Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų N. I. ir L. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. I. ir L. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjos N. I. ir L. D. (toliau – ir pareiškėjos) teismui pateiktu skundu (b. l. 2–10) prašė priteisti neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.: N. I. – 1 264,46 Eur, L. D. – 1 282,56 Eur. Skunde nurodė, kad yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius, atsakovas) valstybės tarnautojos. Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) priimtais 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 1 priedo pakeitimo įstatymu, 2009 m. liepos 17 d. VTĮ 25 straipsnio ir I priedo pakeitimo įstatymu valstybės tarnautojams buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai ir tarnybinio atlyginimo priedai už kvalifikacines klases. Atsakovas, taikydamas šias nuostatas, už ginčo laikotarpį pareiškėjoms nepriskaičiavo ir neišmokėjo dalies joms priklausančio darbo užmokesčio. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pareiginės algos priedai už kvalifikacines klases bei pareiginės algos koeficientai sumažinti nepagrįstai, bei šias VTĮ nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pažymėjo, kad valstybė nėra atleidžiama nuo pareigos ieškoti būdų užtikrinti lėšų, reikalingų tokio dydžio atlyginimams, kokie buvo iki jų sumažinimo, mokėti sukaupimą, privalo kompensuoti valstybės tarnautojų dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtus praradimus. Atsakovas, taikydamas Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nuostatas, pareiškėjoms rengiasi grąžinti tik dalį jų patirtų praradimų, atitinkamai N. I. – 53,92 Eur, L. D. – 58,47 Eur. Manė, jog tokie pareiškėjoms grąžintini praradimai yra neteisingi, todėl teismo prašė apginti pareiškėjų teises ir teisėtus interesus, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d. 2012 m. rugsėjo 25 d. 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimus, taikyti teisėje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisingumo, nuosavybės neliečiamumo, lygybės, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas papildomai paaiškino, jog pareiškėjos neteigia, jog atsakovas pagal Grąžinimo įstatyme pateiktą formulę neteisingai paskaičiavo joms grąžintiną darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjų nuomone, įstatymų leidėjas neįvykdė Konstitucinio Teismo įpareigojimo nustatyti teisingą kompensavimo mechanizmą, nes pagal Grąžinimo įstatyme pateiktą formulę pareiškėjoms grąžintina tik nedidelė dalis praradimų. Prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo atitikimo Konstitucijai. Tuo atveju, jeigu nebūtų kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, prašė tiesiogiai taikyti Konstituciją, remtis Konstitucinio Teismo doktrina.Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius savo atsiliepimu į pareiškėjų skundą (b. l. 38–44) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Nurodė, jog atsakovas pareiškėjoms darbo užmokestį mokėjo vadovaudamasis galiojusių teisės aktų reikalavimais. Asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) kompensavimo mechanizmas nustatytas Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje ir 1 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, taikant VTĮ 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, galiojusias nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjoms grąžintiną darbo užmokestį atsakovas apskaičiavo pagal Grąžinimo įstatyme pateiktą formulę ir jį išmokės Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas pažymėjo, kad bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjos ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas – dirbo VSDFV Visagino ir Molėtų rajono skyriuose, o nuo 2012 m. sausio 1 d. – VSDFV Utenos skyriuje. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai ir Seimui priėmus Grąžinimo įstatymą, pareiškėjoms atsakovas apskaičiavo grąžintiną darbo užmokesčio dalį. Byloje kilęs ginčas dėl dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio mokėjimo patirtų praradimų kompensavimo.Teismas akcentavo, kad nagrinėjamojoje byloje nekyla ginčas dėl to, jog pareiškėjoms grąžintino darbo užmokesčio dalis apskaičiuota pagal Grąžinimo įstatyme nurodytą formulę. Pareiškėjos prašymą teismo sprendimu priteisti susidariusį skirtumą tarp laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. netektos darbo užmokesčio sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio sumos argumentavo Grąžinimo įstatymo neteisingumu tuo aspektu, jog jame įtvirtintas neteisingas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas kompensacijų dydžių požiūriu.Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatomis ir pažymėjo, kad Seimas, 2015 m. birželio 30 d. priimdamas Grąžinimo įstatymą, įvykdė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, bei remdamasis minėtais Lietuvos Respublikos finansų ministro konstitucinės justicijos byloje teiktais apskaičiavimais, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, formulėje nustatydamas Pk koeficientą (tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientas) iš esmės rėmėsi teisingo ir proporcingo atitinkamo laikotarpio mažinimo konstanta, paverčiant ją matematiniu dydžiu – atitinkamai 0,98 ir 0,955. Taigi iš esmės sprendė, jog asmenims, kurių darbo užmokestis buvo sumažintas ne daugiau kaip 2 procentais 2009 metų mėnesiais ir ne daugiau kaip 4,5 procento 2010–2013 metų mėnesiais, grąžintinos sumos nepriklausys, nors tam tikrus praradimus šie asmenys ir bus patyrę.Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus ir tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime atlyginimų mažinimo neteisėtumas konstatuotas tik tiek, kiek jis buvo neproporcingas, teismas darė išvadą, jog pareiškėjos negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad joms bus kompensuoti visi jų patirti praradimai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nepateikė konkrečių skaičiavimų, pagrindžiančių jų argumentus, kad pareiškėjoms pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jų praradimų dalis pažeidžia jų teises, proporcingumo ir lygiateisiškumo principus, o pareiškėjų skunde ir jų atstovo teismo posėdyje nurodyti abstraktūs ir deklaratyvūs argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė neteisingą kompensacijų dydžių požiūriu kompensavimo mechanizmą. Todėl atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes bei remdamasis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų ir jų kompensavimo mechanizmo nustatymo, teismas pažymėjo, kad pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimą priteisti susidariusį skirtumą tarp laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. netektos darbo užmokesčio sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio sumos nėra.Dėl pareiškėjų prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, kad abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjų teiginiai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Teismo nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas nurodytų byloje taikytinų teisės aktų kontekste pašalina abejones dėl to, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, taikytina šioje byloje, gali prieštarauti pareiškėjų nurodytoms Konstitucijos normoms, konstituciniams principams, todėl pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintas.

III.

Pareiškėjos N. I. ir L. D. (toliau – ir apeliantės) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 80–91), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo galimo prieštaravimo Konstitucijai. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pareiškėjos į teismą kreipėsi tikėdamosi pašalinti įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai joms sukeltus turtinio pobūdžio padarinius, tuo pačiu siekdamos, kad būtų apsaugotos nuosavybės teisės ir teisingai apmokėta už darbą, paisant Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų.

14.2. Pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjoms grąžinant nedidelę dalį jų patirtų praradimų, akivaizdu, kad įstatymų leidėjo nustatytas kompensavimo mechanizmas neteisingas. Pareiškėjos įgijo lūkestį, kad jų patirti praradimai bus grąžinti didesne dalimi. Mano, jog įstatymų leidėjas neužtikrino, kad Konstitucijoje įtvirtintos ir saugotinos vertybės nebūtų paneigtos ir apribotos. Neišmokėtas darbo užmokestis N. I. sudaro 1 218,38 Eur, rengiamasi grąžinti – 53,92 Eur, negrąžinta suma L. D. sudaro 1 341,03 Eur, rengiamasi grąžinti – 58,47 Eur. Pareiškėjoms patirti praradimai kompensuojami mažesni, pažeidžiant Konstitucijos 23, 29, 48 straipsnius. Dėl to pareiškėjoms kyla pagrįstos abejonės dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikimo Konstitucijai. Mano, jog pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes pareiškėjos pateikė pagrįstus teisinius argumentus ir konkrečius skaičiavimus.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius padavė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 95–98), prašydamas apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymi, kad Seimas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, įvykdė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalintos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą, kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Akcentuoja, jog teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirti praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuotas ne visas neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Mano, jog abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjų teiginiai nepagrindžia būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjoms N. I. ir L. D. 2009–2013 m. taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotų darbo užmokesčio praradimo kompensavimo išmokų skirtumo.Pareiškėjos į teismą kreipėsi dėl to, jog pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas nėra kompensuojamas visas per krizę sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėjos manė, jog minėtų sumų išmokėjimas pagal Grąžinimo įstatymą efektyviai neapgina pažeistų jų teisių ir, pareiškėjų nuomone, prieštarauja Konstitucijai. Todėl pareiškėjos prašė priteisti skirtumą, kuris susidarė tarp per krizę neišmokėtos sumažinto darbo užmokesčio ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotų darbo užmokesčio praradimo kompensavimo išmokų dydžio. Atitinkamai pareiškėjos apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai. Apeliaciniame skunde pareiškėjos taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Grąžinimo įstatyme reglamentuota dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka neprieštarauja Konstitucijai.Nurodytų aplinkybių kontekste, pasisakydama dėl pareiškėjų teiginių, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias joms nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjų išdėstytų teiginių. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams) kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų akcentuojama aplinkybė, jog joms pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Pabrėžtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017).Atkreiptinas dėmesys, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Argumentus, jog daliai valstybės tarnautojų darbo užmokestis iš viso nebuvo mažintas ir dėl to jiems nekilo jokių neigiamų ekonomikos krizės finansinių pasekmių, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apeliančių prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.Pažymėtina, kad pareiškėjos neginčija VSDFV Utenos skyriaus pateiktų duomenų apie joms pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotų grąžintino darbo užmokesčio per 2016–2020 metų laikotarpį kiekvienais metais išdėstytų sumų ir VSDFV Utenos skyriaus nustatyto piniginių lėšų procentinių dalių išmokėjimo per 2016–2020 metus grafiko.Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų N. I. ir L. D. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.