Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2017 m. birželio 30 d. buvo laikomas Alytaus PN 18 būrio 180 brigadoje, 9 miegamajame, kurio plotas buvo 27,825 kv. m. Su pareiškėju buvo laikomi 9 žmonės, dalį ploto užėmė baldai, todėl nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo per mažas. Teigė, kad kreipėsi dėl perkėlimo į kitą būrį ir darbo suteikimo, tačiau visus metus neperkėlė į kitą būrį ir darbo nesuteikė. Visuose sektoriuose yra blokatoriai, kurie blokuoja mobiliųjų telefonų ryšį. Nuo blokatorių kiekvieną dieną skaudėjo galvą, buvo padidėjęs spaudimas, pareiškėjas jautė diskomfortą, buvo nervingas, buvo pažeista psichika. Nurodė, kad kreipėsi į gydytojus dėl skaudančių kojų, bet sveikatos priežiūros tarnybos gydytojai pareiškėjo negydė, dėl to pareiškėjas turėjo kentėti skausmus. Pareiškėjo prašymų nepriimdavo ir jų neregistruodavo. Nežmoniškos sąlygos sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą.

Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-199 patvirtintos Lietuvos higienos normos 80:2011 „Elektromagnetinis laukas darbo vietoje ir gyvenamojoje aplinkoje. Parametrų normuojamos vertės ir matavimo reikalavimai 10kHz-300 GHz radijo dažnių juostoje“ 5 punkte nustatyta, kad elektromagnetinio lauko intensyvumo parametrų vertės gyvenamojoje aplinkoje neturi būti didesnės nei šios higienos normos 1 lentelėje nurodytos leidžiamos vertės. 2011 m. sausio 17 d. Alytaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimą dėl mobilaus ryšio blokavimo sistemų darbo ir jų poveikio sveikatai, patikrinimo akte Nr. PA-1 pažymėjo, kad pažeidimų nebuvo rasta.

Nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl galimybės įsidarbinti nesikreipė. Visi pareiškėjo prašymai yra registruojami Alytaus PN. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundo dalis dėl pareiškėjui netinkamai suteiktų medicininių paslaugų paliktina nenagrinėta, kitoje dalyje skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam kalint netinkamomis sąlygomis Alytaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 6 d. iki 2017 m. birželio 30 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš to, jog jam atliekant laisvės atėmimo bausmę nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Pareiškėjas teigia, kad nuo 2016 m. birželio 6 d. iki 2017 m. sausio 24 d. buvo laikomas Alytaus PN 14 būrio 2 miegamajame kambaryje. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodo, kad nuo 2016 m. birželio 3 d. iki 2016 m. birželio 30 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 20 būrio 5 miegamąjį, o nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2017 m. sausio 24 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 20 būrio 2 miegamąjį (b.l. 47). Tačiau iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo perkėlimus matyti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 6 d. iki 2017 m. sausio 24 d. pareiškėjas bausmę atliko 14 būryje (b.l. 22). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas pateikė teismui prieštaringus duomenis apie pareiškėjo gyvenamąjį būrį laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 6 d. iki 2017 m. sausio 24 d., teismas vadovaujasi pakankamai detaliais pareiškėjo paskaičiavimais. Pareiškėjas skunde nurodo, kad 14 būrio 2 miegamojo kambario plotas buvo 34,1056 kv. m, jame buvo laikoma 11 asmenų (b.l. 5). Taigi, atlikus aritmetinius paskaičiavimus (34,1056/11), teismas konstatuoja, kad atliekant bausmę 14 būryje, pareiškėjui teko 3,1 kv. m gyvenamojo ploto. Bylos duomenimis (b.l. 47, 22, 24) nustatyta, kad nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2017 m. kovo 7 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 18 būrio 1 miegamąjį, kuris yra 35,15 kv. m ploto, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,9 kv. m gyvenamojo ploto (35,15/9), nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2017 m. birželio 30 d. pareiškėjas paskirtas į 18 būrio 9 miegamąjį, kuris yra 35 kv. m ploto, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,88 kv. m gyvenamojo ploto (35/9). Taigi, visą vertinamąjį laikotarpį pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę buvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus plotas (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog gyvenamosiose patalpose trūko taburečių ir suolų, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, tačiau šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, pareiškėjas nenurodo tikslių ir konkrečių aplinkybių, susijusių su neturtinės žalos atsiradimu, nenurodomos konkrečios pažeidimo aplinkybės taip pat neindividualizuojamos konkrečios neigiamos pasekmės, kurias pareiškėjui sukėlė minėtos konkrečios aplinkybės. Pareiškėjas aiškiai nenurodo, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė kiekviena iš abstrakčiai nurodytų aplinkybių, kuo pasireiškė konkrečiai pareiškėjo teisių pažeidimas dėl kiekvienos aplinkybės. Be to, pažymėtina, jog teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų. Todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas taip pasieja su tuo, jog kiekvieną dieną šviesa buvo išjungiama nuo 23 val. iki 7 val., todėl pareiškėjas negalėjo miegoti nuo 22 val., nors šią teisę numato įstatymai.

BVK 117 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistųjų dienotvarkė privalo griežtai reglamentuoti jų elgesį visą parą ir numatyti darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi ir socialinei reabilitacijai skirtą laiką. Pagal BVK 117 straipsnio 2 dalį nuteistųjų dienotvarkę nustato pataisos įstaigos direktorius įsakymu. Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 1-65 patvirtinta nuteistųjų dienotvarkė numato, jog nepertraukiamas miegas yra nuo 23 val. iki 7 val. (b.l. 22-23, 49). Pareiškėjas neneigia, kad siekiant užtikrinti nepertraukiamą miegą, šviesa būdavo išjungiama dienotvarkėje numatytu metu - t. y. 23 val., todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjo teiginius dėl to, jog Alytaus PN administracija jo prašymų nepriimdavo ir jų neregistruodavo, paneigia atsakovo atstovo pateikti įrodymai, iš kurių matyti, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus PN administraciją kreipėsi su 10 prašymų (b.l. 63-72). Pareiškėjas pataisos įstaigos administracijai teikė prašymus dėl dietinio maitinimo skyrimo, jo perkėlimo į kitą miegamąją vietą, dėl pažymos išdavimo, tačiau su prašymais dėl perkėlimo į kitą būrį nesikreipė. Todėl pareiškėjo argumentai dėl nepriimamų ir neregistruojamų prašymų, dėl jo neperkėlimo į kitą būrį atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad kreipėsi dėl to, kad jam būtų suteiktas darbas, tačiau darbas jam nebuvo suteiktas.

Pažymėtina, kad pagal BVK 111 straipsnį, darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių. Europos kalėjimų taisyklių 26 punkte, be kita ko, nurodoma, kad darbą kalėjime reikėtų vertinti kaip pozityvų kalinimo režimo elementą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagrindinis darbo kaip pataisos priemonės tikslas – paruošti asmenį integracijai į visuomenę bei išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (LVAT 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1396/2011). BVK 125 straipsnyje įtvirtina, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (1 d.); nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (3 d.); pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (8 d.). Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą).

Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje, aiškinant minėtas teisės normas, yra konstatuota, kad pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įtraukti besąlygiškai visus nuteistuosius, net ir norinčius dirbti, į darbo sąrašus, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant, visiems be išimties nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad valstybei nekyla pareiga įdarbinti pareiškėją, todėl jo argumentai, jog Alytaus PN jam nesuteikė darbo, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad visuose sektoriuose yra blokatoriai, kurie blokuoja mobiliųjų telefonų ryšį. Nuo blokatorių kiekvieną dieną skaudėjo galvą, buvo padidėjęs spaudimas, pareiškėjas jautė diskomfortą, buvo nervingas, buvo pažeista psichika.

Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. V-199 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 80:2011 „Elektromagnetinis laukas darbo vietose ir gyvenamojoje aplinkoje. Parametrų normuojamos vertės ir matavimo reikalavimai 10 kHz – 300 GHz radijo dažnių juostoje“ patvirtinimo“ 1 lentelėje nurodytos elektromagnetinio lauko intensyvumo parametrų leidžiamos vertės. Nurodyta, jog energijos srauto tankis neturi viršyti 10µW/cm². Alytaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. sausio 17 d. patikrinimo aktas Nr. PA-1 (b.l. 53-62) patvirtina, kad atlikus elektromagnetinių laukų matavimus Alytaus PN pažeidimų nenustatyta. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie visuomenės sveikatos centro atliktų elektromagnetinių laukų matavimų šioje byloje vertinamuoju laikotarpiu, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl jo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų ir jų sukeltų pasekmių būrų kreipęsis į Alytaus PN administraciją ar kitas ir kotas kompetentingas institucijas, šiuo metu patikrinti buvusias sąlygas nėra galimybės, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi į gydytojus dėl skaudančių kojų, bet sveikatos priežiūros tarnybos gydytojai pareiškėjo negydė, dėl to pareiškėjas turėjo kentėti skausmus. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką, tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik Civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (24 str. 2 d.). Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, - per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (24 str. 8 d.). Specialioji teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 26 d. nutartyje Nr. T-110/2013 konstatavo, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pataisos įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl galimai netinkamai suteiktų medicinos paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pasinaudojęs įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjo skundas šioje dalyje paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V.M. (V.M.) skundo dalį dėl pareiškėjui netinkamai suteiktų medicininių paslaugų palikti nenagrinėtą.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo V.M. (V.M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.