- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-07
- Bylos Nr.
- I-4055-331/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02118-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- Ž. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Advokatai
- Algaudas Kirša
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, dalyvaujant pareiškėjui Ž. P., jo atstovui Algaudui Kiršai, Vilniaus pataisos namų atstovei Donatai Kračkienei, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Gintarui Motuzui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų 5 000 Lt turtinės žalos ir 20 000 Lt neturtinės žalos ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), 5 000 Lt neturtinės žalos.
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2012 m. balandžio mėn. pabaigos dirbo Vilniaus pataisos namų valgyklos salėje tvarkiniu, tvarkė pusę valgyklos salės: valė stalus, išnešiojo maisto atliekas iš valgyklos ir plovė grindis tris kartus per dieną po kiekvieno maitinimo. Taip dirbo du metus be išeiginių. Atlygio negaudavo, buvo skirta truputį didesnė pašalpa. Kiti pareiškėjo bendradarbiai už tą patį darbą gaudavo 200 Lt per mėnesį. Pareiškėjas priklauso nuskriaustųjų kastai. Valgyklos vedėjas pareiškėjui paaiškino, kad jeigu jis būtų įdarbintas, turėtų gyventi pirmame būryje, tačiau tarp ten gyvenančių nuteistųjų nėra valgykloje dirbančių nuskriaustųjų, todėl jis negali būti įdarbintas. Socialinės reabilitacijos viršininkui pasiskundus, kad nebegauna ir pašalpos, jis pasiūlė administracijos problemas spręsti tarpusavyje su bendradarbiu, susitarti, kad nuo bendradarbio etato atskaičiuotų pareiškėjui 0,25 etato, nes laisvų etatų neturi. Pareiškėjui paprašius 2 m. pašalpos lapų kopijų, buvo be priežasties atleistas iš darbo. Ž. P. teigimu, Vilniaus pataisos namų administracija siekia nuslėpti, kad jis tvarkė valgyklos salę. Dėl minėtų Vilniaus pataisos namų veiksmų pareiškėjas padavė skundą Kalėjimų departamentui, tačiau šis jį persiuntė nagrinėti Vilniaus pataisos namų administracijai. Pareiškėjas pažymėjo, kad per dieną dirbdavo daugiau nei po 2 val., nes valgyklos salę reikėdavo tvarkyti po 3 kartus per dieną po kiekvieno maitinimo. Be to, 2 kartus per savaitę iš bačkų vienas išsemdavo 700 – 1000 litrų atliekų.
Teismo posėdyje Ž. P., jo atstovas advokatas Algaudas Kirša palaikė skunde išdėstytus argumentus, paaiškino, kad turtinė žala susidarė, nes 2 metus turėjo gauti po 200 Lt darbo užmokesčio per mėnesį.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 38-39) nurodė, kad Ž. P. 2010 - 2012 metais dėl jo priėmimo į darbą raštu nesikreipė ir direktoriaus įsakymu nebuvo skirtas dirbti valgyklos darbininku ar kokiose nors kitose pareigose. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 134 straipsnio pagrindu pareiškėjui buvo leista padėti tvarkiniu dirbančiam nuteistajam valyti valgyklos stalus pasibaigus nuteistųjų maitinimui. Pareiškėjas nebuvo Vilniaus pataisos namuose įdarbintas vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnio nuostatomis, todėl darbo užmokestis jam nepriklausė. Padėti tvarkiniu dirbančiam nuteistajam buvo jo teisė, bet ne pareiga, jis valgyklą tvarkyti padėdavo savanoriškai, visuomeniniais pagrindais ir galėjo bet kada atsisakyti šios veiklos. Vilniaus pataisos namų administracija neįpareigojo pareiškėjo dirbti prieš jo valią. Pažymėjo, kad 2012 m. birželio mėnesį pokalbio su nuteistuoju Ž. P. metu Vilniaus pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas R. S. pasiūlė nuteistajam pagalbinio darbininko darbą, tačiau jis šio darbo atsisakė.
Dėl pašalpų ir išmokų mokėjimo paaiškino, kad kiekvienu atveju konkretų vienkartinės mėnesinės pašalpos dydį, gavęs nuteistojo rašytinį prašymą, nustato laisvės atėmimo įstaigos direktorius, atsižvelgdamas į turimas Socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšas, o konkretų piniginės išmokos dydį kiekvienam nuteistajam nustato pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į turimas lėšas, skirtas mokėti vienkartinėms piniginėms išmokoms nuteistiesiems bei į nuteistojo elgesį atliekant bausmę, dalyvavimą darbinėje veikloje, socialinės reabilitacijos programose ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis. Nuo 2010-04-22 iki 2012-05-23 pareiškėjui 24 kartus buvo skirtos vienkartinės pašalpos, taip pat 19 kartų skirtos vienkartinės piniginės išmokos. Pareiškėjas savo skunde nepaaiškina, kaip apskaičiavo turtinės žalos dydį, kaip ši žala jam buvo padaryta bei kuo pasireiškė, nepateikia jokių įrodymų dėl jam padarytos turtinės žalos. Vilniaus pataisos namų administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje Vilniaus pataisos namų atstovė Donata Kračkienė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 64-65) nurodė, kad pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo įrodyti neteisėtus atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmus ar neveikimą, žalą, priežastinį ryšį tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltę, tačiau pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų nepateikė, nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą.
Per teismo posėdį Kalėjimų departamento atstovas Gintaras Motuzas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2011 m. balandžio mėn. laikomas Vilniaus pataisos namuose. Pareiškėjas reikalauja atlyginti 5 000 Lt dydžio turtinę žalą ir 20 000 Lt neturtinę iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, bei 5 000 Lt neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, teigdamas, kad nurodytu laikotarpiu dirbo valgykloje tvarkiniu, tačiau jam nebuvo mokamas atlyginimas, už darbą buvo skiriama pašalpa.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012-05-21 pareiškėjas raštu reg. Nr. 29-1-259(4) kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją su prašymu atšviesti medicininę pažymą, kad gali dirbti valgykloje (b. l. 63).
2012-05-29 pareiškėjas prašymu reg. Nr. 29-1-260(4) kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją su prašymu paaiškinti, kokiu pagrindu buvo atleistas iš darbo valgykloje, kur už pašalpą tvarkė valgyklos salę (b. l. 14). Ant šio prašymo 2012-06-18 pareiškėjas pasirašė, kad raštiško atsakymo nereikalauja, prašymo prašo nenagrinėti. 2012-06-01 Vilniaus pataisos namai raštu Nr. 42-11-364 informavo pareiškėją, kad Vilniaus pataisos namų nuteistųjų valgykloje pareiškėjas nedirbo, medicininė pažyma, kad gali dirbti valgykloje išduota nebuvo (b. l. 62).
2012-06-19 pareiškėjas raštu reg. Nr. 29-1-300(04) kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją dėl kopijų gavimo ir prašė duoti konkrečius atsakymus dėl darbo (b. l. 3).
2012-06-25 pareiškėjas raštu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prašydamas atlikti tyrimą dėl neteisėtų Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų (b. l. 56-57).
2012-07-12 Vilniaus pataisos namai raštu Nr. 42-1-443 atsakydami į pareiškėjo 2012-06-19 prašymą Nr. 29-1-300(04) informavo, kad jis 2011-2012 metais direktoriaus įsakymais į darbą valgyklos darbininku nebuvo skirtas (b. l. 52).
Kalėjimų departamentas 2012-07-20 raštu Nr. 2S-3230 atmetė pareiškėjo 2012-06-25 skundą dėl įdarbinimo ir skiriamų pašalpų, nenustatęs neteisėtų Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų (b. l.12-13).
Bylos medžiaga patvirtina, kad 2010 m. gegužės mėn. - 2012 m. balandžio mėn. pareiškėjas kiekvieną mėnesį Vilniaus pataisos namų administracijai teikė prašymus dėl vienkartinės pašalpos skyrimo (b. l. 14-34, 117-127). Ant pareiškėjo 2011-07-08, 2011-12-08 prašymų Vilniaus pataisos namų administracijos darbuotojo nurodyta, kad pareiškėjas yra valgyklos tvarkinys (b. l. 117), ant 2011-06-06 prašymo – „tvarko II aukšto patalpas“ ir „dirba tvarkiniu valgykloje“ (b. l. 118), ant 2011-04-07, 2011-08-08 prašymų - „tvarko valgyklos salę“ (b. l. 119, 120), ant 2011-11-07 prašymo – „tvarko valgyklos patalpas“ (b. l. 122), ant 2011-02-07 prašymo – „valo valgyklos patalpas‘ (b. l. 123), ant 2011-10-10 prašymo - „valo valgyklos stalus“ (b. l. 124).
Nuo 2010-04-22 iki 2012-05-23 pareiškėjui 25 kartus buvo skirtos vienkartinės pašalpos (2010-04-22 pareiškėjui išmokėta 20 Lt pašalpa, 2010-05-19 – 25 Lt, 2010-06-23 – 10 Lt, 2010-06-29 – 30 Lt, 2010-07-20 – 40 Lt, 2010-08-24 – 40 Lt, 2010-09-20 - 40 Lt, 2010-10-19 – 40 Lt, 2010-11-17 – 30 Lt, 2010-12-20 – 20 Lt, 2011-01-06 – 40 Lt, 2011-02-07 – 35 Lt, 2011-03-23 - 30 Lt, 2011-04-19 – 30 Lt, 2011-05-17 – 5 Lt, 2011-06-22 – 30 Lt, 2011-07-25 – 30 Lt, 2011-08-22 – 40 Lt, 2011-09-27 – 15 Lt, 2011-10-20 – 30 Lt, 2011-11-18 – 30 Lt, 2011-12-08 - 35 Lt, 2012-03-05 – 30 Lt, 2012-04-25 – 5 Lt, 2012-05-23 - 15 Lt, b. l. 42-45). Tuo pačiu laikotarpiu pareiškėjui 21 kartą skirtos vienkartinės piniginės išmokos (2010-06-16 – 20 Lt, 2010-07-14 – 20 Lt, 2010-08-16 – 20 Lt, 2010-09-14 – 20 Lt, 2010-10-15 – 20 Lt, 2010-11-15 – 20 Lt, 2010-12-14 – 20 Lt, 2011-01-13 – 20 Lt, 2011-02-17 – 20 Lt, 2011-03-15 – 20 Lt, 2011-04-13 – 20 Lt, 2011-06-14 – 20 Lt, 2011-07-12 - 20 Lt, 2011-08-11 – 20 Lt, 2011-09-19 – 20 Lt, 2011-10-14 – 20 Lt, 2011-11-15 – 20 Lt, 2011-12-12 – 25 Lt, 2012-01-16 – 20 Lt, 2012-04-18 – 20 Lt, 2012-05-17 – 20 Lt, b. l. 42-45).
Pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su Vilniaus pataisos namų darbuotojų veiksmais teigdamas, kad nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2012 m. balandžio mėn. įskaitytinai dirbo valgykloje tvarkiniu, tačiau jam nebuvo mokamas atlyginimas, už darbą skirta truputį didesnė pašalpa. Pareiškėjas nebuvo oficialiai įdarbintas, nes valgykloje dirbantys nuteistieji gyvena pirmame būryje, tačiau tarp šiame būryje gyvenančių nuteistųjų nėra valgykloje dirbančių nuskriaustųjų kastos, kuriai priklauso pareiškėjas, narių. Šiuo aspektu teismui svarbu nustatyti, ar Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento veiksmai buvo neteisėti, ar dėl neteisėtų veiksmų pareiškėjui buvo padaryta žala, ar yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos.
Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistųjų įtraukimą į darbą reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas. Nuteistieji į darbą paprastai įtraukiami pataisos įstaigose ir valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų (Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnio 4 dalis). Nuteistųjų priėmimo ir atleidimo iš darbo įforminimo procedūros jokiais teisės aktais nėra reglamentuojamos, todėl pagal įstatymo analogiją taikytinos Darbo kodekso nuostatos. Pagal Darbo kodekso 99 straipsnio 1 dalį darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų (Kodekso 95 straipsnis). Pagal šio straipsnio 2 dalį darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą. Rašytinė darbo sutartis sudaroma dviem egzemplioriais. Darbo sutartį pasirašo darbdavys arba jo įgaliotas asmuo ir darbuotojas. Vienas pasirašytas darbo sutarties egzempliorius įteikiamas darbuotojui, kitas lieka darbdaviui.
Vilniaus pataisos namų teigimu, nuteistieji į darbą priimami ir iš darbo atleižiami gavus rašytinį nuteistojo prašymą pataisos namų direktoriui. Tokią suformuotą praktiką patvirtina liudytojo R. A. teismo posėdžio metu teikti parodymai, kad jis rašė prašymą dėl priėmimo į darbą, su juo buvo pasirašyta darbo sutartis.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų kreipęsis į Vilniaus pataisos namų direktorių dėl priėmimo į darbą. Ž. P. teismo posėdyje paaiškino, kad 2010 m. dėl įdarbinimo kreipėsi žodžiu. Šie argumentai byloje esančia medžiaga negali būti patvirtinti. Kita vertus, net jeigu pareiškėjas tokį norą žodžiu buvo išreiškęs, tarp jo ir Vilniaus pataisos namų rašytinė darbo sutartis sudaryta nebuvo, nes pareiškėjas ir Vilniaus pataisos namai dėl darbo sutarties sąlygų nesusitarė, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad dirbo Vilniaus pataisos namų valgykloje.
Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1-2 dalyse numatyta, kad nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytus darbus nuteistieji atlieka paeiliui ne darbo metu. Tokie darbai neturi trukti ilgiau kaip dvi valandas per dieną.
Remiantis minėtų teisės normų analize už pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus nuteistiesiems gali būti nemokamas užmokestis. Tai, kad nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2012 m. balandžio mėn. įskaitytinai pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis jis žinojo, pretenzijų dėl to atsakovės atstovams minėtą laikotarpį nereiškė. Bylos dokumentai patvirtina tik tai, kad pareiškėjas teikė prašymus dėl pašalpos skyrimo.
Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-04-14 nutarimu Nr. 475 patvirtinto Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo 7.1 punktu laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo rašytinį prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas.
Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2005-12-23 įsakymu Nr. 4/07-260, nustato piniginių išmokų nuteistiesiems skyrimo kriterijus, šių išmokų dydžių nustatymo ir mokėjimo tvarką. Pagal šių taisyklių 2 punktą konkretų piniginės išmokos dydį kiekvienam nuteistajam nustato areštinės, pataisos įstaigos ar tardymo izoliatoriaus (toliau vadinama – įkalinimo įstaiga) administracija, atsižvelgdama į nuteistiesiems piniginėms išmokoms mokėti įkalinimo įstaigai skirtas lėšas, nuteistojo elgesį, dalyvavimą darbinėje veikloje, socialinės reabilitacijos programose ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis. Jeigu nuteistasis einamąjį mėnesį gavo pašalpą iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo, piniginė išmoka nuteistajam gali būti skiriama, tačiau bendra pašalpos iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo ir piniginės išmokos suma negali būti didesnė kaip 0,4 MGL, <...>. (Taisyklių 3 punktas). Pagal taisyklių 5-6 punktus piniginės išmokos nuteistiesiems mokamos už pasibaigusį kalendorinį mėnesį. <...> Nuteistasis, norintis gauti piniginę išmoką, iki einamojo mėnesio 5 dienos ar per 5 kalendorines dienas nuo atvykimo į įkalinimo įstaigą turi raštu kreiptis į įkalinimo įstaigos direktorių. <...>.
Kaip minėta, Ž. P. ginčo laikotarpiu nustatyta tvarka buvo mokama pašalpa ir išmoka. Pareiškėjas, norėdamas gauti minėtas išmokas, raštu teikdavo prašymus. Tai, kad į pareiškėjo pastangas geranoriškai padėti valgykloje Vilniaus pataisos namų administracija atsižvelgė skirdama pašalpas ir išmokas, pareiškėjas pripažįsta skunde teismui, kuriame nurodo, kad už darbą valgykloje jam būdavo skirta didesnė pašalpa.
Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šiame straipsnyje nurodyti nemokami darbai neturi trukti ilgiau kaip dvi valandas per dieną. Dėl pareiškėjo argumento, kad valgykloje dirbdavo daugiau nei po 2 valandas per dieną, teismas pažymi, jog pagal Bausmių vykdymo 134 straipsnį nuteistuosius įtraukus į nemokamus darbus, kas iš esmės nuteistiesiems yra privaloma, nuteistieji negali būti verčiami nemokai dirbti daugiau nei 2 valandas, tačiau šio straipsnio nuostata nedraudžia geranoriškai dirbti ilgiau. Dėl ilgesnio nei 2 valandas per dieną darbo pareiškėjas pretenzijų nereiškė, ginčas kilo tuomet, kai jam buvo uždrausta dirbti valgykloje, vadinasi tokios sąlygos jam tiko. Byloje nenustatyta, kad Vilniaus pataisos namų administracija pareiškėją būtų išnaudojusi ir reikalavusi dirbti ilgiau nei 2 valandas per dieną.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Išnagrinėjus pareiškėjo skundo ir atsiliepimų argumentus, rašytinius bylos įrodymus, paaiškinimus teismo posėdyje, darytina išvada, kad atsakovas nepažeidė pareiškėjo teisės į teisingą darbo apmokėjimą. Pareiškėjas oficialiai nebuvo įdarbintas Vilniaus pataisos namuose, valgyklos tvarkiniu dirbančiam nuteistajam padėdavo savanoriškai, aplinkybę, kad jam už šį darbą nebus mokamas darbo užmokestis žinojo ir pretenzijų dėl to nereiškė, galėjo atsisakyti dirbti daugiau nei 2 valandas per dieną, į jo pozityvias pastangas tvarkant valgyklą Vilniaus pataisos namų administracija atsižvelgė skirdama pašalpas ir išmokas. Pareiškėjas turtinės žalos atlyginimą sieja su jo manymu neteisėtais veiksmais neapmokant už atliktą darbą. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas valgykloje padėjo pagal Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnį, pagal kurį darbo užmokestis nemokamas, todėl Vilniaus pataisos namams nekilo pareiga pareiškėjui mokėti atlyginimo. Nesant Vilniaus pataisos namų veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo atmestinas.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su išnaudojimu Vilniaus pataisos namuose, mano, kad oficialiai įdarbintas nebuvo, nes priklauso nuskriaustųjų kastai ir taip buvo diskriminuotas. Teismas išnaudojimo ar diskriminacinio pobūdžio atsakovės atstovo veiksmų pareiškėjo atžvilgiu nenustatė, šių teiginių nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl minėtus pareiškėjo argumentus negali vertinti niekaip kitaip, kaip tik pagrįstus subjektyvia paties pareiškėjo nuomone. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad neturtinės žalos padarymo faktas pareiškėjui taip pat nenustatytas.
Ž. P., prašydamas neturtinę žalą priteisti ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, apskritai nenurodo, kokiais galimai neteisėtais šios institucijos veiksmais buvo pažeistos jo teisės. Teismas jokių neteisėtų Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmų ginčo apimtyje nenustatė.
Teismas nenustatė civilinės atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo Ž. P. atlyginti turtinę ir neturtinę žalą skunde išdėstytais argumentais.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu teismas,
nusprendė:
pareiškėjo Ž. P. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui Teisėjas Henrikas Sadauskas