Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-12-31 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-727-891/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2019-10-21Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-12-31Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-12-31
Bylos Nr.
1A-727-891/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-04332-2019-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Arūnas Bartkus, Julita Dabulskytė-Raizgienė, Arūnas Budrys
Nuteistasis
A. V.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-727-891/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04332-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.10.1; 1.2.23.2.1; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Julitos Dabulskytės-Raizgienės,

sekretoriaujant Živilei Osipovai,dalyvaujant prokurorei Audronei Šukienei,

nuteistajam A. V. (A. V.), jo gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),

vertėjui Rimantui Skuratovič,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. V. nuteistas už tai, kad 2019 m. sausio 30 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, romų tabore, Vilniuje, Kirtimų g., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įsigijo ir neteisėtai laikė striukės kairėje kišenėje, degtukų dėžutėje, 11 vnt. folijos lankstinukų, pagal Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2019 m. kovo 5 d. specialisto išvadą Nr. 140-(634)-IS1-1174, kurių sudėtyje yra narkotinė medžiaga – karfentanilis, kurio masė 0,000124 g, ir narkotinė medžiaga – heroinas, kurio masė 0,293 g, striukės viršutinėje kišenėje apžiūros metu rastas arbatinis šaukštelis ir 1 vnt. folijos lankstinukas, kuriame buvo sudėtos vatelės su 1 ml talpos vienkartiniu švirkštu, kurio sudėtyje yra narkotinė medžiaga – karfentanilis, kurio masė 0,000037 g, turėdamas tikslą dalį jų parduoti J. F. (J. F.), kol 2019 m. sausio 31 d., 17.27 val., Vilniuje, A. P. Kavoliuko g. 19, buvo sulaikytas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5 policijos komisariato pareigūnų, kurie asmens apžiūros metu jas surado bei paėmė.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo peržiūrėti skundžiamu nuosprendžiu jam skirtą bausmę. Mano, kad jam paskirta per griežta bausmė. Teigia, kad jam reikalingas rimtas gydymas, ką patvirtina kartu su skundu pateikiami dokumentai, kuris įmanomas tik neatėmus jam laisvės, o teisiamojo posėdžio metu ir prokurorė, vadovaudamasi BK 75 straipsniu, siūlė atidėti jam skirtos bausmės vykdymą, kadangi jo labai sunki sveikatos būklė. Taip pat apeliantas nurodo, kad savo kaltę nusprendė pripažinti ir dėl įvykdyto nusikaltimo gailisi, be to, nusprendė pakeisti savo gyvenimą – visiškai nustoti vartoti narkotines medžiagas, pradėti reabilitacijos kursą, tačiau to negalės padaryti, jeigu jam bus paskirta reali laisvės atėmimo bausmė.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestinas.

4. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, veikos kvalifikavimo bei kaltės neginčija, nesutinka tik su jam paskirta bausme, prašo ją švelninti ar atidėti jos vykdymą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 21 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.

6. Skirdamas nuteistajam A. V. bausmę pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

7. A. V. pripažintas kaltu padaręs tyčinę nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti. Nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Tuo pačiu pažymėtina, jog šis nusikaltimas yra vertintinas kaip itin pavojingas, nulemiantis įvairių socialinių problemų, su kurių sprendimu turi susidurti tiek privatūs asmenys, tiek valstybės institucijos, kilimą visuomenėje. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių apylinkės teismas nenustatė, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad jam inkriminuotą nusikaltimą A. V. padarė būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, kai teistumas už jį neišnykęs arba nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, tai yra būdamas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Nuo 2015 m. kovo 24 d. recidyvisto padaryta nusikalstama veika pripažįstama atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tačiau nesant paduoto skundo sunkinančiais pagrindais, apygardos teismas, vertindamas A. V. asmenybę, šios aplinkybės kaip atsakomybę sunkinančios nevertina. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu A. V. savo kaltę pripažino iš dalies, tai yra pripažino įgijęs ir laikęs kaltinime nurodytas narkotines medžiagas, tačiau neigė, kad turėjo tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

8. Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde teigia, jog savo kaltę nusprendė pripažinti ir dėl įvykdyto nusikaltimo gailisi. Taigi iš apeliacinio skundo turinio ir apelianto paaiškinimų apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu galima suprasti, kad nuteistasis prašo jo atžvilgiu taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Toks nuteistojo prašymas yra nepagrįstas.

9. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Remiantis teismų praktikoje suformuota taisykle, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-479/2014, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-140-511/2018, 2K-345-511/2018 ir kt.).

10. Nagrinėjamu atveju A. V. savo noru tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu tik iš dalies pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, faktines aplinkybes, tai yra, kad įgijo ir laikė kaltinime nurodytas narkotines medžiagas. Jis iš esmės neigė turėjęs tikslą parduoti ar kitaip platinti minėtas narkotines medžiagas, savo poelgio kritiškai nevertino (ikiteisminio tyrimo metu tik deklaratyviai nurodė, kad gailisi), ir tik apeliaciniame skunde nurodė, kad savo kaltę pripažįsta ir dėl įvykdyto nusikaltimo gailisi. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad savo kaltę A. V. pripažino ne savanoriškai, o dėl surinktų įrodymų baudžiamoje byloje ir jau po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, siekdamas sumenkinti savo veiksmus, kad jam būtų paskirta švelnesnė bausmė, o jo gailėjimasis nėra nuoširdus. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti esant A. V. baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

11. Kolegijos įsitikinimu, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto asmenybę bei nagrinėjamu atveju pagrįstai pripažino, kad kita bausmės rūšimi BK 41 straipsnyje numatytų tikslų pasiekti nėra įmanoma. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio ir bylos medžiagos, A. V. praeityje teistas (trauktas baudžiamojon atsakomybėn) 4 kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei bei už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, kelis kartus baustas administracine tvarka, nuo 2015 m. niekur nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje, yra priklausomas nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, A. V. padarė turėdamas neišnykusį teistumą, praėjus vos keliems mėnesiams po jo paleidimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, kur jis atlikinėjo ankstesniu nuosprendžiu jam skirtą arešto bausmę. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad A. V. dėl anksčiau padarytų nusikalstamų veikų teigiamų išvadų nedaro, savo gyvenimo būdo nekeičia, nėra linkęs laikytis įstatymų, negerbia visuomenėje nusistovėjusių bendro elgesio taisyklių, yra pavojingas visuomenei, anksčiau paskirtos bausmės, tarp jų ir vieną kartą paskirta trumpalaikio laisvės atėmimo (arešto) bausmė, nesulaikė nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, nepaveikė, kad nenusikalstų. Apygardos teismas pažymi, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, įvertino ir apelianto nurodomą aplinkybę dėl jo sunkios sveikatos būklės bei pagrįstai pažymėjo, kad A. V. kairės blauzdos opa (lėtinis osteomielitas) atsirado dar iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau nei jo sveikatos būklė, nei, kaip nurodo apeliantas, auginamas nepilnametis vaikas, nesulaikė A. V. nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, nors jis jau anksčiau yra teistas ir neabejotinai žinojo apie gresiančią atsakomybę. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nustatytas A. V. sveikatos sutrikimas yra susijęs su jo priklausomybe nuo narkotikų. Be to, pažymėtina, kad duomenų, jog reikiamas gydymas A. V. gali būti užtikrintas tik jam būnant laisvėje ir negalėtų būti užtikrintas bausmės atlikimo metu, nėra. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. V. skyrė vienintelę sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą.

12. Pažymėtina, kad už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą gali būti skiriama tik laisvės atėmimo bausmė nuo 2 iki 8 metų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei atsižvelgęs į nuteistojo sveikatos būklę, už padarytą nusikaltimą paskyrė A. V. bausmę, artimesnę minimaliai sankcijoje numatytai bausmei – 2 metus ir 9 mėnesius laisvės atėmimo. Pažymėtina, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta nei A. V. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, tačiau apylinkės teismas paskyrė žymiai mažesnę nei vidurkis bausmę. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė yra itin švelni ir ne per griežta. Nagrinėjamu atveju dar labiau mažinti skirtos bausmės dydį ar skirti kitą, BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nenumatytą, švelnesnę bausmės rūšį, nėra jokio pagrindo.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę gali paskirti tik esant BK 62 straipsnio 1, 2 dalyse arba BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Kaip nustatyta byloje, A. V. pats savo noru neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nepadėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, nėra ir kitų BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų, kurioms esant teismas galėtų skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad, šiuo atveju bausmės švelninimas pagal BK 62 straipsnio 1, 2 dalis negalimas. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios teismui galimybę paskirti kaltininkui švelnesnę bausmę nei konkretaus BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, gali būti taikomos tik tais atvejais, kai konkrečios normos sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė ir pagrindo A. V. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei konstatuoja, jog BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos artimos minimaliam dydžiui laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. V. aiškiai neprieštarauja teisingumo principui. Šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta aplinkybių visuma, kuri leistų daryti išvadą apie mažesnį nuteistojo asmenybės ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat nėra susidariusi kokia nors išskirtinė teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Tokios išvados nepaneigia ir nuteistojo nurodoma sunki jo sveikatos būklė, į kurią, kaip jau minėta, šiuo atveju buvo atsižvelgta parenkant laisvės atėmimo bausmės dydį sankcijos ribose.

14. Apeliantas taip pat prašo taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal nusikalstamos veikos padarymo ir šiuo metu galiojančią BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. spalio 6 d.) bausmės vykdymo atidėjimas galimas tik asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus. Asmeniui, padariusiam sunkų nusikaltimą, bausmės vykdymo atidėjimas nėra galimas. Kadangi skundžiamu nuosprendžiu A. V. nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą, pagrindų taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, kaip teisingai konstatavo ir apylinkės teismas, nenustatyta. Todėl nagrinėjamu atveju svarstyti šio instituto taikymo nuteistajam A. V. galimybę nėra jokio pagrindo.

15. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. V. bausmę, tinkamai įvertino visas aplinkybes, tiek susijusias su padaryta nusikalstama veika, tiek su apelianto asmenybe, ir paskyrė ne per griežtą bausmę, kurios švelninti ar atidėti jos vykdymą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Arūnas BartkusArūnas BudrysJulita Dabulskytė-Raizgienė