Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo B. Č. atskirąjį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1826-633/2015 pagal ieškovų A. S. ir M. S. ieškinį atsakovui B. Č. dėl pirkimo-pardavimo sutarties nuginčijimo ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi, laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą.

Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas. Remiantis šia norma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – egzistuojanti teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo grėsmė, kuri pateisintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo arba pasidarymo nebeįmanomu. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės yra atsakovui ar jo turtui teismo taikomos procesinės priemonės, kuriomis nesprendžiamas tarp šalių kilęs materialusis teisinis ginčas, o tik imamasi įstatymuose nustatytų priemonių, kad ateityje, šalių ginčą išsprendus, būtų neapsunkintas ir apskritai būtų įmanomas priimto sprendimo įgyvendinimas, t. y. įvykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovai pareiškė ieškinį apeliantui (atsakovui) dėl pripažinimo ab initio 2013 m. gegužės 16 d. pastato-poilsio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovės M. S. ir atsakovo B. Č., negaliojančia bei restitucijos taikymo – ieškovams M. S. ir A. S. jų sumokėtos 36 202,50 Eur sumos, o atsakovui pastato, grąžinimo. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovai prašė pritaikyti atsakovo turto areštą 36 202,50 Eur sumai.

Paprastai teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminarai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Ginčo dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui būtinos sąlygos – ieškinio tikėtino pagrįstumo – byloje nekyla. Apeliantas kvestionuoja kitą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė didele ieškinio suma (36 202,50 Eur). Pažymėtina, kad paprastai pagal teismų praktiką ši aplinkybė preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kita vertus, tai yra nuginčijama prezumpcija, kurią atsakovas gali motyvuotai paneigti, pateikęs teismui duomenis apie savo turtinę padėtį. Be to, kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines tos bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar būtent jam ieškinio suma yra didelė.

Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė Nekilnojamojo turto registro duomenis (b. l. 26-28), iš kurių matyti, kad apeliantui priklauso nekilnojamasis turtas – pastatas-poilsio pastatas su buities patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), bei kiti inžineriniai statiniai – Kiemo aikštelė (pastato priklausinys), unikalus Nr. 2598-7002-4046, esanti adresu (duomenys neskelbtini). Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi šiam atsakovui priklausančiam nekilnojimui turtui apribota disponavimo teisė. Jokių kitų objektyvių byloje duomenų apie atsakovui priklausantį turtą ar pinigines lėšas nėra. Tuo tarpu atskirasis skundas grindžiamas aplinkybe, kad ieškinio patenkinimo atveju, t. y. pritaikius restituciją, apeliantui atitektų ieškovams priklausantis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuriam nėra uždėtas joks turto areštas, todėl sprendimo įvykdymui, t. y. dėl pareikšto ieškovų reikalavimo – 36 202,50 Eur sumos grąžinimo, nėra jokios grėsmės, kadangi išieškojimas galės būti nukreipiamas į atsakovui atiteksiantį nekilnojamąjį turtą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo argumentu, kadangi apelianto nurodyta aplinkybė, nesudaro pagrindo spręsti apie šiuo metu apelianto esamą finansinę padėtį ir jos stabilumą (patikimumą) laiko perspektyvoje, juolab, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, apeliantas dalyvauja ne viename teisminiame ginče, todėl net ir ieškinio patenkinimo atveju nėra neabejotinos tikimybės, kad apeliantui visiškai panaikinus taikytus apribojimus (turto areštą) apeliantas bus pajėgus įvykdyti teismo sprendimą ar jam nuosavybės teise priklausančio turto neperleis tretiesiems asmenims, taip dar labiau apsunkindamas teismo sprendimo įvykdymą. Šių faktinių aplinkybių kontekste sutiktina su pirmosios instancijos padaryta išvada, kad pareikštas reikalavimas 36 202,50 Eur sumai apelianto atžvilgiu vis tik kelia grėsmę ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Todėl atskirojo skundo reikalavimas panaikinti taikytą turto areštą negali būti tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalių lygiateisiškumo principas reikalauja, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones būtų laikomasi proporcingumo principo ir atsakovo interesai taip pat nebūtų ignoruojami (CPK 17 str.). Nuoseklioje teismų praktikoje nurodoma, kad pareikšto ieškinio reikalavimų sumai užtikrinti paprastai pirmiausia turėtų būti areštuojamas nekilnojamasis ir (ar) kilnojamasis turtas, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos. Būtent toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumas nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo, nes areštas į pinigines lėšas nukreipiamas tik nesant kitokio turto, kas leidžia atsakovui patirti mažiau neigiamų padarinių (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1894/2014). Šių išaiškinimų kontekste, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nurodyto turto, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, arešto eiliškumas – pirmiausia areštuojant atsakovo pinigines lėšas, ir tik tokių nesant ar esant nepakankamai – nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, taip pat turtines teises, neatitinka ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo. Akivaizdu, kad piniginių lėšų areštas tiek juridiniams, tiek ir fiziniams asmenims yra itin skausmingas, nes dažniausiai, išskyrus gal tik atvejus, kai disponuojama žymiai didesnėmis pinigų sumomis negu taikomo arešto mastas, tiesiogiai suvaržo įmonės veiklą ar fizinio asmens normalią gyvenimo tėkmę. Pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai nurodė areštuotino turto eiliškumą, tačiau šis procesinis netikslumas nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo iš esmės. Tokių faktinių aplinkybių kontekste yra pagrindas tik patikslinti skundžiama nutartimi nurodytą areštuotino turto eiliškumą, nurodant, kad areštas pirmiausia taikytinas nekilnojamam ir kilnojamam turtui, o šio turto nesant ar nepakankant – turtinėms teisėms bei piniginėms lėšoms.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, todėl atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas, patikslinant nutarties rezoliucinę dalį (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant rezoliucinėje dalyje areštuotino turto eiliškumą ir išdėstant ją taip:

„Areštuoti atsakovui B. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) priklausančius nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo pakankamai nesant – ir pinigines lėšas ar turtines teises, esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, bendrai 36 202,50 Eur (trisdešimt šešių tūkstančių dviejų šimtų dviejų eurų penkiasdešimt euro centų) sumai, užtikrinant teismo sprendimo įvykdymą ieškovų A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinio tenkinimo atveju“.

Nutarties kopiją išsiųsti Turto areštų aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.