Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-653-135/2014

Teisėjas Jurga Kramanauskaitė - Butkuvienė Teisminio proceso Nr. 1-81-1-005521-2013-9 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2; 2.4.6

2014 m. liepos 10 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dviems) metams 9 (devyniems) mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 3 d. ir nuteista laisvės atėmimu 3 (trims) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 159 str. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1, 4 d., 5 d. 2 p., už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir subendrinta bausmė D. G. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 4, 9 d., šiuo nuosprendžiu D. G. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 4 (ketveriems) mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2014-04-03.

Į bausmės atlikimo laiką D. G. įskaityta pagal Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014-02-20 nuosprendį atlikta bausmė.

Nuosprendžiu iš dalies tenkintas civilinio ieškovo Šiaulių vyskupijos Vadaktų Šv. Agotos parapijos pareikštas civilinis ieškinys ir solidariai iš V. V., D. G. ir E. Z., o E. Z. neturint lėšų - iš jo atstovų pagal įstatymą O. Z. ir E. Z., priteista 28 200 Lt (dvidešimt aštuoni tūkstančiai du šimtai litų 00 ct) turtinės žalos atlyginimo. Kitoje civilinio ieškinio dalyje civiliniam ieškovui pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą civilinio proceso tvarka.

Tuo pačiu nuosprendžiu kaltais pripažinti E. Z. ir V. V., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu neskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. balandžio - gegužės mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, apie 22 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su E. Z. ir V. V. iš bažnyčios varpinės pasikėsino pagrobti Šiaulių vyskupijos (duomenys neskelbtini) parapijai priklausantį, didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę turintį, turtą – bronzinį varpą, pagamintą 1912 m., su tvirtinimo detalėmis ir metaliniu strypu, ant kurio varpas pakabintas, bendros 28 200 Lt vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes varpui nukabinti reikėjo raktų, kurių nebuvo atsivežę, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 178 str. 3 d.

Be to, D. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės mėnesį, naktį iš 22 į 23 dieną, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su E. Z. ir V. V., iš bažnyčios varpinės pagrobė (duomenys neskelbtini) parapijai priklausantį, didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę turintį, turtą – bronzinį varpą, pagamintą 1912 m., su tvirtinimo detalėmis ir metaliniu strypu, ant kurio varpas pakabintas, bendros 28 200 Lt vertės, tuo Šiaulių vyskupijos (duomenys neskelbtini) parapijai padarydami 30 500 Lt turtinę žalą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 3 d.

Be to, D. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. balandžio - gegužės mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, apie 22 val. 30 min., veikdamas bendrininkų grupėje su V. V., įtikinėdami ir prašydami įtraukė vaiką E. Z., gim. (duomenys neskelbtini), į nusikalstamą veiką – didelės istorinės ir kultūrinės vertės turinčio bronzinio varpo, priklausančio (duomenys neskelbtini) parapijai, pasikėsinimą įvykdyti vagystę iš bažnyčios varpinės, esančios (duomenys neskelbtini), ir 2013 m. gegužės mėnesį, naktį iš 22 į 23 dieną, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą valandą, įtikinėdami ir prašydami įtraukė vaiką E. Z., gim. (duomenys neskelbtini), į nusikalstamą veiką – didelės istorinės ir kultūrinės vertės turinčio bronzinio varpo, priklausančio Šiaulių vyskupijos (duomenys neskelbtini) parapijai, vagystę iš bažnyčios varpinės, esančios (duomenys neskelbtini), t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 159 str.

Dėl pagrobto varpo vertės apeliantas nurodo, kad varpas nebuvo apžiūrėtas specialistų, jis nebuvo įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių ir Kilnojamųjų kultūros vertybių registrą, todėl negali būti pripažintas kaip didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinti vertybė. Mano, kad nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota į BK 178 str. 1 d., kadangi nėra nustatyta pagrobto turto vertė, o visi neaiškumai yra traktuojami kaltinamojo naudai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir civilinio ieškovo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apelianto skundo argumentai, jog apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, yra nepagrįsti.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d. teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Sutinkamai su LR BPK 20 str. 5 d., teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Nors nuteistasis ginčija savo kaltę nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 str. ir 178 str. 3 d., 178 str. 3 d. ir 159 str. padarymu, jo kaltė įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymu visetu: kitų nuteistųjų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolais, kita bylos medžiaga. Nuteistųjų E. Z. ir V. V., kurie pilnai pripažino savo kaltę, parodymai buvo išsamūs ir nuoseklūs, be to, juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai.

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis E. Z. parodė, kad 2013 metais, gal rudenį, gal gegužės-balandžio mėnesiais jie buvo trise - jis, V. V. ir D. G., D. G. pasiūlė kartu vykti į (duomenys neskelbtini) kaimą, E. Z. žinojo, kad vogti, bet nežinojo ką, nuvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą, prie negyvenamos sodybos pasistatė mašiną ir nuėjo prie bažnyčios, vyko su V. V. automobiliu, nuėjo prie varpinės, nerado kaip į ją patekti, iš koplyčios atsinešė kopėčias ir D. G. užlipo į viršų, jis su V. V. laukė apačioje, pirmą kartą nepavyko, nes reikėjo specialių raktų atsukti varpą, su V. V. stovėjo apačioje ir saugojo, kad kas neateitų, po to išvyko į namus. Gal po savaitės laiko vėl grįžo prie to pačio varpo, jau turėjo reikalingus raktus, automobilį vėl paliko prie tos pačios negyvenamos sodybos ir nuėjo prie varpo, šį kartą prie varpo lipo V. V., o jis su D. G. liko apačioje, V. V. vienas negalėjo atsukti, tai pakvietė ir jį, atsuko varpą ir numėtė ant žemės, patys nulipo, varpą nusinešė kiek toliau, V. V. nuėjo ir atvažiavo su mašina, varpą pakrovė į mašiną ir grįžo pas V. V. į namus, kai grįžo pas V. V. sukūrė laužą, įdėjo varpą į laužą, kai įkaito, varpą sudaužė, sudaužytą varpą pardavė į metalo laužą, jam davė apie 100 litų. Nuteistojo tvirtinimu, ir D. G. ir V. V. žinojo, kiek jam metų, į (duomenys neskelbtini) vykti pasiūlė D. G., žinutę rašė ir kvietė taip pat ir V. V., sutiko, nes reikėjo pinigų. Pirmą kartą žinojo, kad važiuoja vogti, bet nežinojo, kad vogs varpą, antrą kartą jau žinojo ką vogs, sutiko, pats to padaryti nebūtų sugalvojęs. E. Z. tvirtinimu, D. G. nurodė, kad vogs varpą, jis jį ir pašaukė, V. V. taip pat prie to prisidėjo, jie abu jau buvo susitarę ir jį pakvietė kartu, nešė varpą visi trys, jo įkalbinėti nereikėjo (2 t., 195 b. l.). Analogiškus parodymus nuteistasis E. Z. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 173-176, 178-180, 181-182, 183-186 b. l.). E. Z. 2013-09-19 parodymų patikrinimo vietoje metu parodė vietą, kur prieš varpo vagystę buvo palikę automobilį, vietą, kur užlipo į varpinę, vietą prie varpinės, kurioje stovėjo vagystės metu, vietą, kur numetė varpą iš varpinės, vietą, kurioje įsidėjo varpą į automobilį, vietą, kur V. V. sodyboje iškrovė automobilį (1 t. 187-200 b. l.). 2013-10-10 parodymų patikrinimo vietoje metu E. Z. parodė vietą (duomenys neskelbtini), kur su V. V. ir D. G. pardavė pagrobtą ir sudaužytą varpą (2 t., 1-5 b. l.).

Nuteistasis V. V. teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, parodė, kad į Vadaktų kaimą vyko pasirinkti metalo laužo, prie (duomenys neskelbtini) kaimo paliko automobilį, jis vairavo automobilį, nes D. G. buvo išgėręs, grįždami pamatė varpą, prie varpo grįžo gal po savaitės, vyko vėl trise, D. G. automobilyje gėrė, D. G. gyveno šalia E. Z. ir žinojo jo amžių (3 t., 195-196 b.l.). Ikiteisminio tyrimo metu V. V. parodė, kad su D. G. ir E. Z. Radviliškio rajone yra įvykdę ne vieną vagystę, 2013 m. gegužės ar balandžio mėnesį vykti į (duomenys neskelbtini) k. vogti varpą pasiūlė D. G., vyko automobiliu, kurį vairavo jis, su D. G. nuvažiavo paimti E. Z., pirmą kartą jokių įrankių nesivežė, prie apgriuvusios sodybos paliko automobilį, turėjo prožektorių, prie bažnyčios visi trys nuėjo pėsčiomis, varpinėje buvo du varpai – didesnis ir mažesnis, atsineštomis kopėčiomis jis su D. G. užlipo į varpinę, apžiūrėjo, kaip pritvirtintas varpas, varpo nevogė, nes neturėjo kuo jį nuimti, apie gegužės 22-23 d. nutarė važiuoti vogti apžiūrėtą varpą, apie tai priminė ir pasiūlė važiuoti D. G., jis sutiko, jiems pasiūlius, E. Z. taip pat sutiko važiuoti, automobilį pasistatė ten pat, D. G. liepė E. Z. saugoti, tada jis su visais raktais užlipo į varpinę per D. G. nugarą, vėlai jam padėti per D. G. nugarą užlipo ir E. Z., nuėmus varpą jie jį nustūmė ant žemės į bažnyčios teritoriją ant žolės, po to nunešė toliau iš bažnyčios teritorijos, jis su E. Z. nuėjo atsivaryti automobilį, o D. G. liko saugoti varpą, pagrobtą varpą parsivežė namo, vėliau lauže jį įkaitino, kad galėtų sudaužyti, taip patarė daryti D. G., įkaitusį varpą daužė visi trys, kitą dieną visi trys varpą nuvežė dalimis parduoti į Panevėžyje esančią metalo laužo supirktuvę, gavo 400 Lt, jis gavo daugiau pinigų, nes prisidėjo išlaidos už kurą, D. G. ir E. Z. po lygiai, žinojo, kad E. Z. yra nepilnametis, tą žinojo ir D. G. (2 t., 30-34, 36-39 b. l.). V. V. 2013-09-25 parodymų patikrinimo vietoje metu parodė vietą, kur prie negyvenamos sodybos paliko automobilį, vartelius, pro kuriuos pateko į bažnyčios teritoriją, varpinės duris, iš kur pasikėsinant pagrobti varpą buvo pasiėmę kopėčias, sieną, pro kurią, remdamasis į D. G., užlipo į varpinę, vietą, kur stebėti aplinką buvo paliktas E. Z., vietą, kur numetė pavogtą varpą, vietą kur nunešė ir pakrovė varpą į automobilį, vietą, kur varpą degino, metalo supirktuvę, kur padavė pavogtą ir sudaužytą varpą dalimis (2 t., 44-63 b. l.).

Iš minėtų įrodymų matyti, kad nuteistasis D. G. dalyvavo nusikalstamų veikų daryme kartu su V. V. ir E. Z., veikė bendrai ir derino tarpusavio veiksmus. Tai paneigia D. G. teiginius, kad jis nedalyvavo pasikėsinant įvykdyti vagystę ir vagystę vykdant. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad nuteistieji V. V. ir E. Z. galėtų siekti nekaltai apkalbėti D. G.. Nuteistojo E. Z. skunde išsakytos prielaidos to taip pat nepatvirtina. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo kaltinamųjų V. V. ir E. Z. parodymų vertinimu. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai jais rėmėsi pripažindamas D. G. kaltu. Viso bylos nagrinėjimo metu kaltinamieji nuosekliai tvirtino, kad varpą kėsinosi pavogti ir pavogė būtent su kaltinamuoju D. G., jų parodymai visą laiką buvo nuoseklūs. Nors apeliantas tvirtina, kad kaltinamųjų parodymai yra nepatikimi, tačiau jis nenurodė tikslių ir įtikinamų priežasčių, dėl kurių V. V. ir E. Z. turėtų tikslą apkalbėti D. G..

Kolegija daro išvadą, jog byloje pakanka objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių D. G. dalyvavimą jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo skundo argumentus vertina kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes apylinkės teisme ištirti ir apylinkės teismo nuosprendyje aptarti įrodymai visiškai patvirtina D. G. kaltę padarius LR BK 22 str. ir 178 str. 3 d., 178 str. 3 d., 159 str. numatytas nusikalstamas veikas.

Nepagristais apygardos teismas laiko ir apeliacinio skundo argumentus, kad byloje neteisingai pripažinta, jog pagrobtas varpas yra didelės vertės ir turi didelę istorinę bei kultūrinę reikšmę, kadangi, apelianto tvirtinimu, tikslu nustatyti jo vertę bei reikšmę varpas iki nusikaltimo padarymo nebuvo apžiūrėtas specialistų.

Pažymėtina, kad apylinkės teismas, nustatydamas pagrobto varpo vertę ir didelę istorinę bei kultūrinę reikšmę, vadovavosi Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos raštu, kuris liudija, jog iš Vadaktų varpinės pagrobtas varpas turi didelę materialinę, kultūrinę ir istorinę bei meninę vertę (1 t., 38-39 b. l.). Taip pat Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisija, kurią sudarė mokslininkai Dr. N. T., Dr. R. S., Dr. D. V., Dr. S. S. – Žeimienė, Dr. G. P., Dr. G. S., Dr. D. K., Dr. J. L., posėdyje konstatavo, jog varpas, pagrobtas iš Vadaktų varpinės, turi didelę materialinę, kultūrinę ir istorinę bei meninę vertes (1 t., 39 b. l.). Šių mokslininkų kvalifikacija ir kompetencija teismas neturėjo pagrindo abejoti. Tai, kad pagrobtas varpas nebuvo apžiūrėtas specialistų iki pagrobimo ir nebuvo įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių ir Kilnojamųjų kultūros vertybių registrą nesudaro pagrindo abejoti mokslininkų pateiktomis išvadomis dėl varpo vertės ir reikšmės. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiais įrodymais nustatydamas iš bažnyčios varpinės pagrobto (duomenys neskelbtini) parapijai priklausančio varpo vertę bei konstatuodamas jo autentiškumą bei istorinę ir kultūrinę reikšmę.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, kolegija sprendžia, jog tenkinti nuteistojo D. G. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.