Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjusi asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, A. Š. advokato A. L. (toliau – pareiškėjas) skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. sausio 30 d. nutarties, kuria tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl A. Š. stacionarinio stebėjimo ir gydymo sustiprinto stebėjimo sąlygomis pratęsimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

3. Skundžiama nutartimi buvo tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl A. Š. stacionarinio stebėjimo ir gydymo sustiprinto stebėjimo sąlygomis pratęsimo.

6. Pareiškėjas skunde dėsto pavojingos ir nusikalstamos veikos, už kurią A. Š. yra patalpintas į psichiatrijos ligoninę, aplinkybes, teigia, kad jam buvo diagnozuota ne šizofrenija, bet kliedesinis sutrikimas, dėl ko, netinkamas gydymas galėjo įtakoti A. Š. psichinės būklės pablogėjimą. Tačiau po Marijampolės apylinkės teismo sprendimo patalpinti A. Š. stacionariniam gydymui ir stebėjimui Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, A. Š. šioje įstaigoje yra gydomas ir stebimas daugiau kaip vienerius metus ir tris mėnesius, ir per šį laikotarpį jokių incidentų su minėtu pacientu praktiškai nenutiko. A. Š. vartoja vaistus, laikosi rėžimo, nekonfliktiškas, neagresyvus, todėl vien tik formalus stebėjimas sustiprinto rėžimo sąlygomis, jo įsitikinimu, A. Š. tikrai nėra reikalingas.

Motyvuojamoji dalis

7. Skundas atmetamas.

8. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai 2019 m. sausio 30 d. nutartimi pagrįstai A. Š. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės - stacionarinio stebėjimo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis - taikymą, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

9. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis) bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

10. Vertinant asmens psichinę būklę, teismui reikalingos specialios žinios. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad minėtomis teismo nutartimis A. Š. paskirtas stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje nustačius kliedesinį sutrikimą ir pripažinus jį nepakaltinamu dėl padarytos nusikalstamos veikos. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo A. Š. pagrįstai rėmėsi šios ligoninės 2019 m. sausio 01 d. Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvada Nr. (duomenys neskelbtini) , kurioje nurodoma, jog A. Š. mąstymas rigidiškas, paralogiškas, nuotaika svyruojanti - nuo pažemėjimo iki disforijos ar normalios, emocijos išraiškingos, reiškiamos balso intonacija, garsumu, rankų gestikuliavimu, suvokimo sutrikimų nėra. Ir nors skyriuje vidaus tvarkos taisyklių laikosi, agresijos kitų pacientų ar personalo atžvilgiu nėra buvę, laikosi dienotvarkės, lanko užimtumo kambarį, daug skaito, sportuoja, tačiau klinikiniame vaizde išlieka sisteminiai, interpretaciniai santykio kliedesiai, kurių fabula bei apimtis šiuo metu nekinta. Kaip matyti, A. Š. psichinė būsena buvo gerėjanti, tačiau dar nepakankamai stabili, stiprintas gydymas. Taip pat, kol bendraujama apie buitinius su kliedesiais nesusijusius dalykus, tol būna ramus, kontroliuojantis save, bet bandant kalbėti apie patekimo į ligoninę aplinkybes, jis susijaudina, kalba greitai, garsiai - kliedesiai aktualūs, tik nesant objekto, nuėjęs į antrą planą. Jis kliedesiams visiškai nekritiškas, save laiko susidorojimo auka, tęsia teisminius ginčus, kas rodo, jog jis visiškai nekritiškas ir padarytai veikai. Be to, komisijos pokalbio metu, A. Š. nuo pat pokalbio pradžios tapo psichomotoriškai sujaudintas, kalbėjo pakeltu tonu, garsiai, tiesiog nepajėgė atsakyti į klausimą. Išlieka aktualūs santykio kliedesiai, kurie plečiasi, įtraukiami ir gydę gydytojai ekspertai. Mąstymas pagreitinto tempo, nuotaika disforiška, emocijos neadekvačios, nekritiškas. Išvadoje rekomenduojama priverstinį gydymą sustiprinto stebėjimo sąlygomis pratęsti (b. l. 3). Pažymėtina ir tai, kad teikimo nagrinėjimo metu, gydytojas K. M. parodė, jog A. Š. diagnozuotas susirgimas - šizofreninio tipo kliedesinis sutrikimas sąlygoja riziką, kad jo būklė bendrame skyriuje gali smarkiai pablogėti, kadangi jie turi pavyzdžių, kai esant tokio tipo susirgimui pilnai nestabilizavus ligonio būklės, esant aktualiems kliedesiams jie bendrame skyriuje kelia grėsmę personalui ir iš bendro skyriaus keliauja į griežtą. Gydytojas pažymėjo, kad A. Š. susirgimas yra pavojingas. Gydytojas M. J., skundo nagrinėjimo metu parodė, kad jis yra A. Š. gydantis gydytojas. Gydytojas M. J. paaiškino, kad per pusmetį, A. Š. psichinė būsena, vertinant išoriškai, buvo nebloga, tačiau vertinant patį psichikos sutrikimą, niekas nepakito, kliedesinis sutrikimas išliko. Pažymėjo, kad gydant sustiprinto stebėjimo sąlygomis ir gaunant nuolatinį ir pastovų gydymą, nepastebėta, jog keistųsi kliedesiai ir didėtų jų apimtis, kas rodo, jog jo psichinė būklė išlieka nepakitusi, t. y. nei gerėja, nei blogėja. Gydytojas M. J. nurodė, jog sustiprinto stebėjimo sąlygos nuo bendro stebėjimo sąlygų skiriasi tuo, jog sustiprinto stebėjimo sąlygomis, pacientai būna uždarose palatose, mažesniuose kolektyvuose, kas reiškia mažesni bendravimo intensyvumą, be to, jiems yra nustatyta ribota judėjimo laisvė, jie negali laisvai vaikščioti po skyrių, o į užimtumo programas juos lydi prižiūrintys personalo darbuotojai. A. Š. per pusmetį buvo sustiprintas gydymas, leidžiami prailginto veikimo vaistai. Gydytojo M. J. įsitikinimu, stebėti ir gydyti A. Š. lengvesnėmis sąlygomis, šiuo metu dar nėra įmanoma, kadangi jo mąstyme, elgesyje niekas nesikeičia, išlieka kliedesiniai įsitikinimai. Gydytojas paaiškino, kad skyriuje nėra į A. Š. kliedesius įtrauktų asmenų, todėl A. Š. išėjimas į išorinę aplinką, kai asmuo nesugeba atsakyti į klausimus, laisvai ir nuosekliai mąstyti bei kontroliuoti savo emocijas, gali įtakoti jo psichinę būklę. Pažymėtina, kad tokią būklę patvirtina ir A. Š. paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme, jog jis turi dokumentus ir išėjęs iš gydymo įstaigos kreipsis į teisėsaugos institucijas, tęs teisminius ginčus.

11. Šiuo atveju pirmiau aptartos aplinkybės neleidžia konstatuoti, kad A. Š. psichikos būklė pagerėjo tiek, kad išnyko jo pavojingumas dėl padarytos veikos, bei dėl psichikos sutrikimo, jo nebereikia stebėti ir gydyti stacionare sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Apygardos teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad A. Š. psichinė būklė nekelia abejonių ir jis galėtų būti gydomas lengvesnėmis stebėjimo sąlygomis, kadangi jo psichikos būklės akivaizdus pagerėjimas nėra nustatytas, priešingai, iš anksčiau aptartų duomenų matyti faktoriai, dėl ko jo kontrolė lengvesnėmis stebėjimo sąlygomis būtų apsunkinta.

12. Skundą nagrinėjantis teismas atkreipia dėmesį, kad priverčiamąja medicinos priemone užtikrinama pavojingą veiką padariusio asmens sveikatos apsaugos, gydymo bei kiti svarbūs interesai. Be to, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kad ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų. Apygardos teismui abejonių komisijos išvada, komisijos kompetencija ir objektyvumas nekelia. Išvadose nurodytas aplinkybes patvirtino ir A. Š. gydantis gydytojas M. J.. Pirmiau aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad A. Š. psichinė būklė šiuo metu dar nėra tiek stabili, o socialinis pavojingumas sumažėjęs, kad jam nebūtų reikalingas nuolatinis stebėjimas bei gydymas sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Pažymėtina, kad, esant akivaizdžiam A. Š. psichikos sveikatos būklės pagerėjimui, komisija spręs dėl reikalingų medicinos priemonių.

13. Remiantis išdėstytu, apygardos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi A. Š. pagrįstai pratęsta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi

nutaria:

atmesti A. Š. advokato A. L. skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. sausio 30 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.