Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano ir Elenos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 17 d. nutarties, kuria V. K. nutraukta baudžiamosios bylos dalis dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. kaltinamas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) tuo, kad iššvaistė didelės vertės svetimą jam patikėtą turtą, o būtent:

eidamas valdytojo pareigas AB „Ū“ (duomenys neskelbtini), bei veikdamas kartu su AB „Ū.“ Ukmergės filialo valdytojo pavaduotoja J. K., 2005 m. gruodžio 1 d. UAB „R“ direktorei M. K.-V. kartu su R. L. ir R. P. atvykus į AB „Ū“ (duomenys neskelbtini), ir V. K. bei jo pavaduotojai J. K. pateikus prašymą UAB „R“ apyvartinėms lėšoms suteikti 180 000 Lt kreditą ir pagamintą netikrą dokumentą – UAB „R“ 2005 m. gruodžio 5 d. vienintelio akcininko sprendimą Nr. 2, kuris pagal jame nurodytą 2005 m. gruodžio 5 d. datą neatitiko tikrovės, M. K.-V., esant suklydimo įtakoje, pasirašius 2005 m. gruodžio 1 d. prašymą 180 000 Lt kreditui gauti bei vekselį 180 000 Lt sumai, V. K. kartu su J. K., pažeisdamas AB „Ū“ nustatytus reikalavimus ir taisykles, neįsitikindamas pateiktų dokumentų bei juos pasirašiusių asmenų parašų tikrumu, nedalyvaujat prašyme nurodytiems visiems asmenims, o būtent prašyme dėl kredito pasirašiusiai UAB „R“ finansininkei A. N., nereikalaudamas, kad minėti dokumentai būtų pasirašyti banko darbuotojų akivaizdoje, šiuos dokumentus priėmė, po ko V. K. kartu su J. K., toliau pažeisdamas AB „Ū“ nustatytus reikalavimus ir taisykles, AB „Ū“ administracijos vadovo 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 76-G, patvirtintą „Kliento tapatybės nustatymo tvarką“ bei netinkamai įvertinęs kredito riziką, t. y. skolininko galimybę grąžinti kreditą, pažeisdamas 2002 m. rugsėjo 20 d. patvirtintą banko limitų tvarką, kartu su J. K., pagal 2005 m. gruodžio 14 d. kredito sutartį Nr. 09-688, neteisėtai UAB „R“ apyvartinėms lėšoms suteikė 180 000 Lt kreditą. Tokiu būdu V. K. savo veiksmais neteisėtai (kreditas suteiktas nesilaikius pareiginių nuostatų ir pažeidus kredito suteikimo taisykles) ir neatlygintinai (kreditas nebuvo grąžintas) tyčia perleido didelės vertės AB „Ū“ turtą trečiajam asmeniui (UAB „R“), šiais savo veiksmais padarydamas AB „Ū“ 180 000 Lt turtinę žalą.

Taip pat V. K. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. VI1I-1968 redakcija) tuo, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės žalos patyrė juridinis asmuo, o būtent:

būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu ir teikdamas viešąsias paslaugas, dirbdamas AB „Ū“ (duomenys neskelbtini), valdytoju, vykdydamas tarnybines pareigas, tyčia, sąmoningai pažeisdamas 1999 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 3 straipsnio 1 dalį bei 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus, t.y. privalėdamas tarnybą grįsti įstatymų viršenybės principais, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų bei valstybės tarnybos įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, privalėdamas savo darbe vadovautis AB „Ū“ 2005 m. balandžio 1 d. patvirtintais Ukmergės filialo valdytojo pareiginiais nuostatais, kitais banko norminiais aktais, Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Lietuvos banko ir kitais teisės aktais, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nepiktnaudžiauti tarnyba, siekti pelningo banko filialo darbo, būdamas tiesiogiai atsakingas už banko filialo veiklos rezultatus, už vadovavimą banko filialo veiklai ir kontrolę, pavaldžių banko filialo darbuotojų veiklą, už teisingą filialui suteiktų įgaliojimų panaudojimą bei už banko filialui patikėtą turtą, veikdamas kartu su savo pavaduotoja J. K., 2005 m. gruodžio 1 d. UAB „R“ direktorei M. K.-V. AB „Ū“ (duomenys neskelbtini), pateikus prašymą V. K. ir J. K. UAB „R“ apyvartinėms lėšoms suteikti 180 000 Lt kreditą ir pagamintą netikrą dokumentą – UAB „R“ 2005 m. gruodžio 5 d. vienintelio akcininko sprendimą Nr. 2, kuris pagal jame nurodytą 2005 m. gruodžio 5 d. datą neatitiko tikrovės, M. K.-V. esant suklydimo įtakoje pasirašius 2005 m. gruodžio 1 d. prašymą 180 000 Lt kreditui gauti bei vekselį 180 000 Lt sumai, V. K., pažeisdamas AB „Ū“ nustatytus reikalavimus ir taisykles, neįsitikindamas pateiktų dokumentų bei juos pasirašiusių asmenų parašų tikrumu, nedalyvaujat prašyme nurodytiems visiems asmenims, o būtent prašyme dėl kredito pasirašiusiai UAB „R“ finansininkei A. N., nereikalaudamas, kad minėti dokumentai būtų pasirašyti banko darbuotojų akivaizdoje, šiuos dokumentus priėmė, po ko V. K., toliau pažeisdamas AB „Ū“ nustatytus reikalavimus ir taisykles, AB „Ū“ administracijos vadovo 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 76-G patvirtintą „Kliento tapatybės nustatymo tvarką“ bei netinkamai įvertinęs kredito riziką, t,y. skolininko galimybę grąžinti kreditą, pažeisdamas banko limitų tvarką, kartu su J. K., 2005 m. gruodžio 14 d. pagal kredito sutartį Nr. 09-688, neteisėtai UAB „R“ apyvartinėms lėšoms suteikė 180 000 Lt kreditą, tokiais savo veiksmais piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, pažeidė AB „Ū“ Ukmergės filialo valdytojo pareiginių nuostatų (2005 m. balandžio 1 d. redakcija) 7, 8.1, 9.1, 9.5,11.4 ir 11.6 punktus, nes savo darbe nesivadovavo Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Lietuvos banko ir kitais teisės aktais, Banko vidaus veiklą reglamentuojančiais dokumentais ir nuostatais, „Kliento finansinės būklės ir kreditingumo nustatymo tvarka“, AB „Ū“ administracijos vadovo 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 76-G patvirtinta „Kliento tapatybės nustatymo tvarka“, neatliko pagrindinio valdytojo uždavinio – užtikrinti pelningą filialo darbą, netinkamai organizavo ir kontroliavo banko filialo veiklą, neužtikrino tinkamos pavaldžių banko filialo darbuotojų veiklos, netinkamai naudojo jam suteiktus filialo vadovo įgaliojimus, netinkamai elgėsi su jam patikėtu banko turtu bei pažeidė Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, kurie reikalauja, jog asmenys elgtųsi teisingai, apdairiai, rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, dėl to AB „Ū“ patyrė didelę 180 000 Lt žalą.

Taip pat V. K. kaltinamas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (2006 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) tuo, kad iššvaistė didelės vertės svetimą jam patikėtą turtą, o būtent:

eidamas valdytojo pareigas AB „Ū“ (duomenys neskelbtini), bei veikdamas kartu su AB „Ū“ Ukmergės filialo valdytojo pavaduotoja J. K., 2007 m. vasario 14 d. UAB „R“ direktorei M. K.-V. kartu su R. L. ir R. P. atvykus į AB „Ū“ (duomenys neskelbtini), ir V. K. bei jo pavaduotojai J. K. pateikus 2007 m. vasario 14 d. prašymą dėl UAB „R“ apyvartinių lėšų papildymo iki 300 000 Lt ir pagamintą netikrą dokumentą – UAB „R“ vienintelio akcininko sprendimą Nr. 12, kuris pagal jame nurodytą 2007 m. vasario 21 d. datą neatitiko tikrovės, M. K.-V. esant suklydimo įtakoje pasirašius 2007 m. vasario 14 d. prašymą dėl UAB „R“ apyvartinių lėšų papildymo iki 300 000 Lt, V. K. kartu su J. K., pažeisdamas AB „Ū“ nustatytus reikalavimus ir taisykles, neįsitikindamas pateiktų dokumentų bei juos pasirašiusių asmenų parašų tikrumu, nereikalaudamas, kad minėti dokumentai būtų pasirašyti banko darbuotojų akivaizdoje, šiuos dokumentus priėmė, po ko V. K. kartu su J. K., toliau pažeisdamas AB „Ū“ nustatytus reikalavimus ir taisykles, AB „Ū“ administracijos vadovo 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 76-G patvirtintą „Kliento tapatybės nustatymo tvarką“ bei netinkamai įvertinęs kredito riziką, t.y. skolininko galimybę grąžinti kreditą, pažeisdamas 2002 m. rugsėjo 20 d. patvirtintą banko limitų tvarką, kartu su J. K., pagal 2007 m. vasario 23 d. susitarimą Nr. 1 padidino UAB „R“ kredito sumą nuo 180 000 Lt iki 300 000 Lt, papildomai suteikiant 120 000 Lt kreditą. Tokiu būdu V. K. savo veiksmais neteisėtai (kreditas suteiktas nesilaikius pareiginių nuostatų ir pažeidus kredito suteikimo taisykles) ir neatlygintinai (kreditas nebuvo grąžintas) tyčia perleido didelės vertės AB „Ū“ turtą trečiajam asmeniui (UAB „R“), šiais savo veiksmais padarydamas AB „Ū“ 120 000 Lt turtinę žalą.

Taip pat V. K. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2006 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. VI1I-1968 redakcija) tuo, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės žalos patyrė juridinis asmuo, o būtent:

būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu ir teikdamas viešąsias paslaugas, dirbdamas AB „Ū“ (duomenys neskelbtini), valdytoju, vykdydamas tarnybines pareigas, tyčia, sąmoningai pažeisdamas 1999 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 3 straipsnio 1 dalį bei 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus, t.y. privalėdamas tarnybą grįsti įstatymų viršenybės principais, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų bei valstybės tarnybos įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, privalėdamas savo darbe vadovautis AB „Ū“ 2005 m. balandžio 1 d. patvirtintais Ukmergės filialo valdytojo pareiginiais nuostatais, kitais banko norminiais aktais, Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Lietuvos banko ir kitais teisės aktais, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nepiktnaudžiauti tarnyba, siekti pelningo banko filialo darbo, būdamas tiesiogiai atsakingas už banko filialo veiklos rezultatus, už vadovavimą banko filialo veiklai ir kontrolę, pavaldžių banko filialo darbuotojų veiklą, už teisingą filialui suteiktų įgaliojimų panaudojimą bei už banko filialui patikėtą turtą, veikdamas kartu su savo pavaduotoja J. K., 2007 m. vasario 14 d. UAB „R“ direktorei M. K.-V. AB „Ū“ (duomenys neskelbtini), pateikus 2007 m. vasario 14 d. prašymą dėl UAB „R“ apyvartinių lėšų papildymo iki 300 000 Lt ir netikrą dokumentą – UAB „R“ vienintelio akcininko sprendimą Nr. 12, kuris pagal jame nurodytą 2007 m. vasario 21 d. datą neatitiko tikrovės, pažeisdamas AB „Ū“ nustatytus reikalavimus ir taisykles, neįsitikindamas pateiktų dokumentų bei juos pasirašiusių asmenų parašų tikrumu, nedalyvaujat prašyme nurodytiems visiems asmenims, nereikalaudamas, kad minėti dokumentai būtų pasirašyti banko darbuotojų akivaizdoje, šiuos dokumentus priėmė, po ko toliau pažeisdamas AB „Ū“ nustatytus reikalavimus ir taisykles, AB „Ū“ administracijos vadovo 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 76-G patvirtintą „Kliento tapatybės nustatymo tvarką“ bei netinkamai įvertinęs kredito riziką, t.y. skolininko galimybę grąžinti kreditą, pažeisdamas banko limitų tvarką, kartu su J. K. pagal 2007 m. vasario 23 d. susitarimą Nr. 1 padidino UAB „R“ kredito sumą nuo 180 000 Lt iki 300 000 Lt, papildomai suteikiant 120 000 Lt kreditą, tokiais savo veiksmais piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, pažeidė AB „Ū“ Ukmergės filialo valdytojo pareiginių nuostatų (2005 m. balandžio 1 d. redakcija) 7, 8.1, 9.1, 9.5, 11.4 ir 11.6 punktus, nes savo darbe nesivadovavo Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Lietuvos banko ir kitais teisės aktais, Banko vidaus veiklą reglamentuojančiais dokumentais ir nuostatais, „Kliento finansinės būklės ir kreditingumo nustatymo tvarka“, AB „Ū“ administracijos vadovo 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 76-G patvirtinta „Kliento tapatybės nustatymo tvarka“, neatliko pagrindinio valdytojo uždavinio – užtikrinti pelningą filialo darbą, netinkamai organizavo ir kontroliavo banko filialo veiklą, neužtikrino tinkamos pavaldžių banko filialo darbuotojų veiklos, netinkamai naudojo jam suteiktus filialo vadovo įgaliojimus, netinkamai elgėsi su jam patikėtu banko turtu bei pažeidė Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, kurie reikalauja, jog asmenys elgtųsi teisingai, apdairiai, rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, dėl to AB „Ū“ patyrė didelę 120 000 Lt žalą.

Apeliaciniame skunde remiantis kasacinės instancijos teismo praktika nurodoma, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos negali būti aiškinamos kaip įpareigojančios teismą visais atvejais nutraukti procesą remiantis tik formaliu pagrindu, nepradėjus ar nebaigus bylos nagrinėti iš esmės teismo galutinis sprendimas, kuriuo byla nutraukiama, gali būti priimamas tik tada, kai pagal bylos medžiagą senaties trukmės nustatymui svarbios aplinkybės yra pakankamai akivaizdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100/2008).

Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o būtent BK 95 straipsnio 4 dalį. Pagal BK 95 straipsnio 4 dalį, padarius naują nusikalstamą veiką iki senaties terminų pabaigos, senaties eiga nutrūksta ir senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas nauja nusikalstama veika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas BK 95 straipsnio 4 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, jog kai asmuo kaltinamas padaręs kelias nusikalstamas veikas, iš kurių viena padaryta nepasibaigus senaties terminui dėl kitos nusikalstamos veikos ir skaičiuojant pagal BK 95 straipsnio 4 dalyje nustatytas taisykles senaties terminas dėl jos nėra pasibaigęs, tęsti bylos nagrinėjimą kliūčių nėra. Jeigu nustatoma, kad asmuo iki BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto termino pabaigos padarė nusikalstamą veiką, tačiau jam dėl šios veikos negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tai negali būti laikoma kliūtimi tęsti bylos nagrinėjimą, nes BK 95 straipsnio 4 dalies taikymas nėra susietas tik su apkaltinamojo nuosprendžio už naują nusikalstama veika priėmimu, t. y. senaties eigos nutrūkimo konstatavimui ir senaties termino skaičiavimui pagal BK 95 straipsnio 4 dalies taisykles lemiamą reikšmę turi ne apkaltinamojo nuosprendžio už antrąją nusikalstamą veiką priėmimas, o pats naujos nusikalstamos veikos per BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką padarymas.

Prokurorė nurodo, kad V. K. byloje yra pareikšti kaltinimai ne tik pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Paskutinė nusikalstama veika galimai padaryta 2007 m. vasario 23 d., todėl nuo šios datos skaičiuojamas apkaltinamojo nuosprendžio dėl sunkaus nusikaltimo priėmimo senaties terminas. BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarytos dar nepasibaigus minėtam apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, todėl išnagrinėjus baudžiamąją bylą iš esmės ir esant pagrindui V. K. pripažinti kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 184 straipsnio 2 dalyje, būtų sąlygos priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje.

V. K. atsikirtime į prokurorės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsikirtime nesutinkama su prokurorės apeliacinio skundo argumentais dėl BK 95 straipsnio aiškinimo ir taikymo, teigiama, jog skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Nurodoma, kad BK nenumato, jog senaties terminai už skirtingo sunkumo nusikaltimus būtų skaičiuojami pagal tą, už kurį numatytas ilgesnis senaties terminas, priešingai, už kiekvieną nusikaltimą senaties terminai skaičiuojami atskirai.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, kaltinamojo V. K. gynėjas – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pagrįstai taikė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties institutą ir pagrįstai nutraukė V. K. baudžiamosios bylos dalį dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad nagrinėjamu atveju netaikytinas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties institutas dėl V. K. pareikšto kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

Baudžiamasis kodeksas nustato įtariamo ar kaltinamo nusikaltimo padarymu asmens baudžiamojo persekiojimo ir baustinumo ribas laiko atžvilgiu. Tokia nuostata įstatyme įtvirtinta atsižvelgiant į bausmės paskirtį, nes praėjus ilgesniam laikui nuo nusikaltimo padarymo paskirta bausmė nepasiektų įstatyme numatytų tikslų. Pagal BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: a) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos.

Bylos duomenys patvirtina, kad V. K. kaltinamas 2005 m. gruodžio 24 d. ir 2007 m. vasario 23 d. padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje (2 epizodai) ir 184 straipsnio 2 dalyje (2 epizodai). V. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusio BK 95 straipsnio 1 dalies redakcija numatė, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję aštuoneri metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktis) bei dešimt metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktis). Nusikalstama veika, numatyta BK 228 straipsnio 1 dalyje, priskirtina apysunkių nusikaltimų kategorijai, nusikalstama veika, numatyta BK 184 straipsnio 2 dalyje – sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 4, 5 d.). Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad kol nėra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl V. K. pareikšto kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, negali būti taikomas ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, kadangi taikytina BK 95 straipsnio 4 dalies nuostata, jog padarius naują nusikalstamą veiką iki senaties terminų pabaigos, senaties eiga nutrūksta ir senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas nauja nusikalstama veika. Teisėjų kolegija pažymi, kad V. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje bei BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, t. y. viena veika galimai padaryti du nusikaltimai, numatyti skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Taigi nagrinėjamu atveju apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl abiejų V. K. inkriminuojamų nusikalstamų veikų pradedamas skaičiuoti nuo to paties momento, tačiau, atsižvelgiant į nusikalstamų veikų sunkumą, skiriasi šio senaties termino trukmė. V. K. paskutinės inkriminuotos nusikalstamos veikos galimai padarytos 2007 m. vasario 23 d., todėl, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, V. K. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, suėjo 2015 m. vasario 23 d.

Bylos duomenys patvirtina, kad V. K. nebuvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, be to, pagal bylos duomenis nėra pagrindo konstatuoti, kad iki BK 95 straipsnyje numatytų terminų pabaigos V. K. būtų padaręs naują nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad yra visos įstatyme numatytos sąlygos apkaltinamojo nuosprendžio senaties termino taikymui. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog V. K. atžvilgiu negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų (2 epizodai) ir baudžiamoji byla, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, šioje dalyje nutrauktina suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad prokurorė, grįsdama apeliacinį skundą, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100/2008. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Apeliantės nurodomos kasacinio teismo nutarties ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) nėra analogiška, todėl šis precedentas nagrinėjamu atveju netaikomas.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.