Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Sigitos Vainauskienės, teisėjų Stasio Punio, Alvyros Onos Kvaraciejūtės, sekretoriaujant Žibutei Stauskaitei, dalyvaujant prokurorei Larisai Fedotovai, gynėjui adv. Jonui Pliugžmai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. B. (P. B.) ir D. T. (D. T.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo

P. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., paskirta bausmė subendrinta su 2008-12-10 Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta dviejų metų laisvės apribojimo bausme, kuri 2010-02-18 Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo nutartimi yra pakeista į 90 (devyniasdešimties) parų areštą, ir P. B. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. T. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., paskirta bausmė subendrinta su 2008-05-08 Vilniaus rajono teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir D. T. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiosios D. Š. naudai iš nuteistųjų P. B., S. K. ir D. T. solidariai priteista 240 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios R. A. naudai iš nuteistųjų P. B., S. K. ir D. T. solidariai priteista 200 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas S. K., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. B., S. K. ir D. T. nuteisti už tai, kad panaudodami fizinį smurtą, grasindami tuoj pat jį panaudoti ir kitaip atimdami galimybę nukentėjusiesiems priešintis, pagrobė svetimą turtą, o būtent: jie, veikdami kartu, 2009-09-23, apie 20.00 val., prie 18-ojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, D. T. grasinant pagaliu, nukentėjusiųjų nepilnamečių J. Š., gim. 1993-08-24, ir G. A., gim. 1992-05-26, atžvilgiu, P. B. spyrus vieną kartą nukentėjusiajam J. Š. į galvą ir vieną kartą trenkus kumščiu į veidą, o S. K. laikius nukentėjusįjį G. A. už striukės rankovės, tokiu būdu atimdami galimybę nukentėjusiesiems priešintis, pagrobė nukentėjusiajai D. Š. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6030“ - 100 Lt vertės, ir MP3 CLIP 2GB grotuvą „Coby“ - 80 Lt vertės, 60 Lt ir nukentėjusiajai R. A. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ - 200 Lt vertės, tokiu būdu padarydami nukentėjusiosioms D. Š. 240 Lt ir R. A. 200 Lt turtinę žalą, t.y. P. B. ir D. T. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Apeliaciniais skundais nuteistieji P. B. ir D. T. prašo pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir sušvelninti jiems paskirtą bausmę.

Apeliantai nurodo, kad dėl jam inkriminuoto nusikaltimo prisipažino, nuoširdžiai gailisi, pasižada atlyginti nukentėjusiosioms padarytą žalą. Mano, kad šios aplinkybės švelnina jų padėtį. Tuo pačiu prašo atsižvelgti į šeimynines aplinkybes – abu turi išlaikyti šeimą, vaiką. Pasak apeliantų, jų sugyventinės nedirba ir negali tinkamai pasirūpinti vaiku. Be to, abu nurodo, kad būdami laisvėje įsidarbins ir galės greičiau atlyginti priteistą žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantų gynėjas prašė apeliacinius skundus patenkinti.

Prokurorė prašė skundus atmesti.

Nuteistųjų P. B. ir D. T. apeliaciniai skundai atmestini.

Skirdamas P. B. ir D. T. bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, ir už judviejų padarytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią Lietuvos Respublikos BK 41 str., 56 str. nuostatų reikalavimus, kuri, kolegijos vertinimu, savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, t. y. ji skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį ir turi būti skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. Už apysunkį nusikaltimą – plėšimą be kvalifikuojančio požymio, Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytas tik areštas ir terminuotas laisvės atėmimas iki šešerių metų.

Nagrinėjamu atveju už plėšimą abu apeliantai yra nubausti devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Nustatydamas tokią bausmę, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė išsamius bausmės skyrimo motyvus. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad teismas įvertino tai, jog P. B. ir D. T. padarė nusikaltimą, kuris priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (LR BK 11 str. 4 d.). Taip pat įvertino P. B. ir D. T. asmenybę neigiamai apibūdinančius duomenis. Nustatyta, kad nors P. B. jauno amžiaus, tačiau jau du kartus teistas, tarp jų ir už nusikaltimą nuosavybei, baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, galiojančių nuobaudų neturi, nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, be to, ankstesniu nuosprendžiu nuteistajam kaip nepilnamečiui buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jis teismo pasitikėjimo nepateisino, nepasitaisė ir toliau darė nusikalstamas veikas. D. T. taip pat būdamas jauno amžiaus yra teistas jau net 8 kartus, ankstesniais nuosprendžiais nuteistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, už tokio pat pobūdžio nusikalstamą veiką nuteistas ir skundžiamu nuosprendžiu, be to, nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos. Pažymėtina ir tai, kad ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam D. T. kaip nepilnamečiui buvo du kartus taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau teismo pasitikėjimo jis nepateisino, nepasitaisė ir toliau darė nusikalstamas veikas. Svarbu ir tai, kad abu nuteistieji iki sulaikymo nedirbo, neturėjo kito legalaus pragyvenimo šaltinio. Šios aplinkybės rodo nuteistųjų P. B. ir D. T. susiformavusį neigiamą požiūrį į įstatymo ginamas vertybes, jų nenorą pasitaisyti ir laikytis teisės normų, polinkį nusikalsti ir pavojingumą visuomenei, akivaizdu, kad nuteistieji nedaro išvadų iš ankstesnių savo teistumų.

Atsižvelgiant į tai, kad šiuos nusikaltimus P. B. ir D. T. padarė neišnykus ankstesniam teistumui, LR BK 27 straipsnio prasme jie laikytini recidyvistais. Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų (LR BK 27 str. 1 d.). Recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (LR BK 56 str. 1 d.). Kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų apeliaciniuose skunduose bei baudžiamojoje byloje nėra jokių ypatingų ar išskirtinų duomenų bei aplinkybių, kurios teismui leistų nesivadovauti šia taisykle.

Skiriant bausmę teismas įvertino ne tik aukščiau paminėtas aplinkybes, bet atsižvelgė ir į P. B. ir D. T. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 180 str. 1 d., jie padarė bendrininkų grupėje (LR BK 60 str. 1 d. 1 p.). Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai nenustatė kaltininkų atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Skundų argumentai, susijęs su prašymu pripažinti nuteistųjų prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi atsakomybę lengvinančia aplinkybe, atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pripažinti nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jie prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, kaip to skunduose prašo apeliantai, nėra pagrindo. Apeliantų teiginys, kad jie prisipažino ir gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, yra deklaratyvus. Pagal įprastinį baudžiamojo įstatymo aiškinimą ir susiklosčiusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pripažįstamas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe tuomet, kai asmuo savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą: pranešimą apie padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Iš bylos medžiagos analizės matyti, kad P. B. ir D. T. kaltais prisipažino tik verčiami objektyvių ir neginčytinų įrodymų, ir tik teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiųjų atsiprašė bei nurodė, kad dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo gailisi. Kolegijos vertinimu, toks atsiprašymas negali būti laikomas nuoširdžiu kaltininkų gailėjimusi. Juolab, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, smurto naudojimas ir grasinimas jį panaudoti nepilnamečių asmenų atžvilgiu, turinės žalos, kuri iki šiol nėra atlyginta, padarymas, leidžia daryti išvadą, kad nėra pagrindo apeliantų atžvilgiu pripažinti atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą. Toks vertinimas atitinka įstatymo nuostatas ir teismų praktikos patirtį.

Apylinkės teismas, įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, P. B. ir D. T. už apysunkį nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., pagrįstai paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kas leis įgyvendinti Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintus bausmės tikslus, atkreipiant dėmesį į tai, kad paskirtos bausmės trukmė nesiekia minėto straipsnio sankcijoje numatyto bausmės vidurkio, o atvirkščiai, yra artima jos minimumui. Taip pat nuteistiesiems palankesniu bausmių sudėjimo būdu – jas iš dalies sudedant - ši bausmė subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, švelninti ją apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nuteistųjų skundų argumentai, susiję su šeimyninėmis aplinkybėmis, t.y. kad turi šeimą, kurioje augina kūdikį, sugyventinė nedirba ir negali tinkamai materialiai aprūpinti vaiką, nėra pagrindas švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kuri, kaip jau buvo minėta, ir taip yra aiškiai mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Kita vertus, kaip matyti iš bylos medžiagos, abu nuteistieji niekur nedirba, nors P. B. ir yra registruotas darbo biržoje kaip ieškantis darbo, neturi kito legalaus pragyvenimo šaltinio, kas leidžia daryti išvadą, jog ir neprisideda prie šeimos išlaikymo, todėl nelabai suprantamas nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytas bausmės švelninimo motyvas, jog jie yra vieninteliai šeimos išlaikytojai.

Rezoliucinė dalis

nutar ė:

Nuteistųjų P. B. ir D. T. apeliacinius skundus atmesti.