Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-752-651/2014

Teisėjas Virginijus Gedeikis Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00647-2012-9

2014 m. spalio 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. gynėjo advokato Irmanto Motužio ir nukentėjusiojo J. T. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. S. pri­pa­žin­tas kal­tu pa­gal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimo bausme 1 metams. Nuteistasis įpareigotas per 2 mėnesius pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos Šiaulių teritorinės ligonių kasos, ieškinys tenkintas visiškai ir iš T. S. priteista 342,37 Lt gydymo išlaidoms atlyginti Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

J. T. ieškinys tenkintas iš dalies ir iš T. S. priteista 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti J. T., kita ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. S. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 16 d., tarp 22.00 ir 0.00 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, J. ir V. T. namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), kieme T. S. inicijavęs konfliktą dėl tariamai J. T. panaudoto fizinio smurto prieš sutuoktinę V. T., tyčia kumščiu ne mažiau kaip keturis kartus sudavė J. T. į veidą, padarė nukentėjusiajam J. T. sužalojimus: galvos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose nusitęsiančiomis į skruostų sritį, poodines kraujosruvas abiejų žandų srityse, odos nubrozdinimą apatinės lūpos kairėje, kairiojo skruostikaulio lūžimą, taip savo veiksmais nesunkiai sutrikdė sveikatą.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad nenustačius, jog T. S. nusikalstamais veiksmais būtų padaręs sužalojimus nukentėjusiajam, baudžiamojoje byloje iš jo negali būti priteisiamas žalos atlyginimas nukentėjusiajam, gydymo išlaidos, kurias patyrė Valstybinė ligonių kasa, todėl civiliniai ieškiniai negali būti tenkinti ir turi būti palikti nenagrinėti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, tai yra jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė bei įvertino tinkamai ir pagrįstai T. S. pripažino kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012, 2K-271/2014).

Nors nuteistasis teigė, jog V. T. grėsė pavojus ir jis gynė ją nuo J. T. fizinio smurto, tačiau byloje nenustatyta, jog V. T. ar visuomenės interesams grėsė pavojus. Kaip matyti iš bylos duomenų, nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų be paties T. S. negalėjo patvirtinti matę, kaip J. T. mušė V. T. ir todėl jai buvo iškilusi grėsmė. Pačios V. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu, yra prieštaringi, t. y. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu V. T. parodė, jog ji miegojo namie, pabudo nuo triukšmo ir atsikėlusi pamatė išverstas gėles, pradėjo jas tvarkyti, vyras spyrė jai į pilvą. Kas tą vakarą – ar T. S., ar jos vyras smūgiavo pirmas, ji pasakyti negali. Teisiamojo posėdžio metu V. T. parodė, jog vyras jos tą vakarą nemušė, T. S. pradėjo jos vyrą mušti, kai jis gulėjo lovoje, ir mušė tol, kol jis pabėgo. Iš paminėtų liudytojos V. T. parodymų akivaizdu, jog jie yra iš esmės prieštaringi, todėl teismas pagrįstai jais nesirėmė ir vertino juos kaip siekį padėti vyrui, t. y. nukentėjusiajam J. T.. Kiti byloje apklausti liudytojai R. M., A. B., S. M., S. S. taip pat negalėjo nurodyti jokių konkrečių įvykio aplinkybių, nes nė vienas iš paminėtų liudytojų nematė ir negirdėjo nei sutuoktinių T. konflikto, nei J. T. bei nuteistojo T. S. konflikto. Tik nuteistojo T. S. motina R. S. parodė, jog iš T. namų sklido triukšmas ir pagalbos šauksmas, todėl jos sūnus T. S. išbėgo, tačiau pastaroji taip pat negalėjo paaiškinti, kas vyko T. namuose, nes, kaip minėta, ji tik girdėjo triukšmą. Vienintelė, kuri matė konfliktą tarp J. T. ir T. S., liudytoja S. S. ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu ji aiškiai įvardijo, kur matė konfliktuojančius vyrus, t. y. sodybos kieme, ir kad ten tikrai V. T. nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu S. S. parodė, jog 2012 metų rugsėjo mėnesį jos brolis T. S. išėjo kasti bulvių pas kaimynus T.. Po bulvių kasimo visi susirinko į jų sodybą, kur pavėsinėje pavalgė, gėrė degtinę. Apie 18.00 valandą kaimynai T. išėjo į namus, kurie gyvena apie 50 metrų nuo jų namų. Tą patį vakarą pas brolį T. atėjo J. T. ir pakvietė jį į savo namus, kiek suprato, dar išgerti alkoholio. T. į namus grįžo apie 22.00 valandą ir nuėjo miegoti. Apie 23.00 valandą jai žiūrint televizorių, išgirdo triukšmą, pažiūrėjusi pro langą pamatė, kad konfliktas ir triukšmas kyla T. sodyboje, todėl iš namo išėjo į lauką ir stebėjo, kas vyksta pas kaimynus. Triukšmas kilo iš kaimynų gyvenamosios sodybos kiemo, girdėjosi pagalbos šauksmai. Suprato, kad kaimynas J. T. muša savo sutuoktinę. Ne kartą yra girdėjusi ir mačiusi, kaip J. T., būdamas neblaivus, šaukia ant savo sutuoktinės ir ją muša. Kaip suprato, triukšmą T. sodybos kieme išgirdo ir brolis T., kuris nuėjo raminti T.. Matė, kad brolis su J. T. susikibo, girdėjo, kaip brolis J. T. klausė, kodėl jis pastoviai muša savo sutuoktinę, o J. T. atsakė, kad ne jo reikalas, liepė eiti iš sodybos ir pagrasino suduoti į nosį, matė, kad J. T. kumščiu smogė broliui į veidą, tada brolis smūgiavo J. T.. Matė, kad T. sodyboje buvo kaimynė R., ji skyrė J. T. ir brolį, J. T. pastūmė ją ir suplėšė viršutinį rūbą. Brolis po suduotų smūgių J. T. iš sodybos išėjo (b. l. 32). Iš šių liudytojos parodymų matyti, jog tuo metu, kai tarp nuteistojo T. S. ir nukentėjusiojo J. T. įvyko konfliktas, V. T. nebuvo. Taigi skundžiamu nuosprendžiu teismas pagrįstai padarė išvadą, jog jokia grėsmė V. T. negrėsė ir T. S. nebuvo jokio reikalo imtis būtinosios ginties. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog iš bylos duomenų matyti, kad tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis įvykio dieną vartojo alkoholį, todėl pagrįstai darytina išvada, kad nuteistasis galėjo neadekvačiai vertinti susidariusią situaciją. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors byloje apklausti liudytojai, kurie yra T. kaimynai, parodė, jog žino, kad T. dažnai konfliktuoja, J. T. muša žmoną V. T., tačiau tai tik liudytojų susidariusios nuomonės apie T. šeiminį gyvenimą ir nė vienas iš liudytojų negalėjo patvirtinti faktą, jog tikrai matė, kaip J. T. muša žmoną ir kad ją mušė įvykio dieną.

Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam J. T. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, konstatuotina, kad nenustačius būtinosios ginties sąlygų, T. S. pagrįstai pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Dėl apelianto teiginių, kad teismas negalėjo liudytojos S. S. parodymų laikyti įrodymais, jog jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai negalėjo būti perskaitomi, pažymėtina, kad BPK 276 straipsnio 4 dalis numato, jog byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, jog liudytojos S. S. į teismo posėdį neatvykimo priežastys yra svarbios (BPK 276 str. 1 d. 1 p.) bei remdamasis paminėta įstatymo nuostata perskaitė liudytojos S. S., išvykusios į užsienį, parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo šios liudytojos parodymų perskaitymas neprieštarauja BPK normoms.

Dėl civilinių ieškinių.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog civilinės atsakomybės samprata ir rūšys reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnyje. Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 str. 2 d.). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.). CK 6.263 straipsnyje nustatyta pareiga atlyginti padarytą žalą. CK 6.263 straipsnis numato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 str. 2 d.). Šiuo atveju nustačius, jog dėl nusikalstamų T. S. veiksmų buvo nesunkiai sutrikdyta J. T. sveikata, darytina išvada, jog teismas pagrįstai tenkino Valstybinės ligonių kasos ieškinį dėl nukentėjusiojo J. T. gydymo, kuris pagrįstas rašytiniais įrodymais.

Kaip matyti iš bylos duomenų, civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo buvo pateikęs ir nukentėjusysis J. T., kuris prašė priteisti 300 Lt žalos atlyginimą, t. y. 100 Lt kelionės išlaidų bei 200 Lt išlaidų, susijusių su medikamentų įsigijimu. Teismas šį nukentėjusiojo ieškinio reikalavimą atmetė, kadangi jis nepagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir pažymi, kad žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad ją patyrė (CPK 178 str.). Taigi šiuo atveju nukentėjusysis turėjo pateikti kvitus, pagrindžiančius tiek vaistų, tiek kelionių išlaidas, tačiau šie įrodymai byloje nebuvo pateikti, o nukentėjusiojo J. T. apeliacinio skundo teiginiai, kad turtinę žalą galima įrodinėti ne tik rašytiniais įrodymais ir jo samprotavimai, kad faktinės aplinkybės patvirtina, jog jis turėjo išlaidų, yra niekuo nepagrįsti. Sutiktina, kad atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nukentėjusysis galėjo turėti išlaidų, tačiau bet kokiu atveju nukentėjusysis turi pagrįsti turėtų išlaidų dydį. Be to, pažymėtina, kad net pats nukentėjusysis negalėjo įvardyti, kokias tiksliai išlaidas patyrė, ieškinyje jis tik nurodė, kad kelionėms išleido ne mažiau kaip 100 Lt, o medikamentams apie 200 Lt. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, konstatuotina, jog nukentėjusiojo ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmesta pagrįstai.

Iš nukentėjusiojo apeliacinio skundo taip pat matyti, jog jis nesutinka ir su priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog nukentėjusysis prašė priteisti iš nuteistojo 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, teismas skundžiamu nuosprendžiu priteisė nukentėjusiajam 3 000 Lt neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertindamas tai, kad nuteistasis padarė tyčinį nusikaltimą, atsižvelgė į pasekmių sunkumą, jų reikšmę, palyginti su kitais neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingais kriterijais. Spręsdamas priteistinos neturtinės žalos atlyginimo klausimą, įvertino visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, t. y. pirmiausia akcentavo neturtinės žalos pasekmes, jog nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, be fizinio skausmo, jis patyrė ir laikinus nepatogumus bei atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, pirmosios instancijos teismas nustatė bei priteisė 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija iš aptartų pirmosios teismo nustatytų faktinių aplinkybių sprendžia, kad nukentėjusiojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas ar nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir konstatuoja, jog priteistas 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra proporcingas ginamoms vertybėms ir atitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijus.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti nuosprendžio apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo T. S. gynėjo advokato Irmanto Motužio ir nukentėjusiojo J. T. apeliacinius skundus atmesti.