Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Artūro Driuko, Danutės Milašienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 17 d. nutarties, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 4 d. nutartis, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Hakonlita“ dėl sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Atskiruoju skundu keliamas nutarties, kuria teismas panaikino laikinąsias apsaugos priemones ieškinio reikalavimui užtikrinti, teisėtumo klausimas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovui ieškinio reikalavimų suma nėra didelė. Ieškinio reikalavimo 2 180 868,43 Lt suma sudaro net 31 % visų atsakovo turimų įsipareigojimų ir mokėtinų sumų dydžio, todėl ieškinio reikalavimų suma atsakovui yra didelė;teismo procesas trunka gana ilgą laiko tarpą, per kurį atsakovo finansinė padėtis gali visiškai pasikeisti. Be to, iš atsakovo pateiktų balanso duomenų matyti, jog atsakovo finansinė padėtis blogėja, kadangi nuo 2010 m. iki 2011 m. atsakovo turtas sumažėjo daugiau nei 18,5 milijono litų. Todėl atsakovo padėtis gali pasikeisti taip, jog teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas;laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą pagrindžia atsakovo elgesys santykiuose su ieškovu, todėl yra didelė tikimybė, kad atsakovas savavališkai sieks išvengti tokio sprendimo vykdymo ar bandys jį apsunkinti;atsižvelgiant į tai, kad atsakovui priklauso nemažai nekilnojamojo turto objektų, o turto areštas susijęs tik su itin nedidele atsakovo turimo turto dalimi, turi būti pripažįstama, kad turto areštas atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prasmę ir tikslus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nedaro jokios neigiamos įtakos atsakovo veiklai ir neapsunkina atsakovo teisių daugiau, nei reikalinga.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Šioje byloje skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis, kuria pagal atsakovo atskirąjį skundą panaikinta to paties teismo 2011 m. sausio 4 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei patenkintas atsakovo prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 str., 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta (CPK 263 str. 1 d., 338 str.).

Pagal CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pirmosios instancijos teismas, gavęs atskirąjį skundą dėl jo paties priimtos nutarties, jeigu jis paduotas ne dėl bylos nutraukimo, sutikdamas su atskiruoju skundu, rašytinio proceso tvarka pats panaikina skundžiamą nutartį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pats panaikino skundžiamą nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės - atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurį ankstesne nutartimi buvo patenkinęs. CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo CPK numatytais atvejais. CPK 151 straipsnio 1 dalis dalyvaujantiems byloje asmenims suteikia teisę priimtas pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių skųsti atskiruoju skundu aukštesnės instancijos teismui. Todėl atsakovo argumentas, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas panaikino savo 2012 m. sausio 4 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, negali būti skundžiama atskiruoju skundu, kadangi negali būti apeliacinio apskundimo objektas, atmetamas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija nesivadovauja apelianto nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-57/2009 pateiktais išaiškinimais, nes skiriasi civilinių bylų ratio decidendi, t. y. minimoje 2009 m. sausio 22 d. nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad atskiruoju skundu neskundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuri pagal įstatymą (CPK 334 str. 1 d.) negali būti apeliacijos objektas. O dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 17 d. nutarties, kaip jau minėta, atskirasis skundas gali būti paduotas (CPK 334 str. 1 d. 1 p., 151 str. 1 d.).

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo, galimai ieškovui palankaus, teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi atitikti ekonomiškumo, proporcingumo, šalių interesų pusiausvyros principus.

Pagal susiformavusią teismų praktiką tuo atveju, kai tarp bylos šalių vyksta turtinio pobūdžio ginčas, vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011, 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011 ir t.t.). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į turimų įrodymų visetą, sprendžia, ar ieškinio suma konkretaus atsakovo (atsakovų) atžvilgiu pripažintina didele.

Nagrinėjamu atveju byloje vyksta ginčas dėl 2 180 868,43 Lt sumos priteisimo. Ieškovas atskirajame skunde nurodo, kad pagal 2011 m. gruodžio 31 d. atsakovo preliminaraus balanso duomenimis, ieškinio reikalavimų suma sudaro net 31 % (trisdešimt vieną procentą) visų atsakovo turimų įsipareigojimų ir mokėtinų sumų dydžio, o patenkinus ieškovo ieškinio reikalavimus, atsakovo turimi įsipareigojimai stipriai išaugtų, kas galėtų neigiamai paveikti teismo sprendimo įvykdymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrovės įsipareigojimai yra natūrali ir neatskiriama vykdomos ūkinės komercinės veiklos dalis. Vien tik turimi bendrovės įsipareigojimai negali parodyti tikrosios jos finansinės padėties, todėl nustatant, ar egzistuoja reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, būtina įvertinti visą bendrovės turtinę padėtį.

Atsakovas nurodo, kad jo turtas 2011 m. gruodžio 31 d. sudarė 233 401 937 Lt, iš kurio ilgalaikis turtas – 189 951 677 Lt. Atsakovo įsipareigojimai 2011 gruodžio 31 d. sudarė 6 938 481 Lt. Pagal atsakovo pateiktus finansinės atskaitomybės duomenis 2010 m. gruodžio 31 d. grynasis pelnas sudarė 3 433 194 Lt, įstatinis kapitalas – 214 872 900 Lt. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo turtas būtų įkeistas ar kitaip suvaržytas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama tiek į ieškovo, tiek į atsakovo pateiktus argumentus bei įrodymus ir vertindama jų visumą, mano, kad atsakovo turto vertė žymiai viršija atsakovui pareikštų reikalavimų sumą, jo turtinė padėtis yra gera, ir jam pareikštų reikalavimų suma lyginant su turimu turtu nėra didelė, todėl atsakovui paneigus objektyvios grėsmės būsimam teismo procesiniam sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos, nėra pagrindo išvadai, kad būsimo, galimai palankaus sprendimo, atsakovas neturėtų galimybės įvykdyti. Į bylą nepateikta įrodymų, kurie leistų pagrįstai teigti, kad šis atsakovas jam priklausantį turtą ketintų parduoti ar kitu būdu perleisti kitiems asmenims, taip siekdamas apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti į atsakovo vykdomos ūkinės komercinės veiklos specifiką. Pagrindinė atsakovo veikla yra nekilnojamojo turto valdymas, todėl nekilnojamojo turto areštas galėtų sutrikdyti normalią atsakovo verslo veiklą, kas lemtų didelių nuostolių atsiradimą atsakovui ir taip būtų pažeistas šalių interesų pusiausvyros principas. Todėl ieškovo argumentas, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nedaro jokios neigiamos įtakos atsakovo veiklai ir neapsunkina atsakovo teisių daugiau, nei reikalinga, atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 17 d. nutarties, kuria pagal atsakovo atskirąjį skundą panaikinta to paties teismo 2011 m. sausio 4 d. nutartis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus, dėl ko pagrįstai patenkino atsakovo prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Kadangi teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, bei CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.), ieškovo atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 17 d. palikti nepakeistą.