grąžinti Įsiskolinimo mokėjimo sutartyje numatytomis sąlygomis; į apelianto grąžintiną sumą yra įskaitoma pagal lizingo sutartį Nr. LT058987 apelianto ieškovui sumokėta 59 482,97 Lt suma, o 24 572 Lt suma (administracinės išlaidos, palūkanos ir delspinigiai) paliekama ieškovui. Pažymėtina, kad aptariamos lizingo sutarties įsigaliojimas buvo siejamas su pirmosios įmokos sumokėjimu (2.2 p.). Priešingai apelianto teiginiams, tokios įmokos sumokėjimas (atliekant užskaitą) buvo atliktas (t. 1, b. l. 82, 156). Sutartyje numatytas turto nepristatymas iš esmės neturi reikšmės, nes lizingo gavėjas ir turto pardavėjas sutapo – juo buvo apeliantas. Argumentus, kad nėra įrodymų apie 168 891,30 Lt kainos sumokėjimą, be nurodytos Sutarties dėl nutraukimo ir Įsiskolinimo mokėjimo sutarties, paneigia apelianto pagal aptariamą lizingo sutartį Nr. LT058987 atlikti mokėjimai (t. 1, b. l. 82-90).

Apeliaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad lizingo sutartys Nr. LT025758 ir LT033216 buvo nutrauktos neteisėtai. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis atsikirtimas galėjo ir turėjo būti nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 226 str.). Apelianto atsiliepime (t. 1, b. l. 43-45), triplike (t. 1, b. l. 99-193), taip pat teismo posėdžių (t. 1, b. l. 151, 152, 200-203) metu tokiu argumentu nebuvo remiamasi. Apelianto priešieškinį buvo atsisakyta priimti, nes jis buvo pateiktas pavėluotai (t. 1, b. l. 152) (CPK 143 str. 1 d.). CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia grįsti apeliacinį skundą aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija aptariamo apelianto argumento nevertina.

Dėl sudegusios medkirtės (lizingo sutartis Nr. LT025758) draudimo apsaugos bei ieškinio senaties reikalavimui atlyginti nuostolius dėl šio daikto žuvimo

Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad medkirtės gaisro metu – 2007 m. gruodžio 10 d. – draudimo apsauga negaliojo, todėl už gaisro padarytų nuostolių atlyginimą yra atsakingas pats apeliantas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundo teiginiai, kad draudiko ADB „ERGO Lietuva“ 2012 m. gruodžio 3 d. raštas (t. 1, b. l. 224) yra suklastotas, nepagrįsti objektyviais įrodymais. Tai, kad draudimo sutartis buvo nutraukta nuo 2007 m. spalio 25 d., nurodyta ir draudiko atsakyme į apelianto 2012 m. gruodžio 17 d. raštą (t. 2, b. l. 24). Paties apelianto pateikti duomenys patvirtina, kad medkirtės draudimo apsauga buvo sustabdyta nuo 2007 m. liepos 24 d., nes apeliantas nebuvo sumokėjęs draudimo įmokos už 2007 m. gegužės 5 d. – 2007 m. rugpjūčio 4 d. draudimo apsaugos laikotarpį (t. 2, b. l. 27, 28). Apelianto 2007 m. lapkričio 10 d. sumokėta draudimo įmoka (t. 2, b. l. 35), nesant įrodymų apie ankstesnį kitų įmokų mokėjimą, laikytina skolos padengimu, bet ne draudimo apsaugos atnaujinimu nuo 2007 m. lapkričio 10 d. (t. 1, b. l. 115). Priešingai apelianto teiginiams, susirašinėjimas su draudiku kitokios išvados neleidžia daryti. Tai, kad apeliantui dėl draudimo sutarties nutraukimo buvo kilę problemų, matyti ir iš liudytojo D. M. parodymų (t. 1, b. l. 202).

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepritaikė ieškinio senaties reikalavimui atlyginti nuostolius, patirtus dėl medkirtės gaisro.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga įrodyti, kada ieškovui buvo ar turėjo ir galėjo būti žinoma apie nuostolių atsiradimą, teko apeliantui (CPK 178 str.). Byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad ieškovui apie gaisrą buvo žinoma anksčiau nei 2010 m. sausio 15 d. (CPK 185 str.) Duomenų apie apelianto 2007 m. gruodžio 10 d. rašto (t. 2, b. l. 37) išsiuntimą ieškovui nėra. Iš liudytojo D. M. parodymų (t. 1, b. l. 202) neaišku, kada jis iš tiesų sužinojo apie gaisrą. Ieškovo 2008 m. lapkričio 11 d. pranešime (t. 1, b. l. 23) nurodoma grąžinti nuomotą turtą, įskaitant aptariamą medkirtę; įrašų apie jos gaisrą nėra. Įsiskolinimo mokėjimo sutartyje, sudarytoje 2008 m. gruodžio 30 d. (prabėgus daugiau nei metams nuo medkirtės gaisro), minėta, kalbama tik apie įsiskolinimą, bet ne nuostolių atlyginimą, nors, žinant apie nuomoto turto žūtį, būtų protinga susitarti ir dėl jų. Pažymėtina ir tai, kad po gaisro ieškovas toliau išrašinėjo sąskaitas pagal aptariamos medkirtės lizingo sutartį, dengė jas gaunamais mokėjimais, o apeliantas dėl to jokių prieštaravimų nereiškė (t. 1, b. l. 83-90). Be to, lizingo sutartis įtvirtino apelianto pareigą nedelsiant pranešti apie įvykusį draudiminį įvykį (8.3.7 p.), todėl ieškovas pagrįstai galėjo tikėtis, kad apeliantas vykdys savo įsipareigojimus. Vertinant aptariamas aplinkybes, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, minėta, apeliantas laiku nemokėjo draudimo įmokų, be to, nepranešė draudikui apie draudiminį įvykį (t. 1, b. l. 197). Teisėjų kolegijos nuomone, išdėstyta neleidžia spręsti, kad ieškovui buvo žinoma ar turėjo ir galėjo būti žinoma apie medkirtės žuvimą anksčiau nei 2010 m. sausio 15 d.

Dėl automobilio (lizingo sutartis Nr. LT033216) pardavimo kainos

Apeliantas taip pat teigia, kad nuomotas automobilis buvo parduotas per maža kaina. Su šiuo argumentu negalima sutikti.

Automobilį buvo pavesta parduoti tarpininkui, kuris verčiasi tokia veikla ir iš to gauna pajamas (komisinį mokestį nuo pardavimo kainos), todėl negalima spręsti, kad šis asmuo nebuvo suinteresuotas parduoti turtą kuo didesne kaina. Lizingo sutartis neįpareigojo ieškovo nei atlikti automobilio vertinimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, nei rengti jo aukcioną. Tokie veiksmai nagrinėjamu atveju būtų neprotingi, nes aptariamas turtas sąlyginai yra nedidelės vertės. Kolegijos vertinimu, ieškovas, organizuodamas automobilio pardavimą, elgėsi kaip bonus pater familias. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti didesnę aptariamo daikto kainą (CPK 178 str.).

Apeliantas nurodo, kad siekė automobilį įsigyti už likutinę vertę, tačiau jokių įrodymų (pavyzdžiui, pasiūlymui ieškovui) nepateikia. Nelaikytina, kad vien tokios valios išreiškimui buvo būtinas ieškovo siūlymas įsigyti automobilį. Savo ketinimus apeliantas galėjo nesunkiai nurodyti ir automobilio grąžinimo akte (t. 1, b. l. 91).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, o skundas atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą nepakeistą.

TeisėjaiVirginija Čekanauskaitė Vigintas VišinskisEgidijus Žironas