Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2009-02-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-104-382-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-02-19
Bylos Nr.
1A-104-382-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Zigmas Pocius (pirm.), Violeta Miliuvienė, Valentinas Janonis
Nuteistasis
D. J.
Nukentėjusysis
A. A.
Advokatai
Galina Korobliova
Kategorijos
Pranešėjas Z. Pocius Baudž. byla Nr. 1A-104-382/2009Teisėjas E. Žukauskas Procesinio sprendimo kategorija2.1.7.4.1. (S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. vasario 19 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Zigmo Pociaus,

teisėjų Violetos Miliuvienės ir Valentino Janonio,sekretoriaujant Aurelijai Urbšaitytei,dalyvaujant prokurorei Veronikai Poškuvienei,gynėjai advokatei Galinai Korobliovai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. vieneriems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 214 str. 1 d. dvejiems metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 5 d. paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė bausmė nustatyta dveji metai laisvės atėmimo.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2008-10-04.

Nuosprendžiu visiškai patenkintas nukentėjusiojo A. A. civilinis ieškinys ir iš D. J. A. A. priteista 604,48 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. nuteistas už tai, kad 2006-04-02 ryte, tikslesnis laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pagrobė A. A. priklausantį mokėjimo instrumentą – AB banko „Hansabankas“ kortelę „Visa Elektron“ Nr. (duomenys neskelbtini), kurią laikė iki 2006-04-02 19.56 val. ir neteisėtai inicijuodamas finansines operacijas nuo 9.17 val. iki 19.56 val. iš prekybos vietų, esančių „Lukoil“ degalinėje, prekybos centrų „Ravita-1“, „Ravita-2“, įsigijo prekes, už kurias iš mokėjimo kortelės „Visa Elektron“ Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nuskaityti 604,48 Lt.

D. J. nuteistas ir už tai, kad 2006-04-02, nuo 9.17 val. iki 19.56 val., neteisėtai panaudodamas svetimą A. A. priklausantį mokėjimo instrumentą AB banko „Hansabankas“ kortelę „Visa Elektron“ Nr. (duomenys neskelbtini), inicijavo finansines operacijas „Lukoil“ degalinėje, prekybos centruose „Ravita-1“, „Ravita-2“, iš kurių paėmė prekių už 604,48 Lt ir tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. A. 604,48 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti, bylą perduoti nagrinėti iš naujo arba ją nutraukti. Nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis pagrobė mokėjimo kortelę. Teismas nepagrįstai vadovavosi I. V. parodymais, kurie yra melagingi. Priešingai nei teigia I. V., įvykio naktį, A. B. ir V. K. išvažiavus namo, jis liko miegoti pas I. V.. Tai patvirtina ir kaimyno A. B. parodymai, kad jis, D. J., savo namuose pasirodė tik kitą dieną. I. V. apkaltino jį vagyste, nes kitaip negalėjo pasiaiškinti savo sugyventiniui, kur išleido jo kortelėje buvusius pinigus. Tuo tarpu I. V. pati jam davė mokėjimo kortelę nupirkti reikalingų prekių, jis jos nevogė. Nelogiška iš užrakinto taip vadinamojo „bariuko“ vogti mokėjimo kortelę, nežinant jos PIN kodo bei pinigų likučio joje, nors tuo pat metu ant stalo guli aukso dirbiniai ir kiti vertingi daiktai. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad jis pirko prekes ne tik parduotuvėje „Ravita-1“, bet ir UAB „Lukoil“. Ši degalinė yra kitame miesto gale, o jis automobilio neturi, todėl negalėjo suspėti nueiti apsipirkti iš parduotuvės į degalinę. Be to, nėra įrodymų, kad būtent jis apsipirko „Lukoil“ degalinėje, nėra ir ekspertizės išvadų, kad ant degalinės kasos čekių yra jo parašai. Taigi teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei neteisingai kvalifikavo jo veiką.

Nuteistojo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes ir pagrįstai pripažino D. J. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, yra nepagrįsti. Nustatydamas įvykių aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai pasirėmė nuosekliais ir išsamiais liudytojos I. V. parodymais, kad 2006-04-01 pas ją svečiavosi jos pusbrolis A. B. ir D. J.. Jie gėrė degtinę. Pinigus grynaisiais ji davė D. J. ar A. B., kad jie parneštų degtinės. Vėliau A. B. atsivežė savo sugyventinę V. K.. Tą pačią dieną A. B. ir V. K. išvažiavo. Vėliau išėjo ir D. J.. Jis nepasiliko pas ją miegoti. Kitos dienos rytą atėjęs D. J. truputį pabuvo ir vėl išėjo. Kai jis buvo atėjęs, tai jai tuo metu buvo bloga. Antrą dieną su juo negėrė. O dar po keletą dienų, kai reikėjo susimokėti už mašinos draudimą, ji namuose pasigedo sugyventinio A. A. banko mokėjimo kortelės. Ji nuėjo į parduotuvę „Ravita-1“ ir ten pardavėja pasakė, kad ta kortele atsiskaitė D. J., tačiau ji D. J. banko kortelės nedavė, jokių prekių jis jai neparnešė ir jų nupirkti jo neprašiusi. Netikėti šiais I. V. parodymais, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, nėra pagrindo. I. V. nurodytos aplinkybės, kad D. J. 2006-04-02 ryte buvo pas ją, neginčija ir pats D. J.. Nors nuteistasis, bandydamas sukelti teismo abejones dėl I. V. parodymų patikimumo, apeliaciniame skunde nurodo, kad I. V. meluoja, kad jis pas ją nenakvojo, o tik atėjo iš ryto, ir tai patvirtina liudytojo, jo kaimyno, A. B. ir jo sugyventinės V. K. parodymai, kad jiems išvažiavus iš I. V., jis pasiliko pas I. V., ir A. B. parodymai, kad tą naktį jis (D. J.) negrįžo namo, tačiau tokie nuteistojo samprotavimai neatitinka tikrovės, nes liudytojas A. B. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme tokių parodymų, kad matė, jog D. J. negrįžo namo, nedavė, kita vertus net ir tas faktas nepaneigtų I. V. parodymų, nes išėjęs iš jos D. J. galėjo ir negrįžti namo.

Nuteistasis D. J. taip pat pripažino, kad su mokėjimo kortele kelis kartus, nors ne visus, apsiprekino parduotuvėje ir pasirašė ant mokėjimo kvitų, tačiau, pasak jo, tai darė paprašytas I. V. ir jai pačiai davus mokėjimo kortelę. Kolegijos nuomone, tokia nuteistojo versija yra neįtikima ir nelogiška. Pirmiausia, kaip matyti iš I. V. ir D. J. parodymų, jie nebuvo tokie gerai pažįstami asmenys, kad vienas kitam patikėtų savo pinigus ir prašytų nupirkti kasdienius buitinius reikmenis. Antra, I. V. žinojo sugyventinio A. A. banko mokėjimo kortelės kodą, todėl jai nebuvo būtinybės per vyriškos lyties asmenį pasinaudoti sugyventinio mokėjimo kortele. Trečia, pats D. J. pripažino, kad pasinaudodamas I. V. neva duota kortele, pirko prekių ir sau bei kitiems savo giminaičiams, taigi naudojo ją ne I. V. naudai, o tai akivaizdžiai prieštarauja jo paties iškeltai anksčiau minėtai versijai. Galiausiai, byloje esantys rašytiniai įrodymai (prekybos centrų „ Ravita-1“ ir „Ravita-2“, UAB „Lukoil“ degalinės kasos čekiai bei AB “Hansabankas“ sąskaitos išrašas) apie A. A. mokėjimo kortelės panaudojimo vietą ir laiką visiškai paneigia D. J. parodymus apie tai, kad jis apsiprekinęs vis grįždavo atgal ir po to vėl eidavo į parduotuvę, nes laikas tarp apsipirkimų yra aiškiai per trumpas, kad D. J. galėtų suvaikščioti pirmyn ir atgal. Be to, įvertinant pakankamai trumpą mokėjimo kortelės panaudojimo laikotarpį, išskyrus paskutinį panaudojimą 27,10 Lt (prekybos centre „Ravita-1“ kortelė panaudota 12 kartų nuo 9.17 val. iki 11.09 val, „Lukoil“ degalinėje 10.45 val. ir 10.48 val., prekybos centre „Ravita-1“ 19.56 val.) ir atsižvelgiant į paties D. J. parodymus, kad jis mokėjimo kortelės niekam nedavė, tuo metu kitų asmenų pas I. V. nebuvo, niekur išėjusi nebuvo ir I. V., t.y. joks kitas asmuo, išskyrus patį D. J., mokėjimo kortele pasinaudoti negalėjo, nekyla abejonių, kad D. J. vogtą mokėjimo kortelę panaudojo ne tik prekybos centre „Ravita-1“, bet ir „Lukoil“ degalinėje bei paskutinį kartą prekybos centre „Ravita-2“. Šios išvados nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistasis negalėjo suspėti nueiti apsipirkti iš parduotuvės į degalinę, nes degalinė yra kitame miesto gale nei parduotuvė, o jis automobilio neturi. Iš „Lukoil“ degalinės kasos aparato kasos juostos kopijos turinio matyti, jog 2006-04-02 10.45 val. buvo pirkta 14,280 l automobilinių dujų, o 10.48 val. 2 vnt. oro gaiviklio-eglučių CAR ir „Labas“ papildymo kortelė (t. 1, b. l. 71–72) akivaizdžiai matyti, kad D. J. į degalinę buvo atvykęs automobiliu, kuriame įrengta dujinė įranga, į jo talpyklą pripylė 14,280 l dujų ir dar nupirko 2 vnt. oro gaiviklio, skirto automobiliams.

Taigi pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, kad teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo D. J. kaltę dėl abiejų jam inkriminuotų nusikaltimų. Nuteistojo D. J. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo dėl nuteistojo kaltės daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Zigmas PociusTeisėjai Violeta MiliuvienėValentinas Janonis