- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-08
- Bylos Nr.
- 1A-434-634/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00399-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Giedrius Endriukaitis, Albinas Antanaitis, Nerijus Meilutis
- Nuteistasis
- D. B.
- Civilinis ieškovas
- A. M.
- Nukentėjusysis
- A. M.
- Advokatai
- Mindaugas Skruibis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nerijaus Meilučio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. gynėjo advokato Mindaugo Skruibio apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per bausmės terminą dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei iš dalies atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
Civiliniam ieškovui A. M. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą ir civilinis ieškinys perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Civilinio ieškovo A. M. patirtos 400 Eur išlaidos už advokato atstovavimą teisme pripažintos proceso išlaidomis ir nuspręsta jas išieškoti iš D. B. nukentėjusiojo A. M. naudai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. D. B. nuteistas už tai, kad (duomenys neskelbtini) kiemo pavėsinėje, esančioje (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto metu su A. M., tyčia sudavė jam keletą smūgių į įvairias kūno vietas, dėl šių veiksmų A. M. padaryta odos nubrozdinimai alkūnės sąnaryje, poodinė kraujosruva krūtinės kairėje pusėje, kairės pusės V šonkaulio lūžimas, 28 danties išnirimas, 24 danties užpildo defektas. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad dėl sužalojimų A. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
2. Marijampolės apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje yra surinkta ir išnagrinėta pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, kad kaltinamasis D. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nors kaltinamasis D. B. neprisipažino padaręs nusikaltimą ir neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam, tačiau šie jo parodymai yra paneigti kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme ištirtais įrodymais.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistojo D. B. gynėjas advokatas M. Skruibis prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, skirti medicinos kriminalistikos teismo ekspertizę, panaikinti 2019 m. vasario 25 d. Marijampolės apylinkės teismo nuosprendį ir D. B. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
3.1. Skunde nurodo, jog nagrinėdamas bylą pirmos instancijos teismas neįsigilino į faktines aplinkybes, neteisingai įvertino įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmos instancijos metu kilo pagrįstos abejonės, ar nukentėjusiajam A. M. sužalojimai galėjo būti padaryti jo nurodytu laiku, jo nurodytomis aplinkybėmis. Nukentėjusysis teigė, kad D. B. jam sudavė smūgį į galvos sritį, nuo kurio jis trumpam prarado sąmonę, be to šio smūgio pasėkoje jam išniro 28 dantis ir buvo pažeistas 24 danties užpildas, tačiau šis smūgis nesukėlė jokio trauminio poveikio nukentėjusiojo galvos minkštuosiuose audiniuose. Gynėjo teigimu, vien ši aplinkybė sudarė pakankamą pagrindą abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu ir jo nurodomos įvykio eigos realumu. Šias abejones stiprino ir kitos įvykio tyrimo metu nustatytos aplinkybės - nors įvykio (duomenys neskelbtini) metu A. M. buvo santykinai stipriai sužalotas, į medikus ir sveikatos sutrikdymo mastą nustačiusį ekspertą jis kreipėsi tiktai (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus šešioms paroms. Nukentėjusio ir kartu su juo konflikto metu buvusios jo sugyventinės A. P. parodymai apie konflikto eigą buvo pakankamai prieštaringi ir tarpusavyje nesuderinami. Siekiant pašalinti minimus prieštaravimus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu nuosekliai buvo prašoma skirti medicinos kriminalistikos teismo ekspertizę, kurios atlikimas būtų leidęs pašalinti nurodytus prieštaravimus ir atsakyti į klausimą, ar A. M. galėjo būti sužalotas būtent jo nurodytomis aplinkybėmis. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme medicinos kriminalistikos teismo ekspertizė atlikta nebuvo ir minimos abejonės pašalintos nebuvo. Advokato teigimu, šiuo atveju būtinos įrodinėjimo priemonės išnaudotos nebuvo, o teismo padarytos išvados nėra pagrįstos. Tai reiškia, kad D. B. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas ne patikimais ir neabejotinais įrodymais, bet prielaidomis.
3.2. Skunde taip pat pažymėta, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir papildoma specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose yra nurodyti nukentėjusiajam A. M. padaryti sužalojimai. Papildomoje specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiojo „kairės pusės 5 šonkaulio lūžimas būdingesnis smūgio kietu buku daiktu sudavimui“ (išvados 1 p). Tačiau tos pačios išvados 4 punkte nurodyta kad atsakyti, kokioje padėtyje buvo nukentėjusysis smūgio sudavimo metu nėra galimybės, kiti sužalojimai, t. y. „Odos nubrozdijimas dešinės alkūnės sąnaryje būdingesnis griuvimui <...>“. Advokato teigimu, tai patvirtina tikimybę, kad jei šonkaulis nukentėjusiajam lūžo būtent šio įvykio metu, tai jis galėjo lūžti ne suduodant smūgį, bet nukentėjusiajam ir D. B. kartu griūnant ant žemės. Pažymėtina ir tai, kad minimą išvadą pateikusiam ekspertui klausimai, kuriuos pateikė advokatas, nebuvo užduoti.
3.3. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog abejose byloje gautose specialisto išvadose nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) gydymo įstaigoje apžiūrinti nukentėjusįjį jam konstatuoti kairės pusės „seni sugiję V-VI šonkaulių lūžimai“. Minimas išvadas pateikęs ekspertas A. J. 5 šonkaulio lūžimą, konstatavo remdamasis tik įrašais iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė priėmimo skubios pagalbos skyriaus įdėtinio lapo. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ekspertas A. J. pats asmeniškai būtų tyręs bent jau nukentėjusiojo krūtinės rentgenogramą. Tai reiškia, kad esminė aplinkybė, leidusi D. B. veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo nustatyta ne tam reikiamą kvalifikaciją turinčio teismo medicinos eksperto, bet VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė priėmimo skubios pagalbos skyriaus gydytojo V. Z..
3.4. Skunde nurodoma, kad eksperto A. J. ir gydytojos odontologės E. B. apklausa abejones dėl to, ar nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti jo nurodytu laiku, jo nurodomoje vietoje, jo nurodytu būdu ne tai, kad panaikino, bet tik sustiprino. Specialistų išvadoms įtakos turėjo ne objektyvių duomenų, bet A. M. nurodyta informacija. Atsižvelgiant į tai, kad A. M. turi tiesioginį interesą bylos nagrinėjimo rezultatais, o jo parodymai prieštarauja kitiems byloje gautiems įrodymams, nuteistojo gynėjui kyla pagrįstas įtarimas, kad A. M. sąmoningai klaidino byloje išvadas davusius specialistus
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo D. B. gynėjo advokato M. Skruibio apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
7. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų bei vieningai formuojamos teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas D. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl D. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant D. B. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Apeliaciniame skunde remiamasi bendro pobūdžio samprotavimais apie menamai neišsamias teismo medicinos ekspertizes, netinkamą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pateikiant savitą nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajam padarytų sužalojimų vertinimą. Tačiau šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus (Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-602/2014).
8. Apeliaciniame skunde teigiama, jog tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmos instancijos metu kilo pagrįstos abejonės, ar nukentėjusiajam A. M. sužalojimai galėjo būti padaryti jo nurodytu laiku, jo nurodytomis aplinkybėmis. Atmesdama šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusysis A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, aiškiai nurodė, jog įvykio metu su A. P. sėdėjo pavėsinėje kuomet atėjęs D. B. reikalavo degtinės butelio, o jo negavęs, sudavė smūgius A. M.. Nukentėjusysis pajuto stiprų smūgį į galvą, nusirito šalia stalo, pasipylė smūgiai. Gavo stiprų smūgį į širdies plotą, buvo dar keli smūgiai (2 t., b. l. 23-25, 1 t., b. l. 25-26).
9. Šiai nukentėjusiojo nurodytai įvykių sekai neprieštarauja ir teisiamojo posėdžio metu liudytojais apklaustų G. P., A. P., kurie tiesiogiai matė įvykį, parodymai. Liudytojas G. P. parodė, kad atbėgęs į pavėsinę pamatė, kad D. B. užgriuvęs ant A. M. (2 t., b. l. 52-53). Liudytoja apklausta A. P. parodė, kad D. B. pradėjo įžeidinėti A. M., po ko buvo smūgis į dešinę veido pusę. A. M. atsitrenkė galva į sieną pavėsinėje, po to atsikėlė. Po to buvo smūgis į paširdžius, tada abu nuvirto, o ji išbėgo kviesti sūnų (2 t., b. l. 75-76). Jų parodymus patvirtina ir kitų liudytojų parodymai. Liudytojas K. A. parodė, kad girdėjo kaip D. B. su nukentėjusiuoju „koliojosi“. Ryte D. B. buvo apibraižytas, sakė, kad susimušė su nukentėjusiuoju (2 t., b. l. 50-51), liudytoja K. I. parodė, kad kitą dieną po įvykio D. B. pasakojo, kad susipyko su kaimynu. D. B. atrodė sumuštas, drabužiai nešvarūs (2 t., b. l. 51-52), liudytojas M. S. parodė, jog kad vyko į iškvietimą dėl kažkokių muštynių, lyg susimušė du vyrai (2 t. 54-55). Taigi aukščiau aptartų asmenų parodymai apie nagrinėjamą įvykį ir nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmą sutampa ne tik tarpusavyje, bet iš esmės atitinka ir kitą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančią rašytinę medžiagą, todėl teismui nekyla abejonių, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai galėjo būti padaryti kitu laiku ar vietoje, byloje nėra.
10. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog nukentėjusiojo ir liudytojos A. P. parodymai apie konflikto eigą buvo pakankamai prieštaringi ir tarpusavyje nesuderinami, tačiau šis skundo teiginys vertinamas kaip deklaratyvus, nes apeliantas taip ir nenurodo, kokios aplinkybės minėtų asmenų parodymuose nesutampa. Priešingai, nukentėjusiojo ir liudytojos parodymai buvo nuoseklūs ir nekito viso proceso metu. Teisėjų kolegija neabejoja šių asmenų nešališkumu ir objektyvumu, pagrindo manyti, jog jie siekia melagingai apkalbėti D. B., neįžvelgia.
11. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu nebuvo atlikta medicinos kriminalistikos teismo ekspertizė ir kilusios abejonės pašalintos nebuvo. Atmesdama šį skundo argumentą kolegija pažymi, jog specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad A. M. padaryta odos nubrozdinimai dešinės alkūnės sąnaryje, poodinės kraujosruva krūtinės kairėje pusėje, kairės pusės V šonkaulio lūžimas, 28 danties išnirimas, 24 danties užpildo defektas. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktai, pvz. ranka, koja, kokiais tai aplinkos daiktai ir pan., mažiausia trijų smūgių ar trauminių poveikių pasekoje apie 6-8 paros iki tyrimo pradžios (1 t., b. l. 12). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad A. M. sužalojimai padaryti apie 6-8 paros iki teismo medicinos tyrimo, atlikto (duomenys neskelbtini) pradžios. Tai galėjo įvykti ir užduotyje nurodomu ar jam artimu laiku. Kairės pusės 5 šonkaulio lūžimas būdingesnis smūgio kietu buku daiktu sudavimui. Tam neprieštarautų ir tai, kad nei teismo medicinos tyrimo metu, nei apžiūros gydymo įstaigoje metu nenustatyti kokie nors kiti, išskyrus poodinę kraujosruvą krūtinės kairėje pusėje, sužalojimai priekiniuose, labiau atsikišusiuose ar šoniniuose kūno paviršiuose, kelių sąnariuose. Kairės pusės 5 šonkaulio lūžimas galėjo būti padarytas mažiausia vienu smūgiu (1 t., b. l. 160-161). Teismo posėdžio metu buvo apklaustas ir ekspertas A. J.. Taigi, pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų veiksmų, kad galėtų pašalinti tyrime kylančias abejones. Minėtų ekspertizių išvadomis ir specialisto apklausa visos abejonės buvo pašalintos ir pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą procesinį sprendimą.
12. Nors skunde ir teigiama, jog nukentėjusysis į medikus kreipėsi tik po šešių dienų ir kad ekspertas A. J. 5 šonkaulio lūžimą, konstatavo remdamasis tik įrašais iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė priėmimo skubios pagalbos skyriaus įdėtinio lapo. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ekspertas A. J. pats asmeniškai būtų tyręs bent jau nukentėjusiojo krūtinės rentgenogramą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti kompetentingo specialisto, dirbančio VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė, turinčio aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, gydytojo specialybę, kvalifikacija atlikti tyrimus bei pateikti išrašus. Pateiktame įdėtiniame lape užfiksuota rentgenogramoje atsispindinti informacija (1 t., b. l. 11), todėl teismo medicinos ekspertas pagrįstai vadovavosi VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojo surašytais medicininiais dokumentais. Tai kad nukentėjusysis į medicinos įstaigą kreipėsi ne iš karto po įvykio, taip pat niekaip nepagrindžia ir nepaneigia D. B. kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo. Kaip nurodyta specialisto išvadoje, 5 šonkaulio lūžimas galėjo įvykti ir užduotyje nurodomu ar jam artimu laiku. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad kairės pusės 5 šonkaulio lūžimas būdingesnis smūgio kietu buku daiktu sudavimui (1 t., b. l. 160-161), taigi, atmetami skundo argumentai, kad nukentėjusysis minėtą sužalojimą galėjo patirti pargriuvęs grumtynių metu.
13. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra apeliaciniame skunde savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad D. B. veiksmuose yra visi būtini BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas D. B. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl D. B. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
14. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimas nėra keliamas, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, apylinkės teismas, skirdamas bausmę bei parinkdamas bausmės rūšį, įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nurodė motyvus, lėmusius bausmės skyrimą. Nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis).
15. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. B. gynėjo advokato Mindaugo Skruibio apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.