Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“ (toliau – UAB „Moment Credit“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Moment Credit“ ieškinį atsakovui E. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl teismas, vadovaudamasis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, esant ieškovės prašymui, priėmė sprendimą už akių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Įstatymas riboja netesybas, kurių kredito davėjas gali reikalauti iš vartotojo, tačiau neatima teisės reikalauti palūkanų (kredito kainos) už tolimesnį naudojimąsi pinigais. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovas ieškiniu reikalavo tik mokėjimo palūkanų dydžio nuostolių, bet ne netesybų, ir tai buvo aiškiai atskleista atsakovui bei jo patvirtinta specialiosiose kredito sutarties sąlygose.

8.2. Klientui nevykdant mokėjimų laiku, kredito davėjas turi teisę reikalauti ir mokėjimų už naudojimąsi pinigais (mokėjimo palūkanų), ir kompensacinių palūkanų ar netesybų. Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalauja tik vieno – kredito kainos už tolimesnį naudojimąsi negrąžinta kredito suma ar jos dalimi.

8.3. Tiek lingvistinis, tiek teleologinis teisės normų aiškinimas suponuoja, kad LR Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja tik vartojimo kredito sutartyje numatomas palūkanas ar kitus mokesčius, kurie pagal savo esmę ir turinį prilygintini netesyboms, tačiau ne kredito davėjo teisę reikalauti, kad kredito gavėjas, pažeidęs sutartį, sumokėtų už tolimesnį naudojimąsi pinigais, o CK 1.125 straipsnio 9 dalis numato, jog mokėjimo palūkanų dydžio nuostoliai turi būti skaičiuojami už ne ilgesnį nei 5 metų laikotarpį, o ne 180 dienų.

8.4. Teismui, kitaip nei kompensuojamųjų palūkanų atžvilgiu, nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktų protingumo kriterijui. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, dėl to teismas savo iniciatyva negalėjo kištis į sutartinius santykius ir mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.

8.5. Apeliacinės instancijos teismui tenkinus ieškinio reikalavimus visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų taip pat turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteistinos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

9. Atsiliepimo į apeliacinį skundą gauta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

10. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

12. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

13. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, kuriuo ieškinys dėl skolos priteisimo patenkintas iš dalies (nepriteisiant visų ieškovės prašomų priteisti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų), teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2011 m. birželio 6 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovui suteikė 57,92 EUR (200 Lt) vartojimo kreditą 1 mėnesio laikotarpiui. Sutartyje numatyta, jog bendra vartojimo kredito kainos metinė palūkanų norma – 218,87 proc. Atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir kredito mokestį iki 2011 m. liepos 6 d. Atsakovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Pagal byloje pateiktą atsakovo mokėjimų balansą, atsakovui priskaičiuotos palūkanos už tolimesnį naudojimąsi pinigais sudaro 698,18 EUR. Ieškinyje ieškovė šią palūkanų sumą sumažino ir prašė priteisti iš atsakovo 57,69 EUR palūkanų.

16. Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria teismas ieškovės prašomas priteisti 57,69 EUR palūkanas kvalifikavo kaip palūkanas, kurios atlieka kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, todėl savo esme yra sutartinės netesybos ir jas savo iniciatyva, atsakovui nepateikus prašymo, sumažino iki 0,05 procento, t. y. iki 4,81 EUR.

17. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalį, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

18. Pagal CK 6.870 straipsnį paskolos gavėjo pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; taip pat žr. 2004 m. kovo 3 d nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; kt.).

19. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovės prašoma priteisti 57,69 EUR palūkanos savo esme yra netesybos ir nevertino ieškovės argumentų, kad ji iš atsakovo jų reikalauja pagrįstai CK 6.872 straipsnio 2 dalies pagrindu.

20. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma - palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme).

21. Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos - jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų - už naudojimąsi paskolintais pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

22. Nagrinėjamu atveju, šalių sudarytos Kredito sutarties specialiųjų sąlygų 2 punkte nustatyta, kad pavėluoto mokėjimo atveju klientas atlygina bendrovei žalą, kurią sudaro bendrovės negautos pajamos (nuostoliai). Nuostoliai apskaičiuojami, atsižvelgiantį į bendrą kredito kainos metinę normą, todėl bendrovės nuostoliai per dieną sudaro 0,6 proc. laiku negrąžintos sumos.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu šalių sudaryto vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų 2 punkte nustatytos metinės palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, kurių paskirtis – atlyginti kredito davėjui už naudojimąsi kredito suma, o ne kompensuoti kredito gavėjo nuostolius dėl kredito grąžinimo termino praleidimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskyrė mokėjimo palūkanų nuo kompensuojamųjų, todėl remiantis Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi šalių aptartas mokėjimo palūkanas sumažino. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostata taikoma tik netesyboms, t. y. tik tokiems mokėjimams, kurie skirti nuostoliams (negautoms pajamoms), atsiradusiems dėl pavėluotų įmokų mokėjimo, kompensuoti. Pelno palūkanos nepatenka į šios normos taikymo sritį, nes jos yra kaip atlyginimas (mokestis) už paskolintus pinigus, o šiuo atveju šalių nustatytos palūkanos buvo sutartas atlygis už kredito davėjo suteiktus naudotis pinigus.

24. Šalių sutartas mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Teismui, kitaip negu kompensuojamųjų palūkanų atžvilgiu, nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktį protingumo kriterijui. Atsakovas teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo savo iniciatyva modifikuoti sutartį, mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas vertinti kaip sutartines netesybas ir jas mažinti.

25. Šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, palūkanų dydį ir mokėjimo tvarką nustatė savo susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis), kadangi dėl vartojimo kredito sąlygų atsakovas išreiškė sutikimą. Vartotojų teisių gynimas nagrinėjamu atveju gali būti užtikrinamas tik tuo, kad teismas patikrina vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumą CK 6.228-4 straipsnio pagrindu ir nustatęs, kad sutartimi nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties netinkamą vykdymą ar kitu pagrindu, pripažįsta sąlygą negaliojančia. Vien tai, kad viena šalis yra vartotojas, nereiškia, jog visais atvejais teismas turi vienos šalies naudai vertinti susitarimo sąlygas.

26. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio ( redakcija galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d.) nustatė, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc. Kaip minėta, atsakovui E. P. priskaičiuotos palūkanos už tolimesnį naudojimąsi pinigais sudaro 698,18 EUR, o ieškovė geranoriškai savo valia šią palūkanų sumą sumažino ir prašė priteisti iš atsakovo tik 57,69 EUR palūkanų. Todėl akivaizdu, jog bendra vartojimo kredito kainos metinė norma neviršijo Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje nustatyto dydžio.

27. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-09-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015; 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Nagrinėjamu atveju ieškovas prašomus priteisti mokėjimo palūkanų dydžio nuostolius (negautas pajamas) paskaičiavo už 166 dienų, nors atsakovas suteikto kredito negrąžina nuo 2012 metų, t. y. dienos, kai turėjo būti grąžinta visa suteikto kredito suma. Nurodytų aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašomi priteisti nuostoliai (negautos pajamos), kaip atlygis už kredito davėjo suteiktus naudotis pinigus, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

28. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių vartojimo kredito sutartyje nustatytas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas kaip netesybas, nepagrįstai sumažino šalių sutartimi sulygtą mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų normą bei nepagrįstai sumažino prašomų priteisti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų sumą iki 4,81 EUR. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir kvalifikavo sutartyje numatytas palūkanas bei nepagrįstai sprendė, kad jų dydis yra per didelis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių keistinas, ieškinį patenkinant visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

29. Patenkinus pagrindinį ieškovės materialųjį reikalavimą, keistina ir sprendimo už akių dalis dėl 5 procentų metinių procesinių palūkanų priteisimo nurodant, kad ieškovei iš atsakovo priteisiama 5 procentų metinės procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo visos priteistos sumos, t. y. nuo 115,61 EUR nuo bylos iškėlimo teisme 2018-05-22 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis, CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

30. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, patenkinus ieškinį visiškai, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, iš atsakovo priteisiant visą už ieškinį sumokėtą žyminį mokestį – 15,00 EUR (CPK 88, 93 straipsnio 1 dalis, 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

31. Ieškovė, pateikdama apeliacinį skundą sumokėjo 15,00 EUR žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apeliacinį skundą patenkinus, ieškovei iš atsakovo priteisiamas 15,00 EUR žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

32. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantės ieškovės UAB „Moment Credit“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimą už akių pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovės UAB ,,Moment Credit“ ieškinį atsakovui E. P. tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei UAB „Moment Credit“ iš atsakovo E. P. 57,92 EUR (penkiasdešimt septyni eurai 92 ct) negrąžinto kredito sumą, 57,69 EUR (penkiasdešimt septyni eurai 69 ct) palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (115,61 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. gegužės 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15,00 EUR (penkiolika eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų“.

Priteisti ieškovei UAB „Moment Credit“ iš atsakovo E. P. 15,00 EUR (penkiolika eurų 00 ct) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.