Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovės atstovės vertinimu, vien subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų konstatavimui. Nors pareiškėjas teigia, kad maitinimas buvo nepakankamas, nenurodė, koks maitinimas ir kokiu pagrindu jam turėjo būti paskirtas.

Atkreipiamas dėmesys, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas nuolat lankėsi įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, kurioje įsigydavo ne tik maisto produktų, bet ir tabako gaminių.

Atsakovės atstovės vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, kad patyrė neturtinę žalą, t. y. neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų (veikimo, neveikimo) fakto, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas.

Atsakovės atstovė pažymi, kad pareiškėjas nepagrindė savo pozicijos ir nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių jis į teismą nesikreipė per įstatyme numatytą terminą, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo ir praleisto termino neprašo atnaujinti.

Atsakovės atstovės vertinimu, būdamas apdairus ir rūpestingas, apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas turėjo galimybę sužinoti nuo jo atsiradimo dienos, tačiau to nepadarė, todėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą daliai, viršijančiai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą terminą, turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 8 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo už laikotarpį nuo 2021 m. gegužės 5 d. iki 2024 m. birželio 5 d. priteisimo.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, bei pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011,2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovė reikalauja taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2021 m. birželio 10 d.

Įvertinus pareiškėjo nurodyto teisės pažeidimo pobūdį bei aplinkybes, kuriomis remiantis teigiama, kad jis patyrė neturtinę žalą, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jo teisė į visavertį maitinimą nėra užtikrinta. Kadangi su skundu į teismą jis kreipėsi tik 2024 m. birželio 10 d., konstatuotina, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi, praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį iki 2021 m. birželio 10 d.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnis), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnis).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Suimtųjų ir nuteistųjų maitinimas Pravieniškių 1-ajame kalėjime organizuojamas, vadovaujantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“ patvirtintais valgiaraščiais.

Bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu suimtųjų ir nuteistųjų maitinimo paslaugą Pravieniškių 1-ajame kalėjime teikė VšĮ „Bruneros“ ir UAB „Niklita“ (b. l. 17-24; 25-34; 36-44; 45-56).

Byloje esantys patikrinimo aktai (b. l. 120-122; 123-125; 126-128; 129-131; 132-134) patvirtina, jog siekiant gerinti bei užtikrinti maitinimo paslaugos kokybę, Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. V-715 „Dėl nuteistiesiems ir suimtiesiems maitinimo organizavimo ir teikiamo maisto kokybės patikrinimo akto patvirtinimo“ pagrindu buvo atliekami patikrinimai, tačiau jokie trūkumai nenustatyti.

Nors pareiškėjas teigia, jog jo teisė į visavertį maitinimą buvo pažeista, byloje duomenų, jog ginčo laikotarpiu suimtųjų ir nuteistųjų maitinimas Pravieniškių 1-ajame kalėjime buvo organizuojamas, pažeidžiant Tvarkos ar Įsakymo nuostatas. Pravieniškių 1-ajame kalėjime atliekant maitinimo organizavimo ir teikiamo maisto kokybės patikrinimus jokių pažeidimų nenustatyta, pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyviais ir neįrodančiais, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo teikiamas ne visavertis maitinimas.

Pareiškėja steigia, jog dėl neteisėtų Pravieniškių 1-ajame kalėjimo administracijos veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė atsirado nuolatinis nuovargio jausmas, mieguistumas, nebeliko ištvermės, nukrito kūno svoris, pablogėjo psichinė sveikta, jis pasidarė emociškai labai jautrus, patyrė bejėgiškumo jausmą, gėdą, baimę, orumo pažeminimą, bylos duomenimis (b. l. 107; 108-109), ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus ar psichologus dėl pablogėjusios sveikatos būklės pablogėjimo nesikreipė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į įkalinimo įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (LVAT 2017 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017 ir kt.).

Kadangi pareiškėjas nuolat lankėsi įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, kurioje įsigydavo ne tik maisto produktų, bet ir tabako gaminių (b. l. 110-119), nevertintina, jog pareiškėjo įvardintos neturtinės žalos atsiradimas galėtų būti Pravieniškių 1-ajame kalėjimo administracijos neteisėtų veiksmų pasekmė.

Nenustačius nei vienos iš sąlygų viešajai civilinei atsakomybei kilti, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo netenkinus, skundo reikalavimas pareiškėjui iš atsakovės priteisti 5 proc. metinių palūkanas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo E. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą