- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-21
- Bylos Nr.
- A-143-1984-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Edvardas Sinkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Birutė Janavičiūtė
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Edvardo Sinkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo likviduojamos A. K. prekybos įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo likviduojamos A. K. prekybos įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas likviduojama A. K. prekybos įmonė (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu (T 1, b. l. 3 – 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Valstybinė mokesčių inspekcija) 2005 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 69-303.
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas net neanalizavo 2005 m. rugpjūčio 5 d. skunde nurodytų motyvų, todėl grubiai pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, jog Akmenės rajono apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžiu buvo nustatyta, kad nuo 1998 m. lapkričio 3 d. iki 2002 m. rugsėjo 14 d. A. K. neįformino dokumentais 158 724,09 Lt gautų pajamų ir be apskaitos panaudojo pinigines lėšas, todėl negalima iš dalies nustatyti įmonės 1998, 1999, 2000, 2001, 2002 m. ataskaitiniu laikotarpiu komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatų, įvertinti turto. Šis teismo nustatytas faktas laikytinas prejudiciniu ir nebegali būti įrodinėjamas iš naujo nei baudžiamąja, nei civiline, nei administracine tvarka. Paminėtu nuosprendžiu baudžiamojon atsakomybėn nebuvo patraukta A. K. prekybos įmonė, todėl, taikant teisės analogiją, negali būti pareikštas civilinis ieškinys, o šiuo atveju Mokesčių administravimo įstatymo numatytos priemonės dėl žalos atlyginimo, nes A. K. prekybos įmonė negali būti civiliniu atsakovu pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 111 straipsnio nuostatas. Pareiškėjo nuomone, pakartotinis patikrinimas buvo atliktas pažeidžiant Mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsnio numatytą draudimą atlikti pakartotinį patikrinimą už tą patį laikotarpį. Pirmasis mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimas už tą patį laikotarpį buvo atliktas 2002 m. birželio 12 d. ir buvo užbaigtas patikrinimo aktu. Be to, mokesčiai už 1998, 1999 m. perskaičiuoti pažeidžiant Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje numatytus mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo terminus. Pakartotinis patikrinimas atliktas nepateikus jokio pavedimo atlikti patikrinimą kopijos mokesčių mokėtojui, todėl buvo pažeista Mokesčių administravimo įstatymo 120 straipsnyje nustatyta pavedimo išrašymo bei pateikimo procedūra. Atliekant pakartotinį patikrinimą buvo pažeistos dokumentų paėmimo ir laikymo procedūros, numatytos Mokesčių administravimo įstatymo 124 straipsnyje. Dokumentai buvo laikomi nuo 2003 m. sausio 31 d. iki 2005 m. balandžio 13 d. Pareiškėjas pažymėjo, jog paminėtu nuosprendžiu A. K. buvo pripažinta kalta, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje, jai buvo paskirta kriminalinė bausmė. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo), ne tik priėmęs sprendimą išieškoti nesumokėtus mokesčius, bet ir taikydamas pinigines sankcijas už tapačią veiką, faktiškai A. K. nubaudė antrą kartą, todėl grubiai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje įtvirtintą draudimą būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamam ar baudžiamam už tą patį teisės pažeidimą (nusikaltimą), dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ar baudžiamąjį procesą (non bis in idem). Atsakovas, nagrinėdamas įmonės 2005 m. rugpjūčio 5 d. skundą, pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 3 dalyje numatytus skundo nagrinėjimo terminus. Ši norma numato, kad centrinis mokesčių administratorius turi priimti sprendimą dėl skundo dėl mokestinio ginčo per 30 dienų nuo jo gavimo dienos, tačiau atsakovas per šį terminą sprendimo nepriėmė, o jau jam pasibaigus 2005 m. rugsėjo 16 d. sprendimu informavo, jog jis pasinaudoja įstatymo numatyta galimybe ir pratęsia skundo nagrinėjimą iki 60 dienų.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 23 – 25) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, jame išsamiai ir visapusiškai išanalizavo pareiškėjo apmokestinimo pagrindą, trečiojo suinteresuoto asmens taikytą mokesčio apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, jo taikymo priežastis. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai baudžiamosios bylos baigtį tapatina su mokestiniu patikrinimu, išnagrinėjus baudžiamąją bylą priimtais procesiniais sprendimais. Pabrėžė, kad ūkio subjekto vadovo (savininko) patraukimas baudžiamojon atsakomybėn ar išteisinimas neturi įtakos pačio ūkio subjekto atsakomybei už mokesčių įstatymų pažeidimus pagal mokesčių įstatymus, nes tai skirtingos atsakomybės už skirtingus pažeidimus rūšys. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas pradėtas 2003 m. sausio. 31 d. ir baigtas 2005 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo 168 straipsnyje numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos ir nebaigtos mokesčių administravimo procedūros užbaigiamos pagal jų pradėjimo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Mokesčių administravimo įstatymo (galiojusio iki 2004 m. gegužės 1 d.) 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką. Mokesčių administratorius negali pakartotinai tikrinti mokesčio mokėtojo už tą patį mokestinį laikotarpį ir dėl to paties mokesčio, išskyrus atvejus, kai tai reikalinga atlikti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui minėto patikrinimo metu ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams. Todėl trečiasis suinteresuotas asmuo visiškai pagrįstai, gavęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Šiaulių apskrities skyriaus 2002 m. lapkričio 27 d. dokumentinės revizijos aktą, pradėjo pareiškėjo patikrinimą, kuris buvo įformintas Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktu Nr. 6324-03-26-83. Mokesčių administravimo įstatymo 24 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2004 m. balandžio 30 d.) buvo numatyta, kad jeigu kitaip nenumatyta mokesčio įstatyme, mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant atgal nuo tų metų, kada atliekamas mokesčio apskaičiavimas arba perskaičiavimas, sausio 1 dienos, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo, pradėjęs pareiškėjo patikrinimą 2003 m., pagrįstai apskaičiavo mokesčius už 1998 ir 1999 m. Patikrinimas buvo atliktas vykdant Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2003 m. sausio 31 d. pavedimą tikrinti Nr. 6324-03-26-83, ant kurio yra A. K. parašas, įrodantis, kad ji pasirašytinai susipažino su pavedimu tikrinti. Be to, pareiškėjas savo skunde be pagrindo remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 120 straipsnio normomis, kurios negaliojo pavedimo išrašymo metu. Teigė, jog nepažeidė pareiškėjo skundo nagrinėjimo terminų. Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnis numato, kad centrinis mokesčių administratorius turi priimti sprendimą per 30 dienų nuo skundo gavimo dienos, šis terminas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu gali būti pratęstas iki 60 dienų, apie tai raštu turi būti pranešta skundą padavusiam mokesčių mokėtojui. Tokia savo teise jis ir pasinaudojo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčija konkrečių patikrinimo akte nustatytų pažeidimų, mokesčių apskaičiavimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 155) prašė skundo nepatenkinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad palaiko atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytus motyvus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 13 d. sprendimu (T 1, b. l. 194 – 197) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad sprendžiant bylą svarbu nustatyti, ar mokesčių administratorius turėjo teisę atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir priskaičiuoti mokesčius. Teismas, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsniu, Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – Taisyklės) 4, 6.1 punktais, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius turėjo teisę atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą, patikrinti, ar teisingai mokesčio mokėtojas apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo mokesčius valstybei. Pareiškėjo argumentas, kad mokesčio administratorius neturėjo teisės atlikti pakartotinio patikrinimo, yra nepagrįstas. Mokesčių administratorius iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Šiaulių skyriaus gavo 2002 m. lapkričio 27 d. dokumentinės revizijos aktą su priedais, kad įmonėje parduodamos į apskaitą neįtrauktos prekės, gauti grynieji pinigai neapskaitomi buhalterijoje ir be apskaitos panaudojami. Šias aplinkybes patvirtino Akmenės rajono apylinkės teismas 2004 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendyje. Taigi, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios nebuvo žinomos ankstesnio patikrinimo metu, 2003 m. sausio 31 d. mokesčių administratorius pradėjo patikrinimą, kuris buvo įformintas Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktu. Mokesčių administravimo įstatymo 168 straipsnyje (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) numatyta, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos ir nebaigtos mokesčių administravimo procedūros užbaigiamos pagal jų pradėjimo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Teismas nurodė, jog pareiškėjo argumentas, kad mokesčių administratorius pažeidė 5 metų tikrinimo laikotarpį, taip pat atmestinas. Mokesčių administravimo įstatymo 24 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2004 m. balandžio 30 d.) numatyta, jog mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoja arba perskaičiuoja ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant atgal nuo tų metų, kada buvo pradėtas atlikti mokesčio apskaičiavimas arba perskaičiavimas, sausio 1 d. Trečiasis suinteresuotas asmuo pradėjo patikrinimą 2003 m., nepažeisdamas tikrinimo terminų, ir pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui mokesčius už 1998 ir 1999 m. Pareiškėjui buvo įteiktas pavedimas tikrinti, kurį A. K. pasirašė. Be to, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad išieškant nesumokėtus mokesčius ir taikant pinigines sankcijas A. K. buvo nubausta antrą kartą už tą pačią veiką. Baudžiamajame procese buvo sprendžiama, ar A. K. trauktina baudžiamojon atsakomybėn, ar ne. Akmenės rajono apylinkės teismas nuosprendžiu pripažino ją kalta padarius nusikaltimą. Įmonės mokesčių sumokėjimas valstybei baudžiamojoje byloje nebuvo sprendžiamas. Įmonės mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą tikrina mokesčių administratorius Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Teismas padarė išvadą, kad atsakomybė už baudžiamųjų įstatymų pažeidimą ir atsakomybė pagal mokesčių įstatymus yra dvi skirtingos atsakomybės rūšys, todėl A. K. nubaudimas už kriminalinį nusikaltimą, neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos tinkamai apskaičiuoti ir mokėti mokesčius valstybei. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius, priimdamas ginčo sprendimą, išsamiai ir visapusiškai išanalizavo pareiškėjo apmokestinimo pagrindą, teisingai taikė mokesčio apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo patenkinti skundo jame išdėstytais argumentais.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 1 – 4) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 13 d. sprendimą ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 69-303.
Pareiškėjas iš esmės pakartoja skundo argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 12 – 13) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamas ginčas pagal savo pobūdį yra mokestinis ginčas, nes kilo dėl 2005 m. balandžio 13 d. patikrinimo akto, kuriame pareiškėjui buvo papildomai apskaičiuoti pridėtinės vertės, pajamų mokesčiai, šių mokesčių delspinigiai, atskaitymai nuo pajamų kelių priežiūrai ir plėtros programai finansuoti, šių atskaitymų delspinigiai (iš viso: 65 456,30 Lt). Iš bylos matyti, kad šis patikrinimo aktas buvo patvirtintas trečiojo suinteresuoto asmens 2005 m. liepos 7 d. sprendimu (kuriuo pareiškėjui papildomai buvo apskaičiuoti pridėtinės vertės mokesčio bauda (9 717 Lt) bei minėtų atskaitymų bauda(209 Lt). Nurodytas trečiojo suinteresuoto sprendimas buvo patvirtintas šioje byloje skundžiamu atsakovo sprendimu. Iš minėto patikrinimo akto matyti, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2003 m. sausio 31 d., buvo stabdomas, du kartus pratęstas ir užbaigtas surašant šį aktą 2005 m. balandžio 13 d. (T. 1, b. l. 56-63). Kolegija pažymi, kad nurodyto tikrinimo laikotarpis nulemia iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusios 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. I-974 redakcijos taikymą (2004-04-13 Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 168 str.). Todėl apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiu Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 68, 118, 120, 124 straipsnių taikymu negali būti pripažinti pagrįstais. Šioje byloje taikytinos Mokesčių administravimo įstatymo Nr. I-974 redakcijos 24, 27 straipsnių nuostatos dėl apskaičiavimo (perskaičiavimo) laikotarpio ir galimybės pakartotinai tikrinti mokesčio mokėtoją.
Pagal 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalį (2001-06-26 įstatymo Nr. IX-394 redakcija), jeigu kitaip nenustatyta mokesčio įstatyme, mokesčio administratorius ir mokesčio mokėtojas (mokestį išskaičiuojantis asmuo) mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant atgal nuo tų metų, kada atliekamas mokesčio apskaičiavimas arba perskaičiavimas, sausio 1 dienos. Kaip pažymėta aukščiau, šioje byloje skundžiamas pareiškėjo mokestinis tikrinimas buvo pradėtas 2003 m. sausio 31 d., todėl taikant nurodytą Mokesčių administravimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalį konstatuotina, kad mokesčių administratorius turėjo teisę apskaičiuoti pareiškėjui papildomus mokesčius už laikotarpį nuo 1998 mokestinių metų.
Pagal 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalį (2001-06-26 įstatymo Nr. IX-394 redakcija), pakartotinis mokesčio mokėtojo tikrinimas yra galimas, kai tai reikalinga atlikti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos ir negalėjo būti žinomos mokesčio administratoriui prieš tai atlikto patikrinimo metu ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams arba tokia galimybė yra numatyta šiame įstatyme. Iš nurodyto patikrinimo akto matyti, kad tikrinimas buvo pradėtas mokesčių administratoriui gavus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Šiaulių apskrities skyriaus 2002 m. lapkričio 27 d. dokumentinės revizijos aktą, kuriame (T. 1, b . l. 76-80) buvo nurodytos aplinkybės, Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies taikymo prasme leidžiančios atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą. Todėl šiuo klausimu pateikti apelianto argumentai negali būti pripažinti pagrįstais.
Iš patikrinimo akto matyti, kad apskaičiuojant papildomas mokesčių, jų delspinigių bei baudų sumas mokesčių administratorius rėmėsi minėtame dokumentinės revizijos akte nurodytais bei Akmenės rajono apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendyje nustatytais duomenimis apie pareiškėjo faktiškai gautas, bet teisės aktų nustatyta tvarka neužpajamuotas lėšas (T. 1, b. l. 56-63, 76-80). Kolegija pažymi, kad nurodytu teismo nuosprendžiu (įsiteisėjusiu iki patikrinimo akto surašymo), kuriuo įvertinti pareiškėjo savininkės veiksmai baudžiamosios teisės taikymo aspektu, šios faktinės aplinkybės buvo konstatuotos (nustatytos). Todėl šiai teisinei situacijai yra taikytinos ABTĮ 58 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagal kurias įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Todėl nurodytos faktinės bylos aplinkybės laikytinos nustatytomis ir šioje administracinėje byloje. Tačiau minėtas nuosprendis negali būti laikomas pagrindu pripažinti šioje administracinėje byloje skunde nurodyto principo (non bis in idem) pažeidimą, nes šiuo nuosprendžiu pareiškėjo savininkė buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, ne už (neužpajamuotų) lėšų gavimą ir mokesčių nemokėjimą, o už neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą bei apgaulingą apskaitos tvarkymą.
Kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodytas argumentas dėl Mokesčių administravimo įstatymo (2004-04-13 įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 124 straipsnio pažeidimo nėra reikšmingas šiam mokestiniam ginčui išspręsti. Todėl jis nėra priimtinas. Šio įstatymo 154 straipsnio nuostatos dėl centriniam mokesčių administratoriui nustatyto termino priimti sprendimą pratęsimo pažeidimo negali būti pripažintas pagrindu panaikinti pareiškėjo skundžiamą sprendimą, nes šioje normoje nustatytas 30 dienų terminas pagal savo pobūdį nėra naikinamasis.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas pripažintinas pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.