- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-12
- Bylos Nr.
- I-4385-505/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00949-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant pareiškėjui R. M., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. M. skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 10 308 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b. l. 3-15), atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 90-93) nurodė, kad jis laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN) atlieka nuo 2015 m. gruodžio mėnesio netinkamomis bausmės atlikimo sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, jam atliekant bausmę 12, 18, 21, 9 būriuose, trūko gyvenamojo ploto normos. Gyvenamųjų patalpų plotą mažino ir įrengti baldai, lovos. Pareiškėjo teigimu, gyvenamosiose patalpose trūko spintelių, taburečių, dėžių daiktams susidėti, trūko sanitarinių mazgų, neįrengtos patalpos rūbų ir batų džiovinimui, neįrengtas poilsio kambarys. Dušo patalpose trūko dušo ragelių, neveikė vandens maišytuvai, skirta mažai laiko nusiprausti, bėgo arba šaltas, arba verdantis vanduo, grindys slidžios, nebuvo guminių kilimėlių, muilo ar prausiklių dozatorių, iki 2017 metų nebuvo skalbimo mašinos. Nesudarytos sąlygos nemokamai skalbti asmeninus rūbus. Gyvenamosios patalpos nebuvo dezinfekuojamos, neįrengta ventiliacija tualetuose. Patalpose pilna blakių, tarakonų, pelių. Minėjo, kad baldai seni, suklypę, be detalių, lovos surūdijusios. Patalpose nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, nebuvo gaisro gesinimo priemonių, dūmų detektorių. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė diskomfortą, jautė papildomus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Prašė skundą tenkinti.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 19-27) nurodė, jog pareiškėjo atžvilgiu minimaliai tenkančio vienam kalinamam gyvenamosiose patalpose gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo.
Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato tokio skaičiavimo būdo, apie kurį mini pareiškėjas, t. y., kad baldų, esančių patalpoje, taip pat esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam nuteistajam gyvenamosios patalpos plotą.
Teisės aktai įpareigoja nuteistuosius valyti savo gyvenamąsias patalpas. Jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai jas vėdintų, valytų), joje negalėtų būti blogo kvapo, pelėsio. Jei pareiškėjas teigia, kad taip buvo, vadinasi, jis netinkamai atliko savo pareigas.
Teigė, jog 2 sektoriaus 12 būrio 1 brigada, 12 būrio 3 brigada, 12 būrio 4 brigada baldais ir inventoriumi iki 2017 m. birželio 7 d. buvo aprūpintos vadovaujantis arešto, terminuoto laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 reikalavimais. Nuo 2017 m. birželio 7 d. minėtos patalpos baldais ir inventoriumi aprūpintos vadovaujantis Laisvės atėmimų vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Remontai atliekami įstaigos lėšomis. Įstaigos 2 sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems įrengti nebuvo, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji galėjo būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Pareiškėjas su skundais dėl gyvenimo sąlygų į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė.
Įstaigos 2 sektoriaus 3, 9, 12, 18 ir 21 būrių patalpos vėdinamos per langus.
Pažymėjo, jog 2 sektoriaus 3 būryje įrengti 5 unitazai, 3 pisuarai, 6 praustuvės, 1 kojų plautuvė, 9 būryje – 6 unitazai, 4 pisuarai, 8 praustuvės, 4 kojų plautuvės, 12 būryje – 6 unitazai, 4 pisuarai, 8 praustuvės, 4 kojų plautuvės, 18 būryje – 7 klozetai, 4 praustuvės, 4 dušo galvutės, 21 būrio 1 brigadoje – 1 unitazas, 1 praustuvė, 21 būrio dušinėje įrengtos 5 dušų galvutės. Sanitariniai mazgai įrengti atskirai nuo gyvenamųjų patalpų. Dušinėje sudėti kilimėliai, prie dušų ant sienų sumontuoti skysto muilo dozatoriai. Karšto vandens tiekimas į būrių prausyklas nėra privalomas, 2 sektoriaus bendro naudojimo dušinėje karštas vanduo yra nuolatos. Skundų dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, laukimo eilėse prie sanitarinių mazgų ar neveikiančių vandens maišytuvų, slidžių grindų dušinėje Ūkio ir komunalinio paslaugų skyrius negavo.
Pataisos namuose užtikrinta galimybė nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę. Įstaigos 2 sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę – dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi laiku. Būrių kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, kur nuteistieji gali džiautis savo asmeninius rūbus.
Pataisos namuose atliekama dezinfekcija, dezinsekcija ar deratizacija (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų).
2 sektoriaus 3, 9, 12, 18 ir 21 būrių patalpose papildomo evakuacinio išėjimo ir gaisrinių čiaupų įrengta nebuvo. Gesintuvai laikomi Kontrolės ir praleidimo punktuose Nr. 1 ir Nr. 2, kadangi juos laikant būriuose nuteistieji juos gadina.
Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, ginčo laikotarpiu į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl nežmoniškų, fizinę ir psichinę sveikatą žalojančių sąlygų, kad jaučiasi kankinamas nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje duomenų dėl sveikatos nusiskundimų, kuriuos galėjo sukelti ar įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nėra.
Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, kam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN buvo pažeisti ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė. Atsakovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN 2 sektoriuje nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto normos.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
LR bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat LR įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato LR teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 punktai nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2015 m. lapkričio 13 d. atlieka bausmę Pravieniškių PN (b. l. 28).
Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos atsiliepime nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus.
Pareiškėjas nuo 2015 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d. buvo paskirtas gyventi į 3 būrio 1 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 65,46 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,11 kv. m (b. l. 19, 32, 33).
Pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 8 d. buvo paskirtas gyventi 12 būrio 3 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 32,63 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,26 kv. m (b. l. 19, 32, 33).
Pareiškėjas nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki 2017 m. balandžio 11 d. buvo paskirtas gyventi 18 būrio 1 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 86,29 kv. m, joje įrengtos 27 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,19 kv. m (b. l. 20, 32, 33).
Pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. gegužės 4 d. buvo paskirtas gyventi 21 būrio 1 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 49,85 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,11 kv. m (b. l. 20, 32, 33).
Pareiškėjas nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. buvo paskirtas gyventi 9 būrio 2 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 32,62 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,26 kv. m (b. l. 20, 32, 33).
Pareiškėjas nuo 2018 m. balandžio 24 d. paskirtas gyventi 12 būrio 3 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 32,63 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,26 kv. m (b. l. 20, 32, 33).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjo bausmės atlikimo Pravieniškių PN gyvenamosiose patalpose metu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11-1.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose trūko tualetų, praustuvių, pisuarų.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Normos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų.
Į bylą atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, 2 sektoriaus 3 būryje įrengti 5 unitazai, 3 pisuarai, 6 praustuvės, 1 kojų plautuvė, 9 būryje – 6 unitazai, 4 pisuarai, 8 praustuvės, 4 kojų plautuvės, 12 būryje – 6 unitazai, 4 pisuarai, 8 praustuvės, 4 kojų plautuvės, 18 būryje – 7 klozetai, 4 praustuvės, 4 dušo galvutės, 21 būrio 1 brigadoje – 1 unitazas, 1 praustuvė, 21 būrio dušinėje įrengtos 5 dušų galvutės (b. l. 34). Atsakovės atstovas nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 3, 12, 18, 21, 9 būriuose buvusį nuteistųjų skaičių. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje H. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas). Kadangi pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Kadangi nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, todėl pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi.
Pareiškėjas minėjo, kad patalpos nedezinfekuotos, blogas vėdinimas.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusios blogos ventiliacijos, nedezinfekuotų patalpų. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl gyvenamosiose patalpose buvusios blogos ventiliacijos, nedezinfekuojamų patalpų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismo nuomone, šiame kontekste pareiškėjas nenurodė, kokiose konkrečiai gyvenamosiose patalpose buvo netinkama ventiliacija, kokios konkrečios patalpos buvo nedezinfekuojamos. Nurodytų aplinkybių pareiškėjas nesiejo su konkrečiais jo teisių pažeidimų atvejais, nepagrindė jų jokiais galimais pateikti įrodymais, taip pat nepagrindė nurodytų pažeidimų jam padarytų neigiamų pasekmių jo sveikatai (t. y. nepateikė duomenų, ar kreipėsi į medikus dėl sveikatos negalavimų ir pan., kuriuos galėjo įtakoti patalpų nedezinfekavimas, blogas vėdinimas), byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo keltas pretenzijas dėl minėtų pažeidimų atsakovės atstovui, kreipimųsi į Visuomenės sveikatos centrą ar kitas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų, abstrakčių ir niekuo nepagrįstų pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo atsakomybė dėl nurodytų pažeidimų negalima.
Pareiškėjas skunde teigė, jog gyvenamosiose patalpose trūko spintelių, taburečių, dėžių daiktams susidėti, teigė, kad baldai seni, suklypę, be detalių, lovos surūdijusios.
Pareiškėjas į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl baldų trūkumo, prastos baldų kokybės, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad trūko spintelių, taburečių, dėžių daiktams susidėti, kad lovos prastos, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.
Pareiškėjas teigė, kad neįrengtas poilsio kambarys, neįrengtos rūbų, batų džiovyklos, nesudarytos sąlygos nemokamai skalbti asmeninius rūbus.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.9 p.). Iš į bylą pateiktos atsakovės atstovo 2018 m. birželio 8 d. pažymos Nr. 88-276 „Apie nuteistojo R. M. laikymo sąlygas“ matyti, kad Pravieniškių PN 2 sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nebuvo įrengti (b. l. 34), atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad nėra įrengta avalynės džiovykla, todėl šie pažeidimai pripažintini nustatytais.
Pažymėtina, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 76:2010) 64 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 40 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.
Atsakovės atstovas patvirtino aplinkybę, jog nuteistiesiems užtikrinta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę, įstaigos 2 sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, minėjo, jog savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti ir išsidžiovinti kartą per savaitę – dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi laiku (b. l. 34), todėl atmestini pareiškėjo argumentai dėl nesuteiktos galimybės skalbti ir džiovinti asmeninius rūbus.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose buvimu.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 (galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 20 punkte.
Į bylą pateikti duomenys Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalų kopijos patvirtina jog Pravieniškių PN vykdomas buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimas (b. l. 37-54). Taigi, teismo nuomone, nėra pagrindo tikėti deklaratyviomis, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstomis abstrakčiomis aplinkybėmis siejamomis su antisanitarinėmis sąlygomis dėl parazitų buvimo.
Dušo patalpose trūko dušo ragelių, neveikė vandens maišytuvai, skirta mažai laiko nusiprausti, bėgo arba šaltas, arba verdantis vanduo, grindys slidžios, nebuvo guminių kilimėlių, muilo ar prausiklių dozatorių, iki 2017 metų nebuvo skalbimo mašinos.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie LR TM 2017 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. V-245, nurodyta, kad dušo patalpoje turi būti veidrodis, lentynėlė higienos priemonėms prie kiekvieno dušo čiaupo, kilimėlis arba grotelės 1 vnt. prie kiekvienos sėdimos vietos ir kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai pagal poreikį.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde neginčija aplinkybės, kad jam buvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu, tačiau pažymi, kad dėl didelio nutiestųjų skaičiaus ne visada spėdavo pasinaudoti dušu. Bylos duomenimis pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis dušu, guminių kilimėlių ar muilo, prausiklių dozatorių nebuvimo. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl prausimosi laiko pratęsimo, todėl suteikti jam ilgesnį prausimosi laiką atsakovės atstovas neturėjo pagrindo. Byloje taip pat nenustatyta, kad karšto vandens tiekimas pataisos namuose būtų nutrūkęs, kad nesudėti guminiai kilimėliai, neįrengti muilo ar prausiklio dozatoriai (b. l. 24), o pats pareiškėjas skunde nedetalizavo ir aiškiai nenurodė, kada konkrečiai pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu dėl karšto vandens netiekimo, guminių kilimėlių, muilo ar prausiklio dozatorių nebuvimo, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Kita vertus, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjo teigimu, patalpose nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, nebuvo gaisro gesinimo priemonių, dūmų detektorių.
Nors atsakovės atstovas atsiliepime į skunde nurodė, jog 2 sektoriaus 3, 9, 12, 18 ir 21 būrių patalpose papildomo evakuacinio išėjimo ir gaisrinių čiaupų įrengta nebuvo. Gesintuvai laikomi Kontrolės ir praleidimo punktuose Nr. 1 ir Nr. 2, kadangi juos laikant būriuose nuteistieji juos gadina, tačiau, teismas pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Pareiškėjui tik darant prielaidą, kad priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymas galėjo sukelti jam nepatogumus ir neindividualizavus, kuo konkrečiai pasireiškė priešgaisrinės saugos reikalavimų galimo nesilaikymo jam sukelta žala, nepateikus žalos fakto galimybę patvirtinančių įrodymų, teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad nurodytos aplinkybės sukėlė jam perteklinius nepatogumus, todėl šie pareiškėjo argumentai, nesant duomenų apie patį žalos faktą, atmestini kaip nepagrįsti.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jam teko patirti papildomus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, tačiau įrodymų, jog būdamas Pravieniškių PN jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros įstaigą nepateikė. Iš 2018 m. gegužės 30 d. Pravieniškių PN medicininio pažymėjimo Nr. 81(2)-286 matyti, jog pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus dėl sveikatos nusiskundimų, kuriuos galėjo sukelti ar įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė (b. l. 30). Pats pareiškėjas bausmės atlikimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė (b. l. 31). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN per pareiškėjo nurodytą laisvės atėmimo atlikimo šioje įstaigoje laiką neužtikrino jam teisės aktais reglamentuoto praustuvių ir tualetų skaičiaus, buvo neįrengtas laisvalaikio kambarys, avalynės džiovykla, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (pažeidžiant vienam asmeniui nustatytą praustuvių ir tualetų skaičių, neįrengiant laisvalaikio kambario bei drabužių džiovyklos), pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. M. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.