- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-20
- Bylos Nr.
- eI2-1268-816/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03780-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jovita Einikienė (pirm.), Ernestas Spruogis, Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- H. D.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, Liietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija
- Advokatai
- Paulius Vinkleris
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo H. D. (H. D.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas H. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Azerbaidžano Respublikoje ir Turkmėnistanui (toliau – Ambasada) 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 189 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo“ ir įpareigoti atsakovę Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją tenkinti pareiškėjo prašymą išduoti Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą. Taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškina, kad pareiškėjo tikslas – darbas UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilio vairuotoju. Užimtumo tarnyboje UAB „(duomenys neskelbtini)“ tvarkė dokumentus, kad pareiškėjui būtų išduotas leidimas dirbti ir leidimas dirbti pareiškėjui buvo išduotas. Pažymi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikti dokumentai patvirtina aplinkybes dėl pareiškėjo įdarbinimo bei apgyvendinimo.
Pažymi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra veikianti įmonė, turi net keletą darbuotojų, tame tarpe – užsienietį iš (duomenys neskelbtini) Respublikos. Kai pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius raštu kreipėsi į Ambasadą, prašydamas paaiškinti, dėl kokių priežasčių pareiškėjui atsisakoma išduoti nacionalinę vizą.
Pažymi, kad pareiškėjo manymu pateikti dokumentai Ambasadai pagrindžia, kad pareiškėją numatoma įdarbinti, o papildomi reikalavimai asmeniui dėl buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo įrodinėjimo negali būti pertekliniai ir nepagrįstai ar neproporcingai ribojantys, suvaržantys jo teises, šiuo atveju – pareiškėjo teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir dirbti.
Pažymi, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas individualia pareiškėjo situacija, todėl neatitinka Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad konsulas nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, nors ir deklaruoja, kad turi keturis darbuotojus, tačiau jiems darbo užmokesčio nemoka. Konsului nebuvo pateikti šios įmonės realią veiklą pagrindžiantys dokumentai bei poreikis pareiškėją įdarbinti vairuotoju. Konsului taip pat nepateikti jokie dokumentai apie pareiškėjo ryšius su buvimo valstybe – šeimos narius, nekilnojamojo turto turėjimą ir pan. Pareiškėjas jau buvo kreipęsis dėl Šengeno vizos gavimo į Čekijos ir Šveicarijos ambasadas, deklaruodamas vykimo tikslą – profesionalus sportininkas, tačiau jam buvo atsisakyta vizas išduoti, kadangi pareiškėjas nepagrindė vykimo į ES tikslo ir buvimo sąlygų.
Aptarusi ginčui aktualų teisinį reglamentavimą atsakovė nurodo, kad konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią teisinę situaciją, nes pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, kad pareiškėjas ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, tokiu būdu konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas prašo skundą patenkinti, iš esmės nurodydamas skunde išdėstytus motyvus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Ginčas byloje kilo dėl Ambasados sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Ambasadai priimti naują sprendimą – išduoti nacionalinę vizą.
Žemesnės instancijos teismas
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. spalio 29 d. kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti nacionalinę vizą (toliau – ir Prašymas), galiojančią nuo 2020 m. lapkričio 20 d. iki 2021 m. lapkričio 21 d. (29–30 punktai). Prašyme nurodė, kad pagrindinis kelionės tikslas – darbas (21 punktas), kviečiantis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kontaktinis asmuo S. J. (32 punktas).
Ambasada, vadovaudamasi Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 19 straipsniu, ginčijamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, nustačiusi, kad užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų, t. y. negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo.
Pareiškėjas skundą teismui grindžia argumentais, kad Ambasadai pateikė visus būtinus dokumentus vizai gauti, todėl ši nepagrįstai taikė Įstatymo 19 straipsnio nuostatas.
Ginčo teisiniams santykiams aktualios teisės aktų nuostatos yra įtvirtintos Įstatyme; 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 810/2009, nustatančiame Bendrijos vizų kodeksą (toliau – Vizų kodeksas), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 2016/399; 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas); 2010 m. kovo 19 d. Europos Komisijos sprendime Nr. C (2010) 1620, kuriuo teikiamas „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir išduotų vizų keitimo vadovas“ bei jį iš dalies keičiančiame 2011 m. rugpjūčio 4 d. Europos Komisijos įgyvendinimo sprendime Nr. K (2011) 5501; Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakyme Nr. 1V-899/V-330 „Dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas).
Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti Įstatymo 19 straipsnyje, viena iš sąlygų, kad pagal kurį nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti jeigu užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo.
Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų.
Vizų kodekse nustatyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir jose įsikurti. Pagal Vizų kodeksą, siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.
Europos Komisija 2010 m. kovo 19 d. sprendimu patvirtino Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarkos vadovą, kuriame nurodyta, kad vertinimas, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina iš valstybių narių teritorijos išvykti iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos iš esmės priklauso nuo to asmens socialinės ir ekonominės padėties jo gyvenamosios vietos šalyje, t. y. su darbu, finansine padėtimi, šeimos ryšiais susijusio stabilumo. Pagal šį vertinimą nustatomas migracijos pavojus. Tokiais dokumentais laikoma atgalinis bilietas arba užsakymo patvirtinimas, finansines lėšas gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas (pateikiant nesenas banko pažymas, kuriose parodytas lėšų judėjimas mažiausiai tris paskutinius mėnesius), įdarbinimą patvirtinantis dokumentas (darbo sutartis, darbo pažymėjimas ir kt.), nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas, integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai, profesinė padėtis. Teismas pažymi, kad Europos Komisijos sprendimu patvirtinta tvarka laikytina gairėmis, padedančiomis ambasadoje dirbantiems konsulams priimti sprendimą dėl vizų suteikimo.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, pareiškėjui viza neišduota dėl to, kad jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Pažymėtina, kad sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį bei atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis.
Pareiškėjo teigimu, jis vizos gavimui pateikė visus reikalingus dokumentus, o sprendime nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindai yra nepagrįsti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016).
Dokumentų, kuriais gali remtis kompetentingos institucijos ir kurių neišsamus sąrašas pateiktas Vizų kodekso II priede, ir priemonių, kurias gali naudoti šios institucijos, įskaitant minėto kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatytą pokalbį su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu, įvairovė patvirtina, kad prašymai išduoti vizą nagrinėjami išsamiai. Kompetentingos institucijos šį prašymą juo labiau turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (žr. minėtą ESTT sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką). Tačiau pažymėtina, kad Vizų kodekso 4 straipsnio 1–4 dalyse išvardytos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu, siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos, remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas suteikti šioms institucijoms didelę diskreciją matyti iš minėto kodekso 21 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 1 dalies teksto; šiose nuostatose kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens keliamą „nelegalios imigracijos riziką“, skirti „ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams ir nustatyti, ar kyla „pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių. Iš to matyti, kad kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai atsisakyti išduoti vizą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3469-756/2016).
Visų pirma, teismas pažymi, kad vien dokumentų Ambasadai pateikimas nesuteikia užsieniečiui teisės gauti vizą, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės. Pareiškėjas neginčija fakto, kad Ambasadai kartu su prašymu buvo pateikti dokumentai, kuriais jis grindė savo vykimo ir buvimo Lietuvoje tikslą ir sąlygas, todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjo Ambasadai su prašymu pateikti dokumentai pagrindžia jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas.
Konsulinis pareigūnas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti vizą, tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra pagrindų, numatytų Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje, kuriais remiantis turi būti atsisakoma išduoti vizą, t. y., ar kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalėjo įvertinti tiek pareiškėjo pateiktus, tiek savo surinktus duomenis, ką ginčo atveju, teismo vertinimu, padarė tinkamai – prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, pareiškėjo su prašymu išduoti vizą pateiktus duomenis ir dokumentus įvertino kartu su apie pareiškėją surinkta informacija.
Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad konsulinis pareigūnas, įvertinęs turimą informaciją iš ES šalių ambasadų Čekijoje ir Šveicarijoje bei pareiškėjo pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjas nepagrindė savo atvykimo į Lietuvą tikslo bei sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Prašyme kaip pagrindinį kelionės tikslą pareiškėjas nurodė, kad vyksta į Lietuvą dirbti, jame taip pat nurodė šiuos duomenis: dabartinė profesinė veikla – vairuotojas, kviečiantis asmuo – UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), Vilnius. Kaip matyti iš bylos medžiagos konsulas nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ registruota bute Šiaulių rajone (duomenys neskelbtini), o įmonės faktinė veiklos vieta nurodoma bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), t. y. direktoriaus J. Š. bute, šis adresas nurodomas ir kaip pareiškėjo darbo vieta. Vien ši aplinkybė nesudarytų pagrindo atsisakyti išduoti vizą aptariamu teisiniu pagrindu, tačiau konsulas nustatė ir daugiau sprendžiamo klausimo sprendimui reikšmingų aplinkybių. UAB „(duomenys neskelbtini)“ deklaruoja turinti keturis darbuotojus, tačiau oficialus deklaruotas darbo užmokestis 0 Eur. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų apie jo ryšius su buvimo valstybe. Pareiškėjas jau buvo kreipęsis dėl Šengeno vizos gavimo į Čekijos ir Šveicarijos ambasadas, deklaruodamas kitokį vykimo tikslą – profesionalus sportininkas, tačiau jam buvo atsisakyta vizas išduoti, kadangi nepagrindė vykimo į ES tikslo ir buvimo sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, į bylą pateikti įrodymai (darbo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“, šios įmonės tarpininkavimo raštas, apgyvendinimo vietos adresas – (duomenys neskelbtini), Vilnius, Užimtumo tarnybos leidimas), kelia abejonių dėl pareiškėjo įdarbinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio mokėjimo, pareiškėjas (nei jį ketinantis į darbą priimti darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“) nei konsului, nei teismui nepateikė šias konsulinio pareigūno nustatytas abejones paneigiančių objektyvių duomenų, todėl, teismo vertinimu, tai sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų, kas lėmė teisėtą ir pagrįstą pareiškėjo prašomos vizos neišdavimą. Be to, teismui pateiktame skunde pareiškėjas nenurodė, kad Ambasadai buvo pateikęs kokius nors dokumentus, patvirtinančius, kad jis Lietuvoje turės tinkamą gyvenamąjį plotą (pvz. viešbučio rezervaciją, būsto nuomos sutartį, nekilnojamojo turto savininko sutikimą dėl pareiškėjo apgyvendinimo ir pan.), kelionės atgalinį bilietą ar užsakymo patvirtinimą, todėl teismas daro išvadą, jog šis nacionalinės vizos neišdavimo pagrindas pareiškėjo prašymo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo metu egzistavo, todėl teismo vertinamas kaip vienas iš savarankiškų pagrindų Ambasadai priimti sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą. Pažymėtina, kad vertinamos visos nurodytos faktinės aplinkybės ir pateikti rašytiniai įrodymai visumoje.
Nagrinėjamu atveju teismas, ištyręs ir įvertinęs turimus duomenis, pateiktus dokumentus, daro išvadą, kad pareiškėjas nei Ambasadai, nei teismui nepagrindė teisėto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir sąlygų, kas ir sudarė rimtą pagrindą abejoti dėl pareiškėjo deklaruojamo nacionalinės vizos gavimo tikslo. Ambasada, neviršydama savo diskrecijos ribų, pagrįstai pareiškėjo atvejui pritaikė minėtą atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą neišduoti šios vizos pareiškėjui.
Teismo vertinimu, ginčijamo sprendimo motyvų išdėstymas aiškus ir nedviprasmiškas, jį priėmė kompetentingas administravimo subjektas naudodamasis standartizuotomis formomis, byloje nenustatyta, kad sprendimo priėmimo metu buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ar netinkamai įvertinti surinkti faktiniai duomenys bei įrodymai ar netinkamai pritaikyti aktualūs teisės aktai, sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2020 m. gegužės 28 d. akto redakcija, aktuali nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 10 straipsnio keliamus reikalavimus, teismas nenustatė kitų ginčijamo spendimo panaikinimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje, todėl daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Antrasis pareiškėjo skundo reikalavimas – įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti jam nacionalinę vizą – laikytinas išvestiniu skundo reikalavimu iš reikalavimo panaikinti sprendimą. Teismui konstatavus ginčijamo Ambasados sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
atmesti pareiškėjo H. D. (H. D.) skundą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.