Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

D. V. kreipėsi į administracinį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš, jo teigimu, neteisėtų Vilniaus m. VPK areštinės darbuotojų veiksmų ir netinkamų jo laikymo sąlygų šio Komisariato areštinėje.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas laikinojo perkėlimo į Vilniaus m. VPK areštinę metu Bausmių vykdymo kodekso ir Kardomojo kalinimo įstatymo nuostatų prasme turėjo nuteistojo statusą (buvo įsiteisėjęs ir pradėtas vykdyti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendis, kuriuo D. V. paskirta 7 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė). 2007 m. rugpjūčio 14 d. Vilniaus apygardos prokuratūra pareiškė D. V. įtarimą dėl šiuose pataisos namuose galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 1 dalyje. 2007 m. liepos 30 d. nutarimu prokuratūra kreipėsi į Vilniaus 2-jį apylinkės teismą, prašydama sankcionuoti įtariamojo D. V. perkėlimą vienam mėnesiui į Lukiškių TI-K nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. Teismui sankcionavus etapavimą, D. V. nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iš Vilniaus 1-ųjų pataisos namų vieno mėnesio laikotarpiui buvo perkeltas į Lukiškių TI-K, 2007 m. rugpjūčio 30 d. sankcionuotas perkėlimo termino pratęsimas vienam mėnesiui. Bausmių vykdymo kodekso 67 straipsnis leidžia nuteistuosius laikinai perkelti iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas įstatymais nustatyta tvarka. Pagal Kardomojo kalinimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas kardomojo kalinimo vietose gali būti laikomi nuteistieji gavus teisėjo sankciją perkelti atlikti tardymo veiksmų baudžiamosiose bylose arba dėl bylų nagrinėjimo teisme.

Pareiškėjas skunde ir pirmosios instancijos teismo posėdyje nenurodė konkretaus laikotarpio, kuriuo jis teigia patyręs neturtinę žalą dėl laikymo Vilniaus m.VPK areštinėje sąlygų. Buvimo šioje areštinėje laikotarpį skunde įvardijo „dviem savaitėm“. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjas taip pat nenurodė nei konkrečios buvimo šioje areštinėje trukmės, nei kamerų (teigė buvęs dviejose kamerose), kuriose buvo laikomas, numerių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tokių duomenų pareiškėjas nepateikė ir savo 2007 m. rugpjūčio 16 d. prašymuose Seimo kontrolieriaus įstaigai. Taigi, pareiškėjas savo reikalavimų dėl žalos atlyginimo, kuri, pasak pareiškėjo, jam Komisariato areštinėje buvo padaryta dėl netinkamų laikymo sąlygų ir atitinkamų jo teisių apribojimų, neapibrėžė nei konkretaus laikotarpio, nei patalpų prasme. Pagrįsti administraciniam teismui pateikiamo skundo (prašymo) reikalavimus be kita ko nurodant konkretų skundžiamą veiksmą (neveikimą) ar aktą, taip pat skundžiamų veiksmų (neveikimo) ar akto datą, aplinkybes, pareiškėjus įpareigoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis. Administracinis teismas per žalos atlyginimo institutą (CK 6.271 straipsnis) gali apginti galimai pažeistas asmens teises tuo atveju, jei asmuo konkrečiais faktais (apibrėžtais laiko ir vietos prasme) bei teisės normomis pagrindžia (įrodo), jog jo nurodoma valdžios institucija pažeidė atitinkamas jo teises. Atsižvelgus į Vilniaus apygardos prokuratūros 2007 m. rugsėjo 12 d. rašte pateiktą informaciją, jog teismas pareiškėjo perkėlimą iš Vilniaus 1-ųjų pataisos namų į Lukiškių TI-K sankcionavo nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. vienam mėnesiui, po to pratęsė dar vienam mėnesiui, o pareiškėjo prašymai Seimo kontrolieriaus įstaigai dėl Vilniaus m. VPK areštinės rašyti 2007 m. rugpjūčio 16 d., yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl konkrečiai neapibrėžto 2007 m. rugpjūčio mėnesio laikotarpio (ne ilgesnio negu dvi savaitės).

Sprendžiant pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar Vilniaus m. VPK pareiškėjo atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala (pasekmės). Be to, sprendžiant atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą (CK 6.271 bei 6.250 straipsnio prasme), kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti kokios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė pati savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą.

Savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas grindė Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies reikalavimų (vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą), taip pat šio Kodekso 6 straipsnio reikalavimų (nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus principas) pažeidimu (analogiškos nuostatos numatytos ir Kardomojo kalinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje), tačiau nenurodė jokių konkrečių faktų, kuriuos teismas galėtų patikrinti, kad Vilniaus m. VPK areštinėje jis kokiu nors aspektu buvo išskirtas iš kitų asmenų (pažeistas lygybės principas), siekta bloginti jo laikymo sąlygas ir jį kankinti, elgtasi su juo žiauriai arba žemintas orumas. Pareiškėjo bendro pobūdžio teiginiai apie Bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnio ir 7 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimus negali būti pagrindas pripažinti, jog atsakovo atstovas su pareiškėju elgėsi ne taip, kaip jis turėjo elgtis vykdydamas įstatymus, t.y. kad elgėsi kankinančiai, žiauriai ar žeminančiai jo orumą. Pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė pagrįstai.

Skunde pareiškėjas teigė, kad jis Vilniaus m. VPK areštinėje patyrė eilę nepagrįstų suvaržymų (buvo atimtas laikrodis, elektrinis virdulys, negalėjo nusipirkti maisto produktų, susirašinėti net su advokatu, nes negalėjo nusipirkti popieriaus, voko ir pašto ženklo), nors jis buvo perkeltas pagal prokuroro sankciją iš bausmės atlikimo vietos tyrimo veiksmams atlikti (turi nuteistojo statusą). Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas taikė pareiškėjui areštinėje kokius nors apribojimus, kurie nenumatyti kardomojo kalinimo įstaigų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Teisėjų kolegija pažymi, kad kai kurie pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktaus pobūdžio. Asmenų, kurie pagal Kardomojo kalinimo įstatymą gali būti laikomi kardomojo kalinimo vietose laikymo tvarką ir sąlygas byloje aktualiu laikotarpiu reglamentavo Kardomojo kalinimo įstatymas, taip pat Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatai (byloje aktuali Vidaus reikalų ministro 2001 m. sausio 8 d. įsakymo Nr.6 redakcija). Kardomojo kalinimo įstatymo 10 straipsnis ir Areštinių veiklos nuostatų 20,21 punktai reikalauja, kad įstatymu nustatytais procesiniais pagrindais priimami į areštinę asmenys būtų iškratomi, jų turimi daiktai patikrinami. Areštinėse draudžiama turėti su savimi pinigų bei vertingų daiktų, taip pat tokių daiktų, kurių neleidžiama laikyti kardomojo kalinimo vietose. Draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų sąrašas pateiktas Kardomojo kalinimo įstatymo 1 priedėlyje. Pagal šį priedėlį (jo nuostatos pakartotos Areštinių veiklos nuostatų 32 punkte) į draudžiamų turėti areštinėse daiktų ir reikmenų sąrašą patenka pinigai, vertingi daiktai, rankiniai ir kišeniniai laikrodžiai iš brangiųjų metalų. Atsakovo atstovas neneigia, kad priimant pareiškėją į areštinę iš jo buvo paimtas saugojimui rankinis laikrodis, kadangi patikrinimą atlikę pareigūnai turėjo pagrindą manyti, jog jis gali būti iš brangiųjų metalų. Įstatymas nereikalauja, kad priimantis į areštinę pareigūnas šią aplinkybę nustatinėtų kokiu nors specialiu būdu. Taigi atsakovo pareigūnai pareiškėjo laikrodį, ne atėmė, kaip teigia pareiškėjas, o paėmė saugoti.Remiantis pirmiau minėtomis Kardomojo kalinimo įstatymo bei Areštinių veiklos nuostatų normomis atsakovo veiksmai, jog priimant pareiškėją į areštinę iš jo buvo paimtas rankinis laikrodis saugojimui negali būti pripažinti neteisėtais. Atsakovas taip pat neneigia, kad priimant pareiškėją į areštinę iš jo buvo paimtas saugoti elektrinis virdulys. Šie prietaisai Kardomojo kalinimo įstatymo 1-ju priedu į draudžiamų daiktų ir reikmenų sąrašą neįtraukti, tačiau pagal Areštinių veiklos nuostatų 31.20 punktą areštinėje laikomi asmenys gali naudotis virintuvais tik tuo atveju, jei areštinėje yra tam sąlygos. Nagrinėjamu atveju, kaip paaiškino apeliacinės instancijos posėdyje pats apeliantas, tokių techninių sąlygų areštinėje nebuvo. Remiantis minėtu teisiniu reglamentavimu minėti atsakovo atstovo veiksmai taip pat negali būti pripažintas neteisėtais. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog apelianto nurodytą nepatogumą, jog jis pats negalėjo išsivirti arbatos, kompensuoja tai, jog visi areštinėje laikomi asmenys tris kartus per dieną gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas nemokamai. Apeliantas neteigia, kad areštinėje jis negavo arbatos pagal patvirtintą dienotvarkę, ar jam nebuvo duota atsigerti to paprašius papildomai. Apeliantas nepagrindė jokiais konkrečiais faktais, jog atsakovo atstovas jam nesuteikė galimybės susirašinėti su advokatu, taip pat nenurodė jokių faktinių aplinkybių ir priežasčių kodėl jis neturėjo galimybės nusipirkti maisto produktų. Konkrečiais faktais nepagrįstas teiginys dėl teisių suvaržymų negali būti patikrintas, o nepatikrintas teiginys pats savaime negali būti pripažintas pagrįstu ir teisingu. Apeliaciniame skunde pareiškėjas dėl tariamai jo patirtų areštinėje teisių suvaržymų jokių argumentų nepateikė.

Skundą dėl neturtinės žalos pareiškėjas taip pat grindė argumentais, jog Vilniaus m. VPK areštinė neatitinka higienos reikalavimų, laikymo areštinėje sąlygos žemina žmogaus orumą, kankina fiziškai (patalpose nėra natūralaus apšvietimo, o dirbtinio apšvietimo nepakanka, nėra normalaus tualeto, karšto vandens, elektros instaliacijos, pasivaikščiojimų trukmė buvo ne ilgesnė kaip 10 minučių per parą, nors numatyta viena valanda per parą). Teigė dėl laikymo žeminančiomis žmogaus orumą, kankinančiomis fiziškai ir morališkai sąlygomis patyręs didelį psichologinį stresą, dvasinius pergyvenimus, moralinį skausmą, psichikos sutrikimus. Pirmosios instancijos teismas dėl šių pareiškėjo argumentų atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtos veikos (būtinosios sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti) taip pat nenustatė.

Apeliantas savo nusiskundimus, jog Vilniaus m. VPK areštinė neatitiko higienos normų reikalavimų, iš esmės grindžia Seimo kontrolieriaus 2007 m. spalio 30 d. pažyma Nr.4D-2007/1-1090. Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. V. 2007 m. rugpjūčio 16 d. trim atskirais prašymais (b.l.21-23) kreipėsi į Seimo kontrolierių. Prašė padėti išsiaiškinti, ar keičiasi nuteistojo, kuris iš pataisos namų laikinai perkeltas į areštinę, teisių apimtis dėl galimybės naudotis savo daiktais ir kitų teisių, kurias nuteistasis pagal atitinkamą režimą turi pataisos namuose, taip pat prašė ištirti higienos sąlygas (nurodė, kad kamerose nėra natūralaus apšvietimo, o dirbtinio nepakanka, nėra galimybės naudotis elektra). Kitais klausimais, kuriuos D. V. nurodė teismui dėl higienos normų reikalavimų neatitinkančių sąlygų Vilniaus m. VPK areštinėje, pareiškėjas Seimo kontrolieriaus įstaigai nesiskundė. Kaip matyti iš pirmiau minėtos Seimo kontrolieriaus pažymos, remdamasis Vilniaus m. VPK areštinės 2006 m. vasario 15 d. higieninės charakteristikos duomenimis, kurioje tarp kitų duomenų yra nurodyta, jog areštinėje yra kamerų natūralus ir dirbtinis apšvietimas, tačiau jis nepakankamas, Seimo kontrolierius pareiškėjo skundo dalį dėl Vilniaus m. VPK areštinės sąlygų pripažino pagrįsta. Pažymoje remiamasi tik Vilniaus apygardos prokuratūros informacija apie pareiškėjo laikinojo perkėlimo iš pataisos namų į kardomojo kalinimo įstaigą priežastį ir terminą bei pirmiau minėtos areštinės higieninės charakteristikos dalimi apie kamerų apšvietimo sąlygas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl teismas, priešingai nei teigia apeliantas, Seimo kontrolieriaus išvadą turi vertinti ne išskirdamas ją iš kitų įrodymų, o kartu su kitais byloje esančiais įrodymais pagal įrodymų administracinėje byloje vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr.215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ (toliau Higienos norma HN 37:2002) nuostatas vertinti ir kontroliuoti areštinių atitiktį higienos reikalavimams pavesta Ekstremalių sveikatai situacijų centrui pagal šiame teisės akte nurodytų pagrindinių higienos reikalavimų visumą. Patalpų apšvietimas yra tik vienas iš areštinėje laikomų asmenų gyvenamosios aplinkos vertinimo kriterijų. Byloje esančioje Vilniaus m. VPK areštinės higieninėje charakteristikoje, kuria rėmėsi Seimo kontrolierius, nurodyta, jog: areštinė įrengta pirmame ir kituose aukštuose (ne rūsyje); areštinės plotas vienam asmeniui yra 5 m² ir daugiau, kameros aprūpintos lovomis ir patalyne, apšildomos centriniu šildymu, oro temperatūra atitinka šios srities higienos normos reikalavimus, vėdinama dirbtiniu būdu; kamerose yra pertvaromis atitverti sanitariniai mazgai, kuriuose įrengti unitazai ir praustuvės; patalpos pakankamai aprūpinamos valymo inventoriumi ir dezinfekcinėmis medžiagomis; areštinėje įrengti ir naudojami dušai, įrengta ir naudojama dezinfekcinė kamera; maisto išdavimo ir indų plovimo patalpos atitinka higienos reikalavimus; yra sveikatos priežiūros darnuotojo etatas ir medicinos punkto patalpos, kurios atitinka higienos reikalavimus; įrengti ligonių izoliatorius, pasimatymų kambarys; įrengtas ir naudojamas pasivaikščiojimo kiemas. Dėl kamerų apšvietimo konstatuota, jog natūralus apšvietimas yra, tačiau jis nepakankamas, taip pat yra dirbtinis apšvietimas, tačiau jis nepakankamas. Iš minėtos higieninės charakteristikos matyti, jog buvo užfiksuoti atitinkami gyvenamosios aplinkos areštinės kamerose neatitikimai higienos reikalavimams pagal apšvietimo ir natūralaus vėdinimo kriterijus.

Kadangi neturtinės žalos dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų atlyginimui būtina nustatyti pirmiau minėtų sąlygų visumą (institucijos veikos neteisėtumo faktą, žalą (pasekmes) bei priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtos veikos), reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne tik tuo, jog skundžiamos valdžios institucijos veiksmai buvo neteisėti, bet ir tuo, jog tokia žala iš tikrųjų buvo padaryta, t.y. būtina įrodyti, jog atitinkami areštinės trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam atitinkamas konkrečiai įvardytas neigiamas pasekmes (CK 6.250 straipsnis). Bendro pobūdžio teiginiai apie nežmoniškas, žeminančias žmogaus orumą, kankinančias fiziškai ir morališkai sąlygas areštinėje nėra pagrindas pripažinti, jog asmeniui buvo padaryta neturtinė žala. Teisėjų kolegija pažymi, jog į bylą nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas dėl sąlygų Vilniaus m. VPK areštinėje teikė skundus Vilniaus m. VPK vadovams arba Kalėjimų departamentui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjant asmens skundo dėl netinkamų higienos sąlygų kardomojo kalinimo įstaigoje pagrįstumą ir sprendžiant, ar asmeniui kilo kokios nors pasekmės, kurias CK 6.250 straipsnio prasme galima būti pripažinti viena iš būtinųjų sąlygų atsirasti civilinei atsakomybei dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama ne tik į vieną kurį nors gyvenamosios aplinkos areštinėje kriterijų, o į jų visumą, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes (laikymo areštinėje laikotarpį, asmenų skaičių, laikomojo asmens amžių, jo sveikatos būklę ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjo minimoje Seimo kontrolieriaus pažymoje sprendimas dėl pareiškėjo skundo priimtas atsižvelgus tik į vieną kriterijų – apšvietimą. Pagal Higienos normos HN 37:2002 28 punktą areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas (unitazas ir praustuvė), kuris turi būti atitvertas 1,2 m. aukščio pertvara. Pagal tos pačios Higienos normos 32 punktą šilto vandens tiekimas numatytas medicinos personalo ir procedūrų kabinetuose, areštinės duše, maisto išdavimo patalpoje, indų plovykloje. Pagal minėtą Higienos normą šiltas vanduo kamerose nenumatytas. Pareiškėjo skundo argumentą „nėra normalaus tualeto“ teismas pagrįstai pripažino nekonkrečiu ir nepagrįstu. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjas neneigė, kad areštinės kameroje sanitarinis mazgas buvo atitvertas pertvara, praustuvėje galėjo naudotis šaltu vandeniu. Pagal apelianto paaiškinimą didžiąją beveik visą laikymo areštinėje laikotarpį jis kameroje buvo laikomas vienas. Taigi dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjui nepatogumų negalėjo kilti. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad jis pasirašydavo sutikimus dėl trumpesnių nei viena valanda pasivaikščiojimų. Tuo remiantis konstatuotina, jog byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti vieną valandą per dieną areštinėje buvo varžoma.

Pareiškėjo argumentas, kad kamerose nebuvo natūralaus apšvietimo, o dirbtinio apšvietimo nepakako negali būti laikomas visiškai pagrįstu, kadangi pareiškėjas nenurodydamas jokios konkrečios kameros teigia, jog natūralaus apšvietimo kameroje iš viso nebuvo, o areštinės higieninėje charakteristikoje nurodyta, jog natūralus apšvietimas kamerose yra, tik jis nepakankamas. Kita vertus, atsižvelgiant į areštinės higieninę charakteristiką, apelianto argumentas dėl nepakankamo kameros apšvietimo taip pat negali būti paneigtas. Tačiau apeliantas konkrečiai nenurodė kokius jis patyrė nepatogumus dėl galimai nepakankamo apšvietimo ir neįrodė, kad jam dėl to kilo kokios nors pasekmės. Pareiškėjas skunde teigė, kad jis patyrė psichikos sutrikimą. Sveikatos sutrikimai gali būti įrodyti atitinkamais medicininiais dokumentais. Pareiškėjas apeliacinės instancijos posėdyje paaiškino, jog jis į gydytojus nesikreipė. Taip pat paaiškino, jog didžiąją laiko dalį areštinėje jis buvo vienas. Ši aplinkybė laikytina iš dalies kompensuojančia galimai nepakankamą apšvietimą, kadangi pareiškėjui kameroje teko daugiau ploto, o tuo pačiu buvo galimybė pasirinkti jam palankesnę vietą kameroje apšvietimo prasme.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas neįrodė nei valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nei neturtinės žalos padarymo fakto. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.