Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Valdo Ciesiūno, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2015-09-11 nuosprendžio, kuriuo G. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 str., 233 str. 1 d. ir, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., jam paskirta subendrinta vienų metų laisvės apribojimo bausmė. Nuteistasis bausmės atlikimo metu įpareigotas be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų, nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus, būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ryto, jeigu tai netrukdys darbui, taip pat jam uždrausta bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiąja S. Y..

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. J. nuteistas už tai, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, o būtent, žinodamas, kad jis Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartimi yra įpareigotas laikinai išsikelti iš savo gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), Visagine, ir nesiartinti prie smurtą patyrusios S. Y., nebendrauti bei neieškoti ryšių su ja iki bylos, kurioje jis įtariamas (kaltinamas) 2013 m. gruodžio 27 d. smurtavęs artimoje aplinkoje – prieš sutuoktinę nukentėjusiąją S. Y., tyrimo ir nagrinėjimo pabaigos, nevykdė teismo sprendimo: 2014 m. spalio 4 d. apie 11 val. 30 min. prie Visagino (duomenys neskelbtini) pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Visagine, tyčia priėjo prie S. Y. ir su ja bendravo, taip pažeidė jam paskirtus įpareigojimus, t. y. nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, – Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. nutarties.

Be to, jis nuteistas ir už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje siekė paveikti nukentėjusįjį asmenį, kad šis teisme duotų melagingus parodymus, o būtent, žinodamas, kad dėl jo padarytos nusikalstamos veikos Visagino miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)), kurioje S. Y. yra nukentėjusioji, o jis – kaltinamasis, siekdamas paveikti nukentėjusiąją S. Y., kad ji pakeistų duotus parodymus minėtoje baudžiamojoje byloje ir duotų melagingus parodymus apie jai žinomas šios bylos aplinkybes, 2014 m. lapkričio 4 d. apie 11 val. 30 min., iškart po teismo posėdžio minėtoje baudžiamojoje byloje, prie Visagino (duomenys neskelbtini) pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Visagine pavartodamas psichinį smurtą – priėjęs prie nukentėjusiosios S. Y. pirštu grūmojo jai prie pat veido, kreipdamasis pakeltu tonu reikalavo atsiimti pareiškimą dėl fizinio skausmo jai sukėlimo, grasindamas jai rusų kalba, kad ji „prisišokinės“, „verks kruvinomis ašaromis“, grasindamas, kad atims iš jos vaiką, kad ji jo niekada nepamatys, – taip darydamas psichinį poveikį išgąsdino nukentėjusiąją S. Y. ir tokiais veiksmais siekė ją paveikti, kad toliau teisme duotų priešingus parodymus anksčiau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotiems parodymams baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėtas ir nepagrįstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir nutartis, o teisėtas ir pagrįstas nuosprendis (nutartis) nebūtų naikinamas ar keičiamas, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųsto nuosprendžio ar nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-697/2015).

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 str. 4 d.). Kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, t. y. toks, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 str. 5 d. teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2014, 2K-28-976/2015). Tik įvertinus visus įrodymus, pagal jų visumą daromos atitinkamos išvados. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pati įvertinusi ištirtus įrodymus ir G. J. apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi jame padarytos išvados nepagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam sprendimui priimti. Kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai ir motyvai, kuriais teismas grindė nuteistojo kaltę, nėra pakankami ir neabejotini tam, kad būtų galima vienareikšmiškai konstatuoti, jog G. J. atliko jam kaltinime nurodytus veiksmus ir taip padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 233 str. 1 d. ir 245 str., todėl Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 245 str. ir 233 str. 1 d., naikinamas ir priimamas naujas – G. J. išteisinantis nuosprendis (BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.).

Iš bylos duomenų matyti, kad tiek nukentėjusioji S. Y., tiek ir nuteistasis G. J. nuo pat tyrimo pradžios skirtingai aiškino įvykio aplinkybes, t. y. nukentėjusioji S. Y. parodė, kad po 2014-11-04 Visagino miesto apylinkės teisme įvykusio posėdžio, jai (duomenys neskelbtini), prie jos priėjęs G. J. (jam teismo sprendimu buvo uždrausta artintis prie nukentėjusiosios ir su ja bendrauti bei ieškoti ryšių), grūmodamas pirštu prie jos veido, pradėjo grasinti, kad atims iš jos vaiką ir ji jo niekada nepamatys, reikalavo pakeisti parodymus baudžiamojoje byloje dėl jos sumušimo, nuteistasis G. J. tvirtino, kad nukentėjusioji jį tik apkalba, siekdama sau palankesnio sprendimo skyrybų procese, parodė, kad pasibaigus teismo posėdžiui jis S. Y. daugiau nebematė, prie jos priėjęs nebuvo, prie (duomenys neskelbtini) pastato su ja nekalbėjo ir jai negrasino, nereikalavo jos atsiimti pareiškimo dėl fizinio skausmo jai sukėlimo, tai ji pati po teismo posėdžio jam skambino ir su juo bendravo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nuteistajam ir nukentėjusiajai skirtingai aiškinant įvykio aplinkybes, apylinkės teismas patikimais laikė nukentėjusiosios S. Y. parodymus ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau, kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, pripažindamas S. Y. parodymus patikimais apelianto kaltės įrodymais, neatsižvelgė ir nevertino bylos aplinkybių, apibūdinančių jos ir G. J. tarpusavio santykių aptariamo įvykio metu. Bylos duomenys rodo, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo įvykio metu buvo susiklostę konfliktiški, įtempti bei priešiški santykiai dėl vaiko ir turto. Tuo metu teisme buvo prasidėjęs teisminis procesas baudžiamojoje byloje dėl nukentėjusiosios sumušimo, kurioje apeliantas buvo kaltinamasis, o nagrinėjamo įvykio dieną, t. y. 2014-11-04 teisme vyko posėdis, kurio metu buvo svarstomas G. J. prašymas pakeisti taikomą apsaugos užtikrinimo priemonę ir leisti jam gyventi jo bute (duomenys neskelbtini), Visagine, kuris buvo patenkintas. Nukentėjusioji šiam prašymui prieštaravo, nors pati patvirtino, kad ji tame bute negyvena, o butas priklauso G. J.. Taip pat tuo metu tarp nukentėjusiosios ir apelianto buvo prasidėjęs skyrybų procesas, kuris nėra pasibaigęs iki šiol (teismo sprendimas šiuo metu yra apskųstas apeliacine tvarka). Bylos duomenys liudija, kad santuokos nutraukimo proceso metu tarp jų nuolat kildavo ginčų dėl G. J. bendravimo su vaiku. Nukentėjusioji nenorėjo, kad G. J. su sūnumi matytųsi ir bendrautų bei įvairiais būdais siekė apriboti jam galimybę matytis ir bendrauti su vaiku, ką 2014-11-11 apklausta kaip liudytoja patvirtino ir pati nukentėjusioji, parodžiusi, jog G. J. turi teisę bendrauti su sūnumi, nes jam nėra apribotos tėvystės teisės, tačiau šiuo metu ji renka dokumentus, kuriuos nori pateikti teismui civilinėje byloje, prašydama skirti G. J. apsaugos priemones ir apriboti jo bendravimą su sūnumi. Visos šios aplinkybės įgalina kruopščiau ir atidžiau įvertinti įvykio situaciją, nustatant faktines bylos aplinkybes, nes nukentėjusioji, esant priešiškiems santykiams, veikiama emocijų, keršto, nuoskaudų ir pan., kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, galėjo nuteistąjį apkalbėti ir duoti neobjektyvius parodymus, siekdama sau palankesnio sprendimo jos pačios inicijuotame skyrybų procese, kuris, kaip minėta, nėra pasibaigęs iki šiol. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, po minimo teismo posėdžio, pamokyta savo viršininkės Č. V., pati nukentėjusioji skambino nuteistajam ir su juo bendravo, o šį tarp jų įvykusį pokalbį ji įrašė į savo telefone esančią garso įrašų atmintinę. Iš to akivaizdu, kad nukentėjusioji siekė gauti kuo daugiau jai naudingos informacijos, kurią vėliau galėtų panaudoti prieš apeliantą teisme, ką rodo ir pats pokalbio turinys, kuris buvo iš esmės provokuojančio pobūdžio. Visos šios aplinkybės verčia abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu ir objektyvumu bei neleidžia besąlygiškai remtis jos parodymais kaip neabejotinais apelianto kaltės įrodymais. Be to, kolegijos vertinimu, apelianto versijos nepaneigia ir atitinkamai jo kaltės neįrodo ir kiti bylos įrodymai. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, be abejotinų nukentėjusiosios parodymų, G. J. kaltė buvo grindžiama ir liudytojų E. L., Č. V., M. T. parodymais. Tačiau apylinkės teismas, remdamasis šiais liudytojų parodymais, neatsižvelgė ir nevertino to, kad minėti liudytojai patys įvykio vietoje nebuvo ir tiesiogiai įvykio nematė, o jų informacijos šaltinis yra nukentėjusiosios nurodytos įvykio aplinkybės. Todėl atsižvelgus į tai, kad minėtiems liudytojams apie įvykio aplinkybes yra žinoma vien tik iš pačios nukentėjusiosios pasakojimų, o jos parodymai dėl pirmiau paminėtų aplinkybių kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo bei objektyvumo, darytina išvada, kad remiantis minėtų liudytojų parodymais konstatuoti kaip neginčijamą faktą, jog G. J. atliko kaltinime jam inkriminuotus veiksmus, negalima. Jokių kitų liudytojų, kurie būtų tiesiogiai matę S. Y. ir G. J. bendraujančius prie (duomenys neskelbtini) pastato ar girdėję jų pokalbį, byloje nenustatyta. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, S. Y. nurodyta įvykio vieta yra prieš pat įėjimą į Visagino (duomenys neskelbtini) pastatą, kur yra įrengtos vaizdo stebėjimo kameros. Tačiau į nagrinėjamą bylą nėra pateikto jokio vaizdo įrašo, o yra tik policijos pareigūnės N. A. surašytas tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad peržiūrėjus vaizdo stebėjimo kamerų, filmuojančių įėjimą į Visagino (duomenys neskelbtini) pastatą, įrašą, jame reikalingo vaizdo įrašo surasti nepavyko. Į šias aplinkybes apylinkės teismas taip pat neatsižvelgė ir jų nevertino, nors pagal įstatymą teismui kyla pareiga vertinti visus – tiek asmenį teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės tik dar labiau verčia abejoti nukentėjusiosios parodymais dėl šio įvykio fakto buvimo, kurį, kaip minėta, pats apeliantas nuo pat pradžių neigia, o tiesioginių, objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes ir kartu paneigtų apelianto versiją, byloje nėra.

Taigi apibendrindama tai, kas pasakyta, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje patikimų ir objektyvių įrodymų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą neabejotinai apkaltinti G. J. jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymu, nėra. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nuteistajam ir nukentėjusiajai skirtingai aiškinant įvykio aplinkybes, esant priešiškiems jų tarpusavio santykiams, abejotiniems nukentėjusiosios parodymams ir byloje nesant kitų objektyvių, patikimų ir neginčytinų nuteistojo kaltę patvirtinančių įrodymų, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog nuteistasis atliko jam kaltinime nurodytus veiksmus ir taip padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 233 str. 1 d. ir 245 str.

Šiame bylos kontekste kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013 ir kt.). Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą šiuo atveju tenka privačiam kaltintojui; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (žr. Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.). Kaip minėta, nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, būtina vadovautis ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2013). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėtomis nuostatomis ir remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes, tačiau nepašalinus abejonių ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių G. J. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, visos abejonės aiškinamos jo naudai. Tuo tarpu nesilaikydamas šių reikalavimų, pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl apelianto kaltės įvykdžius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 233 str. 1 d. ir 245 str., G. J. kaltę grindė tik prielaidomis ir dėl to priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuris panaikinamas, o G. J. pagal BK 233 str. 1 d. ir 245 str. išteisinamas, jam nepadarius šių veikų (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

G. J. pagal BK 233 str. 1 d. ir BK 245 str. išteisinti, jam nepadarius šių veikų (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Panaikinti G. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

CD su telefoninio pokalbio garso įrašu palikti saugoti prie baudžiamosios bylos medžiagos.