- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-22
- Bylos Nr.
- eI2-2521-815/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00653-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Jovita Einikienė, Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- UAB „Volanus“
- Atsakovas
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rudaminos seniūnija
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Volanus“ skundą atsakovei Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rudaminos seniūnijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Volanus“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rudaminos seniūnijos (toliau – ir Seniūnija, ir Atsakovė) 2020 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. A33(38)-10 „Dėl prašymo“ (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti Seniūniją iš naujo svarstyti klausimą dėl leidimo prekiauti Seniūnijos viešose vietose ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja paaiškina, jog 2020 m. sausio 6 d. pateikė prašymą išduoti leidimą prekiauti Seniūnijos viešose vietose. Skundžiamame Sprendime jai buvo atsisakyta minėtą leidimą išduoti. Su Sprendimu pareiškėja nesutinka, mano, jog jis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Sprendime nurodoma, jog leidimas neišduotas, kadangi pareiškėja, prekiaudama malkomis, stovėjo neleistinoje prekybai vietoje. Atsisakymas grindžiamas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. T3-327 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo Vilniaus rajono savivaldybės viešosiose vietose“ (toliau – ir Tarybos sprendimas) II skyriaus 7 punktu ir 8 punktu bei nuotraukomis. Tačiau Prekybos ir paslaugų teikimo Vilniaus rajono savivaldybės viešosiose vietose taisyklės, patvirtintos Tarybos sprendimu, nereglamentuoja leidimų prekiauti viešosiose vietose išdavimo tvarkos. Minėtų taisyklių 40 punktas nustato, kad „asmenys, pažeidę šias Taisykles, atsako Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka“, t. y. traukiami administracinėn atsakomybėn. Tam, kad būtų priimtas sprendimas, kad buvo padarytas administracinis nusižengimas, būtina teisės aktų nustatyta tvarka atlikti tyrimą, nustatant, be kita ko, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Vien padarytos nuotraukos negali būti pagrindu teigti, kad buvo padarytas pažeidimas. Pareiškėjos, taip pat jos darbuotojų atžvilgiu nėra įsiteisėjusių kompetentingų institucijų sprendimų administracinių nusižengimų bylose, kuriais būtų pripažinta, kad buvo padaryti Sprendime nurodyti pažeidimai ir paskirtos nuobaudos.
3. Leidimų prekiauti Vilniaus rajono savivaldybės viešosiose vietose išdavimo tvarką nustato Leidimų prekiauti (teikti paslaugas) Vilniaus rajono savivaldybės viešosiose vietose išdavimo ir panaikinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. A-27 (1)-2854 (toliau – ir Aprašas). Aprašo 25 punkte nurodomas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriais remiantis leidimas neišduodamas. Aprašas nenustato savivaldybės administracijos seniūnijos seniūnui diskrecijos atsisakyti išduoti leidimą kitais pagrindais, įskaitant ir tuo, kuris buvo nurodytas Sprendime. Nei pareiškėjai, nei jos darbuotojams nebuvo paskirtos nuobaudos už viešosios tvarkos pažeidimus.
4. Aprašo 16 punktas nustato pareigą Seniūnijai, patikrinus pareiškėjo paraišką išduoti leidimą ir nustačius, kad paraiška nevisiškai ar neteisingai užpildyta arba joje pateikti neteisingi duomenys, arba pateikti ne visi dokumentai, kurių reikia leidimui išduoti, arba jie neatitinka dokumentams keliamų reikalavimų, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo šios paraiškos ir dokumentų gavimo dienos pranešti raštu arba elektroninėmis priemonėmis apie tai pareiškėjui, pateikusiam paraišką išduoti leidimą, ir nustato ne trumpesnį kaip 5 darbo dienų terminą patikslintai paraiškai išduoti leidimą ir (ar) trūkstamiems arba patikslintiems dokumentams pateikti. Tačiau pareiškėjai nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka pranešta, kad būtina patikslinti duomenis ar pateikti papildomus dokumentus.
5. Pareiškėja pažymi, jog skundžiamą Sprendimą gavo 2020 m. vasario 11 d., todėl jo apskundimo terminas nėra praleistas. Skunde pažymima, jog Sprendime, pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis, nebuvo išaiškinta sprendimo apskundimo tvarka, taip pat jame nurodyta, kad pridedamos nuotraukos, bet nuotraukos pateiktos nebuvo.
II
Atsakovė Seniūnija atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
1. Paaiškina, jog pareiškėjai 2019 m. lapkričio 21 d. buvo išduotas leidimas prekiauti malkomis, galiojęs nuo 2019 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. gruodžio 21 d. Prekybos vieta – (duomenys neskelbtini), aikštelė prie prekybos centro (duomenys neskelbtini). Skundžiamame Sprendime pareiškėjai paaiškinta, jog jos automobiliai stovėjo neleistinoje prekybai vietoje visą išduoto leidimo laikotarpį – automobiliai stovėjo kitoje gatvės pusėje, sankryžoje, prie pat pėsčiųjų perėjos. Atsakovė atkreipia dėmesį, jog pareiškėja dėl leidimo prekiauti išdavimo kreipėsi tik tada, kai buvo užfiksuota, jog ji prekiauja be leidimo.
2. Atsakovė pažymi, jog Apraše nurodytas sąrašas, kai leidimas prekiauti neišduodamas, nėra imperatyvi norma, tačiau savivaldybės direkcija gali neišduoti leidimo prekybai, todėl kiekvienu atveju sprendimas dėl prekybos turi būti motyvuotas, išdėstant, kodėl atsisakoma išduoti aptariamą leidimą. Ribojant galimybę prekiauti neprivaloma įrodinėti, kad pareiškėjas, versdamasis prekyba, pažeidė įstatymų reikalavimus, tačiau viešojo administravimo subjektai privalo siekti tik teisėto tikslo. Atsakovės vertinimu, leidimas prekiauti negali tapti skatinimo priemone ir toliau elgtis netinkamai. Esant nurodytoms aplinkybėms, Seniūnijos vertinimu, įgaliota institucija turi teisę riboti galimybę prekiauti ten, kur nori pareiškėja (o ne ten, kur nurodyta). Sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
III
1. Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta, jog Atsakovė 2020 m. sausio 9 d. priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą Sprendimą. Atsakovė nurodė, jog vadovaujantis Tarybos sprendimo II skyriaus 7 punktu, leidimas prekybai ar paslaugų teikimui yra išduodamas, jeigu prekyba ar paslaugų teikimas netrukdo eismo saugumui ir neprieštarauja galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams ir kitiems teisės aktams. II skyriaus 8 punkte nurodyta, jog prekybos vieta negali kliudyti transporto ir pėsčiųjų eismui bei užstoti eismo reguliavimo techninių priemonių ir jų matomumo prie sankryžų ir perėjų. Pareiškėjai paaiškinta, jog kadangi ji prekiaudama malkomis Seniūnijos viešoje vietoje nuo 2019 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. gruodžio 21 d. stovėjo neleistinoje prekybai vietoje, prekybos leidimo išduoti negalima.
2. Byloje ginčas kilo dėl Seniūnijos Sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą prekybai (žr. šio teismo sprendimo III skyriaus 1 punktą). Paminėtina, kad Sprendimas yra administracinis teisės aktas, turintis atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1150-502/2018) konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012 ir kt.). Tuo tarpu pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 išaiškino, jog tais atvejais, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (lot. esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.
3. Teismas, įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, daro išvadą, kad jis nėra grįstas faktinėmis aplinkybėmis, taip pat tinkamomis teisės normomis. Tai, kad Atsakovė yra padariusi nuotraukų, esą, įrodančių, kad praeityje kažkada pareiškėja netinkamai prekiavo, neįrodo, kad pareiškėja prekiavo pažeisdama teisės aktų reikalavimus, planavimo dokumentus, trukdė eismui, stovėjo neleistinoje vietoje. Tai pagrindžia ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių ginčų komisijos 2020 m. kovo 13 d. nutarimas Nr. ANK2-12, kuriame atsisakyta pradėti administracinio nusižengimo teiseną; paminėtina, kad šis nutarimas priimtas po skundžiamo Sprendimo priėmimo. Skundžiamame Sprendime nėra jokių nuorodų, kad pareiškėja ir/ar jos darbuotojai anksčiau būtų buvę bausti už viešosios tvarkos pažeidimų padarymą. Vadinasi, Atsakovė ne tik pritaikė netinkamas teisės nuostatas, bet ir pagal Aprašo 25 punktą nepateikė faktinių duomenų, leidžiančių Seniūnijai atsisakyti išduoti pareiškėjai prašomą leidimą. Todėl skundžiamas Sprendimas, kaip neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, tinkamomis teisės aktų normomis, o todėl nemotyvuotas, naikintinas, įpareigojant Seniūniją iš naujo svarstyti klausimą dėl leidimo prekiauti Seniūnijos viešose vietose.
4. Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas – 200 Eur ir žyminį mokestį (22,5 Eur), patirtas bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Pareiškėja nurodo, kad už teisines konsultacijas, skundo parengimą (pareiškėją atstovavo advokatas J. M.) patyrė minėtas išlaidas (žr. 2020 m. vasario 20 d. kasos pajamų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. vasario 20 d. sąskaitą už teisines paslaugas MJ Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. vasario 21 d. mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini)).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, šio straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Rekomendacijų 8.2 punktas numato, kad už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį taikomas 2,5 koeficientas. Skundas teismui parengtas ir pateiktas 2020 m. vasario mėn. 2019 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 1 317,6 Eur, taigi maksimali priteistina suma už skundo parengimą sudaro 3 294 Eur (1 317,6 x 2,5). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos prašoma priteisti 200 Eur suma už skundo parengimą (įskaitant konsultacijas) neviršija maksimalaus dydžio, ši suma laikytina adekvačia bei proporcinga, todėl priteistina. Taip pat priteistinas sumokėtas žyminis mokestis (22,5 Eur).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu,
nusprendžia:
1. Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Volanus“ skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rudaminos seniūnijos 2020 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. A33(38)-10 „Dėl prašymo“ bei įpareigoti Seniūniją iš naujo svarstyti klausimą dėl leidimo prekiauti Seniūnijos viešose vietose.
2. Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Volanus“ prašymą dėl išlaidų atlyginimo tenkinti.
Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Volanus“ iš atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rudaminos seniūnijos 222,5 Eur (du šimtus dvidešimt du eurus 50 cnt.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.