Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas), Irenos Paulauskienės ir Halinos Zaikauskaitės (pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjai M. V., atsakovo atstovė Jolitai Čėsnei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2008 09 24 sprendimo Nr. S-198(7-182/2008) panaikinimo, pareiškėja M. V., atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2008 09 24 sprendimu Nr. S-198 (7-182/2008) panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2008 07 09 sprendimą Nr. 68-169. VMI prie FM sprendimu buvo patvirtintas Kauno apskrities VMI 2008 05 12 sprendimas Nr. (04)-K3-205, šiuo sprendimu buvo patvirtintas 2008 03 20 patikrinimo aktas Nr. GA110-11, kuriame papildomai mokesčių mokėtojai M. V. priskaičiuota 164 580 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 59 085 Lt šio mokesčio delspinigių, skirta 16 458 Lt GPM bauda.

Teismui skundą padavė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos. Skundu prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2008 09 24 sprendimą Nr. S-198(7-182/2008) ir palikti galioti VMI 2008 07 09 sprendimą Nr. 68-169.

Skunde paaiškina, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog M. V. (toliau – ir pareiškėjai) būsimasis sutuoktinis R. N. (santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini)) pagal 1997 03 03 akcijų dovanojimo sutartį padovanojo UAB „Nauduva“ 5100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, nominali vienos akcijos vertė 100 Lt, visų dovanojamų akcijų vertė 510 000 Lt. Pagal 1998 10 15 akcijų dovanojimo sutartį pareiškėja padovanojo R. N. UAB „Nauduva“ 10 vnt. akcijų, 1 akcijos nominali vertė – 100 Lt, bendra akcijų vertė – 1000 Lt. Pareiškėjos nuosavybėje liko UAB „Nauduva“ 5090 vnt. akcijų, kurių vienos nominali vertė – 100 Lt, visų akcijų nominali vertė – 509 000 Lt.

Pareiškėja 2003 03 21 pardavė bendrovei „Amatekus“ likviduojamos UAB „Nauduva“ 5090 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, 1 vnt. vertė – 100 lt, akcijų pardavimo kaina – 509 000 Lt. Inspekcija patikrinimo metu nustatė, kad UAB „Amatekus“ įregistruota 2001 10 19 adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, bendrovė bankrutuojanti nuo 2003 10 19. UAB „Amatekus“ pareiškėjai už akcijas sumokėjo 72 700 Lt (2003 06 24 pažyma), likusią dalį 436 300 Lt pagal sutartį įsipareigojo sumokėti iki 2004 03 21.

Pareiškėja pagal 2003 06 30 reikalavimo pagal likviduojamos UAB „Nauduva“ 2003 03 21 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį atlygintinai už 436 300 Lt perdavė UAB „Gertauta“ teisę reikalauti iš UAB „Amatekus“ 436 300 Lt. Iš byloje pateiktos UAB „Gertauta“ 2006 12 01 pažymos, kasos išlaidų orderių bei sąskaitos išrašo matyti, jog ši bendrovė su pareiškėja galutinai atsiskaitė 2005 07 05.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 22 punkte nustatyta, kad neapmokestinamomis pajamomis laikomos pajamos už parduotus arba kitaip perleistus nuosavybėn vertybinius popierius, įsigytus iki 1999 01 01. Ši lengvata netaikoma, kai vertybiniai popieriai laikomi parduotais pagal šio Įstatymo 11 straipsnį.

Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, kad pareiškėja UAB „Nauduva“ akcijas įsigijo 1997 03 03 ir 2003 03 21 pardavė, todėl pareiškėja gautas pajamas pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 22 punktą priskyrė neapmokestinamosioms pajamoms.

Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Nauduva“ 1999 – 2003 metais veiklos nevykdė, jos ilgalaikis materialusis turtas sudarė 434 Lt. Pareiškėjai 2003 03 21 parduodant UAB „Nauduva“ 5090 vnt. akcijų, bendrovė buvo likviduojama. Kauno apygardos teismo 2003 07 30 nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla, pačiai bendrovei prašant. Bendrovė likviduota 2005 01 05. Atsižvelgdamas į tai mokesčių administratorius suabejojo 2003 03 21 likviduojamos UAB „Nauduva“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje pareiškėjos nurodytos akcijų kainos pagrįstumu, kreipėsi į turto vertintojus. Pagal nepriklausomų turto vertintojų UAB „Robinta“ verslo vertės nustatymo ataskaitą UAB „Nauduva“ 5090 vnt. paprastų vardinių akcijų paketo rinkos vertė jų vertės nustatymo dieną 2003 03 21 buvo neigiama ir negali būti išreikšta teigiamu skaičiumi.

Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Nauduva“ akcijų pirkėjai – pardavėjai yra susiję asmenys: pareiškėjos ir R. N. santuoka įregistruota 2003 12 17 (jie turi sūnų P. N., gimusį (duomenys neskelbtini)). UAB „Gertauta“ tuo metu buvusi direktorė J. A. ir R. N. buvusi sutuoktinė J. N. yra pusseserės. UAB „Nauduva“ 5090 vnt. akcijų priklausė pareiškėjai, o 10 vnt. – R. N., kuris yra UAB „Nauduva“ steigėjas. 2003 12 31 UAB „Gertauta“ 100 procentų akcijų priklausė J. A., 2004 12 31 ir 2005 12 31 – pareiškėjai. Pamini ir tai, kad R. N. laikotarpiu nuo 2003 05 12 iki 2003 12 01 dirbo UAB „Amatekus“.

VMI įvertino paminėtas aplinkybes bei tai, kad akcijų pirkėjas UAB „Amatekus“ po sandorio sudarymo praėjus keletui mėnesių tapo bankrutuojančia, o jos veikla sandorio sudarymo metu nebuvo stabili, mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėja 2003 03 21 akcijų pirkimo ir pardavimo sandoriu siekė mokestinės naudos, turėjo tikslą išvengti mokėtino mokesčio sumos. T. y. gautas kitas pajamas pagrįsti akcijų pardavimu, nes pajamos iš akcijų, įsigytų iki 1999 01 01, pardavimo neapmokestinamos. Mokesčių administratorius pareiškėjos gautas 509 000 Lt pajamas pripažino kitomis, su akcijų pardavimu nesusijusiomis pajamomis, kurios pagal GPMĮ 6 straipsnio 3 dalį apmokestinamos 33 procentų GPM tarifu.

MGK sprendime konstatavo, kad pareiškėjos gautų 509 000 Lt lėšų nėra pagrindo laikyti pajamomis, gautomis iš akcijų pardavimo. MGK sprendime nurodė, kad VMI išvada, jog pareiškėja sudarė akcijų pirkimo ir pardavimo sandorį tik tam, kad gautas GPM apmokestinamas pajamas pagrįsti akcijų pardavimu, yra pagrįsta.

Tačiau MGK skundžiamu sprendimu panaikino VMI sprendimą, nurodydama, kad GPMĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata dėl išskaičiuojančio asmens pareigos, išmokant išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį, yra imperatyvaus pobūdžio. Susiklosčius mokestiniams teisiniams santykiams tarp pajamų mokestį išskaičiuojančio asmens ir biudžeto, nėra pagrindo reikalauti, kad pareigą sumokėti į biudžetą GPM vykdytų šiame santykyje neesantis fizinis asmuo. Todėl MGK konstatavo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nurodė pareiškėjai į biudžetą sumokėti 164 580 Lt GPM, 59 085 Lt GPM delspinigių, 16 458 Lt GPM baudą.

VMI teigia, kad su Komisijos sprendimu nesutinka, mano, kad Komisija netinkamai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas.

Atsakovas ir Komisija dėl fakto klausimų sutinka, tačiau skirtingai interpretuoja teisės aktų nuostatas.

Remiasi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsniu ir pabrėžia, kad GPM įstatyme yra įtvirtinta atvejų, kuomet mokestį išskaičiuojančio asmens pareiga apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti GPM nuo gyventojui išmokamų A klasės pajamų, pasibaigia ar pereina pačiam gyventojui. Remiasi GPMĮ 27 straipsniu. Teigia, kad iš šio straipsnio nuostatų akivaizdu, kad prievolė mokėti pajamų mokestį nuo deklaruotų pajamų (tame tarpe ir nuo A klasės pajamų) atsiranda ir pajamas deklaruojančiam gyventojui. Pareiškėja privalėjo pateiktoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje teisingai deklaruoti gautas pajamas, tačiau, siekdama asmeninės naudos su tikslu įforminti neapmokestinamų GPM pajamų gavimą, neteisingai deklaravo 509 000 Lt gautas pajamas, kaip pajamas, gautas iš akcijų pardavimo, ir tuo pažeidė GPMĮ 27 straipsnio 7 dalies nuostatas.

Taip pat remiasi GPM įstatymo 15 straipsniu ir teigia, kad pareiškėja turėjo pareigą ir galimybę teisingai deklaruoti gautas pajamas.

Remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 1 dalimi. Teigia, kad šiuo atveju mokesčių administratorius apmokestindamas pareiškėją nepažeidžia MAĮ 7 straipsnyje įtvirtinto lygybės principo. Mano, kad pareiškėja pažeidė GPMĮ 27 straipsnio 7 ir 1 dalis. Pažymi, kad apmokestinant pareiškėją buvo vadovautasi MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Remiasi ir MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 dalimis. Paaiškina, kad nustatyta, jog pareiškėja siekė įforminti neapmokestinamų GPM pajamų gavimą ir būtent jos veiksmai lėmė nepagrįstos mokestinės naudos atsiradimą, o šią naudą gavo pareiškėja, bet ne bankrutuojanti UAB „Amatekus“, įforminusi bankrutuojančios UAB „Nauduva“ beverčių akcijų įsigijimą.

VMI aiškina, kad taikydama turinio viršenybės prieš formą principus konstatavo, jog 2003 03 21 akcijų pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas siekiant asmeninės naudos su tikslu įforminti neapmokestinamų GPM pajamų gavimą, t. y. iš sandorio aiškus mokesčių vengimo tikslas. Pareiškėja pasinaudojo mokesčių lengvata ir gavo neabejotiną ir neteisėtą mokestinę naudą. Teikdama deklaracijas už 2003, 2004 ir 2005 metus neteisingai nurodė gautas pajamas. Paaiškina, kad pajamas deklaruojančiam gyventojui pagal GPMĮ 27 straipsnio 7 dalį yra prievolė sumokėti pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos, nesvarbu, kokiai klasei tos pajamos priskiriamos. Jeigu pareiškėja, kaip ir privalėjo, būtų teisingai deklaravusi pajamas, tai jos deklaracijoje būtų apskaičiuotas pajamų mokesčio skirtumas tarp apskaičiuotos ir sumokėtos (išskaičiuotos) mokesčio sumos, kurį (skirtumą) ji privalėjo sumokėti.

Taigi prievolė mokėti pajamų mokestį nuo deklaruotų pajamų (ir nuo A klasės pajamų) atsiranda ir pajamas deklaruojančiam asmeniui.

Pažymi, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas GPM nuo pareiškėjos gautų pajamų, taikydamas MAĮ įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą, atkūrė iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiavo pagal atitinkamo mokesčio įstatymo nuostatas – pagal GPMĮ 27 straipsnio 7 dalį, 6 straipsnio 3 dalį.

Komisija šiuo atveju rėmėsi tik GPMĮ 23 straipsniu, bet neatsižvelgė į GPMĮ 27 straipsnį.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir motyvus ir prašė panaikinti MGK sprendimą bei palikti galioti mokesčių administratorių sprendimus.

Pareiškėja M. V. atsiliepime į skundą (b. l. 25-31) pareiškia, kad nesutinka su atsakovo skundo argumentais.

Remiasi GPMĮ 23 straipsniu. Paaiškina, kad pareiškėjos pareiga deklaruoti pajamas atsakovo sprendime ir Kauno AVMI sprendime buvo kildinama iš GPMĮ 27 straipsnio, o ne iš 15 straipsnio. Teigia, kad GPMĮ 23 straipsnis atitinka MAĮ 66 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Nesutinka su atsakovo argumentais dėl GPMĮ 27 straipsnio 1 ir 7 dalies taikymo. Aiškina, kad pareiškėja negali priversti mokestį išskaičiuojantį asmenį įvykdyti prievolę išskaičiuoti mokestį. Tai padaryti gali tik mokesčių administratorius. Dėl to mokesčių administratoriaus pasyvi ir/ar priešinga pozicija mokestį išskaičiuojančio asmens atžvilgiu negali būti pagrindu taikyti GPMĮ 27 straipsnį.

Paaiškina, kad, nustatant mokestį deklaruoti ir sumokėti turintį asmenį, ekonominės naudos (versliškumo) principas negali būti taikomas nei atsižvelgiant į mokestinės naudos faktinį turėtoją nei į mokesčio išieškojimo galimybę. Pažymi, kad pareigą išskaičiuoti mokestį šiuo atveju įstatymas nustato imperatyviai, todėl vertinimas negalimas.

Paaiškina, kad patikrinimo metu taip pat tikrintas ir UAB „Amatekus“ fizinių asmenų pajamų mokesčio bei gyventojų pajamų mokesčio nuo 2001 10 08 iki 2003 10 19 apskaičiavimas ir sumokėjimas. Akte ir sprendime nėra jokių nuorodų apie tai, kad UAB „Amatekus“ mokėjo kitas, neatitinkančias fiksuotoms bendrovės finansinėje atsiskaitomybėje, išlaidas. Mokesčių administratorius UAB „Nauduva“ akcijų įsigijimo sandorio vertės UAB „Amatekus“ patikrinimo procedūros metu nekoregavo, dėl sandorio sudarymo kilusių mokesčių įstatymų pažeidimų nenustatė, GPM ir su juo susijusių sumų nepriskaičiavo. Teigia, kad mokesčių administratorius, pažeisdamas mokesčių mokėtojų lygybės principą, numatytą MAĮ 3 straipsnyje ir 7 straipsnyje (2004 04 13 redakcija), tą patį įstatymą skirtingai taikė mokesčių mokėtojui UAB „Amatekus“ ir mokesčių mokėtojai M. V.. Mokesčių administratorius nenustatė, kad UAB „Amatekus“ būtų neteisingai deklaravusi ir nepagrįstai išmokėjusi mokesčių mokėtojai M. V. pajamas už UAB „Nauduva“ akcijas, o pastaroji, gavusi iš UAB „Amatekus“ tuos pačius pinigus, mokesčių administratoriaus nuomone jau pažeidė mokesčių įstatymus ir neteisingai deklaravo gautus pinigus kaip pajamas už UAB „Nauduva“ akcijas. Išmokant A klasės pajamas GPM pagal GPMĮ 23 straipsnį išskaičiuoti ir sumokėti privalėtų UAB „Amatekus“, tačiau šiam mokesčių mokėtojui nenustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai. Tuo tarpu pareiškėjai pagal tą patį sandorį nustatyti pažeidimai, priskaičiuoti mokesčiai ir baudos.

Paaiškina, kad MAĮ 69 straipsnio 1 dalis turėjo būti vienodai taikoma visoms sandorių šalims ir mokestis apskaičiuojamas pagal GPMĮ nuostatas, t. y. taikant šio įstatymo 23 straipsnį. Jeigu mokesčių administratorius būtų tinkamai taikęs GPMĮ 23 straipsnį, pareiškėjos pajamų deklaravimas pagal GPMĮ 27 straipsnį nesukurtų jai jokių mokestinių prievolių.

Teigia, kad atsakovo skundas atmestinas.

Taip pat remiasi ir tuo, kad atsakovas ir MGK neteisingai vertino susijusių asmenų sąvoką. Remiasi GPMĮ 2 straipsnio 19 dalimi ir nurodo, kad tokiam vertinimui reikšmingos dvi esminės sąlygos: sandorio šalių atitikimas įstatymo leidėjo nustatyto baigtinio sąrašo nuostatomis ir laikotarpis, kurį šalys gali būti laikomos susijusiomis.

Paaiškina, kad apmokestinimui šiuo atveju reikšmingi yra nuo 2002 01 01 iki 2003 12 31 egzistavę sandorio šalių santykiai. Remiasi MAĮ 18 straipsnyje numatyta mokesčių administratoriaus pareiga savo veiksmus įforminti sprendimais. Taip pat remiasi Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintais principais. Teigia, kad atsakovas, vertindamas faktus dėl susijusių asmenų, pažeidė viešojo administravimo principus. Teigia, kad ir MGK sprendime įtvirtintas tokių aplinkybių nustatymo faktas prieštarauja GPMĮ 2 straipsnio 19 dalies nuostatoms.

Kritiškai vertina tiek MGK, tiek atsakovo sprendimų teiginius dėl mokestinės naudos. Pareiškėja aiškina, kad ji niekada jokiame dokumente nenurodė, kad ji naudojosi GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 22 punkte nustatyta lengvata. Todėl faktinė aplinkybė, kad šia lengvata pasinaudota, yra išgalvota ir niekuo neįrodyta.

Remiasi LVAT administracine byla Nr. A8-951-06, kurioje yra suformuluota teismų praktika, jog turto pardavimo atvejais pajamų mokesčio objektu yra tos gyventojo pajamos, kurios susidaro iš skirtumo tarp turto pardavimo ir jo įsigijimo kainų. Apmokestinamos tos pajamos, kurios viršija turto įsigijimo išlaidas. Nesant skirtumo tarp turto įsigijimo kainos ir pardavimo kainos, nelaikytina, kad tokių sandorių metu mokesčių mokėtojas gavo apmokestinamųjų pajamų. Pareiškėja savo deklaracijoje nėra įvardijusi ketinimo naudotis mokestine lengvata, kuri numatyta GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 22 punkte, o neapmokestinamomis pajamomis savo pajamas laikė dėl skirtumo tarp įsigijimo kainos ir pardavimo kainos nebuvimo. Pareiškėja pajamas, gautas už UAB „Nauduva“ akcijas, ir pajamas, gautas už UAB „Gertauta“ perleistą reikalavimo teisę, deklaravo kaip neapmokestinamas. Atsakovo sprendimas prieštarauja nurodytai teismų praktikai.

Paaiškina, kad taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo sandorio sudarymo. Taikant šią normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Ši norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo sandorio tikslas yra vienintelis – gauti mokestinę naudą. Remiasi LVAT 2007 07 17 nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-719/2007. Nurodo, kad pareiškėja jau nuo 1998 metų vidurio aiškiai yra išreiškusi valią parduoti turtą ir gautą 509 000 Lt dovaną paversti pinigais. Nurodo faktines aplinkybes, kurios patvirtina šį teiginį. Paaiškina, kad 1998 04 30 – 2000 04 26 periodu pareiškėja nedirbo, gydėsi, augino mažametį sūnų. Dėl to pareiškėja ieškojo galimybių parduoti UAB „Nauduva“ akcijas.

Aiškina, kad mokesčių administratorius privalo ne formaliai teigti kitų pajamų buvimą, bet įrodyti kokias kitas pajamas gavo mokesčio mokėtojas. Mokesčio mokėtojui pajamas išmokėjo juridiniai asmenys, todėl darydami išlaidas fizinio asmens naudai, juridiniai asmenys turi jas pagrįsti, jeigu jos apmokestinamos remiantis GPMĮ kaip A klasės gyventojų pajamos, mokesti išskaičiuoti ir sumokėti VMI. Nurodo, kokius veiksmus turėjo atlikti mokesčių administratorius, remiasi LVAT administracine byla Nr. A146-251/2008. Pareiškėja teigia pateikusi visus įrodymus, patvirtinančius jos nurodomas aplinkybes, tuo tarpu mokesčių administratorius ir MGK neteisingai įvertino faktines aplinkybes.

Prašo atsakovo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje 2009 01 07 pareiškėja palaikė atsiliepimo argumentus, papildomai paaiškino, kad MGK sprendimo neskundė, nes juo buvo panaikinti pirmiau jos skundžiami sprendimai, todėl neliko ginčo objekto. 2009 03 02 teismo posėdyje pareiškėja palaikė skundo argumentus. Papildomai paaiškino, kad 2003 – 2005 m. laikotarpiu ji turėjo pajamų iš individualios veiklos, dėl to deklaravo pajamas. Jeigu ji būtų norėjusi nuslėpti kokias tai pajamas ir dėl to nemokėti mokesčių, jai būtų finansiškai naudingiau jokia individualia veikla neužsiimti. Prašė atsakovo skundą atmesti.

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į skundą ( b. l. 33-35) pasisako, kad Centrinis mokesčių administratorius, įvertinęs visas patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, pareiškėjos skunde nurodytus motyvus, nustatė, kad Kauno AVMI teisės normas taikė teisingai ir papildomas mokesčių sumas pareiškėjai priskaičiavo teisingai. Prašo tenkinti VMI skundą.

Paaiškina, kad mokestinio patikrinimo metu pagal 2002 07 02 GPMĮ 8 straipsnio 1 dalį bei 2 dalies 1 punktą įvertinus nepriklausomų turto vertintojų UAB „Robinta“ išvadas dėl akcijų vertės, vadovaudamasi MAĮ 69 straipsniu, inspekcija nustatė, kad pareiškėja 2004 – 2005 metais gavo kitų, ne pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 22 punkto nuostatas apmokestinamų pajamų. Dėl to remiantis GPMĮ 6 straipsnio 3 punkto nuostatomis pareiškėjos gautos pajamos 509 000 Lt apmokestintos taikant 33 procentų tarifą.

Nurodo, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog UAB „Nauduva“ 1999 – 2003 metais veiklos nevykdė, parduodant akcijas, bendrovė buvo likviduojama. Taip pat buvo nustatyta, kad akcijų pirkėjai ir pardavėjai yra susiję asmenys. Teigia, kad nustatytos aplinkybės patvirtina, jog sandorio aplinkybės yra iškreiptos ir juo siekta mokestinės naudos. Todėl mokesčio bazė ir mokesčio suma apskaičiuota vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Teigia, kad iš GPMĮ 27 straipsnio nuostatų akivaizdu, jog prievolė mokėti pajamų mokestį nuo deklaruotų pajamų (tame tarpe ir nuo A klasės pajamų) atsiranda ir pajamas deklaruojančiam gyventojui. Paaiškina, kad inspekcija mokestines prievoles perkėlė gyventojui būtent todėl, kad pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, sandorius vertino kompleksiškai, atsižvelgiant tiek į mokestį išskaičiuojančio asmens, tiek į gyventojo tikslus, gautą mokestinę naudą, kitas aplinkybes.

Teismo posėdyje atstovas nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

Atsakovo skundas tenkintinas.

Nagrinėjamas mokestinis ginčas dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymų nuostatų skirtingo taikymo. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 1 dalį mokesčio mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja M. V. Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės 2008 09 24 sprendimo Nr. S-198(7-182/2008) teismui neskundė, nors, kaip matyti iš pareiškėjos atsiliepimo į VMI skundą, pareiškėja nesutinka ne tik su tuo, kaip VMI taikė įstatymų nuostatas, bet ir su MGK sprendime esančiu faktų vertinimu. MGK nagrinėjo 2008 07 30 M. V. skundą (MGK byla, indeksas 6.11-02(7-182/2008, tomas I, b. l. 1 – 8), kuriame buvo išdėstyti motyvai ir argumentai dėl pareiškėjos manymu neteisingo įstatymo taikymo ir dėl neteisingo faktų interpretavimo, tame tarpe dėl to, kaip turėjo būti vertinami susiję asmenys ir jų veiksmai, UAB „Amatekus“ veiksmai išmokant ir deklaruojant M. V. išmokėtas pajamas, pareiškėjos pajamos, gautos už UAB „Nauduva“ akcijas iš UAB „Amatekus“ ir iš UAB „Gertauta“. Be to, pareiškėja ginčijo ir UAB „Robinta“ atliktą turto vertinimą. MGK sprendime dėl šių faktinių pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių buvo pasisakyta, kad mokesčių administratorius pareiškėjos gautas pajamas – 509 000 Lt – pagrįstai nelaikė pajamomis, gautomis iš akcijų pardavimo. Po šio teiginio MGK sprendimo konstatuojamojoje dalyje detaliai aptariamos faktinės aplinkybės, kurios patvirtina tokią išvadą. Aptariamas susijusių asmenų klausimas, UAB „Robinta“ 2007 07 03 verslo vertės ataskaita, įvertinami mokestinio ginčo metu apklaustų asmenų, dalyvavusių sandoriuose, paaiškinimai. MGK sprendime motyvuotai nurodoma, kodėl pripažįstama, kad UAB „Nauduva“ akcijos tuo momentu, kai pareiškėja jas pardavė UAB „Amatekus“, buvo bevertės. MGK įvertino visas mokestinio ginčo metu nagrinėtas faktines aplinkybes ir sprendime pasisakė, kad pareiškėja ir 2003 03 21 bei 2003 06 30 sandoriuose dalyvavusių įmonių atstovai žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog sandoriai įforminami dėl beverčių likviduojamos UAB „Nauduva“ akcijų, todėl sudarant tuos sandorius buvo arba galėjo būti susitarta. Dėl to negalima teigti, kad MGK pareiškėjos skundą išnagrinėjo netinkamai, nepilnai ir nevisapusiškai. MGK sprendime pasisakyta ir dėl Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies taikymo pagrįstumo, ką iš esmės skunde MGK ginčijo pareiškėja. Sprendime pasisakoma, kad visos faktinės aplinkybės, patvirtinančios, jog pareiškėja gavo kitas pajamas, išvengdama gyventojų pajamų mokesčio 33 procentų tarifo dydžio mokėjimo, nustatytos teisingai ir dėl to mokesčių administratorius turėjo teisę taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas. Sprendime daroma išvada, kad pareiškėja 2003 – 2005 m. gavo pajamų, kurios, vertinant byloje pateiktus įrodymus, nėra pajamos už UAB „Nauduva“ akcijų pardavimą, todėl jos nėra priskiriamos GPM neapmokestinamos pajamoms ir turi būti apmokestintos GPMĮ nustatyta tvarka.

Šios aplinkybės aprašomos dėl to, kad pareiškėja atsiliepime į skundą vėl kelia tuos pačius klausimus, kuriuos kėlė ir skunde MGK. MGK pareiškėjos skundą toje dalyje išnagrinėjo tinkamai, teismas sutinka su MGK sprendimo motyvais ir argumentais, kurių pagrindu buvo atmesti pareiškėjos skundo teiginiai, kad atsižvelgiant į pareiškėjos nurodomas faktines aplinkybes, mokesčių administratorius negalėjo vadovautis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir įvertinti pareiškėjos gautas pajamas už akcijų pardavimą kaip kitas A klasės pajamas, gautas iš juridinių asmenų. Svarbu ir tai, kad pagal MAĮ 159 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėja MGK sprendimo išvadas dėl faktų vertinimo, kuris turėjo reikšmės taikant MAI 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, galėjo skųsti teismui, tačiau to nedarydama pripažino jų teisingumą. Tik po to, kai VMI pateikė skundą teismui dėl skirtingo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo interpretavimo, pareiškėja atsiliepime pradėjo kelti klausimą ir dėl faktų vertinimo, o tuo pačiu reiškia, kad ir dėl MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo pagrįstumo. Tačiau tokiu būdu ginčydama faktus ir su jais susijusias teisines pasekmes – MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo pagrįstumą, pareiškėja apriboja atsakovo galimybes, kadangi atsakovas negalėjo pateikti skundo dėl skirtingo faktinių aplinkybių vertinimo. Atsižvelgiant į MAĮ esantį reglamentavimą, atsakovas, paduodamas skundą teismui dėl skirtingo įstatymo nuostatų taikymo, turi pagrindo remtis MGK sprendimo motyvais dėl kitų klausimų – MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo pagrįstumo ir dėl su tuo susijusių faktinių aplinkybių aiškinimo. Suprantama, kad faktinių aplinkybių vertinimas yra neatsiejamai susijęs su įstatymo taikymu, tačiau mokesčių administratorius skundžia ne MAĮ 69 straipsnio skirtingą interpretavimą, nes jis nebuvo skirtingas, o buvo vienodas, o Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo skirtingą interpretavimą, dėl to šio ginčo ribas apibrėžia tai, kokios faktinės aplinkybės nulėmė skirtingą GPMĮ nuostatų taikymą. Pastebėtina, kad ginčo dėl to, kad pareiškėja pajamas gavo iš juridinių asmenų, nėra. Ginčas yra dėl to, kas turėjo išskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį – ar juridinis asmuo, išmokantis tas pajamas, ar, juridiniam asmeniui to nepadarius, tokią pareigą galima perkelti mokesčių mokėtojai.

Ši byla nagrinėjama pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos skundą dėl MGK sprendimo. VMI teisę skųsti MGK sprendimą riboja MAĮ 159 straipsnio 2 dalies nuostatos. Įstatyme pasakyta, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. MGK skirtingai interpretavo tik Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymą, t. y. 23 straipsnio nuostatų taikymą. Kitos įstatymų nuostatos tiek MGK, tiek centrinio mokesčio administratoriaus buvo interpretuojamos vienodai (pvz. MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymas). Toks aiškinimas nereiškia, kad pažeidžiamos pareiškėjo, t. y. mokesčių mokėtojo, teisės. Mokesčių mokėtojas MGK sprendimą skųsti teismui gali visa apimtimi. Šiuo atveju mokesčių mokėtoja nepasinaudojo savo teise skųsti MGK sprendimą, taigi faktinis mokestinio ginčo aplinkybių vertinimas dėl kitų įstatymų nuostatų taikymo lieka toks, kokį pateikė MGK savo sprendime. Pareiškėjos nurodomi argumentai, kad panaikinus VMI sprendimą, neliko ginčo objekto, nepagrįsti. Pareiškėja skundą paduotų ne dėl VMI sprendimo, o dėl MGK sprendimo motyvų ir argumentų, kuriais atmesta dalis pareiškėjos skundo MGK, o toks skundas teismui buvo galimas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nagrinėjamas ginčas tik tokia apimtimi, kuri išdėstyta nagrinėjamame skunde, t. y. kaip turėjo būti taikomos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ), galiojusio tuo metu, kai M. V. gavo gyventojų pajamų mokesčių apmokestinamų pajamų, 23 ir 27 straipsnių nuostatos. Tas klausimas, ar tokios pajamos buvo gautos, neginčijamas nei ABTĮ 22 – 23, 25 straipsniuose, nei MAĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, todėl nenagrinėjamas. Pareiškėja atsiliepime teigia, kad iš UAB „Gertauta“ gautos pajamos, tai nėra pajamos, susijusios su akcijų pardavimu, o yra pajamos už reikalavimo teisės perleidimą, t. y. UAB „Gertauta“ pareiškėja perleido savo teisę reikalauti iš UAB „Amatekus“ skolos, susidariusios pagal UAB „Nauduva“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį. Teismas sutinka su MGK argumentais šiuo klausimu. MGK sprendime pagrįstai nurodoma, kad 436 300 Lt sumą, gautą dalimis per 2003 – 2005 metų laikotarpį, pati pareiškėja, teikdama metines pajamų mokesčio deklaracijas, pripažino kaip pajamas, gautas už vertybinių popierių pardavimą. Tokia išvada gali būti daroma ne vien dėl pareiškėjos teiktų metinių deklaracijų turinio, bet ir įvertinus Likviduojamos UAB “Nauduva” akcijų pirkimo - pardavimo 2003 03 21 sutartį (MGK byla, I tomas, b. l. 74-75) bei Reikalavimo pagal likviduojamos UAB „Nauduva“ 2003 03 21 akcijų pirkimo – pradavimo sutartį perleidimo sutartį, sudarytą 2003 06 30 (ten pat, b. l. 79 – 80). Iš šių sutarčių turinio darytina išvada, kad UAB „Amatekus“ pagal sutartį neatsiskaitė su pareiškėja, liko neva už UAB „Nauduva“ akcijų pirkimą – pardavimą susidariusi skola – 436 300 Lt, kuri ir buvo perleista UAB „Gertauta“. Taigi iš UAB „Gertauta“ pareiškėja gavo tas pačias pajamas, kurias jai iš dalies mokėjo UAB „Amatekus“, dėl to visos šios pajamos turi būti vertinamos vienodai. Iš UAB „Gertauta“ pareiškėjos gautų pajamų vertinimas yra pateiktas ir Kauno AVMI 2008 03 20 patikrinimo akte Nr. GA11-11, ir Kauno AVMI 2008 05 12 sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)-K3-205, ir VMI 2008 07 09 sprendime Nr. 68-169. Iš šių aktų turinio daroma išvada, kad mokesčių administratoriai įrodė, kad pajamos, gautos iš UAB „Gertauta“, yra tiesiogiai susijusios su UAB „Nauduva“ akcijų pirkimo - pardavimo sutartimi, ir gautos vykdant mokėjimus pagal šią sutartį. Pareiškėja skunde VMI taip pat nurodė, kad tiek iš UAB „Amatekus“, tiek iš UAB „Gertauta“ gautos pajamos turėjo būti vertinamos vienodai. Skunde VMI ji teigė, kad abi šios bendrovės pagal GPMĮ 23 straipsnio nuostatas privalėjo išskaičiuoti GPM ir sumokėti jį į biudžetą.

Mokestinio ginčo metu pareiškėja ginčijo aplinkybes, kurios susijusios su UAB „Nauduva“ akcijų pardavimu UAB „Amatekus“. Pareiškėja 2003 06 04 gavo iš šios bendrovės pagal 2003 03 21 sudarytą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį dalį sutartyje nurodytos sumos – 72 700 Lt. Iš viso pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartį UAB „Amatekus“ turėjo sumokėti 509 000 Lt. Mokesčių administratoriai ir MGK pripažino, kad ši suma - tai kitos pajamos, gautos iš juridinio asmens, bet ne suma, mokėta už bankrutuojančios UAB „Nauduva“ akcijas. Pareiškėja 2003 06 30 atlygintinai už 436 300 Lt perdavė UAB „Gertauta“ teisę reikalauti iš UAB „Amatekus“ 436 300 Lt. UAB „Gertauta“ su pareiškėja galutinai atsiskaitė 2005 07 05. Taigi likusią sumą, neva gautą už akcijas, pareiškėjai išmokėjo taip pat juridinis asmuo UAB „Gertauta“.

Šiuo atveju mokesčių administratorius ir MGK konstatavo, kad pareiškėja gavo A klasės pajamų (kaip jos skirstomos GPMĮ 22 straipsnyje), nes pajamos gautos iš UAB „Amatekus“ ir UAB „Gertauta“, bet ne pagal sandorį, kuriuo pareiškėja bandė pagrįsti jų gavimą. Sprendimuose paneigta, kad pajamos gautos už UAB „Nauduva“ akcijas, todėl tos pajamos apmokestintos vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 3 dalies nuostatomis, taikant 33 procentų pajamų mokesčio tarifą.

Ginčas kilo dėl to, kad MGK nusprendė, jog šiuo atveju turėjo būti taikomos tik GPMĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatos, įpareigojančios mokestį išskaičiuojantį asmenį, išmokant išmokas pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą nustatytą pajamų mokestį. MGK pasisakė, kad ši įstatymo nuostata yra imperatyvaus pobūdžio, todėl nėra pagrindo reikalauti, kad pareigą sumokėti į biudžetą gyventojų pajamų mokestį vykdytų šiame santykyje nesantis fizinis asmuo. Dėl 27 straipsnio taikymo MGK sprendime nepasisakyta, bet padaryta išvada, kad, taikant minėtas 23 straipsnio nuostatas, nėra pagrindo priskaičiuoti pareiškėjai gyventojų pajamų mokestį.

Tuo tarpu centrinis mokesčių administratorius pasisako, kad GPMĮ yra įtvirtinta atvejų, kai mokestį išskaičiuojančio asmens pareiga apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti GPM nuo gyventojui išmokamų A klasės pajamų pasibaigia ar pereina pačiam gyventojui. Nurodo, kad mokesčių mokėtojui tenka pareiga pačiam mokėti GPM pagal GPMĮ 27 straipsnio nuostatas. Tai, kad turėjo būti taikoma ši teisės norma, grindžia ir GPMĮ 15 straipsnio, MAĮ 66 straipsnio 1 dalies, 69 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 punkto, 4 punkto nuostatomis.

Teismas, įvertinęs formuojamą teismų praktiką, daro išvadą, kad šiuo klausimu, t. y. dėl pareigos išskaičiuoti ir sumokėti pajamų mokestį, būtina atsižvelgti į tai, kad šiuos santykius reguliuojančios įstatymų nuostatos 2002 – 2003 metų periodu pasikeitė. Jeigu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 05 25 sprendime administracinėje byloje A17-946/2006, kur buvo nagrinėjamas analogiškas atvejis kai fizinis asmuo pardavė akcijas bendrovei, tačiau šis akcijų pardavimo sandoris nebuvo pripažintas, kategoriškai pasisakyta, kad pagal galiojusias veikos, t. y. 2002 12 20, padarymo metu MAĮ 69 straipsnio bei Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 34 ir 40 straipsnių nuostatas pareiga apskaičiuoti ir sumokėti fizinių asmenų pajamų mokestį ir su tuo susijusias sumas tektų pareiškėjui pajamas išmokėjusiai akcinei bendrovei. Pasisakyta, kad Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 34 straipsnio 2 dalies nuostatos išdėstytos imperatyvioje teisės normoje. Dėl to priimtas sprendimas, kad fizinis asmuo, gavęs pajamų iš bendrovės, negali būti įpareigojamas išskaityti ir sumokėti mokestį, nes už šios prievolės įvykdymą atsako pajamas išmokėjusi bendrovė. Pažymėta, kad tik nustačius FAPMLĮ 40 straipsnyje esančias aplinkybes, atsakomybė tektų ne pajamas išmokėjusiam asmeniui, bet pačiam gyventojui.

Šio ginčo atveju taikomos panašios Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos. Sulyginus dviejų minėtų įstatymų analogiškas normas, t. y. FAPMLĮ (redakcija, galiojusi nuo 2002 05 30 iki 2002 12 31) 34 straipsnio 2 dalį ir GPMĮ 23 straipsnio 1 dalį, galima teigti, kad iš tiesų normos imperatyvus pobūdis išliko ir GPMĮ 23 straipsnio 1 dalyje. Tačiau skirtumas yra tas, kad FAPMLĮ kitose nuostatose, kur reglamentuojama, kaip gali būti patikslinama mokėtino pajamų mokesčio suma ir šis mokestis išieškomas, nebuvo numatyta, kad mokesčio nepriemoka gali būti išieškoma iš pajamas gavusio fizinio asmens besąlygiškai (nurodyti tik tam tikri atvejai). To nenumatė FAPMLĮ 37, 38 ir 40 straipsnių nuostatos, kuriose buvo nustatyta tvarka, kaip gali būti išieškomas pajamų mokesčio skirtumas. T. y. 37 straipsnio 1 dalies 6 ir 7 punktų nuostatos buvo reikalingos tik dėl to, kad tuo periodu mokestis buvo mokamas ne nuo faktiškai gautų pajamų, o nuo planuojamų gauti, todėl ši norma reguliavo kaip elgtis, jeigu susidarė mokesčio skirtumas, 40 straipsnis numatė, kad iš mokesčio mokėtojo gali būti išieškoma mokesčio nepriemoka tik tam tikru, šioje normoje nurodytu atveju. Šis įstatymas numatė, kad prievolė išskaičiuoti ir sumokėti pajamų mokestį tenka tik mokestį privalėjusiam išskaičiuoti ir sumokėti juridiniam asmeniui (FAPMLĮ 40 str. 1 d.). Tuo tarpu Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo, galiojusio 2003 – 2005 metais, 27 straipsnis reglamentuoja pajamų mokesčio nuo mokestiniu laikotarpiu gautų pajamų apskaičiavimą, deklaravimą, sumokėjimą, permokos grąžinimą ir metinės pajamų mokesčių deklaracijos pateikimą. VMI taikė pareiškėjai GPMĮ 27 straipsnio 7 dalį. Iš tiesų šioje normoje numatyta, kad Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje deklaracijoje apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) sumos privalo sumokėti į biudžetą iki deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Taigi šioje normoje nustatyta prievolė gyventojui sumokėti mokesčio nepriemoką, tačiau yra sąlygos – visų pirma, tai ne bet kuris gyventojas, o tas, kuriam nustatyta prievolė pagal 27 straipsnio nuostatas teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją. Pareiškėjai M. V. tokia prievolė buvo nustatyta GPMĮ 27 straipsnio 5 dalyje, nes ji 2003 – 2005 metais vertėsi individualia veikla, tai ji nurodė savo 2006 11 30 paaiškinime (MGK byla, t. I, b. l. 126-129), tai patvirtina ir jos teiktos metinės pajamų mokesčio deklaracijos, apie tai, kad aptariamu periodu pareiškėja užsiėmė individualia veikla, pažymėta ir 2008 03 20 patikrinimo akte. Metines pajamų mokesčio deklaracijas pareiškėja teikė už 2003, 2004, 2005 metus (b. l. 57-73). Taigi, aiškinant sistemiškai FAPMLĮ ir GPMĮ nuostatas, galima teigti, kad FAPMĮ nenumatė pareigos mokesčio mokėtojui sumokėti į biudžetą pajamų mokesčio nepriemoką, kai pajamas išmokėjo įmonės, įstaigos ir organizacijos, privalančios išskaityti ir sumokėti į biudžetą pajamų mokestį, tuo tarpu GPMĮ tokia pareiga pajamas gavusiam asmeniui yra numatyta. Pareiga numatyta GPMĮ 27 straipsnio 1 ir 7 dalyse. Be to, šiuo konkrečiu atveju, pareiškėja nėra pateikusi įrodymų, kurie leistų konstatuoti, pagal kokį realų sandorį ji gavo sumą, išmokėtą neva už akcijas. Tuo tarpu GPMĮ 15 straipsnyje yra nuostatos, įpareigojančios gyventojus apskaičiuoti pajamas, gautas iš sandorių taip, kad jos atitiktų tokios operacijos rinkos kainą, t. y. pareiga iš naujo apibūdinti tokias pajamas ,tenka gyventojui, kas suponuoja po to GPMĮ 27 straipsnio 7 dalies taikymą, neatsižvelgiant į tai, ar tas pajamas išmokėjo juridinis asmuo, turėjęs pareigą sumokėti į biudžetą gyventojų pajamų mokestį. Atsakovas pagrįstai remiasi ir MAĮ nuostatomis, kuriose įtvirtintos mokesčių mokėtojų pareigos (MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 punktai, 66 straipsnio 1 dalis).

Dėl to, kad GPMĮ 27 straipsnio 7 dalyje gyventojui numatyta prievolė sumokėti į biudžetą pajamų mokesčio nepriemoką, pripažįstama, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos skunde pateiktas GPMĮ aiškinimas yra teisingas, todėl MGK skundžiamas sprendimas naikinamas, paliekamas galioti atsakovo 2007 07 09 sprendimas Nr. 68-169. Pažymėtina, kad MGK sprendimas naikinamas tik dėl neteisingo GPMĮ normų aiškinimo, sprendžiant klausimą, kam tenka pareiga sumokėti į biudžetą pajamų mokesčio nepriemoką. MGK sprendime esantis faktinių aplinkybių aiškinimas ir MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo aiškinimas yra teisingas, todėl teismas pripažįsta, kad remiantis šia argumentacija, M. V. skundas MGK turėjo būti atmestas.

Pareiškėja, teikdama skundą MGK, nurodė, kad delspinigiai jai buvo skaičiuojami neteisingai. Pareiškėjai Kauno AVMI patikrinimo aktu apskaičiuota gyventojų pajamų mokesčio – 164 580 Lt, šio mokesčio delspinigių – 59 085 Lt. Pareiškėja viso mokestinio ginčo metu kėlė reikalavimus panaikinti mokesčių administratorių sprendimus visa apimtimi. Dėl to VMI iki šiol dar neatsirado teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką. Pareiškėja skunduose mokesčių administratoriui ir MGK teigė, kad mokesčių administratorius piktnaudžiauja teise ir skaičiuoja delspinigius daugiau kaip už 180 dienų. Tačiau mokesčių administratorius skaičiuoja delspinigius taip, kaip tai numato Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalis, 96 ir 97 straipsniai. Pagal šias teisės normas delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus mokesčio, - ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Taigi 180 dienų bus skaičiuojamos tik nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, kai įsigalios mokesčio administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir po 20 dienų atsiradus teisei išieškoti (MAĮ 81 straipsnio 2 dalis). Dėl to pareiškėja nepagrįstai teigė, kad delspinigiai skaičiuojami neteisingai ir piktnaudžiaujant teise.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR ABTĮ 85 str.- 88 str. 2 p., 89 str. 1 d. 1 p., 127 str., teismas

nusprendė:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą tenkinti.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. S-198(7-182/2008) „Dėl M. V. 2008-07-30 skundo“.

Atmesti M. V. 2008-07-30 skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Palikti galioti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. liepos 9 d. sprendimą „Dėl M. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) 2008-06-03 skundo“ Nr. 68-169.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.