- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-02
- Bylos Nr.
- eI2-4363-764/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02413-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Egidija Puzinskaitė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė, Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- C. A. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Vytautas Merkšaitis
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. A. K. (C. A. K.) skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas C. A. K., atstovaujamas advokato Vytauto Merkšaičio, kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) Kauno skyriaus 2020 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. SP9-13-7 „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio C. A. K. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką“ ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti; 2) įpareigoti Departamento Kauno skyrių priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir nacionalinei vizai gauti, neišvykstant iš Lietuvos Respublikos.
Nurodo, kad Departamento Kauno skyrius priėmė sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką. Remdamasis Lietuvos Respublikos „Užsieniečių teisinės padėties“ įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir atsižvelgdamas į šio įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir į nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta šio įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėją grąžinti į (duomenys neskelbtini) Respubliką, nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t.y. iki 2020 m. liepos 30 d.
Pareiškėjo teigimu, nors ginčijamame sprendime Departamentas remiasi Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 128 straipsnio 1 dalimi ir kaip nurodoma, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau nei faktinės aplinkybės, nei jų vertinimas ginčijamame sprendime nėra išdėstyti. Pareiškėjas, be kita ko, nesutinka ir su ginčijamo sprendimo išvada, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje neteisėtai nuo 2020 m. birželio 9 d. (22 dienas).
Pareiškėjas cituodamas minėto įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad priimant sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės šalį, nebuvo atsižvelgta ir įvertintos Įstatymo 128 straipsnyje nurodytos aplinkybės, o būtent pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje faktinis laikas, socialiniai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, taip pat nebuvo atsižvelgta ir į pareiškėjo šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, į tai, jog pareiškėjas nekelia jokios grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
Pareiškėjas paaiškina, jog į Lietuvos Respubliką jis atvyko 2014 m. mokymosi tikslais, studijuoti Kauno kolegijoje turizmo ir viešbučių vadybą. Tuo pagrindu pareiškėjui buvo išduota viza ir laikinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris buvo pratęsiamas vieneriais metais iki pareiškėjo studijų aukštojoje mokykloje. Tačiau, pareiškėjo tvirtinimu, dėl nesusikalbėjimo tarp Kauno kolegijos ir Kauno migracijos skyriaus, pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvo pratęstas. Kauno migracijos skyrius reikalavo, kad pareiškėjas pateiktų studijų sutartį, tuo tarpu Kauno kolegija atsisakė pratęsti studijų sutartį su pareiškėju, kol jam nebus pratęstas laikinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjas pateko į tam tikrą aklavietę dėl institucijų nesusikalbėjimo.
Pareiškėjas nurodo, jog 2016 m. susipažino su Lietuvos Respublikos piliete V. R.. Su pastarąja pradėjo kartu gyventi, vesti bendrą ūkį, išsinuomojo būstą. Pažymi, jog 2020 m. vasario 20 d. pareiškėjas ir jo sužadėtinė V. R. susilaukė sūnaus Nikitos A. K.. Pareiškėjo vertinimu, kadangi jo sūnui buvo suteikta Lietuvos pilietybė, vaiko motina taip pat Lietuvos pilietė, o pareiškėjas įrašytas vaiko tėvu, laikytina, jog jis nori ir turi tikslą toliau gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jį sieja glaudūs šeimyniniai, socialiniai ir kiti ryšiai. Pareiškėjo įsitikinimu, įvykdžius ginčijamą sprendimą ir pareiškėjui savanoriškai išvykus arba priverstinai jį išsiuntus į kilmės šalį, jis prarastų ryšį su savo šeima. Be to, pareiškėjo teigimu, jis yra vienintelis šeimos maitintojas, galintis pasirūpinti finansiškai tiek savimi, tiek sužadėtine ir mažamečiu sūnumi. Neturint laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas negali įsidarbinti, todėl jam ir jo šeimai finansiškai padeda artimieji, gyvenantys N. F. Respublikoje, periodiškai atsiųsdami pinigų. Taigi, pareiškėjo teigimu, jis turi pajamų ir finansinių galimybių gyventi Lietuvos Respublikoje ir pasirūpinti savo šeima. Anot pareiškėjo, esant susiklosčiusiai situacijai, kuomet įvykdžius ginčijamą sprendimą ir pareiškėjui savanoriškai išvykus arba priverstinai išsiuntus jį į kilmės šalį, pareiškėjas nebetektų galimybės auklėti ir prižiūrėti savo vaiką, rūpintis jo sveikata, išlaikyti jį, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, tokiu būdu pažeidžiant Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ir Lietuvos Respublikoje galiojančių įstatymų nuostatas (CK, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Konstitucijos ir kt.).
Apibendrindamas skundo argumentus, pareiškėjas nurodo, jog visą šį laikotarpį, t.y. nuo 2014 m. rugsėjo mėn. pareiškėjui gyvenant Lietuvos Respublikoje savaime susiklostė nuolatinės gyvenamosios vietos socialiniai ryšiai, o per šešerių metų laikotarpį Lietuvos Respublikoje gyvenimo laikotarpį susiformavo tvirti ryšiai su čia gyvenančiais asmenimis. Todėl, pareiškėjo vertinimu, atsakovas, pažeisdamas Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies reikalavimus, priėmė nepagrįstą ir neproporcingą sprendimą, kuris jo manymu, turėtų būti naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundo argumentais nesutinka ir prašo skundą atmesti.
Departamentas nurodo, jog pareiškėjo skundo argumentas dėl pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje laikotarpio, yra deklaratyvaus pobūdžio. Atsakovo nuomone, pareiškėjas minėtų Departamento ginčijamu sprendimu nustatytų faktinių aplinkybių nepaneigia savo skunde nurodytais argumentais arba pateiktais įrodymais. Kaip ir nepagrįstus vertina pareiškėjo argumentus, jog Departamentas ginčijamame sprendime nevertino Įstatymo 128 straipsnyje numatytų aplinkybių – pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laiko, socialinių ir kitų ryšių, pareiškėjo šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Pažymi, jog Įstatymo 125 straipsnyje yra nustatyti grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos pagrindai. Pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktą, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę (bet ne dėl kurių būtų draudžiama priimti tokį sprendimą), o būtent – buvimo Lietuvos Respublikoje laikas, šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, taip pat tai, ar užsienietis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Patikina, jog ginčijamame sprendime nurodyta, jog Departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą, atsižvelgė į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Šią faktinę aplinkybę patvirtina ir tai, kad Departamentas ginčijamu sprendimu pareiškėjui nustatė maksimalų Įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Paaiškina, jog pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio 23 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2016 m. rugpjūčio 22 d. Pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo į Departamentą kreipėsi 2016 m. birželio 15 d., tačiau Departamentas 2016 m. rugpjūčio 18 d. priėmė sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, viešai tvarkai ir žmonių sveikatai. Ši aplinkybė pareiškėjui yra žinoma, nes pareiškėjas minėtą Departamento sprendimą buvo apskundęs Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. gegužės 25 d. nutartimi pareiškėjo skundą priimti atsisakė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio nutartimi minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį paliko nepakeistą.
Nesutikdamas su pareiškėjo argumentais, jog sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos nepagrįstai apribotų pareiškėjo ir jo šeimos narių teises į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, būtų pažeista vaiko teisė gyventi su abiem tėvais, atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamas sprendimas priimtas dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką, o ne dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį. Pažymi, jog ginčijamu sprendimu pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjui savanoriškai išvykus iš Lietuvos Respublikos suteikiama galimybė vėl kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka.
Departamento nuomone, ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, pritaikytos priemonės motyvuotos. Ginčijamame sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, o faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas. Todėl, Departamento vertinimu, ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo nuostatas, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl D. S., kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio 23 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2016 m. rugpjūčio 22 d. Pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo į Departamentą kreipėsi 2016 m. birželio 15 d., tačiau Departamentas 2016 m. rugpjūčio 18 d. priėmė sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi, tuo pagrindu, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai bei žmonių sveikatai. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento sprendimu jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. gegužės 25 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio nutartimi minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį paliko nepakeistą. Departamentas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas nuo 2020 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje buvo neteisėtai 2020 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. SP9-13-7 „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio C. A. K. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką“, kuriuo įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2020 m. liepos 30 d. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 128 straipsnio 1 dalimi, 130 straipsnio 1 ir 2 dalimis, motyvuojant tuo, kad nuo 2020 m. birželio 9 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, neturėdamas vizos ar leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos Respublikoje užsieniečių teisinės padėties klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – UTPĮ), taip pat UTPĮ įgyvendinantys teisės aktai.
UTPĮ 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi.
Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį, draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 straipsnio 2 dalis).
Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva) preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).
Direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendimai grąžinti ir, jei tokie priimti, sprendimai uždrausti atvykti bei sprendimai dėl išsiuntimo priimami raštu pateikiant faktines ir teisines priežastis, taip pat informaciją apie galimas teisines teisių gynimo priemones. Analizuojant Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatas, matyti, kad sprendimai, susiję su grąžinimu, kaip nurodyta 1 dalyje, pateikiami standartine forma, tik asmenims, neteisėtai atvykusiems į valstybės narės teritoriją ir vėliau negavusiems leidimo ar teisės būti toje valstybėje narėje.
Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio 23 d. buvo išduota viza ir leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2016 m. rugpjūčio 22 d. Pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo į Departamentą kreipėsi 2016 m. birželio 15 d., tačiau Departamentas 2016 m. rugpjūčio 18 d. priėmė sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi, todėl pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai ir vėliau negavo leidimo ar teisės būti Lietuvos Respublikoje. Nors pagal Direktyvos 12 straipsnio 1 dalį, asmenims, neteisėtai atvykusiems į valstybės narės teritoriją ir vėliau negavus leidimo ar teisės būti toje valstybėje narėje sprendimas gali būti pateiktas ir standartine forma, tačiau reikėtų įvertinti ir paties ginčijamo Sprendimo turinį.
Įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime nurodyti tik atitinkami Įstatymo straipsniai, kuriais remiantis buvo priimtas individualus administracinis aktas, tačiau nepaaiškinta, kaip nurodytas teisinis reglamentavimas pritaikomas nagrinėjamu atveju susidariusiai faktinei situacijai. Nors jame formaliai nurodyta, kad įvertintos Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, tačiau tai Sprendime niekaip neatsispindi. Pažymėtina, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) yra įstatymo viršenybės principas, kuris, be kita ko, reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2020 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-291-822/2020).
Nagrinėjamu atveju ginčijamas atsakovo Sprendimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis esminius VAĮ 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto turinio reikalavimus. Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, o nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės, kas sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, žinojo aplinkybes, jog pareiškėjas yra su Lietuvos Respubliką saistomas socialiniais, šeimyniniais ryšiais. Pats Departamentas patvirtina, jog priimant sprendimą buvo įvertintos šios aplinkybės. Ir nors pareiškėjo vertinimu, tai buvo pagrindas atsakovui taikyti Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, Sprendimui nesant tinkamai motyvuotam, teismui nėra įmanoma patikrinti, ar minėtos aplinkybės buvo tinkamai įvertintos. Pažymėtina ir tai, jog atsakovas priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas nekelia jokios grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad konstatavus, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės konkrečiu atveju yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas. Atitinkamai UTPĮ 128 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Priešingas UTPĮ nuostatų aiškinimas reikštų, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, o UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto (faktiškai) būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti, o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011). Atsižvelgiant į tai ir įvertinus Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes palankiai pareiškėjui, jam siūlytina kreiptis pakartotinai į Departamentą dėl vizos ar leidimo išdavimo ir pastarojo pareiškėjo prašymo atsisakymas priimti paneigtinas tuo pagrindu, jog jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai bei reikalaujant, kad jis turėtų išvykti ir pateiktų naują prašymą jau būdamas užsienio valstybėje.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, pritaria pareiškėjo skundo argumentams, jog sprendimas yra formalus, priimtas nesilaikant pagrindinių taisyklių, kurių privaloma laikytis priimant administracinį aktą. Sprendimas iš esmės yra grindžiamas tik teisės aktų nuostatomis, jame nenurodomos tokio sprendimo priėmimo priežastys ir motyvai. Todėl pareiškėjas pagrįstai tvirtina nesupratąs kuo remiantis priimtas ginčijamas sprendimas. Šių aplinkybių konstatavimas (kad pareiškėjas nesuprato sprendimo priėmimo priežasčių ir motyvų) įgalina teisėjų kolegiją konstatuoti, jog padaryti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimai, kurie paneigia priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Konstatavus ginčijamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, pareiškėjo skundas patenkinamas, panaikinant Departamento sprendimą (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo C. A. K. (C. A. K.) skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos Departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno skyriaus 2020 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. SP9-13-7 „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio C. A. K. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką“.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.