- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-17
- Bylos Nr.
- 2S-649-467/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė, Neringa Švedienė, Andžej Maciejevski
- Pareiškėjas
- I. C., R. C.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro
kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 10 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal pareiškėjo (neįtraukto į bylos nagrinėjimą kreditoriaus) D. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-3323-577/2009 pagal pareiškėjų I. C. ir R. C. prašymą dėl sutarties dėl gyvenimo skyrium (separacijos) pasekmių patvirtinimo.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas (neįtrauktas į bylos nagrinėjimą kreditorius) D. V. 2009-12-08 kreipėsi į teismą su prašymu ir prašė atnaujinti civilinės bylos Nr. 2-3323-577/2009 procesą, panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-09-10 sprendimą bei priimti naują sprendimą, kuriuo į civilinę bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukus kreditorių D. V. , pareiškėjų sutartyje dėl teisinių pasekmių po separacijos (gyvenimo skyrium) patvirtinimo turėtų būti išspręstas klausimas dėl skolinės prievolės pagal R. C. išduotą vekselį kreditoriui D. V. padalijimas tarp pareiškėjų Ingos ir R. C. , t.y. kuriam iš pareiškėjų ir kokiomis dalimis tenka 150000 Lt dydžio skolinė prievolė bei iš kokio turto/piniginių lėšų įsiskolinimas bus padengtas; taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti pareiškėjai I. C. po separacijos priklausantį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, pastatą – ūkininko sodybą, ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), ir pareiškėjų R. C. bei I. C. kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, turtines teises, esančias tiek pas pareiškėjus, tiek ir pas trečiuosius asmenis, kreditoriaus D. V. 150000 Lt kreditorinio reikalavimo užtikrinimui. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė tuo, kad kreditoriaus reikalavimas yra 150000 Lt ir šiuo metu visas pareiškėjams priklausantis turtas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-09-10 sprendimu yra perleistas pareiškėjai I. C. , dėl ko kyla reali grėsmė, kad iki teismo sprendimo dėl prašymo atnaujinti civilinės bylos procesą priėmimo, pareiškėjai perduotas turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 10 d. nutartimi pareiškėjo (neįtraukto į bylos nagrinėjimą kreditoriaus) D. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir reikalavimų užtikrinimui areštavo pareiškėjams R. C. ir I. C. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, turtines teises, esančias pas pareiškėjus R. C. ir I. C. , taip pat pas trečiuosius asmenis, neviršijant 150000 Lt sumos. Areštavęs pareiškėjams priklausančias lėšas, teismas leido jiems iš jų atsiskaityti su pareiškėju D. V. pareikšto reikalavimo – 150000 Lt ribose. Teismas laikė, kad pagal susiformavusią Lietuvos teismų praktiką jau vien tai, kad ieškinio suma yra didelė, yra reali grėsmė, jog teismo sprendimas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, jeigu nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas A. V. , būdamas R. C. kreditoriumi, siekia atnaujinti procesą byloje, kurioje išspręstas sutuoktinių turto padalijimo klausimas, taip pat į R. C. įsipareigojimo sumą, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti negalimu teismo sprendimo įvykdymas. Teismas konstatavo, kad prašomam areštuoti konkrečiam nekilnojamam turtui yra nustatyta hipoteka ir todėl laikinoji apsaugos priemonė praranda užtikrinančią paskirtį bei nėra tikslinga taikyti, kadangi pareiškėjo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesuteiktų jam pirmumo teisės prieš kitus kreditorius.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja I. C. prašo pareikalauti iš pareiškėjo (neįtraukto į bylos nagrinėjimą kreditoriaus) D. V. nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti banko garantija arba panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-12-10 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo I. C. atžvilgiu. Nurodo, kad teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nekonkretizavo areštuojamo turto ir nenustatė, kuri skolos dalis tenka I. C. ir kuri tenka R. C. , todėl antstoliui, vykdant 2009-12-10 nutartį, atsiranda galimybė areštuoti didesnės vertės turtą. D. V. pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje yra nepagrįstas, kadangi vekselis buvo išgautas apgaulės būdu ir yra apsimestinis. Teismas, priimdamas nutartį, atsižvelgė tik į pareiškėjo argumentus. Nutartimi buvo apribota ūkininkės I. C. ūkinė - komercinė veikla, trukdoma nedideliems savalaikiams atsiskaitymams su partneriais ir klientais, I. C. patiria nuostolius, nukenčia geras ūkininkės vardas ir sąžininga dalykine reputacija, taip pat negalima laiku atsiskaityti su ūkio partneriais ir klientais, paslaugų, žaliavų ir trąšų tiekėjais, įstatymo nustatyta tvarka su valstybės ar socialinio draudimo biudžetais. Teismas nutartimi pažeidė CPK 148 straipsnio 1 dalies nuostatą ir proporcingumo bei ekonomiškumo principus. Teismas nepagrįstai neįpareigojo pareiškėjo pateikti pareiškėjų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str. 1 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 30 d. nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjos I. C. prašymą dėl nuostolių, galimų taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimo. Pareiškėjos I. C. atskirąjį skundą dėl 2009-12-10 priėmė ir perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas (neįtrauktas į bylos nagrinėjimą kreditorius) D. V. prašo nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas nutartyje aiškiai ir argumentuotai išdėstė motyvus, kuriais remdamasis taikė laikinąsias apsaugos priemones, laikydamasis pareiškėjo aptartos turto arešto tvarkos, tinkamai ir nuosekliai areštavo turtą. Atskirajame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismo nutartimi nebuvo konkretizuotos skolinio įsipareigojimo D. V. dalys, kadangi 2009-09-10 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl gyvenimo skyrium (separacijos) pasekmių pagrindu I. C. ir R. C. susitarė visą jiems priklausantį turtą ir santuokos metu įgytą turtą perleisti/palikti I. C. nuosavybėje. Be to, skolinio įsipareigojimo dalių nenustatymas neturi jokios įtakos areštuoto turto apimčiai, t.y. areštuojamas skolininko turtas tokiai sumai, kokio dydžio piniginį reikalavimą reiškia kreditorius. Notariniu veiksmu atliktas vykdomasis įrašas bei antstolio vykdomojo proceso pradėjimas patvirtina, kad D. V. naudai išduotas R. C. vekselis yra teisėtas ir atitinka įstatymų reikalavimus. Savo teiginių dėl patiriamų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo I. C. nepagrindė įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.
CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Tačiau teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, nes jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo (neįtraukto į bylos nagrinėjimą kreditoriaus) nurodyta aplinkybė – reikalavimo suma sudaro 150000 Lt, yra pagrįsta tuo požiūriu, kad pagal susiformavusią Lietuvos teismų praktiką jau vien tai, kad reikalavimo suma yra didelė, laikytina, jog yra reali grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, jei nebus taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Pareiškėjas D. V. (neįtraukto į bylos nagrinėjimą kreditoriaus), prašo atnaujinti civilinės bylos Nr. 2-3323-577/2009 procesą, panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-09-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą - išspręsti jo prašymą dėl 150000 Lt skolos priteisimo. Reikalavimas yra turtinio pobūdžio, jo suma yra 150000 Lt. Todėl teismas pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę (CPK 144 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Juo labiau, kad 2009-09-10 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl gyvenimo skyrium (separacijos) pasekmių pagrindu I. C. ir R. C. susitarė visą jiems priklausantį turtą ir santuokos metu įgytą turtą perleisti/palikti I. C. nuosavybėje, o pareiškėjas D. V. siekia šio sprendimo peržiūrėjimo.
Apeliantė nutartį dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo atskiruoju skundu ginčija, motyvuodama tuo, kad teismas, areštuodamas turtą, jo nekonkretizavo ir nenustatė, kuri skolos dalis tenka apeliantei, o kuri – R. C. , todėl antstoliui vykdant 2009-12-10 nutartį atsiranda galimybė areštuoti didesnės vertės turtą. Apeliantė taip pat nurodo, kad D. V. pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje yra nepagrįstas, kadangi vekselis buvo išgautas apgaulės būdu ir yra apsimestinis. Tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti (CPK 320, 338 str.), kadangi jos iš esmės yra susijusios su pareiškėjo (neįtraukto į bylos nagrinėjimą kreditoriaus) reikalavimo pagrįstumu, o ne su nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumu. Teismas nagrinėjamu atveju neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, tik vertina, ar yra tikimybė, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Aplinkybės, kuri skolos dalis tenka I. C. ir R. C. , taip pat pareiškėjo D. V. prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje pagrįstumas bus analizuojamos, tiriamos ir vertinamos nagrinėjant civilinę bylą iš esmės ir priimant sprendimą (CPK 259, 265, 270 str.). Todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako, nes šioje proceso stadijoje tokie klausimai nėra sprendžiami.
Apeliantė atskirajame skunde nurodo, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, rėmėsi tik pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis Tačiau teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, būtent ir turi remtis pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, bet neprivalo turėti įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje galima įžvelgti realią grėsmę, jog galimai palankus teismo sprendimas, gali būti neįgyvendintas, t.y. kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Atskirajame skunde apeliantė taip pat nurodo, kad, areštavus jos pinigines lėšas, buvo apribota ūkinė - komercinė veikla, trukdoma nedideliems savalaikiams atsiskaitymams su partneriais ir klientais, apeliantė patiria nuostolius, nukenčia geras ūkininkės vardas ir sąžininga dalykine reputacija. Tokie apeliantės argumentai atmestini, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas civilinėje byloje visada yra susijęs su tam tikrais suvaržymais ar apribojimais atsakovo ar suinteresuoto asmens atžvilgiu, nes laikinosios apsaugos priemonės ir yra taikomos tam, kad būtų užtikrintas galimo teismo sprendimo pagal pareikštą ieškinį (prašymą) konkrečioje byloje įvykdymas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti ieškovo (pareiškėjo) interesus ir būsimo galimai ieškovui (pareiškėjui) palankaus teismo sprendimo (nutarties) įvykdymą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios atitinka pareikšto prašymo esmę ir yra tiesiogiai susijusios su būsimo galimai palankaus pareiškėjui teismo sprendimo (nutarties) įvykdymu. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsižvelgiant į CPK 144 straipsnio 1 dalies turinio prasmę ir į tai, kad prašomiems areštuoti nekilnojamiesiems daiktams - žemės sklypui, pastatui – ūkininko sodybai, ūkiniams pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini), yra nustatyta hipoteka, todėl prašoma pritaikyti laikinoji apsaugos priemonė nėra tikslinga, nes pareiškėjo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesuteiktų jam pirmumo teisės prieš kitus kreditorius.
Apeliantė atskirajame skunde nepagrįstai tvirtina, jog, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones konkrečiu atveju, teismas neužtikrino proporcingumo, ekonomiškumo principų. Nagrinėjamoje byloje teismas laikėsi ekonomiškumo principo ir nepritaikė laikinųjų apsaugos priemonių dėl didesnės, nei nurodyta prašyme, piniginės sumos (CPK 145 str. 2 d.), laikėsi areštuojamo turto eiliškumo. Tokiu būdu laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinus tik tokią pinigų sumą, kuria būtų patenkintas pareiškėjo (neįtraukto į bylos nagrinėjimą kreditoriaus) D. V. reikalavimas, teismui priėmus jam palankų sprendimą, yra išlaikyta ir šalių interesų pusiausvyra.
Apeliantės motyvas, kad teismo nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo priimta pažeidžiant CPK 148 straipsnio 1 dalį, t.y. nepranešus apeliantei, atmestinas, kadangi prevencinė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis lemia tai, kad jos turi būti taikomos operatyviai. CPK 148 straipsnio 1 dalis leidžia teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešus atsakovui (suinteresuotam asmeniui) išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Taigi įstatymų leidėjas suteikė diskrecijos teisę pačiam teismui, įvertinus bylos aplinkybes, spręsti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą konkrečiu atveju tikslingiau nagrinėti pranešant atsakovui, ar jam nepranešus.
Apeliantė (pareiškėja I. C. ) atskirajame skunde savo galimais nuostoliais dėl pareiškėjo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių įvardijo negautas ūkio apyvartines lėšas (nuo 1000 Lt iki 5000 Lt nuostoliai per mėnesį), kurias sąlygoja teismui pareiškėjo prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Apeliantė nurodo, kad dėl pareiškėjo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, ji per mėnesį patiria nuo 1000 Lt iki 5000 Lt ar net daugiau nuostolių, kadangi nepakanka lėšų kasdieniniams darbams, atsiskaitymams už atliktus darbus ir kitas paslaugas. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantė nepateikė pakankamų ir pagrįstų įrodymų, jog ji dėl galiojančių laikinųjų apsaugos priemonių patiria nuostolius (CPK 178 str.), kurie turėtų būti užtikrinti nagrinėjamoje byloje. Apeliantė taip pat nepagrįstai nurodo argumentus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-12-30 nutarties, kuria atsisakyta tenkinti apeliantės prašymą dėl nuostolių, galimų taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimo, teisėtumo, kadangi šiuo atveju yra nagrinėjamas skundžiamos nutarties - taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo klausimas.
Dėl kitų suinteresuoto asmens I. C. atskirojo skundo argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako, kadangi jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam klausimui.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu nutarčiai panaikinti, suinteresuotas asmuo nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).
Atmetus atskirąjį skundą, iš suinteresuoto asmens valstybei priteistinos 11,30 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u taria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens I. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 11 (vienuolika) litų 30 centų pašto išlaidų.