Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo I. K. ir nuteistojo M. B. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ketveriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 132 straipsnio 1 dalį – dvejiems metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta penkeri metai laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, M. B. dėl kaltinimo pagal BK 261 straipsnį išteisintas.

Iš M. B. priteista: nukentėjusiajam I. K. 2 311,73 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Anykščių rajono policijos komisariatui 840 Lt žalai atlyginti.

Nukentėjusiajam I. K. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą turtinei žalai dėl kapo sutvarkymo atlyginti, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 20 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo I. K. ir nuteistojo M. B. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiojo atstovo, prašiusio nukentėjusiojo kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiojo – atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad 2007 m. spalio mėnesio pabaigoje, tiksliai nenustatytu laiku, Kauno m. turgavietėje iš tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, už 120 Lt įgijo narkotinės medžiagos – 12 vnt. „Ekstazi“ tablečių, kurias gabeno iš įsigijimo vietos į namus Kauno m., (duomenys neskelbtini), kur jas laikė iki 2007 m. spalio 31 d., tada šias narkotines medžiagas gabeno į Anykščių r., Debeikių sen., Mickūnų k., kur 2007 m. lapkričio mėnesį, naktį iš 1 į 2 dieną, apie 24 val., prie Romuldavos miško, T. L. priklausančiame automobilyje „Ford Fiesta“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) jas platino, duodamas po tris „Ekstazi“ tabletes G. B., T. L. ir V. K..

Be to, M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. lapkričio mėnesį, naktį iš 1 į 2 dieną, apie 24 val., Anykščių r., Debeikių sen., Mickūnų k., prie Romuldavos miško, T. L. priklausančiame automobilyje „Ford Fiesta“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) davė V. K. suvartoti narkotinės medžiagos – 3 vnt. „Ekstazi“ tablečių, kurių sudėtinės dalys metilendioksimetamfetaminas ir metilendioksiamfetaminas; tai sukėlė ūmų V. K. apsinuodijimą narkotinėmis medžiagomis ir nuo to šis mirė, taip M. B. dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui.

M. B. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis, minėtu laiku bei minėtomis aplinkybėmis, duodamas tris „Ekstazi“ tabletes V. K., neteisėtai platino narkotines medžiagas nepilnamečiui. Teismas M. B. pagal BK 261 straipsnį išteisino motyvuodamas tuo, kad byloje nėra objektyvių ir neginčytinų įrodymų, jog M. B. žinojo V. K. amžių. Dėl to nėra šios nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio, taigi nėra ir nusikaltimo sudėties.

Nuteistasis M. B. kasaciniu skundu prašo baudžiamosios bylos dalį dėl kaltinimo pagal BK 132 straipsnio 1 dalį nutraukti ir sušvelninti paskirtą bausmę. Kasatorius teigia, kad jam nepagrįstai inkriminuota BK 132 straipsnio 1 dalis, nes jis nedavė V. K. suvartoti „Ekstazi“ tablečių, taip pat neskatino vartoti narkotinių medžiagų nei žodžiu, nei veiksmais – tai įrodyta byloje. M. B., G. B., T. L. ir V. K. žinojo, kad „Ekstazi“ tabletės yra narkotinė medžiaga, ir norėjo ją išbandyti, todėl ir nuvyko į nuošalią vietą, kur visi suvartojo po 3 tabletes. Nuteistasis teigia nenumatęs ir negalėjęs numatyti mirtinų pasekmių V. K. Skunde taip pat nurodoma, kad kaltinamajame akte, apkaltinamajame nuosprendyje ir apeliacinio teismo nutartyje M. B. veiksmai su tabletėmis įvertinti neatskleidžiant kaltinimo esmės, teismui apibūdinant skirtingas veikas vis kitaip nustatant tablečių davimo veiksmą.

Nuosprendyje atsižvelgta į tai, kad žuvusysis savo noru vartojo narkotines medžiagas, todėl dalis kaltės yra ir jo paties, tačiau teismas nenurodė, kokia yra M. B. kaltės dalis. Sprendžiant civilinio ieškinio klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pripažinta, kad jis neįvykdė neatsargaus gyvybės atėmimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra jokių argumentų, pagrindžiančių nuteistojo kaltę pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, o tik išdėstyti su byla nesusiję teoriniai samprotavimai, neaišku, kodėl konstatuota, kad M. B. veikė „sąmoningai nesilaikydamas atsargumo taisyklių“.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo ir nukentėjusiojo skundai tenkintini iš dalies ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl BPK reikalavimų taikymo apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant nuteistojo M. B. apeliacinį skundą

Asmuo gali būti pripažįstamas kaltu tik tuo atveju, kai baudžiamojo proceso metu neabejotinai nustatoma, kad jo veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas dėl nuteistojo skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio dalies padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas „įrodymus įvertino nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis“. Taip apibendrindamas apeliacinis teismas nepateikė išsamiai motyvuotų bei visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu pagrįstų išvadų dėl nuteistojo skunde minimų dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, kurie susiję su įrodymų vertinimu ir bylai reikšmingų aplinkybių nustatymu.

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas skundo dalies dėl pačios veikos padarymo aplinkybių neišnagrinėjo. Šis teismas visiškai neatsakė į apelianto skundo argumentus (T.2., b. l. 114-115) dėl „Ekstazi“ tablečių davimo suvartoti kitiems asmenims veiksmo, skatinimo tai daryti aplinkybių bei mirusiojo nukentėjusiojo V. K. iniciatyvos atliekant šiuos veiksmus. Nuteistojo minimos aplinkybės dėl pasyvaus M. B. elgesio duodant kitiems narkotikus skunde yra pagrįstos bylos duomenimis (M. B., T. L. ir G. B. parodymai teisme), tačiau apeliacinis teismas šių aplinkybių ir skundo argumentų neįvertino.

Iš skundžiamos nutarties motyvų dėl neatsargaus gyvybės atėmimo matyti, kad pasisakydamas dėl kaltės, apeliacinės instancijos teismas labai plačiai išdėstė teorinius dalykus apie neatsargios kaltės sampratą, kai kaltė pasireiškia nusikalstamu nerūpestingumu. Šis teismas atkartojo pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, jog M. B., per gana trumpą laiką V. K. davęs suvartoti tris ,,Ekstazi“ tabletes, nesuprato, jog tuo kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, tačiau turėjo bendrą supratimą, kad narkotikų perdozavimas gali sukelti mirtį. Pagal visas veikos aplinkybes, savo asmenines, fizines, psichologines savybes, išprusimą, asmeninę patirtį jis galėjo ir turėjo tai numatyti. Taip argumentuodamas teismas visiškai nesigilino į apkaltinamojo nuosprendžio motyvus apie nusikalstamos veikos kvalifikavimą, kad M. B. turėjimas ir galėjimas numatyti mirties padarinius yra grindžiamas nurodant tokias aplinkybes, jog per trumpą laiką jis suvartojo pats ir davė kitiems asmenims trigubai didesnę tablečių dozę. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nuosprendyje esančios tokios teismo išvados visiškai nepagrįstos bylos duomenimis. Byloje nesurinkta jokių specialių žinių apie sintetinės medžiagos - amfetamino darinio “Ekstazi” savybes, galimą sudėtį, poveikį žmogaus sveikatai ir gyvybei, standartines ar kitokias dozes, jų pavojų žmogaus gyvybei. Trims iš vienodą „Ekstazi“ kiekį suvartojusiems asmenims likus gyviems, o nukentėjusiajam V. K. mirus, akivaizdžiai pasigendama informacijos, ar turi mirtiniems padariniams reikšmės šios medžiagos vartojimo kiekis, būdas ir intensyvumas, žmogaus amžius, individualios organizmo savybės.

Vienintelis bylos dokumentas, parodantis specialiąsias žinias apie “Ekstazi“, yra teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 727 /07 (05), kurios 1 punkte yra konstatuota, kad V. K. mirties priežastis – ūmus apsinuodijimas narkotinėmis medžiagomis, nes tai patvirtina nukentėjusiojo šlapime rastos „Ekstazi” sudėtinės dalys, nustatytos teismo cheminio tyrimo metu toksikologijos laboratorijoje. 12 išvados punkte jau nurodoma, kad V. K. prieš mirtį vartojo psichotropines medžiagas, būtent „Ekstazi“ sudėtinės dalys nustatytos cheminio tyrimo metu. Tačiau teismai šio įrodymo tinkamai nepatikrino, nesigilino, koks buvo ūmaus apsinuodijimo mechanizmas, ar apsinuodijimas ir jo sukeltos pasekmės priklauso nuo „Ekstazi“ kiekio, ar pagal V. K. organizme rastos medžiagos pėdsakus galima spręsti apie apsinuodijimą sukėlusios medžiagos suvartotą kiekį. Byloje viso proceso metu nesiekta gauti duomenų, kurie leistų objektyviai pagrįsti nuosprendyje padarytą išvadą, kad šiuo atveju buvo suvartota trigubai didesnė „Ekstazi“ tablečių dozė.

Pastebėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo M. B. nusikalstamą veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, nes jis atėmė gyvybę kitam žmogui, sąmoningai nesilaikydamas atsargumo taisyklių. Tačiau iš tokio teiginio visiškai neaišku, kokias ir kokiais kriterijais nustatomas atsargumo vartojant narkotikus taisykles teismas įvertino kaip sąmoningai pažeistas.

Išdėstyti motyvai kolegijai leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo M. B. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepakankamai išsamiai, neištyrė esminių ir reikšmingų veikos kvalifikavimui pagal BK 132 straipsnio 1 dalį aplinkybių. Teisėtas, pagristas, o kartu ir teisingas sprendimas baudžiamoje byloje gali būti priimtas tik tuo atveju, jei išsamiai atskleidžiamos teisiniam veikų įvertinimui reikšmingos aplinkybės.

Dėl BPK reikalavimų taikymo apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant nukentėjusiojo I. K. apeliacinį skundą

Nukentėjusysis kasaciniame skunde nurodo, kad vykusio bylos proceso metu buvo padaryti esminiai BPK 1 straipsnio ir 44 straipsnio 10 dalies pažeidimai, taip pat buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.

Pagal BPK reikalavimus nukentėjusysis turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Ši jo teisė ikiteisminio tyrimo metu yra garantuojama ir detalizuojama kitose BPK normose. Ikiteisminis tyrimas turi būti atliekamas per kuo trumpiausius terminus (BPK 176 straipsnis), o nutraukiamas tik BPK 212 straipsnyje numatytais atvejais. Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą turi būti pagrįstas ir motyvuotas (BPK 216 straipsnis). Nukentėjusysis turi teisę tokius nutarimus apskųsti, pareikšti nušalinimus (BPK 28 straipsnio 2 dalis, 214 straipsnio 4 dalis), susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga pabaigus ikiteisminį tyrimą ir pateikti prašymus dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, susipažinti su medžiaga, gauta prokurorui atlikus papildomus tyrimo veiksmus po ikiteisminio tyrimo pabaigimo (BPK 218 straipsnis).

Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso dėl asmens mirties tyrimo kontekste svarbūs reikalavimai suformuoti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje dėl Konvencijos 2 straipsnio (teisė į gyvybę). Pagal šią praktiką nurodyta Konvencijos nuostata, be kita ko, suponuoja valstybės pareigą asmeniui žuvus įtartinomis aplinkybėmis užtikrinti veiksmingo tyrimo atlikimą (žr., pvz., sprendimą dėl priimtinumo byloje Al Fayed prieš Prancūziją (Al Fayed v. France, no. 38501/02, decision of 27 September 2007; sprendimą byloje Murillo Espinosa prieš Ispaniją (Murillo Espinosa c. Espagne, no. 37938/03, arr?t du 7 juin 2007). Vadovaujantis EŽTT praktika, privalu užtikrinti pakankamą mirties aplinkybių tyrimo viešosios kontrolės elementą, kuris suprantamas ir tuo aspektu, kad aukos artimieji giminaičiai turi būti įtraukti į procedūrą, kiek tai būtina jų teisėtiems interesams garantuoti.

Iš EŽTT sprendimų matyti, kad šio reikalavimo laikymosi vertinimui svarbią reikšmę turi tai, ar artimieji turėjo galimybę veiksmingai dalyvauti procese, ar buvo laiku informuojami apie esminius procesinius sprendimus, ar galėjo pareikšti dėl jų savo nuomonę, juos skųsti ir pan. (žr., pvz., bylas Ramsahai ir kiti prieš Nyderlandų Karalystę (Ramsahai and Others v. the Netherlands, no. 52391/99, judgement of 15 May 2007), § 347-350; Mantog prieš Rumuniją (Mantog c. Roumanie, no. 2893/02, arr?t du 11 octobre 2007), § 67; Kats ir kiti prieš Ukrainą (Kats and Others v. Ukraine, no. 29971/04, judgement of 18 December 2008), § 122 ir kt.; taip pat nurodytas bylas Al Fayed prieš Prancūziją, Murillo Espinosa prieš Ispaniją). EŽTT yra pabrėžęs procesinių sprendimų motyvavimo svarbą garantuojant artimųjų teisę žinoti esminę su tiriamos mirties aplinkybėmis susijusią informaciją (pavyzdžiui, nulėmusią sprendimą nepradėti baudžiamojo persekiojimo arba jį nutraukti) ir veiksmingai įgyvendinti savo procesines teises, be kita ko, ginčijant atitinkamą sprendimą (žr., mutatis mutandis Finucane prieš Jungtinę Karalystę (Finucane v. the United Kingdom, no. 29178/95, judgement of 1 July 2003), § 82-23; Beker prieš Turkiją (Beker v. Turkey, no. 27866/03, judgement of 24 March 2009), § 52). Taigi EŽTT jurisprudencijos ir pirmiau paminėtų BPK normų analizė rodo, kad ikiteisminio tyrimo subjektai ir prokuroras privalo ne formaliai, tačiau veiksmingai užtikrinti nukentėjusiojo teises, BPK garantuojamas ikiteisminio tyrimo metu.

Nukentėjusiojo V. K. apeliacinio skundo esminis argumentas, kuris išplėtotas ir kasaciniame skunde, buvo tai, kad prokuroras ikiteisminio tyrimo metu nesilaikė BPK normų ir nemotyvuotai nutraukdamas bylą T. L. ir M. B., supažindindamas su nutarimais nukentėjusįjį, ir vėliau netinkamai spręsdamas nukentėjusiojo skundus, pažeidė nukentėjusiojo teisę reikalauti, kad būtų patraukti atsakomybėn ir nuteisti visi nusikaltimus padarę asmenys, taip buvo pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismas apie pažeistą nukentėjusiojo teisę žinojo, tačiau ją ignoravo ir bylą išnagrinėjo šališkai, pažeisdamas BPK reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų nepašalino, prokuroro nutarimų nutraukti bylą priėmimo apskundimo procedūros teisėtumo ir pagrįstumo neįvertino, nutarties motyvuose išdėstė prieštaringas išvadas ir netinkamai nurodė, kad nukentėjusysis galėjo pasinaudodamas nušalinimo pareiškimu apginti savo teises.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad byloje, prokurorui nustačius, jog nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių, pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl G. B. (T. 2, b. l. 31) ir pagal BK 132 straipsnio 1 dalį bei BK 260 straipsnio 1 dalį dėl T. L. (T. 2, b. l. 49). Pastaroji bylos dalis nutraukta pabaigus ikiteisminį tyrimą ir proceso dalyviams susipažinus su byla. Nukentėjusysis apie teisę apskųsti prokuroro nutarimus sužinojo ir ją realizavo tik tada, kai byla jau buvo pradėta nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Šis teismas, žinodamas, kad byloje nėra išspręsti visi ikiteisminio tyrimo klausimai, grąžino prokurorui nukentėjusiojo skundus, nurodė dėl jų priimti procesinius sprendimus. Tačiau teismas nelaukė, kol bus išnagrinėti nukentėjusiojo skundai ir iš esmės bylą išsprendė priimdamas ir paskelbdamas nuosprendį.

Sprendžiant iš apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo (T.2., b. l. 148-150; 154), apeliacinės instancijos teismas pridėjo prie bylos ir tikrino procesinius ir kitus dokumentus, susijusius su prokuroro ir teismų veiksmais nutraukiant baudžiamąsias bylas T. L. ir G. B.. Tačiau šis teismas išvadas, kad esminių BPK normų pažeidimo nukentėjusiojo teisėms nebuvo padaryta, grindė ne visų bylos duomenų ir joje nustatytų aplinkybių, teismų veiksmų bei priimtų procesinių dokumentų analize. Apeliacinis teismas, nekreipdamas dėmesio į BPK 214 straipsnio 5 dalies, 218 straipsnio nuostatas, kad kaltinamąjį aktą galima surašyti tik visiškai užbaigus visus ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus, su jais tinkamai supažindinus ir pabaigus jų apskundimo procedūras, apsiribojo konstatavimu, jog proceso metu nebuvo pažeisti BPK 214 straipsnio 3 dalies reikalavimai. Nutartyje visiškai nepasisakyta, ar bylos išnagrinėjimas teisme, kai buvo nebaigtos toje pačioje byloje priimtų ikiteisminio tyrimo metu priimtų prokuroro nutarimų apskundimo procedūros, pažeidė nukentėjusiojo apeliaciniame skunde minimas BPK 44 straipsnio 10 dalyje numatytas teises. Tai, kad šios teisės yra detalizuotos kituose BPK straipsniuose esančiomis normomis yra išdėstyta šioje nutartyje. Apeliacinis teismas nukentėjusiojo teisių bei pagrįstumo ir teisėtumo aspektu turėtų įvertinti dėl T. L. bei G. B. priimtus procesinius sprendimus, šių sprendimų priėmimo aplinkybes, jų teisėtumo tikrinimo eigą ir rezultatus. Šiuo atveju būtina pasisakyti, ar buvo padaryti BPK pažeidimai, ar jie yra esminiai ir ar nustatomas priežastingumas tarp pažeidimų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio.

Pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, jog iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismo išvados dėl T. L. bei G. B. priimtų procesinių sprendimų teisėtumo yra motyvuotos ir išsamios. Tačiau tokių išvadų, kuriose nukentėjusiojo teisių aspektu būtų įvertinti dėl šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu priimti procesiniai sprendimai, nuosprendyje kolegija nerado.

Apeliacinio teismo išvada, kad nukentėjusysis galėjo pasinaudoti, bet nepasinaudojo įstatyme įtvirtinta teise pareikšti nušalinimą teisėjui pirmosios instancijos teisme, yra padaryta neįvertinus visų proceso eigos aplinkybių, akivaizdžiai nepagrįsta bylos duomenų analize ir yra visiškai netinkamas argumentas atsakant į nukentėjusiojo apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus.

Darytina bendra išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė išsamiai motyvuotų bei visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu pagrįstų išvadų ir dėl esminių nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentų.

Dėl kasacinių skundų nenagrinėtinų argumentų

Šia kasacinės instancijos teismo nutartimi procesas grąžintinas į ankstesnę proceso stadiją, t. y. baudžiamųjų bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija negali pasisakyti dėl kasaciniuose skunduose keliamų baudžiamųjų įstatymų taikymo klausimų skiriant M. B. bausmes, nukentėjusiojo skunde kvestionuojamo BK 261 straipsnio taikymo. Dėl šių klausimų turės būti pasisakyta iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą.

Išdėstyti motyvai dėl nukentėjusiojo ir nuteistojo apeliacinių skundų išnagrinėjimo kolegijai leidžia daryti išvadą, kad teismas apeliacinius skundus išnagrinėjo nepakankamai išsamiai, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuos skunduose, nepateikė motyvuotų bei visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu pagrįstų išvadų ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Tą konstatavus, apeliacinio teismo priimto sprendimo trūkumai negali būti ištaisomi priimant sprendimus, numatytus BPK 382 straipsnio 1 - 4 ir 6 punktuose. Todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, taip sudarant galimybę išanalizuoti visus reikšmingus bylos klausimus, kurie iškelti apeliaciniuose skunduose ir yra pakartoti kasatorių.

Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo patikrinti pirmosios instancijos nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, išnagrinėti apeliaciniuose skunduose nurodytus ir neišnagrinėtus esminius argumentus, įvykdyti kasacinėje nutartyje esančius nurodymus dėl įrodymų tyrimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.