Kauno apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovė M. S. ieškiniu (b.l.1-2) prašė pakeisti nuosavybės teisėmis bendraturčiams priklausančias gyvenamojo namo dalis, nustatant, kad jai priklauso nuosavybės teisėmis 49/200 dalys gyvenamojo namo lAl/m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) Kauno r., atsakovei D. P. - 49/200 dalys, K. K. - 28/100 dalys ir A. K. paveldėtojams - 23/100 dalys gyvenamojo namo; nustatyti naudojimosi tarp bendraturčių tvarką: paskirti jai naudotis patalpas II-4 (14,24 kv.m ploto), II-5 (6,33 kv.m ploto); D. P. paskirti naudotis patalpas II-3 (15,30 kv.m ploto); patalpas II-1 (3,09 kv.m ploto) ir II-2 (3,24 kv.m ploto) paskirti naudotis ieškovei ir D. P. bendrai; patalpas I-1 (11,19 kv.m ploto) ir I-3 (12,35 kv.m ploto) paskirti naudotis atsakovei K. K.; patalpą I-2 (19,72 kv.m ploto) paskirti naudotis A. K. paveldėtojai R. J.; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l.83-88) atsakovė R. J. su teismo sprendimu nesutiko, prašė teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės reikalavimą R. J. atžvilgiu atmesti, dėl šių motyvų:

1) nesutarimai dėl patalpų naudojimosi tvarkos kilo tarp A. K. testamentinių įpėdinių - ieškovės ir atsakovės D. P., tačiau dėl nežinomų priežasčių atsakovėmis ieškinyje taip pat buvo nurodytos R. J. ir jos sesuo K. K.. Tiek R. J., tiek K. K. atsakovėmis ieškinyje nurodytos nepagrįstai. R. J. niekada neteko bendrauti su ieškove, ieškovė niekada nebuvo į ją kreipusis dėl naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymo, niekada nesiūlė eiti pas notarą sudaryti sutarties, apie ieškovės reikalavimus R. J. sužinojo tik gavusi teismo procesinius dokumentus. Be to, ieškovės ieškinyje nurodoma A. K. priklausiusi namo dalis yra fiziškai atskira nuo R. J. ir K. K. tenkančios namo dalies. Ieškovė prašo nustatyti jai priklausančią namo dalį tik A. K. priklausiusioje namo dalyje. Ieškovės reikalavimas nustatyti naudojimosi atitinkamomis patalpomis tvarką taip pat susijęs tik su A. K. priklausiusia patalpų dalimi. Dėl šios priežasties ieškovės reikalavimas neįtakoja R. J. ir K. K. priklausančių patalpų nuosavybės ar naudojimosi tvarkos. Vadinasi, teisinis ginčas tarp ieškovės ir R. J. nekilo. Todėl teismas savo iniciatyva arba ieškovės sutikimu turėjo pakeisti R. J. ir K. K. statusus į trečiuosius asmenis arba atmesti ieškovės reikalavimą R. J. ir K. K. atžvilgiu;

2) teismui pripažinus, kad ieškovė pažeidė bendradarbiavimo principą ir netinkamai įgyvendina savo teises, teismas neturėjo pagrindo ieškovės ieškinį tenkinti. Tuo tarpu patenkinus ieškinį, teismo sprendimo argumentacijoje yra akivaizdus loginis prieštaravimas;

3) CK 1.2 str., 1.5 str., 1.137 str. 2 d., 3 d. ir 5 d. įtvirtintos nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai formuluoja imperatyvą, draudžiantį teismui ginti nesąžiningą, savo teisėmis piktnaudžiaujančią šalį, t.y. turi būti ginama sąžininga šalis. Tuo tarpu šioje byloje teismas pasielgė priešingai. Teismas nustatė, jog būtent ieškovė nepagrįstai kreipėsi į teismą, tuo tarpu kad R. J. ar kuris kitas atsakovas būtų pasielgę neteisėtai, pažeidęs ieškovės teises, teismas nenustatė. Todėl tenkindamas ieškovės reikalavimus, teismas gynė nesąžiningą, savo teisėmis piktnaudžiaujančią šalį. Toks sprendimas prieštarauja padorumo ir geros moralės principams, teisingumo ir protingumo principams. Kaip nurodoma teismo sprendime, bylos medžiagoje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė būtų bandžiusi spręsti kilusius klausimus tiesiogiai su kitais bendraturčiais. Atsižvelgiant į tai, tikėtina, kad vietoj to, jog bandytų susisiekti su visais bendraturčiais ir geranoriškai sutarti dėl patalpų naudojimo tvarkos bei išręsti kitus rupimus klausimus, ieškovė pasirinko lengviausią būdą - iškelti bylą. Priėmus teismo sprendimą, susiklostė tokia situacija, kai teismas ne tik patenkino ieškovės reikalavimą, bet ir įpareigojo visus atsakovus padengi ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Toks teismo sprendimas (jei būtų paliktas galioti) sudaro prielaidas įdingai praktikai: vietoj to, kad bandytų spręsti bendro turto valdymo ir naudojimo klausimus bendru sutarimu ir tik kilus konfliktui kreiptųsi į teismą, bendraturčiai yra skatinami kreiptis į teismą tiesiogiai. Kadangi teismas ne tik patenkino ieškovės reikalavimą, bet ir priteisė iš kitų atsakovų ieškovės teisinės pagalbos išlaidas, piktnaudžiavimas teise bendraturčiui tampa ekonomiškai patrauklesnis. Jeigu įgyvendindamas savo teisę įstatymo nustatyta tvarka bendraturtis patirtų, pavyzdžiui, su susitarimo notariniu tvirtinimu susijusias išlaidas, tai bendraturčiui kreipusis tiesiogiai į teismą, visas jo išlaidas padengia kiti, nieko apie šio bendraturčio pretenzijas nežinantys bendrosios nuosavybės dalininkai. Šios aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą panaikinti CPK 330 str. numatytu pagrindu;

4) sprendimas nepagrįstas teisės normomis (pažeisti CPK 263 str. ir 270 str. 4 d. reikalavimai), kadangi jo motyvuojamojoje dalyje nėra nurodoma, kokiomis teisės normomis vadovaudamasis teismas priėmė būtent tokį sprendimą. Ieškovė savo sprendimą kreiptis į teismą grindė CK 4.75 str. Ši teisės norma nustato aiškią taisyklę: bendrosios nuosavybės naudojimo tvarką teismas nustato tik tais atvejais, kai tarp bendraturčių yra nesutarimas. Šioje byloje pats pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nesutarimo tarp bendraturčių nėra. Dėl šios priežasties nėra aišku, kokiomis teisės normomis vadovavosi teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Todėl darytina išvada, jog teismo sprendimas nėra pagrįstas teisės normomis, kas sudaro savarankišką pagrindą šį sprendimą panaikinti (CPK 330 str. ir 329 str. 2 d. 4 p.);

5) sprendime nepagrįstai teigiama, jog R. J. sutiko su ieškiniu. R. J. niekada neprieštaravo ir neprieštarauja ieškovės norui nustatyti patalpų naudojimosi tvarką, niekada neginčijo jokios ieškovės teisės, netgi niekada nebendravo su ieškove. Juo labiau, kad ieškovė ir atsakovė D. P. naudojasi patalpomis, kurios yra fiziškai atskirtos nuo R. J. ir K. K. priklausančių patalpų. Taigi, R. J. neturėjo jokių priežasčių prieštarauti ieškovės norui nustatyti jai tenkančios bendrosios nuosavybės dalies naudojimo tvarką. Iš ieškinio R. J. suprato, kad ginčas iš esmės yra kilęs tarp ieškovės ir atsakovės D. P.. Tokiame kontekste R. J. neprieštaravo, kad teismas patenkintų ieškovės reikalavimą dėl bendraturčiams priklausančių gyvenamojo namo dalių nustatymo bei patalpų naudojimo tvarkos nustatymo, tačiau nesutiko su savo, kaip atsakovo, procesiniu statusu bei ieškovės reikalavimu priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas. Teismas privalėjo pasiūlyti ieškovei apsvarstyti galimybę pakeisti R. J. procesinį statusą į trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, o ieškovei R. J. procesinį statusą atsisakius pakeisti - ieškinį R. J. atžvilgiu atmesti;

6) teismo teiginys, jog R. J. yra ginčo šalis, „nes ji yra bendrosios dalinės nuosavybės bendraturtė", prieštarauja tiek paties teismo išvadoms, tiek ir CK 4.75 bei CPK 5 str. nuostatoms. CPK 5 str. numato, kad teisę kreiptis į teismą turi asmenys, kurių teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeidžiami arba ginčijami. Doktrinoje taip pat pripažįstama, kad šalimis laikytini asmenys, kurių ginčas dėl teisės ar įstatymo saugomų interesų yra nagrinėjamas teisme. Tokia nuostata suponuoja, kad į teismą turi būti kreipiamasi tik ginčo arba teisės pažeidimo atveju. Kadangi CK 4.75 str. yra viena iš bendraturčio, kurio teisės yra pažeidžiamos, teisių gynimo priemonių, šios normos taikymas taip pat siejamas su teisių pažeidimu, t.y. CK 4.75 str. teismo įsikišimą į bendraturčių santykius sieja su ginčo situacija. Tuo tarpu vien buvimas bendraturte, netrukdant ieškovei įgyvendinti savo teisių, nesuponuoja ginčo situacijos. Taigi, nors R. J. ir yra bendraturtė su ieškove, tačiau ginčo situacijos tarp jų nėra. Tai pripažino ir teismas. Vien aplinkybė, kad ginčas gali turėti įtakos R. J. teisėms ir pareigoms, taip pat nepagrindžia teismo sprendimo pripažinti R. J. tinkama atsakove ir patenkinti ieškovės reikalavimą jos atžvilgiu. Asmenys, kurių teises ir pareigas įtakoja ginčas, gali būti pripažinti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Todėl teismas turėjo pasiūlyti ieškovei įvertinti, ar R. J. nurodyta atsakove pagrįstai;

7) visiškai nesuprantamas teismo argumentas, jog atsakovas tam tikrais atvejais pats gali jokių veiksmų, pažeidžiančių ieškovo teises ir interesus, neatlikti, tačiau tapti pasyviu ginčo teisinių santykių subjektu. Ginčo santykių subjektais laikytini asmenys, tarp kurių kyla ginčas. Jeigu teismas pripažįsta, kad R. J. neginčija ir nepažeidžia ieškovės teisių ir interesų, nesuprantama, kokiu pagrindu teismas pripažino R. J. ginčo santykio subjektu ir patenkino ieškovės ieškinį R. J. atžvilgiu, priteisė iš pastarosios 584,66 Lt. Juo labiau, kad pats teismas pripažino, jog ginčas tarp ieškovės ir atsakovų apskritai net nebuvo kilęs, t.y. kad pati ieškovė neteisingai įgyvendino savo teises. Be to, neaišku, kaip minėtas teismo teiginys yra suderinamas su teismo sprendimu patenkinti ieškovės reikalavimą R. J. atžvilgiu. Net preziumuojant, kad teismas R. J. „pasyviu ginčo santykių subjektu“ pripažino pagrįstai, nustačius, jog R. J. jokių veiksmų, pažeidžiančių ieškovės teises ar interesus, neatliko, ieškinys jos atžvilgiu turėjo būti atmestas. Akivaizdu, jog teismas neatsižvelgė į skirtumą tarp atsakovo procesine ir materialiąja prasme. Tai, kad ieškovas ieškinyje įvardina kurį nors asmenį atsakovu, dar nereiškia, jog tas asmuo iš tikrųjų pažeidė ieškovo teises. CPK 45 str. numato netinkamos šalies pakeitimo tinkama institutą. Jeigu ieškovas nesutinka su netinkamo atsakovo pakeitimu, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Tačiau tokiu atveju teismas privalo ieškovo ieškinį netinkamam atsakovui atmesti.