Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovui Aigerdui Skroliui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Viešojo saugumo tarnyba) veiksmų laikotarpiu nuo 2010-10-06 iki 2015-04-27, atlyginimo. Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį konvojuojant iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, jog, esą, jis buvo vežamas neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimus transporto priemonėmis ginčui aktualiu laikotarpiu.

Atsakovas teismo prašė taikyti ieškinio senatį (b.l. 14-16). Teismas pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, imperatyviai pabrėžė, kad nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Teismų įstatymo 33 str., ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-413/2012 ir kt.). Teismas pabrėžia, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi realią galimybę suvokti apie jo teisės pažeidimą (Teismų įstatymo 33 str., LAT teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.1 p.). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (LAT teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 7.4 p.). CK 1.125 str. 8 d. numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos (taip pat ir neturtinės) atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2010-10-06 iki 2015-04-27. Kaip jau buvo paminėta, atsakovas teismo prašo taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jis į teismą kreipėsi ankščiau dėl konvojavimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas prašo neturtinės žalos, įvertintos pinigais, atlyginimo. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, teismas daro išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis už 3 metus - nuo 2012-04-27 iki 2015-04-27, kadangi pareiškėjas 2015-04-27 skundu kreipėsi į teismą (b.l. 5). Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas daug kartų buvo konvojuojamas iš vienos įkalinimo vietos į kitą ir jam objektyviai turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių aktų), reglamentuojančių konvojavimo sąlygas, nuostatos. Be to, neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan. Iš to seka, kad teismui nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas ankščiau kreipėsi į Viešojo saugumo tarnybą, jos pareigūnus dėl konvojavimo sąlygų. Teismas konstatuoja, kad nenustatyta jokių CK 1.129 str., 1.130 str. įtvirtintų pagrindų, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus ir apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK arba kiti įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Įstatymuose taip pat nėra įvardyti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3, 4 d., Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Įvertinęs bylos įrodymų visetą, teismas konstatuoja, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą (ABTĮ 57 str.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Viešojo saugumo tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Viešojo saugumo tarnyba arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-10-20 sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007-06-26 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008-04-16 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010-06-23 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006-05-17 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007-11-15 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Taigi, šioje administracinėje byloje būtina įvertinti, ar Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai atliko kokius nors priešingus teisei veiksmus, nes, anot pareiškėjo, jį konvojuojant specialiais automobiliais buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, t.y. mažoje patalpoje buvo konvojuojama daug asmenų su kiekvieno asmeniniais daiktais, neįrengtos vėdinimo ir šildymo sistemos, pareigūnų elgesys su nuteistaisiais netinkamas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – Konvojavimo taisyklės) 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų, o 142 punkte – bendrą pristatytų į Kalėjimų departamentui pavaldžią įstaigą ar teritorinės policijos įstaigos areštinę konvojuojamųjų skaičių konvojaus viršininkas įrašo į konvojaus kelionės žiniaraštį, o pristatytų konvojuojamųjų pavardes ir kitus duomenis surašo į konvojuojamųjų apskaitos žurnalą, praneša apie konvojuojamųjų skaičių ir jų kategorijas Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės budėtojui, perduoda jam konvojuojamųjų asmens bylas ir kitus dokumentus, taip pat, konvojuojamiesiems matant, perduoda budėtojui jų pinigus ir jiems draudžiamus turėti daiktus bei vertingus daiktus, kurie konvojaus viršininkui buvo perduoti iš atvykusio konvojaus.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo konvojuojamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo į Alytaus pataisos namus bei Rokiškio rajono policijos komisariatą ir atgal: 2012-09-11, 2012-09-18, 2012-09-25, 2013-04-16, 2013-04-22, 2013-04-29, 2013-05-07, 2013-06-18, 2013-06-25, 2013-10-15, 2013-10-29, 2014-05-06, 2014-05-27, 2014-06-10, 2014-06-17, 2014-07-22, 2014-07-29, 2014-08-19, 2014-09-02, 2015-01-20, 2015-01-27, 2015-03-10, 2015-03-17 (b.l. 50-93, 95-137,163-166). Į bylą yra pateikti įrodymai, jog Viešojo saugumo tarnybos eksploatuojami spec. automobiliai „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „MAZ“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Mercedes Benz“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), „MAZ“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), „IVECO“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), atitinka techninius reikalavimus (b. l. 25, 32, 36, 49, 142, 145, 148, 151, 154, 157, 160).

Pabrėžtina, kad automobilyje „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra 14 sėdimų vietų (b.l. 140), automobilyje „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra 14 sėdimų vietų (b.l. 143), automobilyje „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra 14 sėdimų vietų (b.l. 146), automobilyje „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra 14 sėdimų vietų (b.l. 149), automobilyje „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra 14 sėdimų vietų (b.l. 152), automobilyje „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra 14 sėdimų vietų (b.l. 155), automobilyje „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra 7 sėdimos vietos (b.l. 158), automobilyje „IVECO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra 24 sėdimos vietos (b.l. 34.), automobilyje „MAZ“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), įrengti trys ilgi suolai, ant kurių gali susėsti keliolika nuteistųjų (b.l. 167), automobiliuose MAZ, valstyb Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įrengti yra trys ilgi suolai, ant kurių gali susėsti keliolika konvojuojamųjų, po rekonstrukcijos automobilyje „Mercedes Benz“ įrengtos 23 sėdimos (b. l. 30, 45-46, ).

Dėl spec. sunkvežimiuose neįrengtų vėdinimo ir šildymo sistemų. Konvojavimo taisyklių 146 punkte numatyta, kas specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse inter alia turi būti: veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai) (146.4). Į bylą surinkti įrodymai tvirtina, kad minėtų automobilių apšvieta tikrinimo metu atitiko reikalavimus (b.l. 27, 33, 38-39, 43, 138-139, 168). Atlikti ventiliacijos efektyvumo matavimai minėtuose specialios paskirties automobiliuose parodė, kad ventiliacija atitinka Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimus (b.l. 26, 28-29, 37, 40-42, 44, 161-162). Taip pat visuose minėtuose spec. automobiliuose yra įrengta šildymo sistema. Pareiškėjas nenurodo, kada konkrečiai, jo nuomone, oro temperatūra automobiliuose neatitiko reikalavimų bei kokie įrodymai tai galėtų patvirtinti.

Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus bei išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjo nurodytos netinkamo jo konvojavimo aplinkybės nepasitvirtino: spec. automobiliais nekonvojuojamas per didelis skaičius asmenų, vienoje kameroje yra įrengta pakankamai sėdimų vietų; spec. automobiliuose įrengtos ir patikrinimo metu veikė vėdinimo sistemos, o jų galia atitiko reikalavimus, spec. automobiliuose įrengtos šildymo sistemos, gi pareiškėjas nepateikė net minimalių įrodymų, kad jos šaltuoju metų laiku jį konvojuojant neveikė.

Dėl specialios patalpos daiktams susidėti. Spec. automobilių schemos tvirtina, kad tokių patalpų kai kuriuose automobiliuose išties nėra. Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (aktuali akto redakcija nuo 2011 m. vasario 15 d.) 57 punktas nustato, kad <…> Nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų, <…> bendroji masė neturi viršyti 30 kilogramų, o nuteistiesiems iki gyvos galvos – 50 kilogramų. Į nuteistiesiems leidžiamų turėti bendrą daiktų masę neįskaičiuojama baudžiamosios bylos medžiaga. <…> Paėmus daiktus ir reikmenis, surašomas protokolas (5 priedas), kurį pasirašo daiktus ir reikmenis paėmęs pareigūnas, konvojaus viršininkas ir nuteistasis. Vienas protokolo egzempliorius įteikiamas konvojaus viršininkui. Pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas paimtus iš nuteistųjų daiktus ir reikmenis registruoja specialiame žurnale (6 priedas). Paimti daiktai, išskyrus draudžiamus turėti, saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu – kitam asmeniui. Sandėlyje saugomi daiktai grąžinami nuteistajam jo prašymu, jei su grąžintais daiktais turimų daiktų bendroji masė neviršys leistino svorio. Taigi, šios Taisyklės sudaro prielaidas suimtiesiems (nuteistiesiems) kiekvieną kartą etapuojant neimti kartu visų jo turimų daiktų (išskyrus atvejus, kai suimtieji (nuteistieji) perkeliami į kitą įstaigą visam laikui.

Dėl kovojaus pareigūnų netinkamo elgesio. Pažymėtina, jog Konvojavimo taisyklių 137 punkte (“<…> konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną”.), dėl kiekvieno konvojavimo taisyklių pažeidimo nustatyta tvarka pareiškėjas nereiškė skundų, kas leistų tikrinančioms institucijoms ir/ar teismui surinkti įrodymus apie kiekvieną pažeidimo atvejį.

Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte nėra numatyta, jog specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui, todėl pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus saugos diržais privaloma prisigerti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Skundo motyvas dėl saugos diržų neįrengimo yra nepagrįstas.

Įvertinęs kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog nėra įrodyta atsakovės Viešojo saugumo tarnybos – kaltė – netinkamas veikimas ar neveikimas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Pagal CK 6.250 str. 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Viešojo saugumo tarnyba neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl nepatogumo atsakovei, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo V.P. skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendė:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.