Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-04-02 · Administracinė byla Nr. eI3-664-426/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-04-02
Bylos Nr.
eI3-664-426/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01999-2020-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjai
Rūta Miliuvienė (pirm.), Jolanta Malijauskienė, Violeta Petkevičienė
Pareiškėjas
D. A. S.
Atsakovas
Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Valstybinei miškų tarnybai
Advokatai
Donata Lapėnienė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-664-426/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01999-2020-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 16.6; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Violetos Petkevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. A. S. skundą atsakovėms Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Valstybinei miškų tarnybai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja D. A. S. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Teritorijų tarnyba) 2020 m. gegužės 5 d. raštą Nr. (3)-V3-505(12.1) „Dėl miško žemės naudmenų pavertimo kitomis naudmenomis“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Valstybinę miškų tarnybą (toliau – ir Miškų tarnyba) išregistruoti (išbraukti) iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. D1-219 „Dėl Labanoro regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtintame Labanoro regioninio parko tvarkymo plane žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) išskirtoje Nru3 teritorijoje 1,5118 ha mišką, esantį (duomenys neskelbtini)) girininkijos (duomenys neskelbtini) miško kvartaluose (žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), taip pat priteisti iš atsakovių visas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas).

Žemesnės instancijos teismas

Molėtų rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 9 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-525-02/2004 konstatuota, kad Žemės sklype yra pamatai, juridinis faktas nustatomas sodybos atkūrimo tikslu, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-40(duomenys neskelbtini)-815/2019 šį faktą patvirtino.

Pažymi, kad pareiškėja 2018 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į Miškų tarnybą su prašymu patikslinti Žemės sklypo duomenis, tačiau 2018 m. spalio 15 d. raštu Nr. R6-5502 Valstybinė miškų tarnyba atsisakė tai daryti, motyvuodama, kad pareiškėjai buvo išduotas leidimas kirsti plynam kirtimui. Pareiškėja pažymi, kad toks leidimas niekada nebuvo išduotas.

Lietuvos administracinių ginčų komisija (toliau – ir LAGK, ir Komisija) 2019 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 21R-116(AG-39/06-2019) pareiškėjos skundą dėl tokio Miškų tarnybos sprendimo tenkino iš dalies ir įpareigojo Valstybinę miškų tarnybą išnagrinėti jos prašymą.

Miškų tarnyba 2019 m. kovo 8 d. sprendimu ir 2019 m. kovo 20 d. raštu nusprendė neišregistruoti iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro miško plotų pagal 2018 m. rugsėjo 6 d. prašymu pateiktus dokumentus ir pakeisti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro (toliau – ir Kadastras) duomenis apie (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) miško kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinį sklypą, išskiriant 0,1360 ha ploto teritoriją, ir įregistruoti ją kaip (duomenys neskelbtini) miško kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinį sklypą.

LAGK panaikino Valstybinės miškų tarnybos 2019 m. kovo 8 d. sprendimą ir 2019 m. kovo 20 d. raštą, įpareigojo ją patikslinti duomenis ir išregistruoti iš Kadastro Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. D1-219 „Dėl Labanoro regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtintame Labanoro regioninio parko tvarkymo plane (toliau – ir Tvarkymo planas) Žemės sklypo išskirtoje Nru3 teritorijoje 1,5118 ha mišką.

Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Komisijos 2019 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. 21R-344(AG-270/07-2019) buvo panaikintas dėl LAGK procedūrinio pažeidimo. Iš naujo nagrinėdama skundą, Komisija priėmė 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 21R-866(AG-795/02-2019), kuris šiuo metu apskųstas administracinėje byloje Nr. eI3-2805-644/2020.

Pareiškėjos atstovas 2019 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą su nauju prašymu išregistruoti (išbraukti) iš Kadastro Tvarkymo plane Žemės sklypo išskirtoje Nru3 teritorijoje 1,5118 ha mišką, esantį (duomenys neskelbtini)) girininkijos (duomenys neskelbtini) miško kvartaluose.

Miškų tarnyba 2019 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. R6-6854 „Dėl informacijos pateikimo“ netenkino pareiškėjos prašymo. Nurodė, kad Tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 35 punkte nustatyta, jog Tvarkymo plano brėžinyje pažymėtose vietose numatoma galimybė atkurti buvusias ar kurti naujas sodybas, taip pat tvarkyti ir rekonstruoti miškuose esančias sodybas, laikantis Regioninio parko apsaugos reglamento reikalavimų, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir MĮ) bei kitų teisės aktų nuostatų.

Šalies argumentai

Pareiškėja 2020 m. sausio 15 d. su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2020 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 21R-130 (AG-50/05-2020) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino Miškų tarnybos 2019 m. gruodžio 16 d. raštą Nr. R6-6854, įpareigodama Miškų tarnybą išnagrinėti pareiškėjos prašymą, priimti naują sprendimą, o negalint to padaryti – persiųsti prašymą kompetentingai institucijai.

Miškų tarnyba 2020 m. balandžio 20 d. raštu Nr. (39.4)-R2-908 persiuntė pareiškėjos prašymą Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai, tačiau, pareiškėjos teigimu, Miškų tarnyba nevykdė Komisijos įpareigojimo išnagrinėti jos prašymą, o tik praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo sprendimo priėmimo dienos bei daugiau nei vienam mėnesiui po sprendimo įsiteisėjimo persiuntė pareiškėjos prašymą Saugomų teritorijų tarnybai.

Teritorijų tarnyba 2020 m. gegužės 5 d. rašte „Dėl miško žemės naudmenų pavertimo kitomis naudmenomis“ Nr. (3)-V3-505(12.1) pateikė nuomonę pareiškėjos keliamais klausimais, tačiau pareiškėja su juo nesutinka, kadangi rašte net nėra nurodytas aiškus sprendimas dėl pareiškėjos prašymo. Teigia, kad pareiškėja prašė pakeisti Miškų kadastro duomenis dėl Žemės sklypo ir išbraukti iš Miškų kadastro Tvarkymo plane Žemės sklypo išskirtoje Nru3 teritorijoje 1,5118 ha mišką, todėl mano, kad būtent Valstybinė miškų tarnyba, kaip Miškų kadastro tvarkytoja, o ne Saugomų teritorijų tarnyba, turi nagrinėti tokį prašymą.

Pažymi, kad abi atsakovės tik formaliai vertino pareiškėjos prašymą, visiškai neįvertino pačios situacijos. Be to, mano, kad Teritorijų tarnyba, nagrinėdama pareiškėjos prašymą, peržengė savo komptencijos ribas. Tvarkymo planas – MĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytas specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, kurio pagrindu pareiškėjos prašymas turėjo būti tenkinamas. Saugomų teritorijų tarnyba dar 2012 m. kovo 29 d. raštu informavo pareiškėją, jog gavo ir kartu su plano rengėjais išnagrinėjo jos pasiūlymą rengiamame tvarkymo plane miškų ūkio paskirties Žemės sklypą įtraukti į urbanizuojamą rekreacinę zoną, sudarant galimybes teikti kaimo turizmo paslaugas, o vėliau įtraukė Žemės sklypo dalį (prie ežero, buvusios sodybos vietoje) į urbanizuojamos rekreacinės aplinkos (NRu) kraštovaizdžio tvarkymo zoną, kurioje išskiriama rekreacinių pastatų ir kompleksų pozonė (NRu3).

Šalies argumentai

Pareiškėja mano, kad Sprendime nepagrįstai nurodomos MĮ 11 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės normos, kadangi prašymą ji grindė aplinkybėmis, susijusiomis su Žemės sklypo dalies priskyrimu rekreacinių pastatų ir kompleksų pazonei (NRu3), kurioje gali būti statomi poilsio paskirties pastatai, o ne MĮ 11 straipsnio 1 dalyje numatytais išimtiniais atvejais.

Pareiškėja nurodo, kad Sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, nes neaišku, kokiais motyvais remiantis nuspręsta netenkinti jos prašymo.

Atsakovė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodo, kad savo kompetencijos ribose 2020 m. gegužės 5 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriame paaiškino, jog pagal Tvarkymo planą pareiškėjos siekiamoje miško žemę pakeisti kitomis naudmenomis sklypo dalyje gali būti statomi poilsio paskirties pastatai. Išaiškino, kad tai neprieštarauja teisės aktams, tačiau tuo pačiu informavo, kad, Aplinkos ministerijos ir Valstybinės miškų tarnybos nuomone, minimame plane numatytos rekreacinės kraštovaizdžio tvarkymo zonos su galimybe statyti pastatus miškų paskirties plotuose prieštarauja Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Tarnyba dar 2015 m. gruodžio 14 d. teikė prašymą Aplinkos ministerijai inicijuoti Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies pakeitimą, nustatant, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis rekreacinėms teritorijoms formuoti, Aplinkos ministerija inicijavo minėtą pataisą, tačiau Lietuvos Respublikos Seimas jos nepriėmė.

Pažymi, kad nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog skundžiamas Sprendimas yra nemotyvuotas ir formalus. Teigia, kad pagal Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 35 punktą atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į jų turinį.

Šalies argumentai

Pareiškėja iš esmės prašė išregistruoti jai priklausančio žemės sklypo dalį iš Kadastro. Kadastro tvarkytoja yra Valstybinė miškų tarnyba. Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai teisės aktai nesuteikia teisės priimti sprendimus Miškų valstybės kadastro tvarkymo klausimais, t. y. ji neturi įgaliojimų priimti sprendimą pareiškėjos keliamu klausimu. Tačiau Valstybinė miškų tarnyba, neatsižvelgdama į Teritorijų tarnybos kompetenciją, nepagrįstai persiuntė atsakovei pareiškėjos prašymą.

Saugomų teritorijų specialieji teritorijų planavimo dokumentai nenumato miško žemės paskirties keitimo kitomis naudmenomis – tai atliekama miškų ūkio specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais.

Atįsakovė mano, kad skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes neturėdama įgaliojimų priimti administracinį sprendimą (išreikšti valią dėl pareiškėjos prašymo), negalėjo jo pateikti pareiškėjai. Teritorijų tarnyba išnagrinėjo prašymą savo kompetencijos ribose ir į jį atsakė laisvos formos raštu, išsakydama nuomonę bei suteikdama visą informaciją dėl pareiškėjos situacijos. Be to, skundžiamas raštas nėra individualus administracinis aktas, tai yra tik laisvos formos atsakymas, nesukeliantis pareiškėjai teisinių pasekmių.

Teritorijų tarnybos vertinimu, pareiškėja negali įgyvendinti savo siekio dėl skirtingo teisės aiškinimo ir taikymo. Mano, jog Valstybinei miškų tarnybai patenkinus pareiškėjos prašymą dėl minimo žemės sklypo dalies miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis, nebūtų pažeisti teisės aktų reikalavimai. Tačiau šiuo klausimu kitokią nuomonę turi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), konstatavęs, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyti išimtiniai atvejai, kada miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, ir šis sąrašas negali būti aiškinamas plečiamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Valstybinė miškų tarnyba pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad nagrinėjamas ginčas susijęs su žemės sklypo teisinio statuso nustatymu ir galimybe statyti miško ūkio paskirties žemėje.

Pagal Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, miškų ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriami: 1) mišku apaugęs plotas (medynai); 2) neapaugęs mišku plotas: kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos; 3) žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės; 4) žemė, kurioje numatyta įveisti mišką; 5) miško valdose įsiterpusios kitos žemės naudmenos, tarp jų atskirais žemės sklypais nesuformuotos žemės ūkio naudmenos.

Miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis vykdomas vadovaujantis Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, kuri nenumato poilsio paskirties pastatų statybos paverčiant miško žemę kitomis naudmenomis. Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarka nustatyta Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 „Dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo patvirtinimo ir kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusios galios“ (toliau – ir Aprašas).

Tvarkymo plane pareiškėjai priklausančio žemės sklypo dalis, besiribojanti su ežeru, išskirta kaip rekreacinių pastatų ir kompleksų pozonė (NRu3). Parko Tvarkymo planas numato tik galimybę (viziją), miško žemės pavertimas Miškų įstatymo 11 straipsnio 5 punkte nenumatytas. Atkreipia dėmesį, kad miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis Tvarkymo plane nėra suplanuotas, suplanuota tik tam tikra galima teritorijos naudojimo pozonė (NRu3).

Be to, Tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 35 punkte nurodyta, kad tvarkymo plano brėžinyje pažymėtose vietose numatoma galimybė atkurti buvusias ar kurti naujas sodybas, taip pat tvarkyti ir rekonstruoti miškuose esančias sodybas, laikantis Regioninio parko apsaugos reglamento reikalavimų, Miškų įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Teritorijų tarnybos 2020 m. gegužės 5 d. rašto Nr. (3)-V3-505(12.1) „Dėl miško žemės naudmenų pavertimo kitomis naudmenomis“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad D. A. S. nuosavybės teise priklauso 9,8789 ha žemės sklypas, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini)

Molėtų rajono apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-525-02/2004 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad (duomenys neskelbtini), yra išlikę gyvenamojo namo pamatai. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas namo atstatymo ir sodybos atkūrimo tikslu.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėja 2018 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą su prašymu patikslinti Žemės sklypo duomenis, tačiau ši institucija 2018 m. spalio 15 d. raštu Nr. R6-5502 atsisakė tai daryti, motyvuodama, kad pareiškėjai 2007 m. spalio 20 d. išduotas leidimas plynam sanitariniam miško kirtimui.

Pareiškėja dėl tokio sprendimo kreipėsi į Komisiją, kuri 2019 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 21R-116(AG-39/06-2019) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir, be kita ko, įpareigojo Valstybinę miškų tarnybą išnagrinėti pareiškėjos prašymą bei priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą.

Miškų tarnyba 2019 m. kovo 8 d. sprendimu ir 2019 m. kovo 20 d. raštu nusprendė neišregistruoti iš Kadastro miško plotų pagal A. B. 2018 m. rugsėjo 6 d. su prašymu pateiktus dokumentus, taip pat pakeisti Kadastro duomenis apie (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) miško kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinį sklypą, išskiriant 0,1360 ha ploto teritoriją, ir įregistruoti ją kaip (duomenys neskelbtini) miško kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinį sklypą.

Žemesnės instancijos teismas

LAGK 2019 m. gegužės 23 d. sprendimu panaikino Valstybinės miškų tarnybos 2019 m. kovo 8 d. sprendimą ir 2019 m. kovo 20 d. raštą, taip pat įpareigojo ją patikslinant duomenis, išregistruoti iš Kadastro Tvarkymo plane Žemės sklypo išskirtoje Nru3 teritorijoje 1,5118 ha mišką.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Komisijos 2019 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. 21R-344(AG-270/07-2019) buvo panaikintas dėl procedūrinio pažeidimo.

Iš naujo nagrinėdama skundą, Komisija priėmė 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 21R-866(AG-795/02-2019), kuris šiuo metu apskųstas teismui.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjos atstovas 2019 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą su nauju prašymu išregistruoti (išbraukti) iš Kadastro Tvarkymo plane Žemės sklypo išskirtoje NRu3 teritorijoje 1,5118 ha mišką, esantį (duomenys neskelbtini)) girininkijos (duomenys neskelbtini) miško kvartaluose.

Valstybinė miškų tarnyba 2019 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. R6-6854 „Dėl informacijos pateikimo“ netenkino pareiškėjos prašymo.

Pareiškėja 2020 m. sausio 15 d. su skundu kreipėsi į Komisiją. LAGK 2020 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 21R-130(AG-50/05-2020) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino Miškų tarnybos 2019 m. gruodžio 16 d. raštą Nr. R6-6854, įpareigojo Miškų tarnybą išnagrinėti pareiškėjos prašymą, priimti naują sprendimą, o negalint to padaryti – persiųsti prašymą kompetentingai institucijai.

Valstybinė miškų tarnyba, vykdydama LAGK 2020 m. vasario 14 d. sprendimą, 2020 m. balandžio 20 d. raštu Nr. (39.4)-R2-908 persiuntė pareiškėjos 2019 m. lapkričio 14 d. prašymą Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai nagrinėti pagal kompetenciją.

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba 2020 m. gegužės 5 d. rašte Nr. (3)-V3-505(12.1) „Dėl miško žemės naudmenų pavertimo kitomis naudmenomis“ nurodė, kad ji nėra įgaliota oficialiai aiškinti teisės aktų nuostatų, todėl pateikė tik savo nuomonę pareiškėjos keliamais klausimais.

Pareiškėja su tokiu Sprendimu (raštu) nesutinka, todėl skundžia jį teismui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

Sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčijamą Sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti ginčijamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo (bylai aktualios redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Nesutikimą su ginčijamu Sprendimu pareiškėja iš esmės grindžia tuo, jog jis neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, t. y. pareiškėjos manymu, jos prašymą turėjo nagrinėti Valstybinė miškų tarnyba, tačiau nagrinėjo netinkama institucija, kuri priėmė Sprendimą, neišsamiai išnagrinėjusi prašymą. Ginčijamu sprendimu neatsakyta į visus pateiktus svarbius klausimus, jis yra formalus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad VAĮ 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015 ir kt.). Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo (viešojo administravimo funkcijas vykdantys) subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją. Viešojo administravimo funkcijas vykdantis subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio požiūriu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y., turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-774/2010, 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1744/2012, 2014 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-856/2014 ir kt).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2019 m. lapkričio 14 d. prašymu siekia išregistruoti iš Kadastro Žemės sklypo išskirtoje NRu3 teritorijoje 1,5118 ha ploto mišką, esantį (duomenys neskelbtini)) girininkijos (duomenys neskelbtini) miško kvartaluose. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba pagal Labanoro tvarkymo plano projektą įtraukė pareiškėjos žemės sklypo dalį (prie ežero, buvusios sodybos vietoje) į urbanizuojamos rekreacinės aplinkos (NRu) kraštovaizdžio tvarkymo zoną, kurioje išskiriama rekreacinių pastatų ir kompleksų pozonė (NRu3), o šioje teritorijoje gali būti statomi poilsio paskirties pastatai. Taigi, tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad minėtas 1,5118 ha plotas įregistruotas Miškų kadastre kaip miško plotas, tačiau, pareiškėjos teigimu, jis turėtų būti išbrauktas iš Miškų kadastro, nes patenka į Labanoro tvarkymo plane išskirtą NRu3 (rekreacinių pastatų ir kompleksų pozonė) teritoriją.

Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog Valstybinė miškų tarnyba yra įstaiga prie Aplinkos ministerijos, skirta valstybės politikai aplinkos ministrui pavestoje gamtos išteklių (tai yra miškų) valdymo srityje įgyvendinti. Tos pačios dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinta, kad Valstybinė miškų tarnyba, vykdydama šio įstatymo įgyvendinimo priežiūrą, tvarko Lietuvos Respublikos miškų kadastrą (1 punktas) bei atlieka valstybinę miškų inventorizaciją atrankos metodu ir miškų apskaitą (2 punktas). Minėto įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad remiantis valstybinės miškų inventorizacijos duomenimis, tvarkoma miškų apskaita ir sudaromas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras. Šis kadastras apima visumą duomenų apie miškus, jų priklausomybę, miško išteklių kiekį bei kokybę ir ekonominę vertę. Jo turinį ir sudarymo tvarką nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255, 9 punkte nustatyta, kad Kadastro tvarkytoja yra Valstybinė miškų tarnyba.

Iš aptarto teisinio reguliavimo seka, kad pareiškėjos keliamas klausimas dėl duomenų Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre pakeitimo, t. y. išregistravimo, priskirtas Valstybinės miškų tarnybos, o ne Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos kompetencijai. Šią aplinkybę pripažįsta ir pati Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Todėl Teritorijų tarnyba pagrįstai nurodė, kad ji neturi kompetencijos nagrinėti pareiškėjos prašymo. Tokiu atveju, nesutiktina su pareiškėjos teiginiais, kad Teritorijų tarnybos sprendimas (raštas) yra nemotyvuotas, neaiškus ir formalaus pobūdžio, kadangi, atsižvelgiant į pareiškėjos 2019 m. lapkričio 14 d. prašymą ir ginčijamo sprendimo turinį, vertintina, jog Teritorijų tarnyba tiesiog pateikė informaciją (savo nuomonę), išaiškinimus, tačiau jokių įpareigojimų nenustatė ar neigiamų teisinių pasekmių pareiškėjai nesukėlė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti sprendimą dėl pareiškėjos reikalavimų, pateikdama tik informaciją ir nuomonę keliamais klausimais. Teisėjų kolegijos nuomone, Valstybinė miškų tarnyba taip pat neturėjo pagrindo perduoti pareiškėjos prašymą nagrinėti kitai institucijai (įstaigai), kadangi pareiškėjos prašymas buvo adresuotas konkrečiai jai, t. y. iš prašymo turinio galima akivaizdžiai suprasti, kad pareiškėja siekė, jog būtent Valstybinė miškų tarnyba, o ne Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, nagrinėtų jos prašymą. Be to, ir prašymo turinys nesudaro pagrindo vertinti, kad tokį prašymą akivaizdžiai būtų kompetentinga nagrinėti kita konkreti institucija.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 27 straipsnio 5 dalis nustato Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos funkcijas, kurios 19 punkte įtvirtinta, jog Tarnyba nagrinėja juridinių ir fizinių asmenų prašymus, pasiūlymus, pareiškimus ir skundus, konsultuoja kitas institucijas saugomų teritorijų planavimo, apsaugos ir tvarkymo klausimais, bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis, bendruomenėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis. Šiuo atveju, kai pareiškėja pasikreipė į Valstybinę miškų tarnybą, jos prašymas po LAGK 2020 m. vasario 14 d. sprendimo buvo persiųstas Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai. Ši tarnyba, vadovaudamasi įstatymu, savo kompetencijos ribose, informavo pareiškėją apie jos žemės sklypui taikomus apribojimus ir galimybę statyti pastatus rekreacinėje kraštovaizdžio tvarkymo zonoje. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Sprendimo turinį, mano, kad Tarnyba išsamiai paaiškino pareiškėjai teisės aktų nuostatas, taip pat teismų praktiką pareiškėjos keliamais klausimais, todėl šis aktas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir nėra pagrindo jo naikinti.

Kaip minėta, Lietuvos administracinių ginčų komisija 2020 m. vasario 14 d. priėmė sprendimą Nr. 21R-130(AG-50/05-2020), kuriame įpareigojo Valstybinę miškų tarnybą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. lapkričio 14 d. prašymą, dėl šio prašymo priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą, o negalėdama pagal kompetenciją spręsti pareiškėjos prašyme išdėstytų klausimų – persiųsti prašymą kompetentingam viešojo administravimo subjektui, ir apie tai informuoti pareiškėją.

LAGK sprendime taip pat pasisakė, kad Labanoro regioninio parko tvarkymo planas (saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumentas) yra patvirtintas aplinkos ministro 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. D1-219. Tačiau šis įsakymas nėra sprendimas paversti ginčo teritorijoje Miškų kadastre įregistruotą miško žemę kitomis naudmenomis, kurio pagrindu Valstybinė miškų tarnyba turėtų pareigą išregistruoti iš Miškų kadastro jame įregistruotą žemę. Be to, nurodyta, kad į šį Tvarkymo planą turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis, tačiau tokiame sprendime turi būti pateikta atitinkama informacija, nurodyta Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis aprašo 12 ir 14 punktuose, o tokio sprendimo priėmimas nėra Valstybinės miškų tarnybos kompetencijoje. Taip pat Komisija pažymėjo, kad tokiu atveju suinteresuotas asmuo privalo kreiptis į Labanoro tvarkymo planą patvirtinusią instituciją, t. y. aplinkos ministrą, su prašymu leisti miško žemę paversti kitomis naudmenomis. Miškų tarnyba, gavusi pareiškėjos prašymą patikslinti Miškų kadastro duomenis, privalėjo paaiškinti Kadastro duomenų tikslinimo tvarką tuo atveju, kai siekiama teisės aktų nustatyta tvarka miško žemę paversti kitomis naudmenomis, o negalėdama pagal kompetenciją spręsti pareiškėjos prašyme išdėstytų klausimų, privalėjo prašymą persiųsti kompetentingam viešojo administravimo subjektui.

Kaip matyti iš Valstybinės miškų tarnybos 2020 m. balandžio 20 d. rašto Nr. (39.4)-R2-908 „Dėl prašymo persiuntimo“, ji iš naujo nevertino pareiškėjos 2019 m. lapkričio 14 d. prašymo, visiškai nepasisakė dėl jame išdėstytų motyvų, todėl laikytina, kad netinkamai atliko savo, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigas. Miškų tarnybos formalus raštas, kuriuo ji tiesiog persiuntė pareiškėjos skundą, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Pažymėtina, kad nei 2020 m. balandžio 20 d. rašte, nei atskirai nėra išdėstyti motyvai, nepateiktas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas (Miškų tarnyba) persiuntė pareiškėjos prašymą. Nors nurodoma, kad prašymas persiunčiamas, vadovaujantis Komisijos 2020 m. vasario 14 d. sprendimu, tačiau tai nėra tinkamas pagrindas, kadangi nenurodoma, kodėl Valstybinė miškų tarnyba iš naujo pati nenagrinėjo prašymo, nevertino aplinkybių, nesikreipė į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą dėl konsultacijos ar siekdama bendradarbiauti ir išsamiai atsakyti į pareiškėjos prašymą, o paprasčiausiai persiuntė pareiškėjos prašymą pagal kompetenciją. Todėl pripažintina, kad Miškų tarnyba iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjos 2019 m. lapkričio 14 d. prašymo ir 2020 m. balandžio 20 d. priėmė sprendimą be motyvuojamosios dalies, nenurodytas faktinis bei teisinis jo pagrindas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad padaryti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimai yra esminiai, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, jog nurodyti procedūriniai trūkumai gali būti pašalinti tik perdavus pareiškėjos 2019 m. lapkričio 14 d. prašymą iš naujo nagrinėti Valstybinei miškų tarnybai, t. y. išnagrinėti pareiškėjos prašymą, atsižvelgiant į LAGK 2020 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 21R-130(AG-50/05-2020) motyvuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjos interesus byloje atstovavo advokatė Donata Lapėnienė. Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 673 Eur, t. y. 23 Eur žyminio mokesčio, 600 Eur už skundo parengimą ir 50 Eur už rašytinių paaiškinimų parengimą.

Įvertinus tai, kad pareiškėjos prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), rekomenduojamų priteisti maksimalių dydžių, išlaidos yra pagrįstos, racionalios ir būtinos, ir įvertinus tai, kad atsakovės Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos neteisėtų veiksmų nenustatyta, todėl bylinėjimosi išlaidos pareiškėjos naudai priteistinos iš atsakovės Valstybinės miškų tarnybos.

Pažymėtina, nors pareiškėjos skundas ir tenkinamas, tačiau tik iš dalies, jos prašymas turės būti nagrinėjamas ir vertinamas iš naujo. Taigi, iš esmės pareiškėjos reikalavimai tenkintini ne visiškai, kadangi neaišku, kokį sprendimą Miškų tarnyba priims, atlikusi naują aplinkybių vertinimą. Todėl teisėjų kolegija, kompleksiškai įvertinusi visą bylos medžiagą, mano, kad yra pagrindas proporcingai skundo tenkinimui mažinti ir pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas iki 500 Eur.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies ir jai priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės Valstybinės miškų tarnybos (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos D. A. S. skundą tenkinti iš dalies.

Įpareigoti Valstybinę miškų tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos D. A. S. 2019 m. lapkričio 14 d. skundą, atsižvelgiant į Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 21R-130(AG-50/05-2020) motyvuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus, ir priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Priteisti iš atsakovės Valstybinės miškų tarnybos 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų pareiškėjos D. A. S. naudai.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Jolanta MalijauskienėRūta MiliuvienėVioleta Petkevičienė