Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. A. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Alytaus miesto savivaldybės administracijai dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėja, keldama ginčą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 2S-41-(14.2.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje V. A." ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus 2016 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. 2SD-1970-(14.2.10)4 (b.l. ), iš esmės nesutinka su nuosavybės teisių atkūrimu į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį, už 0.9321 ha žemės atlyginant pinigais. Pažymėtina, kad nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančią 1.7879 ha žemės yra atkurtos anksčiau.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 206 m. birželio 6 d. teisme buvo gautas pareiškėjos pareiškimas, kuriuo ji prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 2SD-1970-(14.2.10)4 ir įpareigoti Alytaus savivaldybės administraciją ir Nacionalinę žemės tarnybą atkurti nuosavybės teises pagal pareiškėjos 1992 m. birželio 2 d. prašymą. 2016 m. birželio 13 d. Kauno apygardos administracinio teismo nutartimi pareiškėjai V. A. buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti iki 2016 m. birželio 27 d., išaiškinant jai teisę skųsti tiesiogines teisines pasekmes sukeliantį Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą, pateikiant rašytinius įrodymus apie šio sprendimo gavimą, tikslinant reikalavimą dėl įpareigojimo (b. l. 21, 22). 2016 m. birželio 29 d. buvo gautas patikslintas skundas, kuris 2016 m. liepos 7 d. nutartimi buvo priimtas (b. l. 2). Patikslintame skunde pareiškėja nurodė, kad skundas pateiktas įstatymų nustatytais terminais. 2016 m. lapkričio 28 d. pareiškėjos atstovė pateikė teismui patikslintą skundą, kuriame prašė atnaujinti skundo dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 2S-41-(14.2.3) pateikimo terminą, nurodydama, jog pateikdama pirminį skundą pareiškėja laikėsi įstatymu nustatytų skundo pateikimo terminų, tik nurodė negalinti galutinai suformuoti skundo reikalavimų dėl sprendimų formuojant žemės sklypus, nesant galutinės informacijos. (b. l. 132). Pareiškėjai taip pat buvo sudaryta galimybė teikti patikslintą skundą, tačiau 2017m. kovo 15 d. raštu Nr. 67 nurodė neteiksianti patikslinto skundo ir prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 186).

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo daug kartų akcentuota, jog asmens teisė kreiptis į teismą turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos. (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administra­cinėje byloje Nr. AS525-575/2010).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tuo atveju, kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. Spręstina, kad ABTĮ 32 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-8/2006, 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS2-437/2006; 2006 m. birželio 29 d. nutartis byloje Nr. AS8-249/2006; 2006 m. gegužės 4 d. nutartis byloje Nr. AS5-132/2006; 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinė­je byloje Nr. AS858-187/2012). Cituota taisyklė leidžia daryti išvadą, kad teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Pasibaigus šiam terminui teisminės gynybos realizavimo teisė eliminuojama, paliekant teisinę galimybę taikyti termino atnaujinimo institutą (ABTĮ 34 str.).

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, bū­tina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Įvertinusi pačios pareiškėjos paaiškinimus, byloje esančius pačios pareiškėjos pateiktus rašytinius įrodymus bei kitas reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjai apie skundžiamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 2S-41-(14.2.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje V. A.", esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas, tapo žinoma nuo šio dokumento įteikimo dienos. Taigi, data, kai pareiškėja sužinojo (arba turėjo sužinoti) apie šį administracinį aktą, jo priėmimą ir esmę pagal bylos faktines aplinkybes laikytina 2016 m. gegužės 4 d. (b. l. 30), kitaip sakant, tai yra termino kreiptis į teismą eigos pradžia.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja reikalavimą teismui dėl 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 2S-41-(14.2.3) panaikinimo pareiškė tik 2016 m. birželio 27 d. patikslintame skunde (b.l. 32), teisme šis skundas gautas 2016 m. birželio 29 d. (b. l. 24). Vertinant šias reikšmingas aplinkybes darytina išvada, jog pareiškėja, būdama pakankamai rūpestinga ir atidi, pati ar per savo atstovę, jau pirminiam skunde turėjo objektyvią galimybę pareikšti reikalavimą dėl 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo panaikinimo. Pabrėžtina, kad 2016 m. birželio 13 d. teismo nutartimi dėl trūkumų šalinimo išaiškinus jai procesines teises, apskundimo terminus, pasiūlius pateikti įrodymus, patvirtinančius sprendimo gavimo datą, ji taip pat turėjo objektyvią galimybę nedelsiant operatyviai reaguoti ir parengti bei pateikti teismui patikslintą skundą per kuo trumpesnį terminą,

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjos prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus atitinkamos teisės realizavimo terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmens valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Pabrėžtina, jog Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplin­kybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias - nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Ar įstatymu nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tarp jų faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą (pvz., administracinėje byloje Nr. AS146 – 31/2010) yra pažymėjęs, kad įstatymas (šiuo atveju – ABTĮ 5 straipsnis) kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, garantuoja galimybę kreiptis į teismą, siekiant jas apginti, tačiau tokia asmens teisė nėra absoliuti. Įstatymas įpareigoja asmenį minėtą savo teisę realizuoti laikantis įstatymo reikalavimų, tarp jų nustatytų kreipimosi teisminės gynybos terminų (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis). Kaip jau buvo minėta, taip yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai. Todėl, ištyrus kiekvienai konkrečiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą ir nustačius, jog asmuo praleido įstatymu nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl savo neatidumo, nerūpestingumo ar kitų subjektyvaus pobūdžio priežasčių, skundo padavimo terminą atsisakytina atnaujinti.

Pareiškėja, prašydama atnaujinti skundo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 2S-41-(14.2.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje V. A." pateikimo terminą (b. l. 132), nurodė, kad pateikdama 2016 m. birželio 2 d. skundą (jame nebuvo keliamas reikalavimas dėl sprendimo Nr. 2S-41-(14.2.3) panaikinimo) laikėsi įstatymo nustatyto skundo pateikimo terminų. Kitų nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise, pareiškėja neįvardijo.

Vertinant pareiškėjos termino skundui paduoti praleidimo nurodytą aplinkybę ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies prasme bei atsižvelgiant į formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, laikytina, kad tokia jos nurodoma aplinkybė vertintina kaip labai subjektyvus veiksnys, priklausantis tik nuo pačios pareiškėjos valios ir nepripažintina svarbia. Šiuo aspektu kolegija akcentuoja ir tai, kad pareiškėja aktyviai dalyvavo procese dėl nuosavybės teisių atkūrimo, rašė įvairius prašymus, gaudavo iš atsakovės atitinkamą informaciją, atsakymus į jos raštus, kreipėsi į teismines institucijas, be to dalyvavo ir 2016 m. balandžio 28 d. posėdyje, kurio metu buvo pritarta skundžiamo sprendimo projektui, taigi, būdama sąžininga, apdairi, turėjo realią galimybę laiku realizuoti savo teisę į teisminę gynybą. Pabrėžtina, kad kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012).

Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad jokių objektyvių nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių priežasčių, pateisinančių delsimą pateikti skundą dėl minėto administracinio akto nuginčijimo, nepateikta bei nenustatyta. Todėl spręstina, kad elgdamasi rūpestingai ir atidžiai, pareiškėja, 2016 m. gegužės 4 d. sužinojusi apie ginčijamo akto turinio elementus, galėjo operatyviai imtis atitinkamų priemonių, siekdama laiku įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, kad būtų apgintos, jos manymu, pažeistos teisės ir teisėti interesai, tačiau neveikė operatyviai, uždelsė paduoti skundą teismui ir tokiais neatidžiais veiksmais pati sau sukūrė neigiamas pasekmes.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog paaiškėjus, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas tokį prašymą atmetė, byla turi būti nutraukta (ABTĮ 101 straipsnio 6 punktas).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus, teismas sprendžia, kad terminas skundui dėl panaikinimo pateikti, praleistas be svarbių priežasčių, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jį atnaujinti. Atmetus prašymą terminui atnaujinti, administracinės bylos dalis pagal priimtą skundą dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 2S-41-(14.2.3) nutrauktina (ABTĮ 101 str. 6 p.).

Pareiškėja taip pat skundžia Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus 2016 m. gegužės 6 d. raštą Nr. 2SD-1970-(14.2.10)4 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ ir prašo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą atkurti nuosavybės teises V. A. į žemę natūra pagal pareiškėjos 1992 m. birželio 2 d. prašymą buvusioje vietoje arba lygiaverčiu žemės sklypu.

Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis, pagal kurio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Detaliai administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15–20 straipsniai. Šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tais atvejais, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (pvz.: administracinės bylos Nr. A11-443/2005, A502-304/2009, A502-857/2009), kad nurodytos ABTĮ nuostatos, garantuojančios asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą, nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka asmens subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau šios nuostatos taip pat reiškia ir tai, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, kuo konkrečiai pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas: ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu.

Pabrėžtina tai, kad pareiškėjos ginčijamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus 2016 m. gegužės 6 d. raštas Nr. 2SD-1970-(14.2.10)4 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ (b. l. 13,14) iš esmės negali būti siejamas su jos tariamai pažeistų teisių gynimu ABTĮ reglamentuojamame administraciniame procese, nes yra informacinio – aiškinamojo pobūdžio dokumentas (atsakymas) į jos 2016 m. balandžio 27 d. paklausimą (b. l. 15). Ginčijamu raštu atsakyta į pareiškėjos prašymą ir jame nėra aiškiai bei imperatyviai suformuluotų pareiškėjai privalomų elgesio taisyklių, nesuformuluotas joks akivaizdus atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, valinis pareiškėjui skirtas patvarkymas, juo nėra keičiama pareiškėjos teisių ar juridinių pareigų apimtis. Priešingai, juo tėra nurodomos aplinkybės bei teisės aktai, reglamentuojantys žemės priskyrimą valstybės išperkamai, rašte nurodomas administracinis aktas, sukeliantis jai teisines pasekmes. Be kita ko, ginčydama atsakovo atsakymą, pati pareiškėja taip pat nenurodė, kaip šis atsakymas tiesiogiai veikia jos teises, pareigas ar teisėtus interesus, kaip pasikeistų jos teisės, pareigos, jeigu reikalavimas būtų patenkintas. Teismui taip pat nenustačius aplinkybių, jog ginčijamas atsakovo raštas pareiškėjai sukeltų kokias nors teisines pasekmes ar darytų įtaką jos teisėms, darytina išvada, jog jos skundžiamas informacinio - aiškinamojo pobūdžio raštas niekaip neįtakoja jo teisių ar įstatymo saugomų interesų ir nesukelia jai jokių konkrečių ABTĮ 5 str. 1 d. ir 22 str. 1 d. taikymo požiūriu reikšmingų teisinių pasekmių, taip pat nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio sritį. Tai nėra individualus administracinis teisės aktas. (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 14 - 15 d.), todėl iškeltas reikalavimas nepriskirtinas byloms, nagrinėtinoms teismų.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į aktualią administracinių teismų praktiką, faktines šios bylos aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pareikštų reikalavimų ribose nėra pagrindo išvadai, kad ginčijamu raštu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ buvo pažeistos pareiškėjos teisės, todėl bylos dalis pagal šį skundo reikalavimą nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p.).

Skundo reikalavimas dėl įpareigojimo, yra neatsiejamai susijęs su reikalavimu panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 2S-41-(14.2.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje V. A.", yra akivaizdžiai išvestinis bei negali būti atskirai išnagrinėtas kaip savarankiškas reikalavimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 101 str. 1 ir 6 p.,

nusprendžia:

Skundo dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 2S-41-(14.2.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje V. A." panaikinimo ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus 2016 m. gegužės 6 d. rašto Nr. 2SD-1970-(14.2.10)4 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ panaikinimo nutraukti.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.