Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantų pareiškėjo UAB „Betono statiniai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutarties, kuria skundas dėl antstolio veiksmų atmestas civilinėje byloje Nr. 2-40196-541/2013 pagal pareiškėjo UAB „Betono statiniai“ skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis V. M., išieškotojas UAB „BASF“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Antstolis V. M. 2013-09-30 patvarkymu netenkino pareiškėjo skundo, nurodė, jog 2013-07-01 užvedus vykdomąją bylą Nr. 0013/13/00920 skolininkui UAB „Betono statiniai“ buvo išsiųstas raginimas sumokėti skolą, tačiau skola nebuvo sumokėta, todėl 2013-07-24 areštuotos skolininko banko sąskaitos bei nekilnojamasis turtas, o negaunant piniginių lėšų įplaukų 2013-09-04 patvarkymu areštuotos skolininko lėšos kasoje neviršijant 28 945,62 Lt apimties. Skolininkas 2013-09-18 pervedė į antstolio depozitinę sąskaitą 454,36 Lt sumą, daugiau piniginių lėšų nėra gauta, be to, skolininkas neįvykdė antstolio 2013-09-18 patvarkymo, įpareigojančio pateikti duomenis apie priklausantį turtą. Antstolis teigia, jog įvertinus tai, kad skolininkas piniginių lėšų bankuose neturi, visas jo turtas jau yra areštuotas po kelis kartus, informacijos apie kitą turimą turtą skolininkas nepateikė, todėl realiausias ir efektyviausias būdas įvykdyti teismo sprendimą yra piniginių lėšų, esančių ar būsiančių skolininko kasoje, areštas, o įstatymai nenumato draudimo nukreipti išieškojimą į įmonės kasoje esančias pinigines lėšas bei nesuteikia teisės antstoliui numatyti tam tikras išlygas. Antstolis, atsisakęs patenkinti pareiškėjo skundą, vykdomąją bylą Nr. 00013/13/00920 su pareiškėjo skundu persiuntė Vilniaus miesto apylinkės teismui (b. l. 1-3).

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Neturint galimybės disponuoti banko sąskaitose esančiomis lėšomis, į kasą įplaukiančios lėšos yra vienintelė bendrovės galimybė vykdyti veiklą ir mokėti darbo užmokestį darbuotojams. Bendrovėje šiuo metu dirba 20 darbuotojų ir bendrovė pirmenybę teikia jų darbo vietų išlaikymui. Gavęs patvarkymą dėl piniginių lėšų arešto, skolininkas pervedė antstoliui visas tą dieną kasoje buvusias pinigines lėšas, t.y. 454,36 Lt. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad piniginių lėšų arešto atveju turi būti sudaroma galimybė atsiskaityti su darbuotojais ir valstybės institucijomis, o 2013-09-04 d. patvarkymu v/b Nr. 0013/13/00920 areštas bendrovės kasai uždėtas be jokių išlygų, nesuteikiant galimybės vykdyti jokių atsiskaitymų, pirmiausia sukelia neigiamas socialines pasekmes įmonės darbuotojams ir prieštarauja LR įstatymuose nustatytam atsiskaitymų eiliškumui. LR DK 223 str. ,CPK 574 straipsnis, ĮBĮ35 str. numato, kad darbuotojams darbo užmokestis turi būti mokamas pirmąja eile, o išieškotos lėšos skirstomos visiems darbuotojams proporcingai. Tai įrodo įmonės patiriamą neproporcingai didelę žalą dėl piniginių lėšų, esančių kasoje arešto.

Teismas nepagrįstai pasisakė, kad įstatymai suteikia teisę antstoliui jo kompetencijos ribose vykdyti išieškojimą ir be jokių apribojimų areštuoti pinigines lėšas. Nors CPK 624 str. 2 d. 1 p. suteikia teisę antstoliui vykdyti išieškojimą iš skolininko piniginių lėšų, išieškojimas privalo būti vykdomas laikantis protingumo, teisingumo ir proporcingumo principų. Vykdant išieškojimą neturi būti pažeidžiama skolininko ir išieškotojo interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis c/b Nr. 3K-3-341/2007; 2008 m. sausio 7 d. nutartis c/b Nr. 3K-7-114/2008; 2009 m. gegužės 29 d. c/b Nr. 3K-3-248/2009).

Antstolis turėjo teisę areštuoti kasoje esančias lėšas, tačiau turėjo nesuabsoliutinti išieškotojo interesų ir privalėjo suteikti galimybę vykdyti bent dalinius darbo užmokesčio mokėjimus. Pažymi, kad skolininkas jau yra gavęs darbuotojų pretenzijų, kad neišmokėtas darbo užmokestis už praėjusį mėnesį. Bendrovė turi vykdyti savo įsipareigojimus pagal teismų sprendimus, tame tarpe ir mokėti priteistą darbo užmokestį kurio mokėjimui turi būti teikiama pirmenybė.

Teismas pasisakė ne dėl visų pareiškėjo skunde buvusių argumentų, pažeisdamas CPK 291 str. numatytus imperatyvius reikalavimus teismo nutarčiai. Vienas svarbiausių nutarties elementų yra motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas. Teismas priimdamas sprendimą/nutartį visada privalo vadovautis vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais principais.

Teismas turėjo vertinti ar atitinka protingumo ir teisingumo principus 2013-09-04 patvarkymas dėl piniginių lėšų, esančių kasoje arešto, jame nenumatant jokių išlygų, suteikiančių galimybę iš bendrovės kasoje esančių lėšų bent dalinai vykdyti mokėjimus įmonės darbuotojams, valstybės institucijoms, įvertinti skundžiamo patvarkymo atitikimą įstatymams, kurie numato pirmenybę atsiskaitymui su darbuotojais. Negalint disponuoti kasoje esančiais pinigais skolininko veikla yra paralyžuota, stabdomi bet kokie atsiskaitymai ir apsunkinamas atsiskaitymas net su pačiu išieškotoju.

Besąlygiškas uždraudimas vykdyti mokėjimus iš įmonės kasos visiškai paralyžiuoja įmonės veiklą ir didina įsiskolinimus darbuotojams, remiantis CPK 144 str. ir 145 str. 1 d. 10 p., prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 0013/13/00920, kol bus išspręstas pareiškėjo atskirasis skundas. Nesustabdžius 2013-09-04 patvarkymo dėl kasos arešto vykdymo skolininko patirtų neproporcingai didelius nuostolius, pasireiškiančius visišku įmonės veiklos sustabdymu, negalėjimu mokėti darbo užmokesčio, mokesčių, įsigyti gamybai reikalingų medžiagų ir pan. Teismui patenkinus pareiškėjo skundą, teismo nutarties vykdymas pasidarytų neįmanomas, o pareiškėjas dėl visiško negalėjimo disponuoti piniginėmis lėšomis patirtų nuostolius, kuriuos turėtų atlyginti antstolis.

2013-09-18 skolininkas į antstolio depozitinę sąskaitą pervedė 454,36 Lt. skolai ir vykdymo išlaidoms dengti. Iš skolininko (lėšas pervedė UAB “Betono statiniai” ir UAB “Betono statinai” skolininkai, vykdydami antstolio patvarkymus) į antstolio depozitinę sąskaitą yra gauta 1442,63 Lt.

Kaip matyti iš vykdomosios bylos Nr. 0013/13/00920 medžiagos, skolininkas piniginių lėšų banko sąskaitose neturi, visas skolininkui priklausantis registruotas turtas yra areštuotas įvairių antstolių net po keletą kartų, šiems antstoliams vykdant išieškojimus iš skolininko. CPK 634 str. 2 d. nustatyta, kad antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Teigia, kad realiausias ir efektyviausias būdas įvykdyti teismo sprendimą, yra piniginių lėšų, esančių ar būsiančių skolininko kasoje, areštas.

Nesutinka su skolininko argumentais, kad antstolis, areštavęs pinigines lėšas, esančias kasoje, turi vadovautis ne tik teisės normomis, bet ir protingumo, teisingumo ir proporcingumo principais, taip kaip juos supranta skolininkas. CPK 668 str. įtvirtintame baigtiniame turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, sąraše nėra nurodyta, kad išieškojimo negalima nukreipti į pinigines lėšas, esančias įmonės kasoje. CPK 665 str. 2 d. imperatyviai nurodyta, kad antstolis vykdydamas teismo sprendimus pirmiausia išieško iš skolininkui priklausančių pinigų. Antstoliui įstatymais nėra suteikta teisė areštuoti pinigines lėšas ir numatyti tam tikras išlygas (leisti skolininkui mokėti darbo užmokestį darbuotojams ir kt.). Antstoliui atlikus tokius neteisėtus veiksmus, išieškotojui neabejotinai būtų daroma žala, nes teismo sprendimo vykdymas būtų nepakankamai operatyvus ir efektyvus. Skolininko subjektyviai suprantami teisingumo ir protingumo pricipai neturi jokio realaus juridinio pagrindo ir akivaizdžiai prieštarauja teisės normoms.

Nesutinka ir su skolininko argumentais, kad antstolis privalo leisti iš areštuotų piniginių lėšų kasoje atlikti mokėjimus pagal pridėtą 2013-10-04 LR Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS-3749 ir 2013-10-17 Vilniaus m. apylinkės teismo nutartį Nr. 2-16043- 466/2013. Visų pirma, skolininkas nepateikė duomenų, kad pagal pridėtą sprendimą ir nutartį nėra atsiskaityta su kreditoriais. Netgi darant prielaidą, kad skolininkas pagal pridėtus dokumentus nėra atsiskaitęs su kreditoriais, kreditoriai įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo.Tokiu atveju antstoliams, vykdantiems išieškojimus iš UAB Betono statiniai, UAB “Betono statiniai’ darbuotojo naudai (2 eilės išieškojimas), areštavus pinigines lėšas, esančias UAB “Betono statiniai” kasoje, darbuotojo reikalavimas turėtų prioritetą prieš antstolio V. M. vykdomą aukščiau minėtąjį vykdomąjį raštą (3 eilės išieškojimas). Tik tokiu būdu būtų įmanoma užtikrinti skaidrų išieškojimo vykdymą iš skolininko UAB “Betono statiniai”, nepažeidžiant nei antros eilės, nei trečios eilės kreditorių teisių ir teisėtų interesų. Iš skolininko pridėtos 2013-10-07 Vilniaus m. apylinkės teismo nutarties Nr. 2-16043-466/2013 matyti, kad kreditorius UAB “Elektrum Lietuva” yra trečios eilės kreditorius, todėl nesuprantama, kodėl antstolis turėtų iš areštuotų piniginių lėšų, esančių skolininko kasoje, leisti atlikti mokėjimus šiam kreditoriui, tokiu būdu neteisėtai ir nepagrįstai suteikdamas šiam trečios eilės kreditoriui pirmenybę prieš kreditorių UAB “BASF”, taip pat kitus skolininko kreditorius, kurių naudai išieškojimą vykdo kiti antstoliai.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodo, jog apeliantas nepateikė jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl turėtų būti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdytas 2013-09-04 patvarkymo Nr. 0013/13/00920 vykdymas, išskyrus deklaratyvius teiginius apie neproporcingų nuostolių atsiradimą, negalėjimą įsigyti medžiagų ir t.t. Akivaizdu, kad vykdant įsteisėjusį teismo sprendimą dėl skolos išieškojimo iš UAB „Betono statiniai" ir areštavus pinigines lėšas, esančias įmonės kasoje, nebuvo pažeistos CPK įtvirtintos teisės normos, reglamentuojančios vykdymo procesą, todėl skolininko atskirasis skundas net preliminariai nelaikytinas tenkintinu, todėl nėra LR CPK 144 str. 1 d. įtvirtinto pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Pritaikus laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdžius 2013-09-04 patvarkymo Nr. 0013/13/00920 vykdymą, skolininkas galėtų be jokių apribojimų pinigines lėšas išmokėti bet kokiems asmenims pagal savo suteiktus prioritetus vieno ar kito kreditoriaus atžvilgiu arba tokias lėšas išvis paslėpti ir tokiu būdu kreditorius UAB „BASF” neabejotinai patirtų žalą, nes per visą laiką, kol būtų sustabdytas patvarkymo vykdymas, nebūtų išieškota piniginių lėšų pagal galiojantį vykdomąjį dokumentą.

Šiuo atveju yra pažeidžiami išieškotojo interesai, nes skolininkas metus laiko neatsiskaito už įsigytas prekes, naudojasi išieškotojo pinigais. Skolininkas pripažino, jog jis veiklą vykdo, gamina produkciją ir ją realizuoja, tačiau į areštuotas banko sąskaitas jokių įplaukų nepatenka. Skolininkas pradėjo reikšti prieštaravimus tuomet, kai buvo areštuota jo kasa, tad tokios aplinkybės verčia daryti pagrįsta išvadą, jog skolininkas sąmoningai siekia išvengti skolos mokėjimo ir dėl to visas pajamas jis gauna ne į banko sąskaitas, o grynaisiais pinigais į kasą. Tokią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, jog tik po įmonės kasos arešto, išieškotojui antstolis pervedė 300 Lt. Taigi neareštavus skolininko kasos, būtų pažeista išieškotojo ir kreditoriaus interesų pusiausvyra, nes skolininkas naudotųsi galimybe išvengti skolos išieškojimo ir toliau savo nuožiūra laisvai disponuotų grynaisiais pinigais, gautais į įmonės kasą.

Skolininko teiginiai apie tariamas darbuotojų pretenzijas bei tariamus sunkumus darbuotojams atlyginimus mokant iš kasos pinigų yra deklaratyvaus pobūdžio, nes skolininkas su Vilniaus miesto apylinkės teismui nepateikė jokių įrodymų tokiems savo teiginiams pagrįsti (CPK 178 str.), tik apeliacinės instancijos teismui pateikė naują įrodymą - LR Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2013 spalio 4 d. Sprendimą Nr. DGKS-3749, tačiau išieškotojas teismo prašo teismo nepriimti šio dokumento, nes skolininkas šio įrodymo neteikė pirmosios instancijos teismui ( CPK 135 str. 2 d. , 314 str.) Skolininkas pirmosios instancijos teisme dėstė argumentus, apie tariamas darbuotojų pretenzijas dėl atlyginimų mokėjimo, tačiau jokių įrodymų pirmosios instancijos teismui neteikė, todėl negalima daryti išvados, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

2013 spalio 4 d. Darbo ginčų komisijos sprendime nurodyta, kad skolininkas su vienu savo darbuotoju neatsiskaitė už laikotarpį nuo 2010 rugsėjo mėn. Vilniaus miesto apylinkės teismas skolą iš skolininko kreditoriaus naudai priteisė tik 2013 gegužės 13 d., o ginčijamas lėšų, esančių įmonės kasoje, areštas įsigaliojo 2013 rugsėjo 4 d., todėl akivaizdu, kad piniginių lėšų įmonės kasoje areštas negalėjo turėti jokios įtakos atlyginimo darbuotojui nemokėjimui, nes UAB „Betono statiniai“ įsiskolinimas šiam darbuotojui prasidėjo dar 2010 m., t.y. 3 metais anksčiau, nei antstolis V. M. areštavo bendrovės kasą. Šiame Darbo ginčų komisijos sprendime nurodyta, jog UAB „Betono statiniai“ paaiškino, kad negalėjo atsiskaityti su ieškovu dėl sunkios įmonės finansinės padėties, nes laiku neatsiskaito užsakovai. Apie lėšų, esančių bendrovės kasoje, areštą, kaip neatsiskaitymo su darbuotoju priežastį, UAB „Betono statiniai“ neužsiminė.

Iš 2013 spalio 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2-16043-466/2013 matyti, jog UAB „Betono statiniai“ nuo 2013 spalio 1 d, įsipareigojo dalimis mokant kas mėnesį ieškovui UAB „Elektrum Lietuva“ grąžinti 105.713,21 Lt skolą. Taigi, skolininkas suteikia pirmenybę vieniems savo kreditoriams, o kitų kreditorių reikalavimus ignoruoja,.

Teisės aktai nenumato galimybių antstoliui areštavus pinigines lėšas, numatyti tam tikrų išlygų, kaip kad leisti mokėti atlyginimus darbuotojams. Dėl to negali būti patenkintas ir skolininko dėstomas prašymas leisti iš piniginių lėšų, esančių kasoje, mokėti darbo užmokestį. Skolininkas nepateikė duomenų, kokio dydžio darbo užmokestį skolininkas nori mokėti iš įmonės kasos, ar kiek darbuotojų gauna atlyginimus, todėl suteikus teisę skolininkui mokėti atlyginimus iš lėšų, esančių kasoje, grynųjų pinigų naudojimo bei paskirstymo procesas taptų visiškai nekontroliuojamas ir iš esmės niekas negalėtų patikrinti ar pinigai būtų mokami darbuotojų atlyginimams ar kitokioms reikmėms.

Skolininkas iki šiol antstoliui nepateikė atsakymo į patvarkymą kuriuo buvo įpareigotas per 3 dienas raštu pateikti duomenis apie jam priklausantį turtą (baldus, buitinę techniką, pagamintą produkciją ir kt.), kuris yra neareštuotas bei neįkeistas.

Pagrindo taikyti skolininko prašomas laikinąsias apsaugos priemones taip pat nėra, o pritaikius tokias laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeisti išieškotojo interesai, nes skolininkas pasinaudotų dar viena galimybe nesąžiningai išvengti skolos grąžinimo išieškotojui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 str., 338 str., apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria skundas dėl antstolio veiksmų atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliantas atskirąjį skundą grindžia tais argumentais, jog areštuodavus visas skolininko banko sąskaitas, nekilnojamąjį turtą, bendrovės kasos areštas, nenumatant jokių išimčių, yra neproporcingai griežta priemonė, neigiamai veikianti ne tik skolininko veiklą, bet ir mokėjimus darbuotojams, kuriems pagal galiojančius įstatymus darbo užmokestis turi būti mokamas pirmąja eile (LR DK 223 str.); išieškojimas privalo būti vykdomas laikantis protingumo, teisingumo ir proporcingumo principų, tačiau teismas šiais principais nesivadovavo.

LR Antstolių įstatymo 3 str. 2 d. nustatyta, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų. Pagal CPK 634 str. 2 d. antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Antstolis, atlikdamas savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais.

Pagal CPK 7 str.1 d. nustatytą principą įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per kiek įmanoma trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau. Siekiant kuo efektyviau ir sparčiau įvykdyti vykdomuosius dokumentus, vykdymo procese antstoliui suteikta teisė išieškojimą nukreipti į skolininko pinigų sumas ar kitokį turtą, esantį pas trečiuosius asmenis, taip pat į pinigų sumas ir kitokį turtą, priklausančius skolininkui iš kitų asmenų (CPK 688 str. 1 d.).

Skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ir disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas (CPK 675 str.). Šio instituto tikslas – laikinai apriboti skolininkui galimybes perleisti ar kitaip suvaržyti turtą, kad būtų išlaikomas skolininko turtas, iš kurio būtų galima išieškoti. Dėl to antstoliui išieškant iš skolininko turto ar turtinių teisių ir jas areštavus, skolininkas netenka teisės valdyti, naudoti ir disponuoti areštuotu turtu ar turtinėmis teisėmis.

Teismas pažymi, jog priverstinio vykdymo priemones reglamentuoja CPK 624 str., kuriame nurodyta, kad pirmiausia išieškojimas vykdomas iš skolininko lėšų ir turto ar turtinių teisių. CPK 662 str. l dalyje nustatyta, kad išieškotojas, laikydamasis CPK 664, 665 straipsnių nustatytos eilės, iki priverstinio vykdymo pradžios gali raštu nurodyti, iš kokio skolininko turto ar pajamų išieškoma pirmiausia. CPK 662 str. 3 d. numato, kad jeigu išieškotojas iki priverstinio vykdymo pradžios nenurodė, iš kokio turto išieškoti, antstolis laikydamasis CPK 664, 665 straipsnių nustatytos tvarkos, pats nustato, iš kokio skolininko turto ar pajamų išieškoti.

Nagrinėjamu atveju antstolis 2013-07-01 patvarkymu priėmė vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-18 išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-12232-808/2013 dėl 24 873,60 Lt ir 6 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko UAB „Betono statiniai“ išieškotojo UAB „BASF“ naudai (vykd. byla Nr. 13-920/13, b.l. 6). Išieškotojas iki priverstinio vykdymo pradžios antstolei nenurodė, iš kokio skolininkės turto ar pajamų išieškoti skolą, todėl antstolis, vadovaujantis CPK 665 str. 2 d., turėjo įstatyminį pagrindą pats pasirinkti, iš kokio turto vykdyti išieškojimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog išieškojimą iš juridinių asmenų, o šiuo atveju skolininkas yra juridinis asmuo, reglamentuoja LR CPK 665 str., kuriame aiškiai nustatyta išieškojimo iš juridinių asmenų tvarka bei šaltiniai, t.y.: pirmąja eile išieškoma iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai, antrąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančių pinigų, turtinių teisių, vertybinių popierių, pagamintos produkcijos (prekių), taip pat iš kito kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, tiesiogiai nenaudojamo ir nepritaikyto tiesiogiai naudoti gamyboje, išskyrus administracines patalpas. Apelianto nurodytos ĮBĮ bei DK normos šiuo atveju netaikytinos, vykdant išieškojimą priverstine tvarka bei skolininkui nesant iškeltai bankroto bylai.

2013-07-24 patvarkymais areštavo skolininko lėšas 28 831,19 Lt sumai bei skolininko nekilnojamąjį turtą, o 2013-09-04 patvarkymu areštavo UAB „Betono statiniai“ lėšas, esančias kasoje, 28 945,62 Lt apimtimi bei įpareigojo skolininką nuo 2013-09-04 esančias ir būsiančias lėšas kasoje nedelsiant pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Pažymėtina, kad CPK 662 str. 1 ir 3 d., 665 straipsnyje įtvirtintos normos nepaneigia antstolio teisės taikyti areštą skolininkui priklausančioms piniginėms lėšoms, todėl 2013-09-04 patvarkymas areštuoti esančias ir būsiančias lėšas kasoje sumos, reikalingos išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, ribose, yra teisėtas ir pagrįstas, nes antstolis turėjo teisę taikyti priverstinio vykdymo priemones, skolininkui nevykdant galiojančio teismo sprendimo dėl skolos išieškojimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjas, būdamas rūpestingas bei apdairus juridinis asmuo, turi pareigą elgtis atsakingai bei numatyti galimas teisines pasekmes dėl vykdomo skolos išieškojimo priverstine tvarka, kai pats pareiškėjas, būdamas skolininku, operatyviai ir geruoju negrąžino skolos išieškotojui pagal išduotą vykdomąjį raštą.

Apelianto argumentai, jog skundžiamoje nutartyje nebuvo įvertinti svarbūs skundo argumentai dėl darbuotojų interesų apsaugos ir dėl kituose įstatymuose teikiamos pirmenybės atsikaitymui su darbuotojais, atmestini. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė dėl šio apelianto skundo argumento, o apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teisės aktai nenumato apribojimo antstoliui areštuoti skolininko pinigines lėšas, esančias kasoje, be to, neįpareigoja antstolio leisti iš areštuotų lėšų mokėti atlyginimus skolininko darbuotojams.

Apeliantas, teigdamas, kad turi vykdyti įsipareigojimus pagal teismų sprendimus, apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus, kurių neteikė pirmosios instancijos teisme – 2013-10-04 LR Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS-3749 ir 2013-10-17 Vilniaus m. apylinkės teismo nutartį Nr. 2-16043-466/2013. Apeliantas nenurodė argumentų, kodėl pateikti dokumentai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo pranešimo apie narinėjamoje byloje paskirtą teismo posėdį rašytinio proceso tvarka (b.l.8), apeliantui jau turėjo būti žinoma apie šiuos dokumentus iki teismo posėdžio, paskirto nagrinėti rašytinio proceso tvarka pradžios.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, šių įrodymų nevertina, nes šie įrodymai pateikti pavėluotai – jie galėjo būti teikiami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nes esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai.

Kita vertus, skolininkas nepateikė duomenų, kad pagal pridėtą Darbo ginčų komisijos sprendimą ir Vilniaus m. apylinkės teismo nutartį nėra atsiskaityta su kreditoriais. Taip pat pažymėtina, jog apelianto nurodyti kreditoriai įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo, taip įsitraukdami į vykdymo procesą ir tapdami išieškotojais, ir tik tokiu atveju antstoliams, vykdantiems 2 eilės išieškojimus iš apelianto jo darbuotojo naudai, areštavus pinigines lėšas, esančias UAB „Betono statiniai” kasoje, darbuotojo reikalavimas turėtų prioritetą prieš antstolio V. M. vykdomą 3 eilės išieškojimą pagal minėtąjį vykdomąjį raštą. Tik tokiu būdu būtų įmanoma užtikrinti išieškojimo vykdymą iš skolininko UAB “Betono statiniai”, nepažeidžiant nei antros eilės, nei trečios eilės kreditorių teisių ir teisėtų interesų.

Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kurie neturi įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties priėmimo metu tinkamai taikė civilinio proceso normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta. Procesinės teisės normų pažeidimų teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str.1 d.1 p.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Apeliantas, vadovaudamasis CPK 144 str. ir 145 str. 1 d. 10 p., atskirajame skunde prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 0013/13/00920, kol bus išspręstas pareiškėjo atskirasis skundas. Pirmosios instancijos teismas šio klausimo nesprendė ir perdavė bylą su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šioje proceso stadijoje taikyti laikinąsias apsaugos priemones netikslinga, nesant duomenų ar antstolis atlieka vykdymo veiksmus, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad vykdomoji byla yra pateikta teismui (CPK 627 str. 6 p.), todėl prašymas netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Suinteresuotas asmuo (kreditorius) pateikė prašymą priteisti iš skolininko 1210,00 Lt už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į atskirąjį skundą bei pateikė šias išlaidas pagrindžiantį dokumentą. Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijų) 8.15 p., nustato maksimalų dydį už atsikirtimus į atskirąjį skundą – 0,5 MMA. Todėl suinteresuotam asmeniui (išieškotojui) UAB „BASF“ priteistina 500,00 Lt patirtų išlaidų už advokato paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Pareiškėjo UAB „Betono statiniai“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Priteisti suinteresuotam asmeniui (išieškotojui) UAB „BASF“ iš pareiškėjo UAB „Betono statiniai“ 500,00 Lt išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą.