Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1629-258/2011

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-08-31
Bylos Nr.: 2A-1629-258/2011
Teisminio proceso Nr.: 2-03-3-05653-2009-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė, Petras Jaržemskis
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės, Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikai
Ieškovas: B. P., E. P., G. M., A. P., I. T.
Trečiasis asmuo: Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centras
Advokatai: Džiolana Tarvainytė

NUORAŠAS Civilinė byla Nr. 2A-1629-258/2011

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-05653-2009-8Procesinio sprendimo kategorija: 30.12.; 121.15; 121.18 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugpjūčio 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Petro Jaržemskio, Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės,

Sekretoriaujant Eglei Čeponienei,

Dalyvaujant ieškovų atstovei advokatei Džiolanai Tarvainytei, atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės atstovei Aldonai Majerienei, Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Aplinkos ministerijos atstovei Redai Skirkevičiūtei,

kolegijos posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų B. P., E. P., G. M., A. P., I. T. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Lietuvos Respublikai, tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centras (Vilniaus filialas) dėl nuosavybės teisių pažeidimo.

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai B. P., E. P., G. M., A. P., I. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti, kad 2008 12 18 administracinis aktas Nr. 51/72-(S-47) pažeidžia ieškovų nuosavybės teisę, pripažinti šį aktą neteisėtu ir atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį: įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę grąžinti ieškovams jiems nuosavybės teise priklausantį objektą - rūsio patalpas, esančias gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys nekselbtini), adresu (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Panaikino LR Vyriausybės įgalioto asmens Vilniaus apskrities viršininko 2008-12-18 priėmimo-perdavimo aktą Nr. (51)-7.2(s)-47, dalyje dėl 144, 54 kv. m. bendro ploto negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), žymėjimo indeksas 3A2p, perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos lygiomis dalimis po 750 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovų B. P., A. P., I. T. po 67,50 Lt žyminio mokesčio ieškovės B. P., naudai.

Teismas nurodė, kad 1993-03-12 sutartimi Vilniaus m. Senamiesčio seniūnijos valdybos atstovas T. Š. ir I. R. pardavė butą bei rūsį, plane pažymėta (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 45). 1997-09-13 pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad T. Š. parduoda V. P. 52/100 dalį buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 41). 1997-09-20 sutartimi J. D. G. M. pardavė butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 50). Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime ir nuosavybės teisės liudijime yra nurodyta, kad B. P. ir E. P. paveldėjo V. P. turtą – ½ dalį iš 52/100 buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini) (t. 2, b.l. 13-16). Pažymėjime apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre nurodyta, kad E. P. ir B. P. priklauso butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 17). 1993-02-04 sutartyje nurodyta, kad Vilniaus miesto valdybos Senamiesčio seniūnijos atstovas su I. T. sudarė sutartį, kuria V. T. parduotas butas su sandėliuku, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 42). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad I. T. butas rūsio neturi (t. 2, b.l. 7-8). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad I. T. butas, esantis (duomenys neskelbtini) turi priklausinį – ūkinį pastatą (t. 2, b.l. 11-12). 1995-06-22 sutartimi Vilniaus miesto valdybos Senamiesčio seniūnijos atstovas N. B. pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 48). Vilniaus miesto senamiesčio seniūnijos 1996-11-28 potvarkiu Nr. 162 A. P. buvo leista po butu, esančiu (duomenys neskelbtini), esančiame pusrūsyje įsirengti pagalbines patalpas (t. 1, b.l. 39). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad A. P. ir N. B. butas (duomenys neskelbtini) yra su rūsiu (t. 2, b.l. 9-10). LR Vyriausybės įgalioto asmens Vilniaus apskrities viršininko 2008-12-18 priėmimo-perdavimo aktu Nr. (51)-7.2(s)-47 144, 54 kv.m bendro ploto negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), žymėjimo indeksas (duomenys neskelbtini), perduotos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn (t. 1, b.l. 82). Atsakovų 2008-12-18 priėmimo-perdavimo aktu buvo perduotos 144,54 kv.m patalpos, kurios nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje (šios kadastro bylos l. 21) esančioje pagrindinio pastato 3A2/p vidaus patalpų eksplikacijoje (sudaryta 2002-04-29) nurodytos kaip 62,89 kv.m rūsių (pusrūsių), garažų plotas ir 81,65 kv.m pagalbinis plotas (sudėjus pagal kvadratūrą 62,89+81.65=144,54 kv.m). Pagal planą yra nurodyti 2 aukštai, 1 aukšto plotą sudaro: 35,07; 29,77; 9,62; 36,96; 7,82; 5,46; 11,65; 3,90; 4,29 kv.m – viso sudėjus bendras plotas 144,54 kv.m (nekilnojamojo turto kadastro ir registro b.l. 2, 25 (2005 m. duomenys)). Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos puslapyje tarp 25 ir 26 lapų yra dokumentas, pavadintas „patalpos (buto) kadastro duomenys“, kuriame nurodyta, kad pirmo aukšto bendras plotas 144,54 kv.m, rūsio nėra. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos 26 lape 2005-11-03 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) vidaus plotų eksplikacijoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), patalpų, pavadintų sandėlis ir koridorius bendras plotas 144,54 kv.m. Darytina išvada, kad 1 aukštas – tai sandėlio patalpos, iš kurių 11,65 kv.m – koridorius. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos 27 psl. yra Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas 1995-05-11 Nr. 1066V, kuriuo nuspręsta išnuomoti buvusias pagalbines patalpas kaip butus gyventojams, tame tarpe ir N. B.. Šiame sprendimo nurodyto antro priedelio byloje nėra. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos 33 psl. yra UAB „Senamiesčio ūkis“ 2003-05-21 administruojamų daugiabučių namų sąrašas, kuriame nurodyta, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), turi 8 negyvenamąsias patalpas (analogiškas UAB „Senamiesčio ūkis“ 2006-01-16 administruojamų daugiabučių namų sąrašas, nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos l. 36). Teisme liudytoja apklausta D. G. parodė, kad ginčo patalpos pagal Kadastro įstatymą yra rūsio patalpos, o nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje, nurodant, kad šios patalpos yra namo 1 aukštas, padaryta klaida. Registro duomenimis butai, išskyrus I. T., parduoti su neidentifikuotais rūsiais – sutartyse nurodyta, kad butas su rūsių arba (N. B. atveju) nurodyta raidė „R“. T. vardu rūsys neįregistruotas, jis kadastro ir registro duomenimis rūsio nuosavybėje neturi, o turi ūkinį pastatą, plane pažymėtą 13I1P (senas numeris 6I1P), tai yra atskiras pastatas. Tačiau ieškovas I. T. turi reikalavimo teisę, prašydamas panaikinti atsakovų sudarytą priėmimo-perdavimo aktą, nes kaip namo bendrasavininkas gali turėti teisę į namo bendrąsias patalpas – 1 aukšto koridorių. I. T., visi ieškovai pirkimo pardavimo sandoriais įgijo butus su neidentifikuotais rūsiais, tai buvo užregistruota registre, ieškovai ginčo patalpomis naudojosi ir manė, kad šios patalpos jiems priklauso pagal pirkimo sandorius ir įvardintos kaip rūsiai. Kitų rūsio patalpų šiame name nėra. Darė išvadą, kad ginčijamas aktas dalyje dėl 144, 54 kv.m negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn naikintinas, nes ieškovai, išskyrus T., galiojančių ir nenuginčytų sandorių pagrindu įsigijo butus su rūsiais, tačiau šios patalpos identifikuotos nebuvo, o ieškovai visą laiką valdė, naudojo ir disponavo patalpomis, kurios registre nurodytos kaip 1 namo aukštas, ir manė, kad tai ir yra jų įsigytos rūsio patalpos. Aktas pažeidžia ieškovų įregistruotas nuosavybės teises, nes šiuo aktu valstybė savivaldybei perdavė tas pačias patalpas, kurias valdo, naudoja ir disponuoja ieškovai. Galiojant sandoriams, pagal kuriuos ieškovai įgijo patalpas, kuriomis naudojosi visą laiką nuo įsigijimo momento, toks perdavimo aktas negali būti sudarytas, nes kitų patalpų ginčo name nėra. Patalpų pavadinimų pakeitimas iš rūsio į sandėlio, koridoriaus ar kitas nereiškia, kad dėl to prarandama nuosavybės teisė į šias patalpas, nes nekilnojamas daiktas, nepriklausomai nuo jo pavadinimo, objektyviojoje realybėje lieka tuo pačiu daiktu toje pačioje vietoje. Patalpos, nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje, nurodytos kaip sandėlis ir koridorius, pagal jų pavadinimą tarnauja pagrindiniam daiktui – ieškovų butams, ginčo patalpos yra sudėtine viso pastato dalis. Ieškinys atmestinas dalyje dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę grąžinti ieškovams jiems nuosavybės teise priklausantį objektą – rūsio patalpas, esančias gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), kurių unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu(duomenys neskelbtini), nes ieškovų patalpos, kurios nekilnojamo turto registro išrašuose ir pažymose nurodytos kaip rūsys, neidentifikuotos. Todėl nėra aišku, kokios konkrečiai patalpos iš perduotų ir kokio ploto nuosavybės teise priklauso ieškovams, nenuginčytas ginčo patalpų statusas. 2010-12-21 teismo posėdžio metu ieškovų atstovė pareiškė prašymą priimti patikslintą ieškinį, kuriuo buvo papildyti ieškinio reikalavimai – papildomai prašoma pripažinti, kad ginčo patalpos yra rūsio patalpos, kurios privatizavus butus, kaip priklausiniai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gyvenamajame name esančių butų savininkams. Atsakovų atstovai nesutiko, kad ieškinio dalykas būtų pakeistas. Teismas protokoline nutartimi ieškovų atstovės prašymo netenkino, nes ieškinys teisme buvo gautas 2009-07-13, atnaujinus teisminį tyrimą ir priėmus patikslintą ieškinį, byla buvo pradėta nagrinėti iš esmės 2010-11-24 posėdyje, atsakovų atstovų sutikimas dėl ieškinio dalyko pakeitimo gautas nebuvo, papildomo dalyko nagrinėjimas užvilkintų bylos nagrinėjimą. Ieškovai turėjo pakankamai laiko visiškai suformuluoti ieškinio dalyką ir ieškinio pagrindą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą dalyje – panaikinti LR Vyriausybės įgalioto asmens Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 18 d. priėmimo – perdavimo aktą Nr. (51)-7.2(s)-47, dalyje dėl 144,54 kv.m. bendro ploto negyvenamųjų patalpų, esančių(duomenys neskelbtini), žymėjimo indeksas (duomenys neskelbtini), perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad ginčo patalpos nėra rūsio patalpos, jos nėra ieškovams nuosavybės teise priklausančių butų priklausiniai, ieškovai nėra įsigiję ginčo patalpų privatizuodami butus. Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkiu Nr. 1360V „Dėl seniūnijų specifinės paskirties valstybinių įmonių“ ginčo negyvenamąsias patalpas, bei kitas gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), Senamiesčio seniūnijos valstybinė įmonė perdavė 1992 m. liepos 2 d. priėmimo-perdavimo aktu pagal 1992 m. liepos 1 d. sąrašą į Vilniaus miesto savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus balansą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 Vilniaus apskrities viršininkas negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini) 2008 m. gruodžio 18 d. priėmimo-perdavimo aktu Nr. (51)- 7.2-(S)-47 perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Nekilnojamojo turto registro duomenimis Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančios negyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra namo (duomenys neskelbtini) pirmame aukšte. Iš nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylos matyti, kad ginčo patalpas sudaro patalpos žymimos: 37-1 (35,07 kv.m sandėlis), 37-2 (29,77 kv.m sandėlis), 37-3 (9,62 kv.m sandėlis), 37-4 (36,96 kv.m sandėlis), 37-5 (11,65 kv.m koridorius), 37-6 (3,90 kv.m sandėlis), 37-7 (4,29 kv.m sandėlis), 37-8 (5,46 kv.m sandėlis) ir 37-9 (7,82 kv.m sandėlis), kurių bendras plotas 144,54 kv.m. Ginčo patalpos nėra pažymėtos kaip rūsio patalpos (nėra numeruojamos R-l, R-2 ir t.t.). Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos (26 L) gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), 1 aukštas - tai negyvenamosios patalpos (sandėlių patalpos), kurių bendras plotas 144,54 kv.m. VĮ Registrų centro atstovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad name (duomenys neskelbtini), rūsio nėra. Pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodo, kad ginčo negyvenamosios patalpos (sandėliai ir koridorius) tarnauja pagrindiniam daiktui - ieškovų butams, kadangi byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Kaip matyti iš nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos ginčo negyvenamos patalpos (sandėliai) yra izoliuotos nuo ieškovams nuosavybės teise priklausančių butų (duomenys neskelbtini). Su šias butais jos nėra susietos bendra ūkine paskirtimi ar funkciniu ryšiu. Byloje nėra duomenų, kad 144,54 kv.m ginčo negyvenamosios patalpos būtų skirtos namo gyventojų poreikiams tenkinti. Taip pat nėra įrodymų, kad minėtų butų savininkai įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į ginčo patalpas kaip pagalbines. Ginčo patalpos nėra ieškovų butų priklausiniai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 10 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3- 468/2004) yra pažymėjęs, kad priklausiniais laikomi pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 str.). Priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ko kita (privatizavimo metu galiojusio 1964 m. CK 153 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad aiškinant privatinės nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas daugiabučiuose namuose atsiradimo pagrindus ir turinį, būtina įvertinti, ar buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir kitomis patalpomis, turėjo teisę jas privatizuoti pagal butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnį ir Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 7 punkto 5 ir 2 papunkčius. Buto nuomininkai turėjo šią teisę, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, kūrybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 30 4.2.1. p.), o negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, įtrauktos į miesto (rajono) savivaldybių ir organizacijų balansą, galėjo būti privatizuojamos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 30 4.2.3. p.). Taigi ne visos gyvenamojo namo rūsio ar pagalbinės patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teises perkant gyvenamąsias patalpas, todėl kitos negyvenamosios patalpos liko viešosios nuosavybės objektu iki jų pardavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003). Taigi net ir techninis rūsio ar kitų patalpų ryšys su butu nėra besąlygiškas pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Patalpai pripažinti buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, t.y. kad: 1) tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosiomis patalpomis naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui - bute gyvenančių asmenų poreikių tenkinimui; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo negyvenamųjų patalpų perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn aktas (2008- 12-18) pažeidžia ieškovų įregistruotas nuosavybės teises, nes šiuo aktu valstybė savivaldybei perdavė tas pačias patalpas, kurias valdo, naudoja ir disponuoja ieškovai. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo patalpas valdo ir jomis disponuoja ieškovai. Ginčo patalpos Nekilnojamojo turto registre pagrįstai yra registruotos Vilniaus miesto savivaldybės vardu. Iki jų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre patalpos buvo Savivaldybės balanse ir ji jas valdė patikėjimo teise, Byloje nėra duomenų, kad ginčo negyvenamosiomis patalpomis būtų leista naudotis ieškovams. Ieškovų pateiktuose nekilnojamojo turto įsigijimo sandoriuose nenurodyta su kokiais rūsiais parduodami butai, rūsiai neidentifikuoti, nenurodytas jų plotas, nei pažymėjimas plane ar kiti duomenys. Ieškovų teiginio dėl rūsių buvimo vietos nepatvirtina joks dokumentas. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad privatizuojant butus, ginčo patalpos buvo įtrauktos į ieškovams priklausančių butų (duomenys neskelbtini) inventorizavimo bylas kaip priklausiniai. Dėl to mano, kad ieškovams priklausančių butų pirkimo-pardavimo sutartyse rūsys buvo įrašytas tik formaliai. 1995 m. birželio 22 d. sutartimi N. B. privatizavo butą (duomenys neskelbtini), ir šios pirkimo-pardavimo sutarties tipiniame blanke šalia nuorodos rūsys yra tik „R“ raidė virš brūkšnelio ir tai įrodo, kad N. B. nėra privatizavusi ginčo patalpų. N. B. 1996 m. vasario 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi butą (duomenys neskelbtini), pardavė ieškovui A. P. Nors šioje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodoma, kad parduodamas butas su rūsiu, tačiau nenurodoma jokie rūsio duomenys, todėl nėra pagrindo teigti, kad A. P. įsigijo butą (duomenys neskelbtini), su ginčo patalpomis. Iš 1993 m. kovo 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties akivaizdu, kad T. Š. ir I. R. privatizuodamos butą (duomenys neskelbtini), neprivatizavo ginčo patalpų, nes minėtoje sutartyje teigiama, kad butas su rūsiu, tačiau rūsys neidentifikuotas. Kadangi I. R. jai priklausančią dalį buto (duomenys neskelbtini), perleido J. D., o šis pardavė ieškovei G. M., nėra jokio pagrindo teigti, kad ši ieškovė su minėtu butu įsigijo ir ginčo patalpas. T. Š. jai priklausančią dalį buto (duomenys neskelbtini), pardavė V. P., kuriam mirus, šią dalį buto paveldėjo ieškovės E. P. ir B. P. Kadangi jos paveldėjo minėto buto dalį su neidentifikuotu rūsiu, taip pat nėra įsigijusios ginčo patalpų. Ieškovo I. T. buto (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartyje, sudarytoje 1993 m. vasario 4 d., nurodoma, kad butas parduodamas su 4,92 kv.m ploto sandėliuku, kuris žymimas (duomenys neskelbtini). I. T. minėta sutartimi nėra įsigijęs ginčo patalpų. Nekilnojamojo turto registro duomenimis ieškovams, išskyrus I. T., nuosavybės teise priklauso aukščiau minėti butai su rūsiu, kuris nėra identifikuotas, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso ginčo patalpos. Iš ieškovams nuosavybės teise priklausančių butų privatizavimo dokumentų (įkainojimo aktai, sutartys) akivaizdu, kad ginčo patalpos nebuvo įkainotos kartu su ieškovams priklausančiais privatizuotais butais ir dėl to nebuvo parduotos privatizuojant šiuos butus. Ginčo patalpos nėra rūsys, nes jos yra negyvenamosios patalpos (sandėliai) pirmame namo (duomenys neskelbtini) aukšte. Ginčo patalpų statusas nėra nuginčytas. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 str. 4 d. Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Dėl to pirmos instancijos teismas nepagrįstai sutapatino ieškovų vardu įregistruotus neidentifikuotus rūsius su ginčo patalpomis ir neteisingai nusprendė, kad ginčo negyvenamųjų patalpų perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn aktas pažeidžia ieškovų įregistruotas nuosavybės teises.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Aplinkos ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmos instancijos teismo Sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Sprendime teismas visiškai nepasisako dėl atsakovų išdėstytų argumentų. Teismas nepagrįstai nevertina to, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančios negyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra namo (duomenys neskelbtini) pirmame aukšte, todėl neaišku kodėl šias patalpas ieškovai ir pirmos instancijos teismas įvardija kaip rūsio patalpas. Ginčo negyvenamos patalpos yra izoliuotos nuo gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) esančių butų patalpų. Ginčo patalpos ir ieškovams nuosavybės teise priklausantys butai ((duomenys neskelbtini)) nėra susieti bendra ūkine paskirtimi ar funkciniu ryšiu. Ginčo patalpos turi atskirus įėjimus iš lauko pusės. Mano, kad teismas visiškai nepagrįstai nevertina šių bylos nagrinėjimo metu išdėstytų aplinkybių ir, nors ir Sprendime daro išvadą, kad ginčo patalpos yra sandėlis ir koridorius, toliau Sprendime nepagrįstai ir visiškai neargumentuodamas šias patalpas vertina kaip rūsio patalpas. Mano, kad Ieškovai ne tik nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo patalpos buvo privatizuotos jiems privatizuojant nuosavybės teise priklausančius butus pagal LR Butų privatizavimo įstatymą ar įsigytos sandorių pagrindu, bet net neįrodinėjo gyvenamųjų patalpų sąsajos, nuolatinio pobūdžio funkcinio ryšio su ginčo patalpomis ar nuolatinio ginčo patalpų tarnavimo. Ieškovai nepateikė įrodymų, jog ginčo negyvenamosios patalpos yra skirtos tarnauti jų butams, kad jos yra susiję su jų butais, kad jos buvo naudojamos jų poreikiams tenkinti. Mano, kad į bylą pateikt įrodymai leidžia daryti priešingą išvadą, t. y. ginčo patalpos kadastrinių matavimų byloje įvardijamos kaip sandėliai, turintys atskirus įėjimus. Taigi, ginčo patalpos buvo naudojamos ne kaip bendro naudojimo, bet kaip atskiri, savarankiškai funkcionuojantys objektai. Teismas Sprendime visiškai nenagrinėjo šių aplinkybių, mano, kad tai Sprendimą daro nepagrįstą. Teismas nevertino ir nepasisakė taip pat ir dėl to, kad ieškovo I. T. 1993-02-04 buto privatizavimo sutartyje yra nurodoma, kad I. T. nupirko trijų kambarių butą, kurio bendras plotas 49,07 kv.m ir ūkinius pastatus: sandėliuką ((duomenys neskelbtini)) 4.92 kv.m, tačiau nenurodoma, kad nupirko rūsį. Taigi minėta sutartis aiškiai patvirtina, kad I. T. privatizavo butą ir atskirą ūkinį pastatą su atskiru unikaliu numeriu, todėl nesuprantama, kokiu pagrindu teismas tenkina ieškinį šio ieškovo atžvilgiu. Teismas priimdamas Sprendimą ne tik į tai neatsižvelgė, bet ir visiškai nepasisakė dėl šios svarbios bylos aplinkybės. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-13 nutarimu Nr. 870 patvirtinto Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo nuostatas visus perduotino turto dokumentus ir susijusią informaciją apie perduotiną turtą apskričių viršininkų administracijoms turėjo pateikti savivaldybės. Taigi tik atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei galėjo būti žinoma, kad ginčo patalpos galėjo būti privatizuotos kartu privatizuojant ieškovams priklausančius butus. Abejoti Vilniaus miesto savivaldybės pateikiama informacija Vilniaus apskrities viršininko administracija neturėjo jokio pagrindo, todėl vadovaudamasis minėto nutarimo nuostatomis Vilniaus apskrities viršininkas negyvenamąsias patalpas Aušros Vartų g. 16-/l-(37-(l-9) 2008-12-18 priėmimo-perdavimo aktu Nr. (51)-7.2-(S)-47 perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Minėti teisės aktai nenumatė apskrities viršininkui pareigos tikrinti savivaldybių pateikiamą informaciją apie perduotiną turtą. Jokių neteisėtų valstybės (Lietuvos Respublikos Vyriausybės) veiksmų byloje nebuvo nustatyta, todėl teismas nepagrįstai iš Lietuvos Respublikos priteisė dalį bylinėjimosi išlaidų. Bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos ne vien vadovaujantis CPK 93 ir 98 straipsnių nuostatomis, bet ir atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą, kuriuo sutiko su apeliaciniu skundu, kadangi skundo argumentai iš esmės analogiški argumentams išdėstytiems Aplinkos ministerijos išdėstytiems argumentams.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė taip pat pateikė atsiliepimą į Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą ir prašo apeliaciniu skundus tenkinti.

Ieškovų atstovė pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriuo prašo Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos atstovaujamos Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-12-30 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-20-18-582-2010 atmesti. Nurodo, kad nors apeliantai teigia, jog byloje surinkti įrodymai akivaizdžiai parodo, kad ginčo objektu esančios patalpos yra I aukšto patalpos, bet ne rūsio patalpos, toks teiginys yra visiškai nepagrįstas. Pirma, patalpų, esančių gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) didesniosios pusrūsio dalies grindys yra žemiau projektinio (nusistovėjusio) žemės paviršiaus. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Statybos techniniu reglamentu (STR 1.14.01:1999 Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka), šios patalpos laikytinos pusrūsio patalpomis, bet ne I aukšto patalpomis. Antra, ne tik 1948 m. kadastrinių matavimų byloje šios patalpos pažymėtos pusrūsio patalpomis, bet ir 2010-12-06 Valstybės įmonės Registrų centro pateiktose 1970 m. ir 1971 m. pastato inventorinėse žiniose šios patalpos pažymėtos, kaip sandėlio/pusrūsio patalpos. Atsižvelgiant į tai, nesuprantama, kodėl pusrūsio patalpos 1988 m. priskirtos I aukšto patalpoms, o toks pusrūsio patalpų vertinimas bei jų priskyrimas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendime teisingai pažymėta, jog „Patalpų pavadinimų pakeitimas iš rūsio į sandėlio, koridoriaus ar kitas nereiškia, kad dėl jo prarandama nuosavybės teisė į šias patalpas, nes nekilnojamasis daiktas, nepriklausomai nuo jo pavadinimo, objektyvioje realybėje lieka tuo pačiu daiktu toje pačioje vietoje“. Be to, teismo proceso metu liudytoja apklausta matininkė D. G. parodė, kad ginčo patalpos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra rūsio patalpos, o nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje, nurodant, kad šios patalpos yra namo I aukštas, padaryta klaida. Patalpai pripažinti buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, t.y., kad 1) tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosiomis patalpomis naudojimu ir šios įtalpos tarnavo bendram tikslui - bute gyvenančių asmenų poreikių tenkinimui; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į šias patalpas. Pažymi, kad ginčo patalpos nesant tam pagrindo funkciniu priskyrimu priskirtos negyvenamosioms patalpoms. Negyvenamosios patalpos pagal savo paskirtį sukurtos veikti savarankiškai gali būti vertinamos kaip individualaus naudojimo pagal tą paskirtį patalpos. Pusrūsyje, kaip namo dalyje, gali būti izoliuotos patalpos, turinčios savarankišką paskirtį. Jeigu konkrečios patalpos, esančios pusrūsyje, yra pastatytos kaip savarankiškos, pavyzdžiui, prekybos, amatų, verslo, įstaigos veiklai, tarnybinių patalpų įrengimui, tai tik tokio tipo patalpos laikomos individualaus naudojimo patalpomis. Šiuo atveju ginčo objektu esančių patalpų negalima laikyti ne tik I aukšto patalpomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, kadangi šios patalpos nėra pastatytos, kaip savarankiškos patalpos neturinčios nieko bendra su namo gyventojų poreikių tenkinimu - jos yra neatskiriama gyvenamojo namo dalis. Be to, Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad šios patalpos buvo perduotos ir priklausė viešos nuosavybės teisės subjektams ir tenkino viešosios nuosavybės teisės subjektų interesus. Šios patalpos niekada nebuvo priskirtos kokiai nors veiklai ( prekybai, amatams, verslui, įstaigų veiklai, tarnybinių patalpų įrengimui ir pan.) vystyti, jokia veikla šiose patalpose niekuomet nebuvo vykdoma. Šiose patalpose dar iki privatizavimo gyvenamojo namo butų savininkų iniciatyva buvo įrengti rūsiai, kuriais jie naudojosi ir rūpinosi. Ginčo objektu esančios patalpos buvo ir yra skirtos daugiabučio gyvenamojo namo gyventojų poreikiams tenkinti, t.y: daiktų, kuro, retai naudojamų namų apyvokos reikmenų ir kt. sandėliavimui rūsyje. Šiuo atveju jos yra funkcionaliai susietos su gyvenamosiomis patalpomis, todėl yra konkrečios gyvenamosios patalpos priklausinys. Apeliantai be pagrindo klaidina cituodami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-10 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2005 ir 2003-04-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003. Šių nutarčių ratio decidendi nesutampa, kadangi Apeliantų minimose nutartyse asmenys butų pirkimo-pardavimo sutartimis butus buvo įsigiję be rūsio patalpų, o Ieškovų B. P., E. P., G. M., A. P. butų pirkimo-pardavimo sutartyse pažymėta, jog butus šie asmenys ygija kartu su priklausiniu - rūsiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad būtų privatizacijos metu, privatizuojant butus, kartu buvo privatizuoti ir jų priklausiniai, šiuo atveju - ginčo patalpos (duomenys neskelbtini) gyventojai privatizavo butus kartu su rūsiu, kuris buvo nepadalintas į realiąsias dalis, todėl visiems bendraturčiams priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise, priklausomai nuo jų turimo gyvenamojo ploto. Iš privatizavimo dokumentų aiškiai matyti, kad privatizuojant butus su rūsiu, buvo įgyta privačios nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas bei rūsį, esantį po šiomis patalpomis. Pastate, kuriame yra gyvenamosios patalpos butai, nėra kitų rūsio patalpų, išskyrus ginčo patalpas. Vienam iš bendraturčių, A. P., 1997 05 22 buvo išduotas statybos leidimas, 1996 08 02 Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos sutikimas dėl patalpų įrengimo, 1998 05 25 Kultūros vertybių apsaugos departamento leidimas ir pagal šiuos dokumentus jis atliko rūsio patalpų rekonstrukciją. Iš bylos nagrinėjimo metu pateikto buto remonto - rekonstrukcijos darbo projekto aiškiai matyti, kad tuo metu Vilniaus miesto savivaldybė ginčo patalpų atžvilgiu neturėjo jokių pretenzijų, visuose gautuose leidimuose buvo pažymima, kad leidimas rekonstrukcijai yra duodamas patalpoms, esančioms po nuosavybės teise priklausančiu butu. Patalpos tiek iki privatizacijos, tiek perėjus privačios nuosavybės teise buvo gyvenamojo namo priklausiniu ir buvo naudojamas kaip namo rūsys, o Vilniaus miesto savivaldybė iki Ieškovų ginčyto priėmimo-perdavimo akto pasirašymo nereiškė jokių savininko pretenzijų, nesirūpino patalpomis. Ieškovai savo lėšomis atliko būtinąjį patalpų remontą, visada mokėjo komunalinius mokesčius, pagal patalpose įrengtų skaitiklių parodymus. A. P., atlikdamas savo buto rekonstrukciją, įrengė papildomą elektros įvadą, būtent skirtą šioms ginčo patalpoms apšviesti. Vilniaus miesto savivaldybė niekada nesielgė kaip patalpų savininkas: neprižiūrėjo ir nesirūpino šiomis patalpomis. Ieškovai, galiojančių ir nenuginčytų sandorių pagrindu įsigijo butus su rūsiais, visuomet valdė, naudojo ir disponavo patalpomis. Dar iki privatizavimo patalpose buvo įrengti rūsiai ir patalpomis naudojosi (duomenys neskelbtini) pastate esančių butų savininkai. Ginčo patalpos tarnauja pagrindiniam daiktui - Ieškovų butams, ginčo patalpos yra sudėtinė viso pastato dalis. Mano, kad naikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-12-30 sprendimą nėra jokio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, spręsdamas ieškinio dėl nuosavybės teisės pažeidimo klausimą priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo, nustatančio valstybės turto, priskiriamo savivaldybių nuosavybėn, dalį ir jo perdavimo tvarką, 3 str. 3d. 1p. nustato, kad savivaldybių nuosavybėn perduodamas turtas, kurį jos valdo patikėjimo teise: gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo Vilniaus apskrities viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998m. liepos 13d. nutarimu Nr. 870 Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavė negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), kurias sudaro 144,54kv.m. bendro ploto pagal 1988 11 20d. inventorizavimo datą.

Ieškovų B. P., E. P., G. M. nuosavybės teise įgytas butas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra įgyti galiojančių sandorių pagrindu. Šių ieškovų butai įgyti ir nekilnojamojo turto registre įregistruoti su rūsiais (b.l.17, 22, 45-46, 50, 2t. b.l.9, 13-16). Aplinkybė, jog nuosavybės teisės įgijimo sandoriuose rūsio patalpos nebuvo identifikuotos, nenurodytas jų plotas ar jie nebuvo įtraukti į inventorizavimo bylas kaip priklausiniai nesudaro pagrindo šio turto įgijimo sandorius pripažinti niekiniais ex officio.

Kaip matyti iš byloje pateikto nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos, pastatas kuriame yra ieškovams nuosavybės teise priklausantys butai - susideda iš ginčijamu aktu perduotų patalpų, ieškovams nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų ir neįrengtos palėpės. Visos ginčijamu aktu nurodytos patalpos, žiūrint iš namo vidinio kiemo randasi pirmame namo aukšte. Iš gatvės pusės šių patalpų nematyti, nes patalpų trys sienos yra žemėje, visos šios patalpos turėjo po vieną savarankišką įėjimą. Paminėta kadastro ir registro dokumentų byla tvirtina faktą, jog ginčo aktu perduotos nuosavybėn patalpos, pagal 1948 04 25d. atliktą inventorizaciją buvo pažymėtos žymomis nuo 37-1 iki 37-5, pagal 1966m. rugsėjo 6d. atliktą inventorizaciją 37-5 patalpoje buvo atlikti pertvarkymai : įrengtas koridorius plane pažymėtas 37-5 (11,65 kv.m ) ir keturi sandėliukai, plane pažymėti 37-6 (3,90 kv.m ), 37-7 (4,29 kv.m ), 37-8 (5,46 kv.m ) ir 37-9 (7,82 kv.m ). Tik patalpa 37-1 turėjo langą į lauką. Toks patalpų žymėjimas buvo registruotas ir pagal 1988 11 20d. inventorizavimo datą, kurį yra nurodyta ginčijamame perdavimo akte. Atsakovai, pasirašydami ginčo patalpų perdavimo-priėmimo aktą privalėjo žinoti, jog pagal Vilniaus miesto valdybos 1992 06 8d. potvarkį Nr. 1069V „Dėl patalpų palėpėse, pusrūsiuose , rūsiuose įrengimo“ buvo patvirtinta Savivaldybės fondo gyvenamųjų namų negyvenamųjų patalpų įrengimo tvarka, kuri nustatė, kad Savivaldybės fondo gyvenamųjų namų negyvenamosiose patalpose (palėpėse, pusrūsiuose ir rūsiuose), kurios nėra perduotos butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, gali būti įrengiamos patalpos (kūrybinėms dirbtuvėms, studijoms ir pan). Kaip matyti iš Vilniaus miesto senamiesčio seniūnijos 1996 11 23d. potvarkio (b.l.39), kultūros vertybių apsaugos departamento 1998 05 25d. leidimo Nr. 302 (b.l.37), Vilniaus apskrities viršininko administracijos valstybinės statinių statybos inspekcijos 1997 05 22 d. leidimo Nr. R97-25 (b.l.10), ieškovui A. P. po privačios nuosavybės teise priklausančiu butu Aušros Vartų 16/1-19, Vilniuje, esančiose ūkinės paskirties patalpose, kurios ginčo akte atitinka žymėjimą 37-4 buvo leista savo lėšomis įsirengti 34 kv.m. pagalbines patalpas. Iš Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, buto remonto-rekonstrukcijos projektų (1t. b.l. 106-116, 2t.b.l. 17-86) matyti, jog po B. P. priklausančiu butu Nr. (duomenys neskelbtini), patalpose (duomenys neskelbtini) yra atlikti pagerinimai, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, jog dėl šių patalpų įrengimo Seniūnijos valdyba buvo gavusi visus reikalingus dokumentus dėl leidimo įsirengti patalpą gyvenamojo namo negyvenamojoje patalpoje, tačiau byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog patalpoje (duomenys neskelbtini), kuri pagal ginčijamą 2008 12 18d.priėmimo-perdavimo aktą Nr. 51/72-(S-47) perduota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, atlikti ieškovo A. P. lėšomis. Patalpa perplanuota, vidaus laiptais sujungta su A. P. nuosavybės teise priklausančiu butu Nr.19. Nors byloje nėra įrodymų, kad užbaigus nurodytų patalpų įrengimo darbus, su pastatą eksploatuojančia tarnyba buvo sudarytas patalpų priėmimo aktas, įrengtos patalpos nebuvo inventorizuotos ir įregistruotos nustatyta tvarka, apeliacinės instancijos teismas daro išvada, jog toks nurodytų patalpų įrengimas ieškovo A. P. lėšomis negali būti pripažintas neteisėtu.

CK 1.5 str. nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Siekti teisingumo reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros. Protingumo principas reikalauja, kad kiekvienas asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai.

Byloje nustatyta, kad name, kuriame yra ieškovams nuosavybės teise priklausantys butai, kitų patalpų, kuriuose gali būti ieškovams B. P., E. P., G. M., A. P. nuosavybės teises priklausančios rūsio patalpos nėra. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog abu atsakovai, ginčijamu priėmimo-perdavimo aktu spręsdami 144,54kv.m. bendro ploto patalpų, kadastrinio matavimo byloje pažymėtų indeksais nuo 37-1 iki 37-9 nuosavybės perdavimo klausimą, pažeidė savininkams garantuojamą jiems priklausančios nuosavybės į rūsio patalpas teisę, ieškovui A. P. nustatyta tvarka patalpoje 37-4 teisėtai atlikus patalpų įrengimo darbus, atsakovai atlikdami Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu nustatytas pareigas, nurodytų ieškovų atžvilgiu nepaisė jų interesų, pažeidė nurodytas imperatyvias CK 1.5 str. nuostatas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje tenkino ieškinį, tačiau iš byloje pateiktų įrodymų nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovai nurodytais veiksmais pažeidė ieškovo I. T. teises ar interesus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovo I. T. buto Aušros Vartų g. 16-26, Vilniuje, pirkimo-pardavimo sutartyje, sudarytoje 1993 m. vasario 4 d., nurodoma, kad butas parduodamas su 4,92 kv.m ploto sandėliuku, kuris žymimas 611/p. Nustatė, jog tai yra atskiras ūkinis pastatas, pažymėtas 13I1P (senas numeris 6I1P) ir nustatė, jog ieškovas I. T. turi reikalavimo teisę, prašydamas panaikinti atsakovų sudarytą priėmimo-perdavimo aktą, nes kaip namo bendrasavininkas gali turėti teisę į namo bendrąsias patalpas – 1 aukšto koridorių. Tačiau kaip matyti iš paminėtos nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos, nurodytas namo pirmame aukšte esantis koridorius, kuris plane pažymėtas 37-5, turintis 11,65kv.m. bendro ploto, nėra viso namo bendro naudojimo patalpa. Į šį koridorių patenkama atskiru įėjimu, jis yra skirtas tik sandėliukų, kurie yra pažymėti plane 37-6; 37-7; 37-8 ir 37-9 naudojimui. Iš šio koridoriaus negalima patekti į jokias kitas namo patalpas, tokiu būdu nustačius, jog ieškovas I. T., name, kuriame yra jo butas, rūsio patalpų nuosavybės teise neturi, paminėtas koridorius nėra skirtas šio ieškovo nuosavybės naudojimui, nėra pagrindo nurodytą koridorių pripažinti viso namo bendro naudojimo patalpa ir pripažinti, jog ginčijamu 2008-12-18 priėmimo-perdavimo aktu Nr. (51)-7.2-(S)-47 buvo pažeistos šio ieškovo nuosavybės teisės, todėl šioje dalyje nebuvo pagrindo priteisti šio ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, apeliacinius skundus atmesti.

Patikslinti Sprendimo dalį, kuria iš Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos lygiomis dalimis priteista po 750 Lt bylinėjimosi išlaidų, I. T. naudai panaikinti.

Iš Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos priteisti po 750Lt. ieškovų B. P., A. P. naudai apeliacinės instancijos teisme patirtų advokato atstovavimo išlaidų. .

Teisėjai (parašas) Petras Jaržemskis(parašas) Rita Kisielienė(parašas) Danutė KutrienėNuorašas tikras