Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Jono Algimanto Venckaus,

dalyvaujant prokurorams Tomui Meškauskui ir Artūrui Urbeliui

gynėjams advokatams Violetai Mikutavičienei, Kristinai Sandaraitei-Butvilienei ir Aldevinui Švedui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Š., D. E., V. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal 2000 m. BK 25 str. 3 d., 129 str. 2 d. 5 p. (dėl J. nužudymo) - laisvės atėmimu aštuoniolikai metų;

- pagal 2000 m. BK 25 str. 3 d., 253 str. 1 d. (dėl neteisėto ginklų laikymo) - laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoniolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. ir pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiais, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. E. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 2000 m. BK 129 str. 2 d. 7, 9 p. (dėl R. J. nužudymo) - laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 9 d., paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinus su Šiaulių apygardos teismo 1996 m. kovo 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. E. baudžiamoji byla pagal 2000 m. BK 238 str. (dėl nepranešimo apie ruošiamą ir padarytą nusikaltimą) ir 2000 m. BK 25 str. 2 d., 253 str. 2 d. (dėl neteisėto ginklų laikymo), remiantis BPK 3 str. 1 d. 2 p., nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Be to, tuo pačiu nuosprendžiu D. E. kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nebendrauti su A. V. ir registruotis Telšių rajono PK - pakeista į suėmimą, suimant teismo salėje.

V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 7, 9 p. (dėl R. J. nužudymo) (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968 red.) - laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. V. baudžiamoji byla pagal 2000 m. BK 25 str. 2 d., 253 str. 2 d. (dėl neteisėto ginklų laikymo), nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti A. B. ir S. Ž., o A. V. baudžiamoji byla pagal 2000 m. BK 238 str. nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Be to, tuo pačiu nuosprendžiu iš nuteistųjų V. Š., A. B. ir S. Ž. priteista solidariai nukentėjusiajai A. G. 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 2000 Lt laidojimo išlaidų; nukentėjusiajai N. J. 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai V. J. 70000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 4000 Lt laidojimo išlaidų ir 4000 Lt turtinei žalai (dėl sudeginto automobilio) atlyginti; nukentėjusiajai L. Ž. 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. E. ir V. V. nuteisti už tai, kad veikdami grupe su nuteistuoju A. B. ir B. J., kuriam 1998 m. balandžio 4 d. mirus ikiteisminis tyrimas nutrauktas, 1993 m. kovo mėn. – balandžio mėn. 3 d. laikotarpiu, Telšiuose, dėl savanaudiškų paskatų už B. J. pažadėtą 15000 JAV dolerių atlyginimą už R. J. nužudymą, A. B. su D. E. dalį iš anksto neaptartos atlyginimo sumos už nužudymo vykdymą pažadėdami V. V., suplanuodami su bendrininkais nusikaltimo darymo vietą, laiką ir būdą, A. B. su D. E. perduodami V. V. gautą iš B. J. nusikaltimo padarymui skirtą 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ sistemos automatą su jam skirtais 60 vnt. šovinių ir įsipareigodami po nužudymo padarymo išvežti nusikaltimo vykdytoją V. V. iš įvykio vietos, 1993 m. balandžio 3 d., apie 22 val., pastate, esančiame Telšiuose, (duomenys neskelbtini), tuo metu buvusiame restorane „(duomenys neskelbtini)“, šio restorano darbo ir klientų jame lankymosi metu, V. V. iššovus ne mažiau kaip septynis kartus iš 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ sistemos automato iš pastato balkono pro langą į restorano salėje prie vieno iš staliukų sėdintį R. J., dviejose vietose peršovus nukentėjusiajam dešinę šlaunį bei padarius kiaurinius šlaunikaulio, šlauninės arterijos bei venos pažeidimus, tuo sukėlus sunkaus laipsnio šoką, dėl ko 1993 m. balandžio 5 d., 7 val. 15 min., nukentėjusysis Telšių centrinėje ligoninėje mirė, t. y. tyčia nužudė R. J. dėl savanaudiškų paskatų, pavojingu daugelio tuo metu įvykio vietoje buvusių žmonių gyvybei būdu.

Be to, D. E. ir V. V., veikdami bendrininkų grupe su nuteistuoju A. B. ir B. J., kuriam 1998 m. balandžio 4 d. mirus ikiteisminis tyrimas nutrauktas, neturėdami leidimo, neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais ir dideliu kiekiu šaudmenų: 1993 m. kovo mėn., B. J. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijus, laikius ir garažų masyve, esančiame, Telšiuose, (duomenys neskelbtini), perdavus A. B. ir D. E. du šaunamuosius ginklus ir jiems skirtus šaudmenis - 5,45 mm kalibro „Kalašnikov” sistemos automatą su jam skirtais 60 vnt. 5,45 mm kalibro šoviniais bei pistoletą „Makarov” su jam skirtais 8 vnt. 9 mm kalibro šoviniais, A. B. ir D. E. neteisėtai laikė šiuos ginklus garažų masyve, esančiame Telšiuose, (duomenys neskelbtini). Tęsdami nusikalstamą veiką, A. B. su D. E. 1993 m. balandžio 3 d. minėtame garažų masyve perdavė V. V. tyčinio R. J. nužudymo vykdymui 5,45 mm kalibro „Kalašnikov” sistemos automatą ir 60 vnt. 5,45 mm kalibro šovinių, bei kartu išbandė šį ginklą kelyje Pieliai – Eigirdžiai, esančiame Telšių raj., iššaudami 30 vnt. šovinių į kelio ženklą. Po 1993 m. balandžio 3 d., apie 22 val., įvykdyto tyčinio R. J. nužudymo, A. B. su D. E. ir V. V. užkasė 5,45 mm kalibro „Kalašnikov” sistemos automatą ir likusius ne daugiau kaip 23 vnt. šovinių šalia kelio Telšiai - Plungė 7-ame kilometre esančios automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje neteisėtai 5,45 mm kalibro „Kalašnikov" sistemos automatą ir likusius ne daugiau kaip 23 vnt. 5,45 mm kalibro šovinių neteisėtai laikė iki 1993 m. gegužės mėn. pabaigos, tiksliai tyrimo metu nenustatytos, tačiau ne trumpiau kaip iki 1993 m. gegužės 25 d. Tęsdami nusikalstamą veiką, A. B., V. V. ir D. E. 1993 m. gegužės mėn. pabaigoje, 25-26 d. laikotarpiu, su 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ sistemos automatu likusiais ne daugiau kaip 5,45 mm kalibro 23 vnt. šovinių grąžino B. J., atveždami ir palikdami jo nurodytame garažų masyve, esančiame Telšiuose, (duomenys neskelbtini) g. Tuo pačiu, A. B., vieną mėnesį po 1993 m. balandžio 3 d., garažų masyve, esančiame Telšiuose, (duomenys neskelbtini) g., neteisėtai laikė pistoletą „Makarov“ su jam skirtais 8 vnt. 9 mm kalibro šoviniais, kol neteisėtai juos tame pačiame garažų masyve realizavo J. J. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas J. J. 2005-01-11 mirus). Tačiau, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, baudžiamasis procesas pagal 2000 m. BK 25 str. 2 d., 253 str. 2 d. (dėl neteisėto ginklų laikymo) jiems nutrauktas.

V. Š. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe su nuteistaisiais A. B. ir S. Ž., V. Š. organizavus, t. y. parengus, nusikalstamą veiką ir jai vadovavus - Telšiuose, Masčio ežero apylinkėse pažadėjus A. B. ne mažiau kaip 15000 JAV dolerių dydžio atlyginimą už A. J. ir B. J. nužudymą, skvere, esančiame Telšiuose, šalia (duomenys neskelbtini) g., davus nurodymą dėl nusikaltimo darymo laiko, Telšių raj., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) girininkijos 6-o kvartalo teritorijoje perdavus nužudymo įrankius - ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos markės ir modelio revolverį su ne mažiau kaip 10 vnt. šovinių bei „TT“ markės pistoletą su ne mažiau kaip 16 vnt. šovinių, bute, esančiame Telšiuose, (duomenys neskelbtini), per V. R. avansu sumokėjus A. B. 10000 Lt, A. B. 1998 m. kovo mėn., kelyje Kelmė - Telšiai susitarus su S. Ž. už dalį V. Š. pažadėto atlyginimo kartu nužudyti A. J. ir B. J.; 1998 m. balandžio 4 d., apie 15 val., Telšių raj., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) girininkijos 6-o kvartalo teritorijoje, automobilyje „Audi-80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. B. iššaudamas iš „TT“ markės pistoleto ne mažiau kaip tris kartus A. J. į dešinę pakaušio sritį, dešinį veido žandą, dešinę kaklo pusę, tuo padarydamas nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų sumušimą ir kraujo išsiliejimą po jų dangalais, S. Ž. iššovus iš revolverio ne mažiau kaip vieną kartą B. J. į kairį smilkinį, tuo padarius nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų dangalų pažeidimus, galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu po dangalais ir nutekėjimu į šoninius galvos smegenų skilvelius, taip dėl savanaudiškų paskatų nužudė du žmones.

Be to, V. Š. nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su nuteistaisiais A. B. ir S. Ž., neturėdamas leidimo, neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis: V. Š. nuo 1998 m. pradžios iki 1998 m. kovo mėn. pabaigos organizuojant dviejų žmonių – A. J. ir B. J. - nužudymą, tuo tikslu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijus ir laikius du šaunamuosius ginklus ir jiems skirtus šaudmenis - 7,62 mm kalibro „TT” markės pistoletą su jam skirtais ne mažiau kaip 16 vnt. 7,62 mm kalibro šovinių bei tyrimo metu nenustatytą 9 mm kalibro revolverį su jam skirtais ne mažiau kaip 10 vnt. “38 Special” šovinių, 1998 m. kovo mėn., tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, Telšių raj., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) girininkijos 6-o kvartalo teritorijoje, nužudymo vykdymui V. Š. perdavė A. B. šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, o A. B. iki 1998 m. balandžio 4 d. neteisėtai laikė 7,62 mm kalibro “TT” markės pistoletą su jam skirtais ne mažiau kaip 16 vnt. 7,62 mm kalibro šovinių bei tyrimo metu nenustatytą 9 mm kalibro revolverį su jam skirtais ne mažiau kaip 10 vnt. “38 Special” šovinių, bute, esančiame Telšiuose, (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nenustatytą dieną su S. Ž. juos išbandė, šaudydami miške, esančiame Telšių raj., tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gyv., o 1998 m. balandžio 4 d., apie 15 val., su S. Ž. panaudojo B. J. ir A. J. nužudyme, po ko šaunamuosius ginklus ir likusius šaudmenis tą pačią dieną įmetė į Ilgio ežerą, esantį Telšių raj.

Be to, V. Š. veikdamas organizuota grupe su nuteistaisiais A. B. ir S. Ž. tyčia sunaikino svetimą turtą: A. B. ir S. Ž., vykdydami nusikaltimo organizatoriaus V. Š. (dėl šio nusikalstamos veikos epizodo ikiteisminis tyrimas nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui) 1998 m. balandžio 5 d. Telšiuose A. B. duotą žodinį nurodymą sunaikinti dviejų žmonių – A. J. ir B. J. - nužudymo dėl savanaudiškų paskatų pėdsakus, A. B. su S. Ž. 1998 m. balandžio 5d., nuo 20 val. iki 22 val., Plungės raj., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., padegė ir sudegino A. J. 4000 Lt vertės automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Be to, D. E. buvo kaltinamas tuo, kad jis, 1998 m. balandžio 4 d. kelyje Kretinga - Plungė žodžiu perduodamas A. V. pažadą A. B. už B. J. nužudymą sumokėti 10000 JAV dolerių dydžio atlyginimą, tuo sustiprindamas jau esantį A. B. pasiryžimą dėl savanaudiškų paskatų nužudyti A. J. ir B. J., dėl savanaudiškų paskatų kurstė, t. y. palenkė A. B. dėl savanaudiškų paskatų nužudyti B. J.. Dėl to, o taip pat ir dėl V. Š. atlikto A. J. ir B. J. nužudymo organizavimo, 1998 m. balandžio 4 d., apie 15 val., Telšių raj., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) girininkijos 6-o kvartalo teritorijoje, automobilyje „Audi-80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. B. iššaudamas iš „TT“ markės pistoleto ne mažiau kaip tris kartus A. J. į dešinę pakaušio sritį, dešinį veido žandą, dešinę kaklo pusę, tuo padarydamas nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų sumušimą ir kraujo išsiliejimą po jų dangalais, o S. Ž. iššaudamas iš revolverio ne mažiau kaip vieną kartą B. J. į kairį smilkinį, tuo padarydamas nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų dangalų pažeidimus, galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu po dangalais ir nutekėjimu į šoninius galvos smegenų skilvelius, nužudė A. J. ir B. J..

- V. Š. pripažinti kaltu dėl A. ir B. J. nužudymo organizavimo dėl savanaudiškų paskatų, t.y. dėl nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktuose ( 2000-09-26 įstatymo redakcija ) padarymo ir nuteisus jį galutine 20 metų laisvės atėmimo bausme, paskirti ją atlikti kalėjime. Nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti;

- D. E. pripažinti kaltu dėl A. ir B. J. nužudymo kurstymo, t.y. dėl nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ( 2000-09-26 d. įstatymo redakcija ) padarymo ir nuteisti jį laisvės atėmimu dvylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, visas paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir subendrintą bausmę už visus padarytus nusikaltimus D. E. skirti penkiolika metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., 9 d., šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su Šiaulių apygardos teismo 1996 m. kovo 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą penkiolikai metų, paskiriant ją atlikti pataisos namuose. Nuteistojo D. E. apeliacinį skundą atmesti;

- netenkinti prokuroro skundo dalies dėl pripažinimo D. E. kaltu neteisėtai disponavus šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis R. J. nužudymo epizode;

- nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti;

- vadovaujantis 2010 m. balandžio 6 d. LR apeliacinio teismo nuosprendyje nurodytais motyvais, panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl papildomo veikų kvalifikavimo pagal 2000 m. BK 25 straipsnį V. Š., D. E. ir V. V..

Prokuroras mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai paskyrė bausmes, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai.

Apeliaciniame skunde neginčijamos teismo išvados dėl V. Š. pripažinimo kaltu dėl A. J. ir B. J. nužudymo organizavimo. Tačiau prokuroras mano, kad teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino kvalifikuojančią aplinkybę - savanaudiškas paskatas. Nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad V. Š. už nužudymą A. B. iš anksto pažadėjo ne mažiau kaip 15000 JAV dolerių ir dalį šios sumos sumokėjo. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybės bylose“ 21 p. nuostatomis, prokuroras teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino, jog V. Š. organizavo dviejų žmonių nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Teismas teisingai įvertino V. Š. padarytų nusikaltimų sunkumą, pavojingumo laipsnį ir kaltinamojo asmenybę bei pagrįstai skyrė jam griežčiausią bausmės rūšį. Tačiau, prokuroro nuomone, teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, kad šis nuteistasis jau atlieka ankstesniu nuosprendžiu jam skirtą ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, kuri savo tikslų, prokuroro nuomone, akivaizdžiai nepasiekė. Teismas, skirdamas V. Š. analogiškas bausmės atlikimo sąlygas, nesilaikė baudžiamojo proceso teisingumo ir bausmės paskirties principų - paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Dėl to V. Š. skirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos turi būti griežtinamos.

Pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių D. E. kurstymą 1998 m. nužudyti B. J. dėl savanaudiškų paskatų. Taip pat nepagrįstai teismas perkvalifikavo nuteistojo D. E. veiką pagal BK 238 str. ir procesą jam nutraukė, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Tokia teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Prokuroro nuomone tam, kad nuteistojo D. E. veiką kvalifikuoti kaip veikimą dėl savanaudiškų paskatų, pakanka fakto, kad už nusikaltimo padarymą jo vykdytojui buvo pažadėti bei vėliau sumokėti pinigai. Prokuroro nuomone, kvalifikuojant nuteistojo D. E. veiksmus kaip kurstymą nužudyti, neturi reikšmės laikotarpis nuo A. V. apsisprendimo sutikti su D. E. jam perduotomis A. B. sąlygomis iki B. J. nužudymo įvykdymo. Šis laikas buvo pakankamas surasti B. J. ir jį nužudyti.

Kartu teismas nepagrįstai pripažino, jog šį nusikaltimą apeliantas padarė dėl savanaudiškų paskatų. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis R. J. jam grasino, šis grasinimas buvo realus, išsakytas apelianto draugų akivaizdoje. Be to, R. J. visada su savimi nešiojosi šaunamąjį ginklą. Dėl šių realių grasinimų ir nukentėjusiojo charakterio, apeliantas sutiko su nuteistojo A. B. pasiūlymu padaryti nusikaltimą. Be to, apeliantas šovė nukentėjusiajam į kojas, nes jo tikslas buvo sunkiai sužaloti R. J., tačiau jo nenužudyti. Todėl, apelianto nuomone, nukentėjusiojo mirties priežastis buvo – nelaiku suteikta medicininė pagalba. Tai patvirtina ir teismo medicinos eksperto A. Garmaus išvada.

Teismas nepagrįstai jį pripažino nuteistojo V. Š. grupuotės nariu bei neatsižvelgė į jo prisipažinimą padarius šį nusikaltimą. Teismo posėdžio metu prokurorai nepagrįstai teigė, kad jis slapstėsi. Kartu apeliantas nurodo, kad jam nebuvo leista susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolais. Jis norėjo įvykdyti nusikaltimą, numatytą 1961 m. BK 111 str., už kurio padarymą buvo numatyta maksimali septynerių metų laisvės atėmimo bausmė bei dešimties metų senaties terminas. Tokie patys terminai yra numatyti ir naujajame baudžiamajame kodekse.

Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatomis, teigia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jame išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kartu teigia, kad nuosprendis priimtas nesant įrodymų, patvirtinančių apelianto kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų. Be to, teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis tik nuteistųjų A. B., D. E. ir S. Ž., liudytojų V. V., V. R., A. Š. ir V. B. parodymais.

Nuteistojo S. Ž. parodymai yra nepatikimi ir jais negalima vadovautis. Be to, šis nuteistasis niekada netvirtino, kad jam A. B. už 7000 JAV dolerių liepė nužudyti brolius J.. Tokių parodymų niekada nėra davęs ir pats nuteistasis A. B..

Apeliantas su nuteistuoju S. Ž. nėra pažįstami, todėl jis negalėjo kalbėtis su A. B. dalyvaujant nepažįstamam asmeniui S. Ž.. Be to, teismas nuosprendyje neteisingai nurodė S. Ž. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje. Šis nuteistasis parodė, kad B. J. ir V. Š. buvo tik „priešiškai nusiteikę“, o ne „priklausė priešingoms stovykloms“. Nuteistasis S. Ž. teisiamajame posėdyje paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas, cituodamas šio nuteistojo parodymus, nurodo, kad šie parodymai paneigia nuteistojo A. B. parodymus apie ginklus ir nurodymą iškasti duobę.

Liudytojo V. V. parodymai yra prielaidos, samprotavimai, pamąstymai ir juos laikyti įrodymais negalima.

Apeliantas, cituodamas liudytojo V. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, teigia, kad jie yra prieštaringi, labai subjektyvūs, nėra teisiškai vertingi, nes neatskleidžia kitų savarankiškų įrodymų šaltinių, patvirtinančių jo nurodomas aplinkybes. Be to, šie liudytojo V. R. parodymai paneigia nuteistojo A. B. aiškinimą, kad kai jis telefonu pranešė apeliantui apie brolių J. nužudymą, apeliantas nekalbėjo, o tik tylėjo.

Liudytojo A. Š. parodymai yra nekonkretūs, jis negalėjo nenurodyti kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis vyko pokalbis apie nusikaltimo (brolių J. nužudymą) užsakymą. Apelianto nuomone, šie liudytojo A. Š. parodymai yra tik jo mąstymai, samprotavimai, kurių nepatvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys, todėl jie negali būti pripažinti įrodymais.

Liudytojas V. B. teisme patvirtino, kad apeliantas neužsakė brolių J. nužudymo.

Apeliantas skunde tvirtina, kad su broliais J. jis buvo išsiaiškinęs santykius, jie tarpusavyje normaliai bendravo ir neturėjo tikslo bei motyvo susidoroti vienas su kitu. Nuteistųjų A. B. ir S. Ž., liudytojų L. J., A. G. ir A. Š., nukentėjusiųjų L. Ž. ir N. J. parodymų apie apelianto ir B. J. konfliktą šaltinis yra girdėtos kalbos Telšiuose. Nei vienas iš šių asmenų nepaaiškino nesutarimų priežasčių ir taip negalėjo padaryti dėl to, kad apeliantui ir nukentėjusiajam B. J. nebuvo dėl ko konfliktuoti. Paminėti asmenys disponavo labai sena informacija ir ją panaudojo apkalbėdami apeliantą.

Apelianto nuomone, teismo nuosprendžio 19-20 lapuose išdėstyti motyvai yra tik teismo prielaidos ir samprotavimai, kurie neparemti bylos medžiaga ir apeliantui sunkiai suprantami. Todėl teigia, kad byloje nėra įrodyta jo kaltė, kuri grindžiama tik prielaidomis, o ne neginčijamais įrodymais, surinktais vadovaujantis BPK normomis. Vadovaudamasis paminėto senato nutarimo Nr. 40 3.1.8 p. nuostatomis, teigia, kad visos abejonės turi būti aiškinamos jo naudai, todėl dėl jo turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Teismas nepagrįstai pripažino apeliantą kaltu dėl tyčinio svetimo turto sunaikinimo. Nors ikiteisminis tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos apeliantui nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau jis šio nusikaltimo nepadarė. Jis niekada nei žodžiu, nei jokiais kitais veiksmais nedavė A. B. ar kuriam kitam asmeniui nurodymo sunaikinti nusikaltimo pėdsakus, t. y. padegti ir sudeginti A. J. automobilį „AUDI 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi prieštaringais nuteistojo A. B. parodymais, neaptardamas apelianto kaltės dėl šio nusikaltimo padarymo, kada ir kokiu būdu jis davė nurodymą tyčia sunaikinti paminėtą automobilį bei kokie patikimi įrodymai patvirtina A. B. parodymus. Kartu apeliantas nesutinka iš jo solidariai su nuteistaisiais A. B. ir S. Ž. priteistais civiliniais ieškiniais nukentėjusiosioms A. G., N. J., V. J. ir L. Ž. bei prašo juos atmesti.

Apelianto nuomone, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos jo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą bei priimti teisingą nuosprendį.

Apeliantas cituoja teismo medicinos ekspertizės 1993-04-05 akto Nr. 189 išvadas dėl nukentėjusiojo R. J. mirties priežasties ir teigia, kad jos prieštaringos, neišsamios, neargumentuotos. Bylos nagrinėjimo metu šių prieštaravimų pašalinti nepavyko, todėl jie turi būti aiškinami apelianto naudai. Be to, ekspertas A. S. nėra įtrauktas į teismo medicinos ekspertų sąrašą, todėl byloje turi būti paskirta teismo medicinos deontologinė ekspertizė, pavedant ją atlikti kvalifikuotiems specialistams. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė šį apelianto prašymą. Abejonės dėl nukentėjusiojo R. J. tinkamo gydymo patvirtina ir teismo medicinos specialisto prof.hab.dr. A.A. Garmaus konsultacinė išvada bei liudytojų parodymai, jog įvykio vietoje R. J. buvo sąmoningas bei dar grasino medicininę pagalbą suteikusiam gydytojui. Todėl apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 p. nuostatomis, teigia, kad jo padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti arba kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Byloje nenustatyta ar R. J. atsisakymas nuo kojos amputacijos buvo jo mirties priežastis, ar tai įtakojo sveikatos būklės pablogėjimą, todėl būtina nustatyti kaip ir kokiu mastu šios aplinkybės įtakojo priežastinį ryšį ir kaip jos susijusios su atsiradusiomis pasekmėmis. Be to, atsisakymas nuo pasiūlyto gydymo būdo yra valinis veiksmas, todėl jei juo buvo pakeista su šautiniais sužalojimais susijusio priežastinio ryšio eiga, galėjo atsirasti priežastinis ryšys tarp paties R. J. veiksmų ir jo mirties. Apelianto nuomone, nuo šių aplinkybių teisingo ištyrimo priklauso jo padarytos veikos kvalifikacija kaip baigto nusikaltimo ar pasikėsinimo jį padaryti, bei teisingos bausmės paskyrimas.

Nuteistasis D. E., vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 18 „Dėl teismų praktikos nužudymų bylose“ 5 p. nuostatomis, teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 303-307 str. reikalavimus, nemotyvuotai konstatuodamas, jog apeliantas buvo aktyvus nusikaltimo dalyvis, vykdęs iš anksto aptartas funkcijas. Tačiau, skirdamas bausmę, teismas nurodė, kad apelianto vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad apeliantas nedalyvavo tiesiogiai atimant gyvybę nukentėjusiajam R. J., jis tik vairavo automobilį ir padėjo paslėpti ginklus bei pasislėpti nusikaltimo vykdytojams. Todėl tokios teismo išvados, kad jis buvo vykdytojas, yra nepagrįstos ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai (baudžiamoji byla Nr. 2K-7-544/2005). Jo veiksmai turi būti perkvalifikuoti pagal 1961 m. BK 18 str. 6 d., 105 str. 4, 8 p., atitinkamai turi būti paskirta švelnesnė bausmė bei atsižvelgiama sprendžiant dėl senaties termino pritaikymo.

Apeliantas, cituodamas 1961 m. BK 7 str. 3 d. ir 1961 m. BK 49 str. 4 d. (1982-12-29 įstatymo Nr. X-2767 redakcija) nuostatas, teigia, kad teismas nepagrįstai jam netaikė patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino. Jis charakterizuojamas teigiamai, byloje nustatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nusikaltimas nebuvo baigtas, jo vaidmuo - antraeilis, pagrindų skirti jam griežčiausią bausmę byloje nėra, o konkrečių pagrindų netaikyti senaties termino įstatymas nenumato. Teismo atsisakymas apeliantui taikyti dešimties metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą, prieštarauja aukščiau paminėtoje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544/2005, formuojamai teismų praktikai bei pažeidžia nulla peona sine lege /nėra bausmės be įstatymo/ principą.

Pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusias 1961 m. BK 49 str. 4 d. nuostatas, teismo diskrecijos teisė netaikyti senaties buvo siejama ne su nusikaltimo rūšimi ar baudžiamojo įstatymo norma, numatančia išimtinę mirties bausmę, tačiau su konkretaus nusikaltimo aplinkybėmis ir kaltininko asmenybe. Iš 1961 m. BK 49 str. 4 d. nuostatų matyti, kad kaltininkui, kuriam paskirta mirties bausmė, senaties terminas netaikomas ir mirties bausmė pakeičiama laisvės atėmimu. Iš 1961 m. BK 49 str. 4 d., 104 ir 105 str. nuostatų matyti, kad dėl nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 104 str., padarymo, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, galėjo būti paskirta griežtesnė bausmė (maksimali bausmė - dvylika metų laisvės atėmimo), nei už nusikaltimą, numatytą 1961 m. BK 105 str. (minimali bausmė - aštuoneri metai laisvės atėmimo). Apelianto nuomone, toks senaties taikymo aiškinimas, atsižvelgiant vien į formalią galimybę taikyti išimtinę bausmę, kad senaties terminas gali būti netaikomas asmenims, kurių padarytos veikos kvalifikuotos pagal BK straipsnius, numatančius mirties bausmę arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, nenustačius, kad išimtinė bausmė taikytina konkrečiam kaltininkui, prieštarauja baudžiamųjų įstatymų paskirčiai - nustatyti nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir jas atitinkančias bausmes (1961 m. BK 1 str. 3 p.). Be to, išimtinė mirties bausmė pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusią įstatymo redakciją galėjo būti skiriama tik už pabaigtą nužudymą (TSRS Aukščiausiojo teismo plenumo 1960-06-04 nutarimo Nr. 4 „Dėl teisminės praktikos tyčinio nužudymo bylose” 10 p.). Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) savo nutarimuose taip pat pripažįsta, kad galimybė asmeniui žinoti draudžiamas veikas ir gresiančią bausmę vertinama ne tik pagal veikos padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus, bet ir pagal teismų sprendimuose pateiktus teisinius išaiškinimus.

Šioje byloje nėra pašalintos abejonės dėl nukentėjusiojo R. J. mirties priežasties jam pačiam sąmoningai atsisakius gydymo ir tokiu būdu pakeitus priežastinio ryšio vystimąsi. Todėl, neesant priežastinio ryšio tarp apelianto veikos ir atsiradusių pasekmių, jo veika turėjo būti kvalifikuota kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą. Be to, išimtinė bausmė pagal veikos padarymo metu galiojusį įstatymą jam negalėjo būti taikoma ir nebuvo pagrindų atsisakyti taikyti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą. Apeliantui, vadovaujantis 1961 m. BK 7 str. 3 d. nuostatomis, turėjo būti taikoma veikos padarymo galiojusi įstatymo redakcija 1961 m. BK 49 str. 4 d., kaip dėl senaties termino taikymo sąlygų labiausiai lengvinanti jo teisinę padėtį.

Kartu apeliantas mano, kad veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 49 str. 4 d. (1982-12-29 įst. Nr. X-2767 red.) nuostatos dalyje, kur nenustatyti požymiai, pagal kuriuos teismas turėtų nuspręsti, kuriems asmenims negalima taikyti senatį, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 4 d. įtvirtintiems teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams, nes nesant aiškaus teisinio reguliavimo asmeniui būtų taikoma įstatymu nenumatyta bausmė.

Nuteistasis, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“ 11 pastraipos nuostatomis, teigia, kad pagal 1961 m. BK 49 str. 4 d. įstatymo redakcijos turinį, asmuo negali žinoti, kokio elgesio iš jo reikalaujama, kad pasibaigtų jo, kaip baudžiamojo teisinio-santykio subjekto statusas dėl padaryto nusikaltimo suėjus bendrojoje teisės normoje nustatytam 10 metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Neesant įstatymu nustatytų pakankamai konkrečių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti asmenų ratą, kuriems netaikoma patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis, teismas neturi galimybės nuosprendyje išdėstyti konkrečius teisinius argumentus. Konstitucinio teismo nutarimuose yra konstatuota, kad teismų sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą, garantija. Todėl apeliantas teigia, kad nesant teisinių išaiškinimų teismų sprendimuose 1961 m. BK 49 str. 4 d. taikymo klausimu, asmuo neturi galimybės spręsti ir atitinkamai pasirinkti savo elgesio variantus, tikėdamasis dėl senaties pritaikymo savo atžvilgiu.

Kriterijai, leidžiantys pritaikyti senatį yra esminiai asmens teisiniam statusui, pagal savo esmę prilygstantys baudžiamosios atsakomybės už tam tikras veikas, bausmės dydžio, trukmės nustatymui ir galimybės būti lygtinai atleistam nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą nustatymui. Kartu apeliantas pažymi, kad atsisakius taikyti senatį, pagal 1961 m. BK 49 str. 4 d., nesant tam aiškaus teisinio reguliavimo požymių, pagal kuriuos asmuo galėtų pasirinkti savo elgesį, yra pažeidžiamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 7 str. 1 d. nuostatos.

Be to, jam nebuvo pateiktas kaltinimas dėl nepranešimo apie ruošiamą ir padarytą nusikaltimą. Jam nebuvo žinoma kada, per kokį laikotarpį, kokiu būdu, kokiai konkrečiai teisėsaugos institucijai jis turėjo pranešti apie ruošiamą ir padarytą nusikaltimą. Jis neturėjo galimybės pateikti paaiškinimų dėl paminėtų aplinkybių, tuo buvo pažeista jo teisė į gynybą, o byloje neišsamiai ir nevisapusiškai ištirtos nusikalstamos veikos aplinkybės. Todėl apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 str. 2 d. nuostatas.

Kartu apeliantas teigia, kad jam paskirta per griežta bausmė. Paskutinį kartą jis nuteistas prie 13 metų. Byloje nustatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, iki nuosprendžio priėmimo dirbo, charakterizuojamas teigiamai. Jam yra nustatyta sunki galvos smegenų trauminė liga, dėl kurios jis turi sistemingai gauti stacionarų gydymą. Apeliantas teigia, kad jis yra nebepavojingas visuomenei.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė pilnai tenkinti prokuratūros apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nuteistųjų D. E. ir V. Š. atžvilgiu, o nuteistųjų V. V., D. E. ir V. Š. apeliacinius skundus atmesti. Nuteistieji D. E., V. V., V. Š. ir jų gynėjai prašė pilnai tenkinti jų paduotus apeliacinius skundus, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, nuteistųjų D. E., V. V. ir V. Š. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl R. J. nužudymo ir neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais

Teisėjų kolegija savo išvadas dėl D. E. ir V. V. skundų motyvų, kiek tai liečia nusikalstamos veikos kvalifikavimą kaip tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktus ir baudžiamojo įstatymo galiojimą laike, pasisakys kartu, nes abu skundai grindžiami iš esmės vienodais argumentais.

Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad R. J. mirtis įvyko nuo šautinio dešinės šlaunies sužalojimo su šlaunikaulio, šlauninės arterijos ir venos pažeidimais, sukėlusiais sunkaus laipsnio šoką. Tokie sužalojimai gyviems asmenims būtų sunkūs ir pavojingi gyvybei. Nuteistieji D. E. ir V. V. kelia abejones ar nusikalstama veika buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, nes nukentėjusiojo gydymas nebuvo savalaikis ir tinkamas, o šios aplinkybės galėjo būti mirties priežastimi. Be to, nuteistasis V. V. tvirtina, kad šaudė R. J. į kojas ir norėjo jį tik sužaloti, bet nenužudyti. Nuteistojo D. E. nuomone, nukentėjusysis R. J. mirė dėl to, kad atsisakė nuo kojos amputacijos, o tai pakeitė priežastinio ryšio eigą, todėl veika kvalifikuotina kaip bendrininkavimas pasikėsinant nužudyti.

Kolegija atmeta šiuos nuteistųjų D. E. ir V. V. argumentus kaip nepagrįstus ir vertina juos kaip kaltinamųjų pasirinktą gynybinę poziciją. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino šiame bylos epizode surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų D. E. ir V. V. kaltės, bendrininkaujant tyčia nužudžius R. J. ir jų padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Įrodymai, kuriais teismas pagrindė nuteistųjų kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu V. V. davė pakankamai išsamius parodymus apie R. J. nužudymo aplinkybes. Taip pat šio nusikaltimo rengimo ir padarymo aplinkybės yra nustatytos ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais – įvykio vietos apžiūra, teismo ekspertizėmis, specialistų išvadomis, liudytojų E. J., G. J., A. J., I. B., A. Š., A. K., E. F., E. D., A. N., A. S. ir E. D. parodymais, iš dalies – kitų nuteistųjų – A. B. ir D. E. parodymais. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad V. V., veikdamas bendrininkų grupe su A. B. ir D. E., tyčia nužudė R. J. dėl savanaudiškų paskatų ir pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu, pasisako tik dėl V. V. skundo motyvų, liečiančių veikos teisinę kvalifikaciją ir nusikaltimo padarymo motyvus.

Byloje nustatyta, kad V. V., veikdamas iš anksto susitarusių asmenų grupėje su D. E., A. B. ir B. J., kurio atžvilgiu tyrimas nutrauktas dėl mirties, už pažadėtą atlygį, iššaudamas ne mažiau kaip septynis kartus iš „Kalašnikov“ sistemos automato, tyčia nužudė R. J.. V. V. teisminio bylos nagrinėjimo metu davė pakankamai išsamius parodymus apie R. J. nužudymo aplinkybes, jo parodymai dėl nusikaltimo rengimo ir vykdymo eigos pilnai atitinka jo bendrininkų D. E. ir A. B. parodymus. Jis parodė, kad 1993 m vasario mėnesį, D. E. su A. B. jam pasiūlė už 15000 JAV dolerių atlygį nužudyti R. J.. Tai, kad nusikaltimo tikslas buvo R. J. nužudymas, o ne jo sužalojimas, akivaizdžiai parodo tokios aplinkybės, kad smulkiai buvo aptartas nusikaltimo padarymo planas, parinktas šaunamasis ginklas, kuris buvo išbandytas taiklumu šaudant į kelio ženklus, numatyta nusikaltimo padarymo vieta ir pasišalinimo iš jos būdas. Byloje nustatyta, kad pagrindine R. J. mirties priežastimi buvo šautinis dešinės šlaunies sužalojimas su šlaunikaulio, šlauninės arterijos ir venos pažeidimais, kurie sukėlė nukentėjusiajam sunkaus laipsnio šoką. Eksperto išvadoje pažymėta, kad tokie sužalojimai gyviems asmenims yra sunkūs ir pavojingi gyvybei ( t. I, b.l. 115-119, 122-123 ). Kolegija atmeta nuteistojo V. V. versiją apie tai, kad šaudė R. J. į kojas, norėdamas tik sužaloti, kaip nepagrįstą ir neatitinkančią byloje nustatytų aplinkybių. Iš dalies tokia versija yra paneigta ir paties V. V. parodymais, kuriuos jis davė apklaustas kaltinamuoju pirmosios instancijos teisme. V. V. parodė, kad norėjo sužeisti R. J. ir padaryti jį invalidu, tačiau apie tai anksčiau neparodė, „nes galvojo, jog policija tokia pati, kaip ir prieš 11 metų“. Iš tokių V. V. parodymų galima spręsti, kad jie nėra objektyvūs ir atspindintys realią įvykio situaciją ir buvo duoti dėl subjektyvių priežasčių. Būtina pažymėti dar vieną aplinkybę, kuri išdėstyta paties nuteistojo V. V. skunde ir netiesiogiai parodo, jog nusikaltimo tikslas buvo nužudyti, o ne sužaloti R. J.. V. V. savo skunde, neigdamas kvalifikuojančią aplinkybę, kad nusikaltimas padarytas iš savanaudiškų paskatų, tvirtina, jog R. J. jam grasino susidorojimu ir jo grasinimai galėjo būti realiai įvykdyti. Šie skundo teiginiai parodo, kad galimai apie V. V. ir R. J. santykius žinojo D. E. su A. B., kurie neatsitiktinai jį įtraukė į nusikaltimo eigą, nurodydami jam nušauti R. J..

Įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo objektyviai įvertintus įrodymus, darytina išvada, jog sužalojimai R. J. padaryti veikiant tiesiogine tyčia. Tokia išvada daroma, kad R. J. nužudymui buvo panaudotas didelės galios šaunamasis automatinis ginklas, į R. J. buvo iššauti septyni šūviai iš pakankamai mažo nuotolio. V. V. pripažino, kad nukentėjusiajam R. J. nukritus ant grindų, jis dar bandė šauti, tačiau automato dėtuvėje jau buvo pasibaigę šoviniai. Šios aplinkybės suponuoja neginčytiną išvadą, kad nagrinėjamu atveju negali būti neatsargumas kaip kaltės forma kilusių padarinių atžvilgiu, todėl veikos kvalifikavimas pagal 1961 m. BK 111 straipsnio 2 dalį, ar tuo labiau pagal 2000 m. BK 135 straipsnį, yra negalimas. Visos šiame nuosprendyje paminėtos aplinkybės, kurios nustatytos iš esmės remiantis pačių nuteistųjų parodymais, duoda pagrindo išvadai, jog V. V., šaudydamas „Kalašnikov“ sistemos automatu iš artimo atstumo į R. J., numatė, kad nuo gautų sužalojimų nukentėjusysis gali mirti ir tokių pasekmių siekė. Tokių išvadų nepaneigia ir V. V. skunde nurodyti teiginiai, jog turėjo šaudymo įgūdžių, nes prieš R. J. nužudymą jis šaudė į kelio ženklus, todėl be vargo galėjo pataikyti R. J. ne į kojas, o į kitą gyvybei svarbią kūno vietą.

Tiek V. V., tiek D. E. savo apeliaciniuose skunduose itin akcentuoja tą aplinkybę, kad R. J. mirties priežastimi buvo netinkamas gydymas, o ne jam padaryti šautiniai sužalojimai. Teiginiams pagrįsti nuteistieji remiasi byloje duota eksperto A. Garmaus išvada. Šie nuteistųjų skundų argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

Teismų praktikoje, buvusioje tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek šiuo metu, laikomasi nuostatos, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp tarpininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių ( mirties ) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj pat po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir, kad nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punktas ).

Teisėjų kolegija pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis šioje nuosprendžio dalyje. Teismo ekspertizės aktu nustatyta, kad R. J. mirties priežastimi buvo jam padaryti šautiniai sužalojimai ( t. I, b.l. 126-127 ). Eksperto A. Garmaus išvada dėl mirties priežasties nepaneigia pirmosios ekspertizės išvadų, nes joje tik išreikštos abejonės dėl gydymo savalaikiškumo. Pažymėtina, kad ir pats ekspertas A. Garmus tyrimo išvadose yra pažymėjęs, jog pateiktieji bylos medžiagos klinikiniai duomenys apie R. J. sužalojimų gydymą ir mirtį Telšių rajono centrinės ligoninės traumatologiniame skyriuje yra nepakankamai pilni, todėl neleidžia daryti kategoriškų išvadų apie R. J. gydymo kokybę bei savalaikiškumą ( t. 12, b.l. 38-39 ). Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pavėluotas specializuotas angiochirurginės pagalbos suteikimas arba jos nesuteikimas nuteistojo atsakomybės nešalina, taigi neturi įtakos nuteistųjų D. E. ir V. V. nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

Dėl R. J. nužudymą kvalifikuojančio požymio – savanaudiškų paskatų.

Teismų praktikoje nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims. Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. J. buvo nužudytas už 15000 JAV dolerių atlygį, kurį nusikaltimo padarymo bendrininkams pažadėjo B. J.. Šią aplinkybę savo skunde mėgina paneigti V. V., nurodydamas, kad R. J. jam grasino susidorojimu, rankose laikė šaunamąjį ginklą ir jam atrodė, kad toks grasinimas yra realus. Tačiau šie skundo teiginiai yra nepagrįsti ir paneigti pakankamai detaliais D. E. ir A. B. parodymais, kuriuos jie davė teisme. Pažymėtina, kad ir pats V. V. nepaneigė, kad jis turėjo turtinę naudą dėl R. J. nužudymo ( t. 11, b.l. 183-184, 185-188 ). V. V. parodė, kad B. J. paduotus 15000 JAV dolerių jie trise buvo nutarę pasidalinti lygiomis dalimis. Iš šios sumos D. E. su A. B. nupirko automobilį ir atidavė 4000 JAV dolerių. Nuteistasis A. B. šioje dalyje parodė, kad už nužudymą B. J. su D. E. jam davė auksinių grandinėlių, bei vėliau D. E. jam perdavė 4000 JAV dolerių. Dėl V. V. gauto atlygio A. B. parodė, kad būdamas užsienyje V. V. telefonu paprašė D. E., kad jam nupirktų jo pasirinktą automobilį „Opel Ascona“, už kurį buvo sumokėta 1000 JAV dolerių. Šis automobilis ir likusi pinigų JAV doleriais dalis buvo atiduota V. V.. Taip pat kolegija pažymi, kad jei ir buvo nesutarimų tarp V. V. ir R. J., tai toks papildomas motyvas nužudyti nešalina savanaudiškumo požymio ir nesudaro pagrindo jį pašalinti iš kaltinimo.

Nuteistasis D. E. nesutinka su jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija, nes jis nedalyvavo atimant gyvybę R. J. ir jo vaidmuo pasireiškė tik padėjime padaryti šią nusikalstamą veiką. D. E. nuomone, jo veika turi būti kvalifikuojama pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 6 dalį ir 105 straipsnio 4 ir 8 punktus. Dėl įstatymo taikymo laiko atžvilgiu kvalifikuojant D. E. ir V. V. nusikalstamą veiką, kolegija pasisakys vėliau.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors į R. J. šovė tik V. V., tačiau ir kiti nusikaltimo padarymo bendrininkai, jų tarpe ir D. E. yra vykdytojai, nes vykdė iš anksto aptartas savo funkcijas.

Būtinu bet kurios bendrininkavimo formos požymiu yra bendrininkų tarpusavio susitarimas ( BK 24 straipsnio 1 dalis ). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, kaip gestai, mimika ir panašiai, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t.y. iki bus pasiektas norimas susitarimas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp bendrininkų A. B., D. E. ir V. V. buvo bendras susitarimas pagal B. J. užsakymą nužudyti R. J.. Tokia išvada daroma įvertinus ir palyginus tarpusavyje D. E., A. B. ir V. V. parodymus, kurie esminėse aplinkybėse dėl rengimosi nužudyti R. J. sutampa tarpusavyje ir neprieštarauja kitiems byloje surinktiems ir teismo įvertintiems objektyviems įrodymams. D. E. teisme parodė, kad pirmiausiai B. J. už 15000 JAV dolerių atlygį pasiūlė pagrobti R. J., tam tikslui jam asmeniškai parodė garažą, kur buvo automobilis „Lada 2109“, „Kalašnikov“ sistemos automatas, pistoletas, apranga, dvi apkabos šovinių, o taip pat jam patikėjo raktą nuo šio garažo. Kai nepavyko R. J. pagrobti, B. J. liepė jį nužudyti ir tai padaryti nurodė „(duomenys neskelbtini)“ restorane. Kaip nustatyta iš A. B. ir D. E. parodymų, R. J. nužudymo planas buvo parengtas iš anksto, suskirstyti bendrininkų vaidmenys ir tik po to buvo pasitelktas V. V., kuris turėjo šauti į R. J.. Šias aplinkybes savo parodymuose patvirtino ir V. V., kad iš kalbų suprato, jog jau buvo aptartos visos R. J. nužudymo aplinkybės, o nužudymo planą jam išdėstė D. E. su A. B.. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog D. E. bando sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme, nurodydamas, kad jis tik vairavo automobilį, padėjo paslėpti ginklus ir pasislėpti savo bendrams. BK 24 straipsnio 6 dalyje numatyta, o ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad padėjėju yra asmuo, kuris tik padeda daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones ar šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius, priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Darytina išvada, kad padėjėjas pats aktyviai nedalyvauja nusikaltimo padaryme ir tik padeda jį padaryti, be padėjėjo nusikaltimas taip pat gali būti padaromas, tik jo padarymas būna apsunkintas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. E., nepaisant, kad jis ir nepaleido šūvių į R. J., buvo vienas aktyviausių R. J. nužudymo vykdytojų, juo pasitikėjo ir nužudymo užsakovas B. J., todėl kvalifikuoti jo veiką kaip padėjėjo, nėra teisinio pagrindo.

Nuteistojo D. E. apeliaciniame pateikiama nemažai argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo nustatant aplinkybes, nuteistojo nuomone, būtinas pagal 1961 m. BK 7 straipsnio 2 dalį ir 49 straipsnio 4 dalį, skiriant bausmę dėl R. J. nužudymo. Taip pat D. E. pažymi, kad teismas nuosprendyje netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nustatant ar buvo pagrindas skirti išimtinę bausmę, su kuria 1961 m. BK 49 straipsnio 4 dalis siejo senaties termino netaikymą.

Sutinkamai su LR Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1698, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, jeigu asmuo iki 2003 m. gegužės 1 d. padarė nusikalstamą veiką, kuri atitinka naujajame baudžiamajame kodekse numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą naujojo Baudžiamojo kodekso straipsnį, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu palengvinantį nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Taigi, įstatymų leidėjas numatė, kad pagal BK 3 straipsnį, veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią ir yra taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios ( LR BK įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis ).

Motyvuojamoji dalis

Kolegija konstatuoja, kad šioje nuosprendžio dalyje nuteistųjų V. V. ir D. E. atžvilgiu pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą jo galiojimo laike aspektu, nors ir padarė klaidų BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalių pagrindu palygindamas 1961 m. BK 105 straipsnį ir 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalį.

Nusikalstama veika, už kurią V. V. ir D. E. nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, buvo padaryta 1993 m. balandžio 3 dieną, t.y. galiojant 1961 m. BK. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad tuo metu galiojusio BK 105 straipsnio sankcija numatė laisvės atėmimo bausmę nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos, kai, tuo tarpu, 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija už analogiškas veikas nustatė laisvės atėmimą nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos. Tačiau teismo nurodyta BK 105 straipsnio redakcija galiojo tik nuo 1998 m. gruodžio 31 d., o nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo 1991 m. gruodžio 3 d. BK 105 straipsnio redakcija, numačiusi už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis laisvės atėmimo bausmę nuo aštuonerių iki penkiolikos metų arba mirties bausmę. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas privalėjo BK 3 straipsnio 1 dalies pagrindu palyginti nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą su 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalimi ( 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija ). Ši baudžiamojo įstatymo redakcija galiojo nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 21 d. ir numatė laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai baudžiamasis įstatymas sumažina minimalią atitinkamos bausmės ribą ir kartu padidina maksimalią, tai atsižvelgiama į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Jeigu atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kitas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, kaltininkui gali būti paskirta bausmė, arčiau minimalios naujojo įstatymo sankcijoje numatytos ribos, šis įstatymas kaltininkui yra švelnesnis, todėl remiantis BK 7 straipsnio 2 dalimi, veika kvalifikuojama ir bausmė skiriama būtent pagal šį įstatymą ( LR Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 15 punktas ). Nors pirmosios instancijos teismas ir palygino ne tas baudžiamųjų įstatymų redakcijas, tačiau iš esmės teisingai pritaikė įstatymą, kvalifikuodamas D. E. ir V. V. nusikalstamą veiką pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalį ( 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija ), nes būtent ji palankesnė BK 3 straipsnio taikymo aspektu. Tokią išvadą kolegija daro atsižvelgusi į nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo D. E. ir V. V. motyvus.

Skirdamas bausmė už R. J. tyčinį nužudymą V. V., teismas nurodė, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą, buvo betarpišku nusikaltimo vykdytoju, padarytas nusikaltimas pasireiškė išskirtiniu agresyvumu ir cinizmu, nes šaudė automatiniu ginklu restorane į R. J., kai aplinkui buvo daug žmonių, todėl jam buvo paskirta griežtesnė bausmė, nei šio nusikaltimo bendravykdytojams. Su šia pirmosios instancijos teismo išdėstyta pozicija galima sutikti tik iš dalies. Byloje nustatyta ir kolegija dėl to jau pasisakė šiame nuosprendyje, kad visi nusikaltimo padarymo bendrininkai buvo bendravykdytojais, o D. E. vaidmuo rengiant šį nusikaltimą buvo netgi didesnis nei V. V.. Šios aplinkybės teismas skundžiamame nuosprendyje nevertino ir paskyrė nuteistiesiems D. E. ir V. V. per daug diferencijuotas laisvės atėmimo bausmes. D. E. nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams, o V. V. – dvylikai metų laisvės atėmimo. Pagal baudžiamąjį įstatymą visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms, individualizuojant bausmę, skiriama vienoda teisinė reikšmė, todėl padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, jo padarymo aplinkybių negali neutralizuoti nuteistojo asmenybė ( BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas ). Skirdamas daug didesnę laisvės atėmimo bausmę V. V. nei kitiems už tą patį nusikaltimą nuteistiems bendrininkams, teismas neatsižvelgė, kad V. V. anksčiau nebuvo teistas, nusikalstama veika buvo padaryta prieš penkiolika metų iki priimant apkaltinamąjį nuosprendį, per šį laikotarpį V. V. nepadarė naujų nusikaltimų, aišku, atsižvelgiant į laikotarpį, per kurį jis slapstėsi ir gyveno JAV. V. V. pilnai prisipažino nusikalstamą veiką, tai sprendžiama iš to, kad jis nurodė visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, nepaisant to, kad jis skundu prašė perkvalifikuoti savo padarytą veiką į lengvesnę. Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad laisvės atėmimo bausmė V. V. atžvilgiu už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktuose, turi būti sumažinta dvejais metais – iki dešimties metų laisvės atėmimo. Pirmosios instancijos nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės ( BPK 328 straipsnio 2 punktas ).

Nuteistasis D. E. nepagrįstai prašo taikyti jo atžvilgiu 1961 m. BK 49 straipsnyje numatytą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo, baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos. Pagal baudžiamąjį įstatymą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir nuosprendžio priėmimu.

Nors nusikalstama veika, už kurią nuteistas D. E., atitiko 1961 m. BK 105 straipsnio 4 ir 8 punktuose numatyto nusikaltimo požymius ir iki naujojo baudžiamojo kodekso įsigaliojimo šiai nusikalstamai veikai buvo taikoma 1961 m. BK 49 straipsnio 4 dalies nuostata, tačiau ji negali būti taikoma perkvalifikavus nusikalstamą veiką pagal atitinkamą naujojo baudžiamojo kodekso straipsnį. 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto „f“ papunktis numato dvidešimties metų senaties terminą apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, kai buvo padarytas nusikaltimas, susijęs su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu. Be to, priešingai, nei teigiama D. E. skunde, jei taikyti jo atžvilgiu 1961 m. BK 49 straipsnį, kurioje numatytas dešimties metų senaties terminas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, tai nepalengvintų nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinės padėties, nes pagal šį baudžiamąjį įstatymą, klausimą ar taikyti senatį, sprendžia teismas, taigi, senaties terminas gali būti ir ilgesnis nei dvidešimt metų. Pagal 1961 m. BK 49 straipsnio reikalavimus, atsižvelgiama į padaryto nusikaltimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, veiką kvalifikuojančias aplinkybes, o taip pat nuteistojo D. E. asmenybę apibūdinančius duomenis ir jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Po R. J. nužudymo D. E. padarė dar dvi nusikalstamas veikas ir tai rodo jo didesnį pavojingumą visuomenei ir atkaklų nenorą gyventi dorai. Šios kolegijos nurodytos aplinkybės turi pranašumo prieš D. E. apeliaciniame skunde nurodytas pozityvias aplinkybes. Senaties taikymas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą prieštarautų ir teisingumo principui. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė senaties termino 1993 metais D. E. padarytam nusikaltimui ir šį sprendimą motyvavo, iš esmės kolegija sutinka su nuosprendyje išdėstyta motyvacija. Analogiškais motyvais senaties terminas už R. J. tyčinį nužudymą 1993 metais, negali būti taikomas ir V. V. atžvilgiu.

Nuteistojo D. E. skunde daug dėmesio skiriama tariamam BK 49 straipsnio 4 dalies prieštaravimui Lietuvos Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, Europos Žmogaus Teisių ir Laisvių Konvencijos 7 straipsnio 1 dalies nuostatoms, o taip pat EŽTT ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijai. Šiuos prieštaravimus apeliantas sieja su skundžiamo nuosprendžio trūkumais ir teisinės valstybės teisingumo teisinio tikrumo, teisinio aiškumo principų pažeidimais. Argumentuodamas šiuos teiginius, D. E. tvirtina, kad neturėjo galimybės pasirinkti elgesio variantą tikintis senaties taikymo savo atžvilgiu. Kolegijos tokie teiginiai vertinami kaip deklaratyvūs, nes nusikaltimą padaręs asmuo per įstatymo numatytą senaties terminą turi elgtis taip, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog ryšys tarp nusikalstamos veikos ir baudžiamosios atsakomybės nutrūko, bausmės vaidmuo tapo beprasmis, o kaltininkas – nebepavojingas visuomenei. Byloje nustatyta, kad D. E. po R. J. nužudymo padarė dar dvi nusikalstamas veikas, todėl paminėtos nuostatos jo atžvilgiu negali būti taikomos. Dėl paminėtų motyvų, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl 1961 m. BK 49 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Konstitucijai nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad BK 49 straipsnio 4 dalis prieštarauja Konstitucijos, Konvencijos nuostatoms, bei nacionalinių ir tarptautinių teismų jurisprudencijai.

Prokuroro apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas – taikyti D. E. atžvilgiu senatį dėl disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, panaudotais R. J. nužudyme. Iš esmės šis klausimas siejamas su D. E. pareikštu kaltinimu dėl kurstymo 1998 metais nužudyti A. ir B. J.. Dėl prokuroro, D. E. ir V. Š. skundų motyvų A. ir B. J. nužudymo epizode, kolegija pasisakys vėliau.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. E. atžvilgiu taikė senatį dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais ir dideliu kiekiu šaudmenų ( BK 95 straipsnio 1 dalis ir 253 straipsnio 2 dalis ), bei jo atžvilgiu bylą nutraukė. Dėl tos pačios veikos padarymo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis buvo pritaikyta ir V. V. atžvilgiu, tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas. Kolegija daro išvadą, kad teismas pagrįstai nutraukė bylą šioje dalyje D. E. atžvilgiu, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Nusikalstama veika, numatyta 2000 m. BK 253 straipsnio 2 dalyje, kuria D. E. buvo kaltinamas, buvo padaryta nuo 1993 m. kovo iki 1993 m. gegužės 25-26 d. Nusikaltimo padarymo metu galiojo 1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija, kuri papildė BK 234 straipsnį antrąja dalimi ( veikos apimtimi atitinkančia 2000 m. BK 253 straipsnio 2 dalį ) ir numatė laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki dešimties metų. 2000 m. BK 253 straipsnio redakcija už analogišką veiką numatė laisvės atėmimą nuo ketverių iki aštuonerių metų, taigi, šis įstatymas BK 3 straipsnio 2 dalies prasme, yra palankesnis ir turi būti taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto „d“ papunktyje buvo numatytas dešimties metų senaties terminas, todėl, nepriklausomai nuo vėliau padarytų nusikaltimų, už kuriuos D. E. buvo nuteistas, o taip pat nuo to, ar D. E. pripažintinas kaltu A. ir B. J. nužudymo epizode, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis jo atžvilgiu suėjo 2005 m. gegužės 13 d., kaip pagrįstai ir nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Byla D. E. atžvilgiu pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį ( dėl neteisėto ginklų laikymo ), pagrįstai nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 307 straipsnio 6 dalies 2 punkto reikalavimus, neišsprendė daiktinių įrodymų – R. J. rūbų likimo. Šis nuosprendžio trūkumas, vadovaujantis BPK 328 straipsnio 4 dalimi, ištaisomas apeliacinės instancijos teisme, priimant sprendimą rūbus sunaikinti.

Dėl A. ir B. J. tyčinio nužudymo ir neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis

Pirmosios instancijos teismas šioje nuosprendžio dalyje kaltais dėl A. ir B. J. tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino A. B., S. Ž. ir V. Š., o D. E. nusikalstamą veiką iš BK 24 straipsnio 5 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikavo į BK 238 straipsnį. Kadangi LR Aukščiausiojo teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis buvo panaikintas D. E. ir V. Š. atžvilgiu, tai kolegija šioje dalyje pasisakys dėl prokuroro, D. E. ir V. Š. skundų motyvų.

Kadangi prokuroro ir D. E. skundai tarpusavyje yra susiję įrodymų vertinimo prasme, kolegija dėl jų pasisakys kartu.

D. E. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad jis, 1998 m. balandžio 4 d. kelyje Kretinga-Plungė, žodžiu perduodamas A. V. pažadą A. B. už B. J. nužudymą sumokėti 10000 JAV dolerių dydžio atlyginimą, tuo sustiprindamas jau esantį A. B. pasiryžimą dėl savanaudiškų paskatų nužudyti A. J. ir B. J., dėl savanaudiškų paskatų kurstė, t.y. palenkė A. B. dėl savanaudiškų paskatų nužudyti B. J.. Dėl to, o taip pat dėl V. Š. atlikto A. J. ir B. J. nužudymo organizavimo, 1998 m. balandžio 4 d. A. B. su S. Ž. iššaudami iš šaunamųjų ginklų šūvius A. J. ir B. J., pastaruosius tyčia nužudė. Analogiškas kaltinimas buvo pateiktas ir A. V., t.y., kad jis, per D. E. žodžiu pažadėdamas A. B. už B. J. nužudymą sumokėti 10000 JAV dolerių dydžio materialinį atlyginimą, sustiprino A. B. pasiryžimą dėl savanaudiškų paskatų nužudyti A. J. ir B. J..

Teismo nustatyta, kad byloje nėra surinkta pakankamai D. E. kaltės įrodymų, o tik daromos prielaidos dėl nusikaltimo nužudyti B. J. kurstymo. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs paties D. E., A. B., iš dalies - A. V. parodymus, kuriuos tarpusavyje gretino, bei remdamasis kitais byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais, su kurių vertinimu kolegija sutinka.

Nuteistasis D. E. pirmosios instancijos teisme parodė, kad apie tai, kad A. B. planuoja nužudyti B. J., jis sužinojo iš paties A. B. likus maždaug mėnesiui iki nužudymo. Likus kelioms dienoms iki nužudymo, jis A. B. papasakojo apie B. J. ir jo aplinkos žmonių reikalavimus suvesti juos su A. V.. Pagal D. E. parodymus, tuomet A. B. pasiteiravo, ar A. V. sutiktų mokėti už jo ir A. B. problemų išsprendimą. Susitikimo su A. V. metu, pastarasis sutiko už tai sumokėti 10000 JAV dolerių. Taip pat D. E. parodė, kad apie brolių J. nužudymą sužinojo kitą dieną, susitikęs Klaipėdoje su A. B., kai pastarasis jam apie tai pasakė. Vėliau D. E. gavo iš A. V. 10000 JAV dolerių, kuriuos perdavė A. B.. Pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl brolių J. nužudymo, 1998 metais D. E. buvo tris kartus apklaustas, tačiau tuo metu jis neparodė apie tai, jog A. B. pasakojo apie B. J. reikalavimus suvesti jį su A. V., taip pat apie tai, kad A. B. per jį ( D. E. ) siūlė A. V. mokėti pinigus už „problemų išsprendimą“ ( t. 4, b.l. 55-56, 59-62, 64-65 ). Apklaustas liudytoju 2006-11-15 D. E. pakeitė parodymus ir paaiškino, kad tarp B. J. bei A. V. buvo rimtų nesutarimų dėl verslo Baltarusijoje ir kad B. J. reikalauja 40000 JAV dolerių skolos grąžinimo iš A. V., dėl to prašė jo ( D. E. ) suorganizuoti susitikimą su A. V.. Žinodamas, kad A. B. gerai sutaria su B. J., papasakojo A. B. apie tai, kad iš A. V. reikalaujama 40000 JAV dolerių tariamos skolos ir paprašė pagalbos apginti A. V. nuo B. J.. Už „pagalbą“ A. B. pageidavo, kad A. V. sumokėtų 10000 JAV dolerių ir pastarasis, perdavus jam šį A. B. pageidavimą, sutiko šią pinigų sumą mokėti. Sekantį kartą jis matėsi su A. V. 1998-04-04 ir pastarasis vis teiravosi, ar A. B. jau pakalbėjo su B. J.. Kai paskambino A. B. tuo reikalu, jis pasakė, kad „visi išsibėgiojo“, o sekančią dieną susitikimo metu A. B. pasakė, kad abiejų brolių J. jau nebėra. D. E. parodė, kad jis buvo nustebo sužinojęs, kad nužudytas B. J., nes A. B. prašė tik apsaugos A. V., taip pat jam buvo netikėta, jog buvo nužudyti abu broliai J.. Praėjus kelioms savaitėms, jis perdavė A. B. 5000 JAV dolerių, kuriuos buvo žadėjęs A. V., o dar praėjus dviems savaitėms perdavė jam likusius pinigus nuo sutartos 10000 JAV dolerių sumos ( t. 4, b.l. 131-134 ). Apklaustas įtariamuoju 2007-02-09 d. D. E. iš dalies savo anksčiau parodymus pakeitė ir papildė tuo, kad likus maždaug mėnesiui iki J. nužudymo, jis Telšiuose atsitiktinai susitiko su A. B., kuris pasakė, kad iš V. Š. gavo užsakymą nužudyti B. J. ir tai padaryti nori Baltarusijoje. Po to, esant B. J. reikalavimui, kad A. V. grąžintų skolą, jis susitiko su A. B. prie Ilgės ežero ir A. B. pasiūlė, jog A. V. galėtų 5000 JAV dolerių prisidėti prie V. Š. užsakymo nužudyti B. J., o dar 5000 JAV dolerių sumokėtų už „apsaugą“. Apie šį A. B. pasiūlymą, neįvardindamas V. Š. pavardės, jis papasakojo A. V. ir šis sutiko mokėti 10000 JAV dolerių A. B., kad tik nebūtų problemų su B. J.. Po dviejų savaičių vykusio susitikimo su A. B. metu, kai jau žinojo, jog broliai J. yra nužudyti, Baltarusijoje jis perdavė A. B. iš A. V. gautus 5000 JAV dolerių, o dar vėliau ir likusius pinigus ( t. 4, b.l. 172-175 ). Iš esmės tuos pačius parodymus D. E. davė ir sekančių apklausų metu ( t. 4, b.l. 180-182, 181-186, 189-193 ).

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. B. iš dalies patvirtino D. E. parodymus ir paaiškino, kad prieš brolių J. nužudymą į jį kreipėsi D. E., kad B. J. aplinkos žmonės jam grasina ir reikalauja juos suvesti su A. V.. Jis liepęs perduoti A. V., kad išspręs jo problemą už 15000 JAV dolerių. Pasiūlė sumokėti A. V. dėl to, kai suprato, jog V. Š. nesumokės jam pažadėtos pinigų sumos už brolių J. nužudymą. Vėliau D. E. jam perdavė, jog A. V. sutinka mokėti 10000 JAV dolerių už jo problemos išsprendimą ir jau po J. nužudymo gavo per du kartus iš D. E. sutartą pinigų sumą. A. B. parodė, kad A. V. jo nekurstė nužudyti brolių J.. Tačiau apklaustas įtariamuoju ikiteisminio bylos tyrimo metu 2006-06-23, 2006-06-27, 2006-08-04 ir 2006-08-08 dienomis, A. B. visiškai neužsiminė apie D. E. ir A. V. vaidmenį dėl J. nužudymo, patvirtindamas, kad J. nužudė tik V. Š. nurodymu. Tik apklaustas papildomai įtariamuoju 2006-12-06 A. B. parodymus papildė ir paaiškino, kad B. J. jam pasakė, jog jis reikalauja pas A. V. pinigų. Vėliau jam apie tai sakė D. E. ir prašė užstoti A. V., todėl jis žinodamas, kad vis tiek V. Š. nurodymu privalės nužudyti brolius J. ir gali negauti už tai pažadėto atlygio, nusprendė pasipelnyti A. V. sąskaitą bei perdavė D. E., kad už problemos su J. išsprendimą pageidautų 15000 JAV dolerių. Po to suderėjo, kad jam užteks ir 10000 JAV dolerių. A. B. pabrėžė, kad nekonkretizavo kokiu būdu jis išspręs problemas su J., taigi, apie jo ketinimą nužudyti juos, D. E. nieko nežinojo. Kitą dieną po J. nužudymo jis buvo susitikęs su D. E. ir jam pasakė, kad problemą išsprendė, t.y. J. nėra ir niekas jų nebesuras. Be to, A. B. parodė, kad prieš J. nužudymą buvo susitikęs su V. Š. ir šis pasakė, kad dabar pats laikas juos nužudyti, nes yra kilęs konfliktas tarp A. V. bei B. J., todėl nužudymo atveju įtarimai kristų ne ant jo, bet ant A. V. ( t. 5, b.l. 106-108 ). Apklaustas įtariamuoju 2007-01-30 A. B. parodymus pakeitė ir parodė, kad D. E. iš jo žodžių žinojo, kad jis gavo V. Š. nurodymą nužudyti brolius J., o sužinojęs apie problemas tarp A. V. ir B. J., norėjo, kad A. V. jam sumokėtų už nužudymą, nes nesitikėjo gauti iš V. Š. pinigų. Be to, D. E. jam perdavė A. V. sutikimą mokėti 10000 JAV dolerių už B. J. nužudymą, bet tik tada, kai B. J. bus nužudytas ( t. 5, b.l. 109-110 ). Iš esmės tokius pat parodymus A. B. davė ir apklaustas įtariamuoju 2007-05-05, tačiau patikslino, kad jo apsisprendimui nužudyti brolius J. lemiamos įtakos turėjo tik V. Š. reikalavimas ir iš to išplaukianti grėsmė savo gyvybei, o ne pasiūlytas atlygis už nužudymą ( t. 5, b.l. 127 ).

Nuteistasis S. Ž. teismo posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu pirmųjų apklausų parodė, kad nužudyti brolius J. dėl jų nesutarimo su V. Š. už atlygį jam pasiūlė A. B. ( t. 5, b.l. 15-17, 27-29, 31-33, 84-86 ). Tik 2006-11-30 S. Ž. parodė, kad A. B. iki J. nužudymo dažnai susitikdavo ir kalbėdavosi su D. E., taip pat jie buvo susitikę kelyje prieš vieną ar dvi dienas iki nužudymo. Iš to S. Ž. sprendžia, kad D. E. galėjo žinoti apie būsimą nužudymą. Taip pat jis matė A. B. susitinkant su D. E. Baltarusijoje, kai pastarasis padavė A. B. nemažą pluoštą pinigų JAV doleriais ( t. 5, b.l. 93-94 ).

Nuteistasis A. V. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad turėjo tarpusavio problemų dėl pinigų su B. J., tačiau su D. E. nesitarė dėl jo nužudymo ir už tai pinigų nemokėjo. Pinigus mokėjo D. E. ne „už apsaugą“, bet kaip „duoklę“. Analogiškus parodymus A. V. davė ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju, įtariamuoju ir kaltinamuoju ( t. 4, b. l. 81-82, 85-86, 87-89, 140-141, 150-152, 195 ).

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, kolegija daro išvadą, kad vis tiktai nėra neginčijamai nustatyta, jog D. E. kurstė A. B. nužudyti B. J., o tuo labiau – A. J.. Tokia išvada daroma palyginus tarpusavyje ir kitų byloje ištirtų įrodymų kontekste D. E., A. B., iš dalies – S. Ž. parodymus. Nors jų parodymai, duoti ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teisme dalinai skyrėsi, tačiau juos sugretinus tarpusavyje ir su kitais įrodymais šiame bylos epizode, galima padaryti objektyvias išvadas dėl D. E. kaltės. Baudžiamojoje teisėje kurstytoju laikomas asmuo, palenkęs kitą asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Kurstytojas yra nusikalstamos veikos iniciatorius, nes jis sukelia kitiems asmenims pasiryžimą, norą padaryti atitinkamą nusikalstamą veiką. Sprendžiant iš prokuroro apeliacinio skundo turinio, savanaudiškos paskatos nužudyti B. J. pasireiškė tuo, kad A. V. per D. E. siekė išvengti galimo B. J. smurto už tariamai ar tikrai negrąžintą skolą. Tačiau byloje nustatyta, kad tuo metu, kai D. E. kreipėsi į A. B. pagalbos dėl A. V. apsaugos, pastarasis jau buvo apsisprendęs nužudyti abu brolius J. ir šį apsisprendimą lėmė V. Š. nurodymas. D. E. nebuvo šio nusikaltimo iniciatoriumi. Nėra pagrindo netikėti A. B. parodymais, kad nepaisant D. E. prašymo padėti apsisaugoti A. V. nuo B. J., jis vis tiek V. Š. nurodymu būtų nužudęs B. ir A. J.. Byloje nėra duomenų, kad V. Š. ir D. E. su A. V. veikė išvien siekdami to paties tikslo – B. ir A. J. mirties. Dėl V. Š. skundo motyvų šiame nuosprendyje dar bus pasisakyta papildomai, tačiau kiek tai liečia D. E., darytina išvada, kad V. Š. turėjo savų argumentų, dėl ko siekė pašalinti brolius J. ir jie nesusiję su tariamomis A. V. skolomis. Kaltinant D. E. kurstymu nužudyti B. J., byloje nepagrįstai sumenkinamas V. Š. vaidmuo organizavus dvigubą žmogžudystę. Taip pat nėra pagrindo netikėti A. B. parodymais ir toje dalyje, kad A. V. sąskaita jis siekė pasipelnyti, nes turėjo pagrindo manyti, kad V. Š. jam žadėtų pinigų už brolių J. nužudymą nesumokės. Tokia išvada daroma įvertinus A. B. parodymus, kai V. Š. jam pažadėjo 15000 JAV dolerių už B. J. nužudymą, tačiau vėliau liepė nužudyti ir A. J., tačiau aiškiai nepažadėjo A. B. pakelti atlygio už dviejų žmonių nužudymą. Kaip vėliau parodė A. B., už nužudymą iš V. Š. jis gavo 10000 litų, 10000 padirbtų ir 5000 tikrų JAV dolerių. Kaip nustatyta iš A. B. parodymų, juos iš dalies patvirtina V. Š. apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis neigia savo kaltę, V. Š. žinojo apie A. V. nesutarimus su B. J. ir ragino A. B. greičiau nužudyti abu J., nes tokiu atveju įtarimai kristų ne ant jo, o ant A. V.. Tai, kad D. E. nesusijęs su A. ir B. J. nužudymu parodo ir ta aplinkybė, kad galimai priešiški santykiai siejo tik A. V. su B. J., o A. B. buvo apsisprendęs nužudyti ir A. J. ir tai padarė V. Š. nurodymu, „jog brolis nekeršytų“. Palyginus D. E. ir A. B. parodymus, nustatyta, kad paskutinis jų pokalbis dėl A. V. su B. J. problemų įvyko vieną dieną prieš brolių J. nužudymą. Tuo metu A. B. jau buvo apsisprendęs nužudyti abu J., tam turėjo ginklus ir buvo pasitelkęs į pagalbą S. Ž., todėl dieną prieš nužudymą įvykęs susitikimas su D. E., jokios įtakos vėlesniems įvykiams nebeturėjo. Tai, kad pagal S. Ž. parodymus, D. E. vieną ar dvi dienas iki nužudymo buvo susitikęs su A. B. pasikalbėti, neprieštarauja aukščiau aptartiems įrodymams ir nepaneigia išvados, kad D. E. veiksmai nebuvo susiję priežastiniu ryšiu su A. B. veiksmais ir atsiradusiais padariniais – A. ir B. J. mirtimi. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų, vertindamas ikiteisminio tyrimo metu D. E. ir A. B. duotus parodymus ir nesuteikė jiems prioritetinės reikšmės teisme duotų parodymų atžvilgiu. Ikiteisminio tyrimo metu prokurorui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai savaime įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį neturi, tačiau jie turi reikšmę kitų byloje surinktų įrodymų galutiniam vertinimui ir teismo vidinio įsitikimo formavimui. Prieštaravimai tarp abiejų nuteistųjų parodymų buvo išsamiai aptarti tiek pirmosios instancijos, tiek šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, tačiau galutinės išvados dėl nepagrįsto kaltinimo D. E. kurstymu nužudyti, lieka nepakitusios. Byloje nėra kitų įrodymų, kurie paneigtų jau aptartus ir sudarytų prielaidas juos atmesti. D. E. iš kaltinimo išteisintinas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių ( BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas ).

Nuosprendžiu teismas nustatė, kad D. E. veiksmuose yra kito nusikaltimo, numatyto BK 238 straipsnyje, sudėtis, todėl jo veika iš BK 24 straipsnio 5 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuota į BK 238 straipsnį, tačiau suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, procesas jo atžvilgiu buvo nutrauktas. Nuteistasis D. E. skundžia ir šią nuosprendžio dalį, bei nurodo, kad dėl nepranešimo apie ruošiamą ir padarytą nusikaltimą kaltinimas jam nebuvo pateiktas ir tuo buvo pažeista jo teisė į gynybą. D. E. skundas šioje dalyje yra pagrįstas bei tenkintinas, pirmosios instancijos nuosprendis šioje dalyje turi būti panaikintas dėl esminio BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis ( BPK 329 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai ).

Perkvalifikavus D. E. veiką iš BK 24 straipsnio 5 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies į BK 238 straipsnį iš esmės pasikeitė faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės pagal bendrininkų rūšį, nusikalstamų veikų padarymo vietą, laiką ir būdą. Jei kaltinimas keičiamas ne vien tik siaurinant jo apimtį ir veika kvalifikuojama pritaikant naują teisinį požymį, kaip yra šiuo atveju, bei būtina šią veiką pripažinti nusikalstama, kaltinamajam turi būti iš anksto pranešama apie tokio pakeitimo galimybę ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos dėl to išdėstyti savo argumentus bei pateikti įrodymus. Šis esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas buvo išsamiai aptartas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje išnagrinėjus D. E. kasacinį skundą. BPK 256 straipsnio reikalavimų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo laikomasi, todėl nuosprendis šioje dalyje turi būti panaikintas. Nors nuteistasis A. V. neskundė nuosprendžio šioje dalyje dėl veikos perkvalifikavimo į BK 238 straipsnį, tačiau jeigu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems ( BPK 320 straipsnio 3 dalis ). Kolegija tais pačiais pagrindais panaikina nuosprendį dalyje ir A. V. atžvilgiu, kurioje pagal BK 238 straipsnį byla atžvilgiu nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui ir priima naują išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistojo V. Š. apeliaciniame skunde ginčijamos visos teismo išvados ir šias išvadas pagrindžiantys įrodymai, daugumoje atvejų apsiribojant teiginiais, kad V. Š. kaltinantys įrodymai yra nepatikimi, prieštaringi, išgalvoti, o teismo išvados – prielaidos ir niekuo nepagrįsti samprotavimai. Kolegija atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus, nes V. Š. kaltė organizavus dviejų asmenų nužudymą yra įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirtais įrodymais. Skundžiamame nuosprendyje, priešingai nei tvirtina apeliantas, yra išdėstytos išsamios teismo išvados, kurių apeliacinio skundo argumentai nepaneigia. Įrodymai byloje įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų, t.y. jų patikimumas ir įrodomoji vertė nustatyta atsižvelgiant į visumą bylos aplinkybių ir jų tarpusavio ryšį. Skundo teiginiai, kad nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, neatitinka tikrovės, nes pats apeliantas analizuoja tuos pačius įrodymus, kuriais teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Tai, kad nuosprendyje įrodymai įvertinti ne taip, kaip pageidauja apeliantas, nereiškia , kad teismas buvo šališkas ar byla išnagrinėta neišsamiai.

Skunde apeliantas V. Š. nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu grindžiamas iš esmės tik A. B. parodymais, kurie yra pakankamai prieštaringi ir nepatikimi. V. Š. nuomone, tai, kad jis praeityje A. B. buvo sumušęs ir jų santykiai yra priešiški, duoda pakankamo pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu. Tačiau priešingai nei mano apeliantas, pirmosios instancijos teismas, priimdamas V. Š. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai rėmėsi A. B. parodymais, kadangi jie susiję ir neprieštarauja nuteistųjų S. Ž., D. E., liudytojų V. R., V. S., A. Š., V. B., V. V. parodymams.

Kolegija, aptardama D. E. apeliacinio skundo motyvus, jau tyrė nuteistųjų D. E., A. B. ir S. Ž. parodymus, kurie buvo duoti ikiteisminio bylos tyrimo metu bei teisme, bei padarė išvadą, kad broliai J. buvo nužudyti V. Š. nurodymu. Byloje nėra objektyvių parodymų, kad A. B. galėtų apkalbėti V. Š. labai sunkaus nusikaltimo organizavimu, priešingai, nustatyta, kad V. Š. pasitikėjo A. B., nes per jį platino netikrus JAV dolerius, leido jam savo nuožiūra pasirinkti nusikaltimo bendravykdytoją.

Apeliantas V. Š. skunde tvirtina, kad jo ir B. J. santykiai yra geri ir todėl jam nebuvo reikalo jį žudyti. Tačiau šis skundo teiginys yra paneigtas A. B., D. E., liudytojų V. S., J. E., D. B., V. J., L. J., A. G., A. Š. ir L. Ž. parodymais. Nukentėjusioji V. J. teisme parodė, kad V. Š. jų namuose yra grasinęs, buvo sprogdinami jų namai. Nužudytojo B. J. duktė L. Ž. parodė, jog daug metų tarp jos tėvo ir V. Š. tvyrojo įtampa, per tai ji neturėjo ramaus gyvenimo. Liudytojas L. J. parodė, kad žinojo apie įtemptus brolio B. J. santykius su V. Š., taip pat žinojo, kad V. Š. su savo sėbrais kėsinasi į jį. Tai, kad tarp B. J. ir V. Š. buvo priešiški santykiai, pakankamai išsamiai yra parodęs A. B., nes 1997 metais B. J. buvo prašęs jo su kulkosvaidžiu nužudyti V. Š., tačiau jis atsisakė tai daryti. Kaip nustatyta pagal pakankamai išsamius A. B., iš dalies – S. Ž., liudytojų V. V. ir A. G. parodymus, apie kilusią grėsmę būti nužudytam V. Š. žinojo, todėl tai jį paskatino imtis atsakomųjų priemonių B. J. atžvilgiu ir prašyti A. B., kad jį ( B. J. ) nužudytų. V. Š. ne tik užsakė pas A. B. už atlygį nužudyti abu brolius J., tačiau ėmėsi ir kitų veiksmų, kurie rodo jį buvus šio nusikaltimo organizatoriumi – jis perdavė A. B. ginklus, parodė miške duobę, kurioje reikės užkasti lavonus, rūpinosi nusikaltimo pėdsakų sunaikinimu, taip pat, žinodamas apie blogus santykius tarp A. V. ir B. J., skatino A. B. greičiau įvykdyti užsakymą, kad įtarimas kristų ant A. V.. Šiuos A. B. parodymus patvirtino ir nužudyme dalyvavęs S. Ž., kad jam 1998 metų kovo mėnesį bendraujant su A. B., pastarasis pasiūlė už 7000 JAV dolerių nužudyti J.. S. Ž. taip pat patvirtino, jog iš A. B. žodžių sužinojo, jog už nužudymą pinigus sumokės V. Š. ir iš to suprato, jog pastarasis yra nužudymo užsakovas. Kaip nustatyta iš įvykio vietos apžiūros, J. lavonai buvo rasti toje pat duobėje, kurią A. B. parodė V. Š.. A. B. parodymų teisingumą, o kartu paneigia apelianto argumentus ir ta aplinkybė, jog V. Š. nurodymu sekančią dieną buvo sudegintas Audi-80 markės automobilis, kuriame buvo nušauti J.. V. Š. savo apeliaciniame skunde cituoja tik tuos liudytojų parodymus, kurie labiau naudingi jam arba apsiriboja deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kad kaltinimą patvirtinantys liudytojų parodymai yra prielaidų lygio arba, kad jų negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tačiau toks įrodymų vertinimas, kokio pageidauja V. Š., prieštarautų BPK 20 straipsnyje suformuluotoms įrodymų vertinimo taisyklėms. Apeliantas skunde nenurodo, kodėl liudytojų girdėti A. B. ir V. Š. pokalbiai turėtų būti vertinami kaip prielaidos ir kaip tokių pokalbių metu išgirstą bylai reikšmingą informaciją galima būtų patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kolegija dar kartą pažymi, kad tiek A. B., tiek kitų asmenų parodymai byloje yra lyginami tarpusavyje ir gretinami su kitais įrodymais ir tik pasitvirtinus vienai ar kitai reikšmingai aplinkybei, ji yra vertinama kokią tai turi įrodomąją reikšmę V. Š. kaltės atžvilgiu.

Nuteistasis V. Š. nieko neužsimena skunde apie liudytojo A. Š. ikiteisminio tyrimo metu ( t. 6, b.l. 103-106 ) ir teisme ( t. 12, b.l. 24 ) duotus parodymus, kad jis asmeniškai girdėjo V. Š. ir V. B. pokalbį, kurio metu V. Š. sakė, jog A. B. įvykdė jo užsakymą ir dar iš kito žmogaus už nužudymą paėmė pinigus. Be to liudytojas A. Š. parodė, kad važiuojant Telšių gatvėmis, V. Š. parodė žmogų ilgais plaukais ir pasakė, kad jis ieško ar jau surado, kas nužudys B. J.. Jis žino, kad V. Š. parodė į A. V.. Lyginant šioje dalyje A. Š. parodymus su D. E. ir A. B. parodymais, nustatyta, kad jie tarpusavyje sutampa ir pavirtina tą aplinkybę, kad V. Š. buvo informuotas apie nesutarimus dėl pinigų tarp A. V. ir B. J. ir tuo nesutarimu siekė pasinaudoti nužudant J.. Teismas tinkamai vertino taip pat ir liudytojų V. S. ir V. B. parodymus dėl A. V. vaidmens J. nužudyme, kolegija su šiais vertinimais sutinka ir plačiau nuosprendyje išdėstytų argumentų nebekartoja. Liudytojo A. B. parodymų teisingumą taip pat patvirtina ir liudytojas A. B., kuriam A. B. yra sakęs, jog A. V. jam užmokėjo už J. nužudymą, prašęs prisidėti ir V. Š., tačiau šis nedavęs pinigų. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. Š. kaltę organizavus J. nužudymą, pagrįstai rėmėsi ir liudytojos V. B. parodymais, kad ji važiuodama link Tverų pamatė keliu ateinančius savo vyrą su S. Ž., o šalia keliuko miško pusėje matė įklimpusį baltos spalvos Audi-80 markės automobilį. Po to matė pro langą A. B. einantį su V. Š., grįžęs vyras parnešė daugiau kaip 1000 JAV dolerių ir pasakė, kad gavo tuos pinigus iš V. Š.. Šioje dalyje sutampa ir A. B. parodymai apie tai, kokia valiuta ir sumą jis gavo už V. Š. už J. nužudymą. Tiesiogiai V. Š. kaltę organizavus J. nužudymą patvirtina ir liudytojo V. R. teisme duoti parodymai. Apeliaciniame skunde V. Š. vertina V. R. parodymus, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu sau naudinga linkme, tačiau visiškai neatsižvelgia į teisme duotus parodymus. Teisme V. R. parodė, kad po vieno pokalbio tarp A. B. ir V. Š., pastarasis jam pasakė, jog iš A. B. sužinojo, kad B. J. nori jį nušauti. Kai po mėnesio V. Š. susitiko su A. B. kavinėje ir kalbėjosi, po to pokalbio, jis ( V. Š. ) liepė jam perduoti A. B. 2000 netikrų JAV dolerių. Be to, V. R. patvirtino, kad būdamas sodyboje pas V. Š. girdėjo, kaip jam kažkas paskambino ir po pokalbio V. Š. jam pasakė, kad skambino A. B. ir pasakė, kad „patvarkė brolius J.“.

Nors pirmosios instancijos teismas liudytojo V. V. parodymais nepagrindė V. Š. kaltės, apeliantas skunde aiškiai nenurodo kokias gynybinei pozicijai naudingas aplinkybes patvirtina minėtas liudytojas. Kitos V. Š. apeliaciniame skunde minimos aplinkybės kaip kalkių nuvežimas, ginklų išbandymas, netikrų JAV dolerių gavimas tiesiogiai V. Š. kaltės nepatvirtina, tačiau jas vertinant su kitais skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais, galima padaryti kategorišką išvadą, kad apelianto V. Š. kaltė dėl A. ir B. J. nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis yra įrodyta. Taip pat kolegija pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl V. Š. kaltės tyčia sunaikinant svetimą turtą – J. Audi-80 markės automobilį. Tokia išvada daroma įvertinant A. B., o iš dalies ir V. B. parodymus, nes pastaroji važiuodama matė automobilį prie miško kelio. A. B. teisme patvirtino, kad V. Š. liepė sudeginti automobilį, nes jame galėjo likti įkalčių. A. B. parodymų patikimumas jau buvo aptartas šiame nuosprendyje ir dar kartą prie šio klausimo kolegija nebegrįžta. Byloje nėra duomenų apie tai, kad A. B. būtų davęs parodymus, jog automobilį jam liepė sudeginti D. E..

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš V. Š. pareikšto kaltinimo pašalino nužudymą kvalifikuojančią aplinkybę – savanaudiškas paskatas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad savanaudiškas paskatas teismas siejo tik su įtakos sferų nepasidalinimu tarp B. J. ir V. Š., todėl pastarasis organizavo B. J. nužudymą dėl keršto už siekį nužudyti jį patį. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į susiformavusią teismų praktiką, kas asmens, kuris kitą asmenį kurstė, organizavo ar padėjo jam padaryti nužudymą už atlyginimą, veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 24 straipsnio atitinkamą dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ( 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 20 p. ). Byloje yra nustatyta, kad V. Š., organizuodamas nužudymą, A. B. iš anksto pažadėjo 15000 JAV dolerių. Nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir V. Š. nusikalstama veika iš 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto perkvalifikuotina į 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus ( 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija ).

Apeliantas V. Š. skundžiamu nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto ginklų laikymo. Nuosprendžio konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog V. Š. 1998 m. pradžioje – 1998 m. kovo pabaigoje organizuojant dviejų žmonių – A. ir B. J. nužudymą, tuo tikslu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir iš nenustatyto šaltinio neteisėtai įgijus, neteisėtai laikė du šaunamuosius ginklus ir jiems skirtus šaudmenis – 7,62 mm kalibro „TT“ markės pistoletą su jam skirtais ne mažiau kaip 16 vienetų 7,62 mm kalibro šovinių bei tyrimo metu nenustatytą 9 mm kalibro revolverį su jam skirtais ne mažiau kaip 10 vienetų „38 Special“ šovinių. Nors V. Š. buvo inkriminuoti du nusikalstamos veikos objektyvinės pusės požymiai – neteisėtas įgijimas ir laikymas, tačiau nuosprendžiu jis pripažintas kaltu ir nuteistas tik už neteisėtą ginklų laikymą. Be to, šaunamųjų ginklų ir šaudmenų įgijimas ir laikymas nėra pagrįstas BPK nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. Š. kaltu ir nuteisdamas jį už kelių BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų padarymą, byloje privalėjo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienai iš šių dviejų veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų ( mažesnių ar didesnių ) reikalavimų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos esminės šaunamųjų ginklų bei šaudmenų įgijimo ir laikymo aplinkybės ( kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens įgyti, kur laikomi, bei kas patvirtina, kad tie daiktai visą laiką buvo V. Š. žinioje. Byloje yra duomenų, kad ginklus ir šaudmenis V. Š. perdavė A. B. ir jie buvo panaudoti brolių J. nužudyme, tačiau už šaunamųjų ginklų ir šaudmenų realizavimą V. Š. nepripažintas kaltu ir nenuteistas. Nesant dėl šios nuosprendžio dalies prokuroro ar nukentėjusiųjų skundo, apeliacinės instancijos teismas negali sunkinti nuteistojo padėties ( BPK 320 straipsnio 4 dalis ), todėl šioje dalyje apkaltinamasis nuosprendis V. Š. atžvilgiu panaikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis ( BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas ).

Pagal BPK 331 straipsnio 4 dalį, jeigu pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo.

Apeliaciniu skundu prokuroras skundžia nuosprendį dalyje dėl jo manymu neteisingai paskirtos bausmės V. Š.. Prokuroro nuomone, V. Š. skirtos laisvės atėmimo bausmės sąlygos turi būti sugriežtintos, nes jis jau seniai atlieka ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, kuri savo tikslų akivaizdžiai nepasiekė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. Š., atsižvelgė į tai, kad jis padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atlieka bausmę už tai, kad nuo 1990 m. iki 2000 m. liepos 19 d. dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, yra už tai nuteistas ir atlieka bausmę. Kolegija atmeta prokuroro skundo motyvus kaip nepagrįstus ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl bausmės, artimos sankcijoje numatytam maksimumui, skyrimo.

Teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės tikslų. BK 1 straipsnyje įtvirtintos baudžiamosios teisės paskirties nuostatos reiškia, kad nusikalstamas veikas padarę asmenys atsako pagal Baudžiamajame kodekse nustatytus baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas. Bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktai). Skiriant bausmę, turi būti laikomasi visų šių reikalavimų, nei vienam iš BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų neturi būti suteikiama išskirtinė prioritetinė reikšmė, jų siekiai turi būti protingai subalansuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-576/2006, 2K-444/2007). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, skiriant bausmę nuteistajam V. Š., minėti reikalavimai nebuvo tinkamai įvertinti, nes buvo pernelyg sureikšminta V. Š. asmenybė, neįvertinta tai, ar iki tų nusikalstamų veikų, už kurias jis buvo nuteistas šioje byloje, jis anksčiau buvo pripažintas kaltu dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje ir už tai nuteistas. Nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės ( BPK 328 straipsnio 2 punktas ).

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Byloje nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiu, kuriuo buvo pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. nuosprendis, V. Š. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 249 straipsnio 2 dalyje bei 181 straipsnio 2 dalyje. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmes už abi nusikalstamas veikas buvo subendrintos ir V. Š. paskirta galutinė trylikos metų laisvės atėmimo bausmė. Nusikalstama veika, kurios padarymu V. Š. kaltinamas šioje byloje ( A. ir B. J. nužudymo organizavimas ), buvo padaryta 1998 m. kovo-balandžio mėnesiais, t.y. tuo metu, kai V. Š. dar nebuvo pripažintas kaltu ir nuteistas už anksčiau padarytus nusikaltimus. Tokiu būdu, prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad V. Š. atžvilgiu paskirtoji trylikos metų laisvės atėmimo bausmė nepasiekė savo tikslų, yra nepagrįstas, nes V. Š. dar nebuvo nuteistas ir bausmės neatlikinėjo.

Sureikšmindamas V. Š. asmenybę, pirmosios instancijos teismas, nors ir atsižvelgdamas į skirtingą bendrininkavimo laipsnį, per daug diferencijavo laisvės atėmimo bausmes organizuotos grupės nariams A. B. ir S. Ž.. Nuteistajam A. B. už tyčinį J. nužudymą pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 2 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus paskirta bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų, o subendrinus visas A. B. paskirtąsias bausmes, jam skirta septyniolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Tačiau lyginant bausmių paskyrimo motyvus V. Š. ir A. B. atžvilgiu, turi būti atsižvelgta į tai, kad A. B. yra nuteistas už trijų žmonių tyčinį nužudymą, esant nusikaltimus kvalifikuojančių požymių, o V. Š. - dėl vieno nusikalstamos veikos epizodo - dviejų žmonių nužudymo organizavimo iš savanaudiškų paskatų. S. Ž. už J. nužudymą paskirta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Keičiant bausmę V. Š. atžvilgiu, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, atsižvelgtina ir į tai, kad jis turi būti išteisintas dėl vieno nusikalstamos veikos epizodo, pagal kurį pirmosios instancijos teismas jį pripažino kaltu ir paskyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę ( BK 25 straipsnio 3 dalis ir 253 straipsnio 1 dalies ). Kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, o taip pat V. Š. vaidmenį labai sunkaus tyčinio nusikaltimo padaryme, atsižvelgdama į BK 41 straipsnio ir 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, daro išvadą, jog V. Š. už nusikalstamos veikos, numatytos 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktuose, turi būti paskirta didesnė nei įstatymo sankcijos vidurkį atitinkanti penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Paskirtoji bausmė subendrintina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių reikalavimais.

Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad dalis V. Š. ( BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktai ), D. E. ir V. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų, iš kurių dalis bylos nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui ( BK 253 straipsnio 2 dalis ), papildomai kvalifikuotos su nuoroda į BK 25 straipsnį. Toks kvalifikavimas, apibūdinantis bendrininkavimo formą, yra perteklinis, todėl skundžiamo nuosprendžio dalys dėl paminėtų nusikalstamų veikų papildomo kvalifikavimo pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 2, 3 dalis, naikintinos.

Taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų klausimų. Nuosprendyje nenurodyti motyvai, kuriais remiantis priteistas neturtinės žalos atlyginimas A. G., M. J., V. J. ir L. Ž.. Nusikalstama veika, dėl kurios padarymo yra kaltinami kaltinamieji, buvo padarytos iki 2001 m. liepos 1 dienos, t.y. iki naujojo LR CK priėmimo ir įsigaliojimo. Senasis 1964 m. LR CK nenumatė neturtinės žalos instituto ta prasme ir apimtimi, kokia yra dabar galiojančioje redakcijoje. Pagal senąjį CK prašyti neturtinės ( moralinės ) žalos atlyginimo buvo leidžiama tik vieninteliu įstatymo numatytu atveju, t.y. bylose dėl garbės ir orumo gynimo, o neturtinės žalos dydis buvo ribojamas 10000 lt. dydžio suma. Neturtinės žalos, kai ji yra suprantama dabar, institutas, atsirado tik naujajame Civiliniame kodekse. Naujojo LR CK 6.250 str. ir 6.251 str. numato kokiais atvejais asmuo, patyręs moralinę žalą dėl padarytų nusikalstamų veikų, turi teisę ir gali gauti neturtinės žalos atlyginimą. Kadangi neturtinės žalos atlyginimo institutas nebuvo numatytas iki 2001 07 01 d. galiojusiame LR CK, todėl ji tuo metu nebuvo galima kaip civilinio ieškinio dalykas. Remiantis šia išvada, visi civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįsti ir turi būti atmesti. Nors nuteistieji A. B. ir S. Ž. neskundė nuosprendžio šioje dalyje dėl nepagrįstai priteistos neturtinės žalos atlyginimo, tačiau jeigu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems ( BPK 320 straipsnio 3 dalis ). Tuo remiantis, nuosprendis šioje dalyje keičiamas ne tik V. Š., tačiau ir S. Ž. bei A. B. atžvilgiu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 3, 4 dalimis, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais, 329 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 punktais,

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalį, kurioje byla D. E. ir A. V. atžvilgiu pagal 2000 m. BK 238 straipsnį ( dėl nepranešimo apie ruošiamą ir padarytą nusikaltimą ) remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Priimti šioje dalyje naują nuosprendį - D. E. ir A. V. iš kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte išteisinti.

Kardomąją priemonę A. V. atžvilgiu – 30000 Lt. dydžio užstatą – panaikinti ir jį grąžinti A. V.. Laikinai apribotas A. V. teises į 370800 Lt. vertės nekilnojamąjį turtą, panaikinti.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalį dėl V. Š. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal 2000 m. BK 253 straipsnio 1 dalį ( dėl neteisėto dviejų šaunamųjų ginklų ir jiems skirtų šaudmenų – 7, 62 mm kalibro „TT“ markės pistoleto su ne mažiau kaip 16 šovinių ir nenustatyto 9 mm kalibro revolverio su ne mažiau 10 šovinių įgijimo ir laikymo ) ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – V. Š. iš kaltinimo pagal 2000 m. BK 253 straipsnio 1 dalį išteisinti.

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendį pakeisti.

Sumažinti V. V. pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 7, 9 punktus ( dėl R. J. nužudymo ) paskirtą bausmę iki 10 ( dešimties ) metų laisvės atėmimo, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.

Perkvalifikuoti V. Š. nusikalstamą veiką iš 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto į 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus ( 2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija ) ir sumažinti jam paskirtą bausmę iki 15 ( penkiolikos ) metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. sausio 4 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 15 ( penkiolika ) metų ir 6 ( šešerius ) mėnesius laisvės atėmimo, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš V. Š., A. B. ir S. Ž. solidariai priteista 50000 Lt. A. G., 30000 Lt. N. J., 70000 Lt. V. J. ir 50000 Lt. L. Ž. neturtinei žalai atlyginti.

A. G., N. J., V. J. ir L. Ž. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Panaikinti nuosprendžio dalis dėl V. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos papildomo kvalifikavimo pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalį, o D. E. ir V. V. – dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų papildomo kvalifikavimo pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 2 dalį.

Daiktinius įrodymus – R. J. rūbus – sunaikinti.

Kitą Šiaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.