Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Baudžiamuju bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Valerijaus Ciuciulkos ir pranešejo Rimanto Baumilo,

teismo posedyje kasacine tvarka išnagrinejo baudžiamaja byla pagal nuteistuju R. D. ir Ž. D. (L.) kasacinius skundus del Vilniaus miesto 2-ojo apylinkes teismo 2006 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. D. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 2 dali 2000 Lt (16 MGL) dydžio bauda; pagal BK 290 straipsni 4000 Lt (32 MGL) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu bausmes subendrintos apemimo budu ir galutine bausme paskirta 4000 Lt (32 MGL) dydžio bauda.

Ž. D. (L.) nuteista pagal BK 284 straipsnio 2 dali 2000 Lt (16 MGL) dydžio bauda; pagal BK 290 straipsni 4000 Lt (32 MGL) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu bausmes subendrintos apemimo budu ir galutine bausme paskirta 4000 Lt (32 MGL) dydžio bauda.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamuju bylu skyriaus teiseju kolegijos 2007 m. kovo 16 d. nutartis, kuria nuteistuju R. D. ir Ž. D. (L.) apeliaciniai skundai atmesti.

Teiseju kolegija, išklausiusi teisejo pranešima, nuteistaja R. D. ir jos bei Ž. D. (L.) gyneja, prašiusius kasacinius skundus patenkinti, prokurora, prašiusi kasacinius skundus atmesti,

Aprašomoji dalis

nustate:

R. D. ir Ž. D. (L.) nuteistos už tai, kad 2005 m. lapkricio 9 d., apie 11 val., Vilniaus miesto 2-ojo apylinkes teismo bendro naudojimo patalpose, esanciose Vilniuje, Gedimino pr. 40/1, taip pat teismo vidiniame kieme, t. y. viešoje vietoje, nepadoriai elgdamosi – ižeidžianciais žodžiais plusdamos itariamojo H. D. konvojavimo pas ikiteisminio tyrimo teiseja kardomosios priemones – suemimo svarstymo klausimui funkcijas vykdancius ir kartu savo pareigas einancius Lietuvos kriminalines policijos biuro organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos vyriausiuosius tyrejus T. V., V. M. ir V. G., vadindamos juos žodžiais „ubagai“, „piderai“, „pakalikai“, „valkatos“, „šunys“, o R. D. teismo vidinese patalpose, T. V., V. G., V. M. lipant laiptais žemyn, spjaudama ant ju bei tampydama V. M. už rankos, o T. V. už striukes, trikde visuomenes rimti ir tvarka bei ižeide savo pareigas einancius valstybes tarnautojus.

Nuteistosios nuomone, nuosprendis ir nutartis naikintini del esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu ir netinkamo baudžiamojo istatymo pritaikymo.

Nuteistosios manymu, teismai netinkamai taike baudžiamaji istatyma pripažindami ja kalta pagal BK 284 straipsnio 2 dali. Pagal galiojancius istatymus viešosios tvarkos pažeidimas gali buti vertinamas tiek kaip administracinis teises pažeidimas, tiek kaip baudžiamasis nusižengimas ar nusikaltimas. Viešosios tvarkos pažeidimas tam, kad užtrauktu baudžiamaja atsakomybe, turi pasižymeti ypatingu ižulumu, taciau teismai nenurode, kokios veikos aplinkybes rodo, kad jos elgesys yra ypatingai, išskirtinai ižulus (Lietuvos Aukšciausiojo Teismo 2001 m. lapkricio 20 d. baudžiamoji byla Nr. 2K-778 / 2001). R. D. isitikinimu, del to, kad ypatingas ižulumas yra vertinamasis požymis, teismas turejo ivertinti ivairias bylos aplinkybes, iskaitant nusikalstamos veikos motyvus, taciau to nepadare, todel nepagrista teismo išvada, kad jos elgesys atitiko objektyvius BK 284 straipsnio 2 dalyje aprašytus baudžiamojo nusižengimo požymius. Byla nagrineje teismai neanalizavo subjektyviu jos nusikalstamos veikos požymiu, o tik deklaratyviai konstatavo, kad kaltinamosios elgesys yra tycinis. Atsižvelgus i tai, kas išdestyta, darytina išvada, kad jos veika neatitinka BK 284 straipsnio 2 dalyje aprašyto baudžiamojo nusižengimo sudeties požymiu.

R. D. mano, kad teismas taip pat netinkamai pritaike baudžiamaji istatyma pripažindamas ja kalta pagal BK 290 straipsni. Byla nagrineje teismai nenustate, kad jos ištarti žodžiai ir veiksmai atlikti siekiant asmeni pažeminti, iskaudinti, tuo tarpu ji policijos pareigunu pažeminti ar iskaudinti savo elgesiu neketino, o jos elgesys buvo pykcio reakcija i susidariusia situacija. Atsižvelgus i tai, kas išdestyta, darytina išvada, kad jos veikoje nera BK 290 straipsnyje aprašyto nusikaltimo sudeties.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai netenkintini.

Del Lietuvos Respublikos BPK 376 straipsnio taikymo

Kasacines instancijos teismas, nagrinedamas baudžiamaja byla, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, del kuriu paduotas kasacinis skundas, teises taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinejama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinejimo kasaciniai pagrindai. Jie itvirtinti BPK 369 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad isiteiseje nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinejamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaike baudžiamaji istatyma arba padaryta esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis istatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikejo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimu pažeidimai, del kuriu buvo suvaržytos istatymu garantuotos kaltinamojo teises arba kurie sukliude teismui išsamiai ir nešališkai išnagrineti byla ir priimti teisinga nuosprendi ar nutarti.

Nuteistuju R. D. ir Ž. D. (L.) kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai, ju manymu, ne iki galo, nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinejo byla, neivertino esmines reikšmes bylai turinciu aplinkybiu, nepasisake ir nenurode motyvu, kodel vienus irodymus prieme, o kitus atmete, t. y. pažeide irodymu vertinimo taisykles. Apeliacines instancijos teismas nepagristai atmete ju prašyma iškviesti ir papildomai apklausti liudytojus R. S. ir A. M. Teismai neivertino, kad tokius ju veiksmus leme vyro ir tevo H. D. sulaikymo ir konvojavimo metu nepagristai panaudota fizine prievarta, konvojaus pareigunu neteiseti veiksmai prieš H. D. pristatant ji i teisma ir vežant atgal, tu paciu pareigunu neteiseti veiksmai prieš kasatores ir nepagristos spaudos publikacijos apie galima R. D. sulaikyma.

Kaip jau buvo mineta, kasacines instancijos teismas faktiniu bylos aplinkybiu nenustatineja ir irodymu iš naujo netiria ir nevertina. Del to teiseju kolegija nagrineja tik tuos nuteistuju kasaciniu skundu argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinejimo pagrindai.

Del BPK 324 straipsnio nuostatu taikymo

Kasatores nepagristai teigia, kad jei apeliacines instancijos teismas nutare atlikti irodymu tyrima, tai reiške, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyre bylos aplinkybes ir todel apeliacines instancijos teismas neteisingai nurode savo nutartyje, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyre bei tinkamai ivertino byloje esancius irodymus. Toliau kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacines instancijos teismas, atlikdamas irodymu tyrima, pasirinko tirti tik dali pirmosios instancijos teismo neišsiaiškintu bylai reikšmingu aplinkybiu. Šioje baudžiamojoje byloje, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, apeliacines instancijos teismas nutare irodymu tyrimo neatlikti (T. 2, b. l. 17). BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacines instancijos teismas gali atlikti irodymu tyrima. Pagal šio straipsnio prasme spresti, ar reikia atlikti irodymu tyrima, yra teismo prerogatyva, nes istatymas nustato, kad teismas gali, bet ne turi atlikti irodymu tyrima. Nusprendes atlikti irodymu tyrima, apeliacines instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes arba pakartotinai ištirti tik tuos irodymus, kurie, jo manymu, yra prieštaringi. Dar kasaciniuose skunduose teigiama, kad pakartotinai ištirti irodymus butina ir tais atvejais, kai nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo ištirtu irodymu vertinimu. Šis kasacinio skundo argumentas yra nepagristas, nes Baudžiamojo proceso kodekso, galiojusiame iki 2003 gegužes 1 d., 378 straipsnio 6 dalyje buvo numatyta, kad apeliacines instancijos teismas, nagrinedamas nuteistuju, nurodytu to kodekso 266 straipsnyje, t. y. išnagrinejus byla, nedalyvaujant teisiamajam teisminiame nagrinejime, privalo pakartotinai atlikti tuos pirmosios instancijos teisme atliktus teisminio tyrimo veiksmus, kuriu metu nagrinetais irodymais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo nesutinkas su tu irodymu vertinimu. Tokios normos dabar galiojanciame BPK nenumatyta ir, be to, ji visiškai netinka šioje baudžiamojoje byloje. Apeliacines instancijos teismas, tenkindamas nuteistosios R. D. ir jos gynejo prašymus, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 2 dalimi, motyvuota nutartimi paskyre jai ambulatorine kompleksine teismo psichiatrine–psichologine ekspertize, siekiant nustatyti, ar R. D. jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos metu nebuvo laikino psichikos sutrikimo busenos (T. 2, b. l. 4-5) t. y. ištyre pirmosios instancijos teismo netirta aplinkybe, todel teigti, kad buvo pažeistos BPK 324 straipsnio nuostatos, nera pagrindo ir mineti kasaciniu skundu argumentai yra visiškai nepagristi.

Del BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasaciniuose skunduose abi nuteistosios pažymi, kad apeliacines instancijos teismas pažeide BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neištaise pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryto pažeidimo, kuriame nebuvo sukonkretintos abieju nuteistuju nusikalstamos veikos ir nepateike del to išsamiu motyvu.

BPK 320 straipsnyje pateiktos bylu apeliacines instancijos nagrinejimo bendrosios nuostatos, o 3 dalyje nustatyta, kad apeliacines instancijos teismas patikrina byla tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik del tu asmenu, kurie padave apeliacinius skundus ar del kuriu tokie skundai buvo paduoti. Iš byloje esanciu R. D. ir Ž. D. (L.) apeliaciniu skundu (T.1, b. l. 149 – 153) matyti, kad juose nebuvo prašymo sukonkretinti ju nusikalstamas veikas ir nebuvo pateikti argumentai del išsamiu motyvu tuo klausimu nebuvimo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todel apeliacines instancijos teismas, nagrinedamas kasatoriu apeliacinius skundus, tiksliai vadovavosi BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimais ir nera pagrindo teigti, kad buvo pažeistos šio kodekso straipsnio nuostatos. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (T. 1, b. l. 140-146) matyti, kad kiekvienos nuteistosios nusikalstama veika nustatomojoje nuosprendžio dalyje aprašyta bendrai, nurodant, kaip kiekviena iš ju dalyvavo darant nusikalstama veika, R. D. veiksmai, kurie skyresi nuo Ž. D. (L.) veiksmu, išdestyti atskirai. Kadangi šiuo atveju yra idealioji nusikalstamu veiku sutaptis, nusikalstama veika aprašyta viena karta, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas išdeste išsamius motyvus del kiekvienos nusikalstamos veikos ir del kiekvienos nuteistosios, nurode ju nusikalstamas veikas patvirtinancius irodymus. Todel ir šis kasaciniu skundu argumentas nera pagristas.

Del BK 284 straipsnio 2 dalies taikymo

BK 284 straipsnio 2 dalies dispozicija numato: ,,Tas, kas viešoje vietoje necenzuriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikde visuomenes rimti ir tvarka....“ Taigi minetais budais, t. y. necenzuriniais žodžiais ir nepadoriu elgesiu, demonstruojant nepagarba aplinkiniams ar aplinkai turi buti trikdoma visuomenes rimtis ar tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas abieju nuteistuju nusikalstamas veikas pagal BK 284 straipsnio 1 dali, konstatavo, kad jos abi viešoje vietoje, nepadoriai elgdamosi – ižeidžianciais žodžiais plusdamos savo pareigas vykdancius pareigunus, R. D. dar ir spjaudama ant ju bei tampydama už rankos ir už striukes, trikde visuomenes rimti ir tvarka bei ižeide pareigunus.

Visuomenes rimties trikdymu paprastai laikomi veiksmai, del kuriu aplinkiniai asmenys pasijuto pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomenines tvarkos trikdyma gali rodyti tai, kad buvo trikdoma normali pareigunu, vykdanciu savo pareigas, veikla ir pan.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes kasatoriu padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dali, kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Kasatoriu elgesys ir veiksmai buvo tyciniai, nukreipti i savo pareigas atliekancius pareigunus, kuriems tokiu elgesiu buvo trukdoma konvojuoti H. D.; visa tai jos padare viešoje vietoje, stebint aplinkiniams ir demonstruojant jiems nepagarba.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padare tinkamas išvadas del baudžiamosios ir administracines atsakomybiu atribojimo, todel teiseju kolegija ju nebekartoja, nes teismas teisingai ivertino, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, visus šios nusikalstamos veikos požymius, visas bylos aplinkybes bei nusikalstamos veikos motyvus.

Apeliacines instancijos teismas taip pat patikrino baudžiamojo istatymo taikyma, nepažeisdamas BPK normu, reglamentuojanciu procesa apeliacines instancijos teisme.

Todel kasaciniu skundu argumentas, kad buvo padarytas administracinis teises pažeidimas ir del to netinkamai pritaikytas baudžiamasis istatymas, yra nepagristas.

Kitu esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, del kuriu reiketu keisti ar naikinti ankstesnius teismu sprendimus, teiseju kolegija nenustate, todel nesant BPK 369 straipsnyje nustatytu nuosprendžio panaikinimo ir pakeitimo pagrindu, kasaciniai skundai laikytini nepagristais, o priimti teismu sprendimai laikytini teisetais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistuju R. D. ir Ž. D. (L.) kasacinius skundus atmesti.