Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-02-12 · Administracinė byla Nr. A-502-244-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-02-12
Bylos Nr.
A-502-244-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Artūras Drigotas (pran.)
Pareiškėjas
V. U., S. U.
Atsakovas
Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Trečiasis asmuo
R. B., atstovaujama V. A.
Administracinė byla Nr. A502-244/2010Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. vasario 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. U. ir S. U. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. U. ir S. U. skundą atsakovui Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiasis suinteresuotas asmuo – R. B., atstovaujama V. A., dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai V. U. ir S. U. (toliau – ir pareiškėjai, apeliantai) su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydami panaikinti atsakovo Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-01249 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo” (toliau – ir Sprendimas).

Skunde pareiškėjai paaiškino, kad Sprendimu R. B. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) ir jos globėjai V. A. (toliau – ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė) buvo suteikta antrinė teisinė pagalba. Vertino, jog Sprendimas yra neteisėtas. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 5 punktas nustato, jog antrinė teisinė pagalba yra suteikiama tik asmenims, kuriems nustatytas sunkus neįgalumas arba kurie yra pripažinti nedarbingais. Akcentavo, kad kitokių atvejų Įstatymas nenumato. Pažymėjo, jog, atsižvelgus į pateiktą prašymą, Sprendime turėjo būti aiškiai suformuluota, kad antrinė teisinė pagalba teikiama V. A., o ne R. B., nes dabar gali susidaryti įpūdis, jog antrinė teisinė pagalba suteikiama dviems asmenims, t. y. R. B. ir jos globėjai V. A..

Nurodė, kad V. A. atstovauja R. B., esančios Kupiškio rajono apylinkės teisme nagrinėjamų bylų, tarp jų – ir testamento dalies pripažinimo negaliojančia, šalimi, teisėms ir interesams. Vertino, jog Sprendimas pažeidžia pareiškėjų teises ir teisėtus interesus dėl to, kad, teismui priėmus R. B. palankius sprendimus, valstybei iš pareiškėjų bus priteistos išlaidos už jai suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Atsiliepimas

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, jog R. B. globėja V. A. 2008 m. rugsėjo 11 d. Tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, kuris buvo patenkintas Sprendimu. Pažymėjo, kad V. A. kartu su prašymu pateikė visus reikiamus dokumentus, įrodančius teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Teigė, jog, priimant Sprendimą, buvo atsižvelgta į tai, kad teismo sprendimu R. B. yra pripažinta neveiksnia, todėl ji negali tinkamai įgyvendinti, apsaugoti ir apginti savo teisių ir interesų teismuose ir kitose institucijose. Akcentavo, kad Tarnyba laikė reikšminga tą aplinkybę, jog globa yra steigiama siekiant užtikrinti ne tik fizinio asmens asmeninių teisių įgyvendinimą ir apsaugą, bet ir sukurti jo socialinę ir dorovinę aplinką, ką nurodė ir Sprendime.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 ir 3 dalimis ir nurodė, kad pareiškėjų teisės ir interesai gali būti ginami tik nustačius, jog Sprendimas juos pažeidžia.

Nukreipė į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 51 straipsnio 1 dalį, 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 48 straipsnio 1 ir 2 dalis, 96, 98 ir 99 straipsnius ir konstatavo, kad pareiškėjų, kaip civilinės bylos dėl R. B. testamento pripažinimo negaliojančiu proceso šalies, procesinę pareigą atlyginti priešingos šalies turėtas bylinėjimosi išlaidas ir bylinėjimosi išlaidas valstybei nustato ne Sprendimas, o civilinio proceso normos, todėl ji nėra tiesiogiai ir betarpiškai susijusi ginčijamu administraciniu aktu. Atsižvelgė ir į tai, jog, Sprendimu suteikus civilinės bylos šaliai R. B., atstovaujamai V. A., antrinę teisinę pagalbą ir jos teikimui paskyrus advokatą, pareiškėjams neatsiranda CPK 51 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos civilinėje byloje privalomai turėti jų interesams atstovaujantį advokatą. Padarė išvadą, kad dėl šios priežasties Sprendimas tiesiogiai pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, todėl jie neturi reikalavimo teisės ginčyti Sprendimą.

Nurodė, jog Tarnybos, pagal Įstatymo 9 straipsnį, esančios viešojo administravimo subjektu, priimamiems sprendimams taikomos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios administracinių aktų priėmimą ir nustatančios, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis (8 str.).

Rėmėsi Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 13 straipsnio 6 dalimi ir pažymėjo, jog byloje esantys dokumentai patvirtina, kad R. B. yra sulaukusi senatvės pensinio amžiaus ir jai yra nustatytas didelis specialiųjų poreikių lygis. Nurodė, jog V. A. su prašymu Tarnybai pateikti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 20 d. spendimas ir 2008 m. balandžio 24 d. nutartis patvirtina, kad ji yra paskirta R. B., teismine tvarka pripažintos neveiksnia, globėja, ir akcentavo, kad ji turi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.240 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę be specialaus pavedimo atstovauti savo globotinei bei ginti jos, kaip civilinės bylos šalies, teises ir interesus. Pabrėžė, jog pagrindo pagrindo abejoti pateiktais dokumentais ir jais patvirtintais duomenimis nėra.

Sprendė, kad R. B. atitinka Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytus kriterijus, o V. A. pateiktas prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą – šio įstatymo 13 straipsnio 6 dalies ir 18 straipsnio 1 dalies nuostatas. Konstatavo, jog šiuo aspektu Sprendimas yra pagrįstas nustatytais faktais ir Įstatymo nuostatomis. Padarė išvadą, kad Sprendimą priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas. Pirmosios instancijos teismas nenustatė procedūrinių taisyklių, užtikrinančių objektyvų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą, pažeidimų. Konstatavo, jog Sprendimas savo turiniu neprieštarauja Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktui.

Rėmėsi CK 3.238 straipsniu, 3.240 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir sprendė, kad ta aplinkybė, jog atsakovas Sprendimu antrinę teisinę pagalbą suteikė R. B., kuri yra neveiksni, o ne tokios teisinės pagalbos prašiusiai jos globėjai V. A., laikytina formaliu pažeidimu, nesudarančiu pagrindo Sprendimą pripažinti neteisėtu iš esmės.

III.

Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo jų skundas būtų patenkintas.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai nagrinėjamoje byloje neturi reikalavimo teisės.

2. Pirmosios instancijos teismas padarė napagrįstą išvadą, jog, priėmus Sprendimą, neatsiranda CPK 51 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga.

3. Remiasi Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir atkreipia dėmesį į tai, kad nei Sprendime, nei skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nepasisakoma dėl specialiųjų poreikių nustatymo R. B., o ta aplinkybė, jog ji buvo pripažinta neveiksnia ir jai buvo paskirta globėja, savaime nėra pagrindas konstatuoti specialiųjų poreikių lygį.

4. Nukreipia į Įstatymo 3 straipsnį ir 11 straipsnio 6 dalies 5 punktą ir vertina, kad V. A. piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, nes ji iš valstybės jos globotinei išlaikyti skiriamų lėšų gali naudotis advokato teisine pagalba. Tarnyba, neatsižvelgusi į R. B. ir jos globėjos turtinę padėtį, pažeidė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skyrimo principus, o kartu ir pareiškėjų bei viešąjį interesus.

5. Pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai, padaryti priimant Sprendimą, nėra formalūs.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime laikosi pozicijos, jog, priimant Sprendimą, Įstatymo nuostatos buvo taikomos teisingai.

Kiti atsakovo atsiliepimo į pareiškėjų apeliacinį skundą argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė atsiliepimo į pareiškėjų apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilęs dėl viešojo administravimo subjekto – valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo. Nagrinėjant tokio pobūdžio administracinę bylą tikrinamas administracinio akto teisėtumas ir pagrįstumas (ABTĮ 89 straipsnis). Paprastai, iki ginčijamo akto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo turi būti tikrinamas ir pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas.

Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėje byloje Nr. A11-443/2005 A502-304/2009; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131). Pirmosios instancijos teismas, išaiškino ir įvertino, kad ginčijamas sprendimas nepažeidė pareiškėjų teisių ar teisėtų interesų, bei tinkamai įvertino pareiškėjų materialinį teisinį suinteresuotumą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas reguliuoja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus (1 straipsnis 1 dalis) atitinkamuose procesuose. Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu priimtas Tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo yra reikšmingas asmeniui, prašiusiam tokios pagalbos. Ginčijamas atsakovo sprendimas nesukuria jokių materialinių teisinių pasekmių pareiškėjams (nesukuria, nepakeičia ir nepanaikina teisinių santykių, kuriuose dalyvauja pareiškėjai), nėra duomenų, kad jis galėtų vienaip ar kitaip įtakoti jų interesus, saugomus įstatymo. Todėl konstatuojama, kad byloje nenustatytas pareiškėjų materialinis teisinis suinteresuotumas dėl ginčijamo akto panaikinimo. Vien tai sudaro pagrindą byloje pareikštam reikalavimui atmesti. Kiti teismo sprendimo bei apeliacinio skundo motyvai dėl ginčijamo administracinio akto yra pertekliniai ir nėra nagrinėjamam ginčui teisiškai reikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.

Dėl išdėstyto pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų V. U. ir S. U. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė