Vilniaus apygardos teismo nutartis

1. Ieškovė A. K. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui G. S. (toliau – ir atsakovas), kurį patikslinusi, prašė: 1) nutraukti šalių (duomenys neskelbtini) sudarytą santuoką dėl sutuoktinio kaltės; 2) po santuokos nutraukimo palikti ieškovei turimą pavardę „K.“; 3) sugrąžinti iš atsakovo nekilnojamąjį turtą: 0,6000 ha žemės sklypo dalį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 94 700 Eur vertės, ir 121 kv. m. ploto ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 25 900 Eur vertės, esančius (duomenys neskelbtini), padovanotą pagal 2015 m. liepos 9 d. dalies žemės sklypo ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. pastato dovanojimo sutartis, ieškovei, pripažįstant šį nekilnojamąjį turtą ieškovės asmenine nuosavybe; 4) priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise automobilį Mercedez Benz A150, 1 000 Eur vertės, be kompensacijos išmokėjimo atsakovui; 5) priteisti ieškovei iš atsakovo 8 000 Eur kompensaciją už atsakovui likusią didesnę bendro turto dalį ir bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą; 6) priteisti atsakovui asmeninės nuosavybės teise automobilį Mercedez Benz B180, be kompensacijos išmokėjimo ieškovei; 7) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad šalys susituokė (duomenys neskelbtini) Santuokoje vaikų nesusilaukė. Su atsakovu susipažino ir bendravo iki santuokos sudarymo apie vienerius metus. Tuo metu ieškovė asmeninės nuosavybės teise valdė butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas įkalbėjo ieškovę, kad ši parduotų butą. Butas buvo parduotas 2014 m. sausio 15 d. Šalys nutarė statytis namą ant ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Pradėjo statyti namą iš ieškovės asmeninių lėšų ir kai namo statyba buvo beveik baigta, atsakovas pasipiršo ir šalys sudarė santuoką. Kaip vėliau paaiškėjo, atsakovas siekė praturtėti ieškovės sąskaita, kadangi atsakovas jokio asmeninio kilnojamojo/nekilnojamojo turto neturėjo; taip pat neturėjo jokių darbinių pajamų. Po santuokos įregistravimo atsakovo elgesys pradėjo keistis. Atsakovas manipuliavo ieškove, nuolatos bandė įteigti, kad jam priklauso pusę namo dalies, įkalbinėdavo namą parduoti ir pinigus investuoti į neaiškius sandorius. Ieškovei atsisakius tai daryti, atsakovas tapo agresyvus ir kitais intervenciniais metodais bandė ieškovę palaužti – iš pradžių taikė psichologinį spaudimą, grasino vaikais, po to niokojo turtą (namą), subadė ieškovės automobilio padangas bei įvairiais kitais veiksmais darė jai tiek psichologinę, tiek materialinę žalą. Dėl atsakovo elgesio ne kartą kreipėsi į medikus, dėl patirto streso kamavo nemiga, nukrito svoris (15 kg).

3. Teigė, kad atsakovas nebuvo lojalus ieškovei, neturėjo tikslo sukurti tikros šeimos, rūpintis ieškove. Nuo santuokinio gyvenimo su atsakovu pradžios santuoka laikytina faktiškai nutrūkusia. Atsakovui santuoka buvo reikalinga dėl gyvenamosios vietos suteikimo ir finansinio užtikrintumo, nes jis neturėjo kur gyventi, pajamų, jokio kito turto. Ieškovei šios aplinkybės tapo aiškios tik po santuokos įregistravimo, kadangi ieškovė nuoširdžių jausmų vedama patikėjo atsakovu ir sudarė su juo santuoką, planavo kurti ateitį, statė bendrus namus, turėjo iliuziją apie gražią ir darnią šeimą. Paaiškino, kad atsakovas pasinaudojo ieškovės bejėgiška būkle ir grasindamas, kad susidoros su vaikais, sudarė sąlygas (padovanoti) jam ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą – namą su žemės sklypu, kur iki šiol atsakovas ir toliau gyvena. Po dovanojimo sandorio nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. šalys kartu šiuose namuose dar pagyveno keletą mėnesių iki 2016 m. sausio mėnesio, kol galiausiai atsakovas vieną dieną ieškovę su visais jos asmeniniais daiktais iškraustė iš namų. Nuo to momento šalys faktiškai kartu nebegyvena, santuoka neabejotinai iširo dėl atsakovo kaltės. Todėl šalių santuoka turi būti nutraukta išimtinai tik dėl atsakovo kaltės.

25. Atsakovas G. S. apeliaciniu skundu prašė: 1) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta nutraukti ieškovės ir atsakovo santuok1 dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir pripažinti, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės; 2) panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo nuspręsta panaikinti 2015 m. liepos 9 d. Žemės sklypo dalies dovanojimo sutartį, taikyti restituciją ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – ieškovės reikalavimą dėl 2015 m. liepos 9 d. Žemės sklypo dalies dovanojimo sutarties panaikinimo ir restitucijos taikymo atmesti kaip nepagrįstą; 3) panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo nuspręsta panaikinti 2015 m. rugpjūčio 18 d. Dovanojimo sutartį, taikyti restituciją ir priimti šioje dalyje naują sprendimą - ieškovės A. K. reikalavimą dėl 2015 m. rugpjūčio 18 d. Dovanojimo sutartį panaikinimo ir restitucijos taikymo atmesti kaip nepagrįstą; 4) teismui nutarus netenkinti apeliacinio skundo dalyko dėl reikalavimų panaikinti sprendimo dalį dėl 2015 m. liepos 9 d. ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. dovanojimo sandorių panaikinimo, panaikinti sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir šioje dalyje grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 5) priteisti iš ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

26. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas neteisingai identifikavo santuokos iširimo laikotarpį, o tai lėmė, kad konstatuojant abiejų sutuoktinių kaltę buvo vertinamos tos aplinkybės, kurios santuokos iširimui įtakos neturėjo. Ieškovė įrodinėjo, kad santuoka iširo 2016 metų sausio mėnesį, atsakovui išvarius ją iš namų, tuo tarpu atsakovas įrodinėjo, kad šalių santuoka iširo tik 2017 m. sausio 20 d., kai ieškovė paliko bejėgiškos būklės atsakovą jam grįžus iš ligoninės po operacijos ir išsikraustė iš namų, pasiėmusi iš šaldytuvo visą jame buvusį maistą. Teigė, kad šalys gyveno kartu iki 2017 m. sausio 20 d. Pati ieškovė per teismo posėdžius teigė, kad gyveno su atsakovu iki 2016 m. vasaros pabaigos (iki rugpjūčio mėn. pabaigos). 2016 m. kovo balandžio mėn. ieškovė pervedė atsakovui 100 Eur. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė teigė neprisimenanti, ar nuo 2016 m. iki 2017 m. ji gyveno name, bet toliau visgi pripažino, kad 2016 m. tvarkė namo aplinką. 2016 m. vasaros pabaigoje ieškovė pastoviai skambindavo meistrui dėl tvoros broko, prašydama jį pašalinti. Ieškovė paaiškino, kad ėmėsi klausimo dėl tvoros, kadangi nenorėjo santykių gadinti. Jeigu šalys nuo 2016 m. sausio 30 d. nebegyveno kartu, tai ieškovė net nežinotų apie tvoros problemas ir ieškovei nebūtų jokio intereso šiuos klausimus spręsti, nes sugadinti nesamų santykių neįmanoma. 2016 m. rugsėjo mėn. atsakovas kartu su ieškoves vaikais ir jos sesers sūnumi (kuris ateidavo padėti) perdažė visą tvorą (dažoma buvo apie trys savaites). 2016 m. spalio 21 d. atsakovas įkėlė skelbimą dėl ieškovės automobilio pardavimo, skelbime nurodęs savo telefono numerį. Automobilio pardavimo skelbime publikuotos nuotraukos buvo darytos kieme prie atsakovui padovanoto namo. Nurodė, kad 2016 m. spalio 21 d. 18.30 val. šalys kartu pardavė savo automobilius, po to apie 23 val. atsakovas išsigrynino iš savo banko sąskaitos 750 Eur, kurių trūko ieškovės automobiliui įsigyti. 2016 m. spalio 22 d. 5 val. ryto šalys kartu autobusu važiavo į Klaipėdą, kur atsakovas nupirko ieškovei automobilį Mercedes Benz su sutvarkymo paslauga ir už viską sumokėjo 5000 Eur. Aplinkybė, kad ieškovei automobilį nupirko atsakovas, pagrindžia nupirkto automobilio techninio aptarnavimo dokumentai. 2016 m. gruodžio 21 d. nupirktu ieškovei automobiliu šalys kartu vyko į Uteną pirkti automobilį atsakovui. 2017 m. sausio 16 d. ieškovė rūpinosi iš bendrų namų pabėgusio šuns klausimais, siekė sugrąžinti šunį. Atsakovė nuo 2015 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. gruodžio mėn. imtinai mokėjo už namo elektros energiją, mokėtoju nurodydama atsakovą. Pastebėjo, kad jeigu šalys jau nuo 2016 m. sausio mėn. negyventų kartu, ieškovei nebūtų žinomi duomenys apie atsakovo sunaudojamą elektros energiją. Ieškovė neturėjo mokėti už svetimo asmens suvartojamą elektros energiją (pastatas buvo atsakovo asmeninė nuosavybė), jeigu atsakovas ją išvarė iš namų 2016 m. sausio mėn. Teismui netinkamai nustačius šalių bendro gyvenimo laikotarpio pabaigą atitinkamai buvo klaidingai vertinamos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu spręstas klausimas dėl kaltės klausimo.

27. Nurodė, kad atsakovo kaltė dėl santuokos nutraukimo konstatuota nesant pakankamai tvirtų pagrindų, kuriais būtų galima teigti apie atsakovo kaltę. Pažymėjo, kad teismo vertinami faktai vyko 2015 m. pavasarį ir buvo susiję su šalių ginču, kai ieškovė atsisakė padovanoti atsakovui namą, kaip kad šalys buvo sutarusios. Tačiau 2015 m. vasarą šalys susitaikė ir atkūrė ne tik šiltus tarpusavio santykius, bet ir bendrą gyvenimą – t. y. šalys vėl sugrįžo gyventi į namą, tęsė namo statybą, šalys kartu rūpinosi bendro ūkio reikalais. Šalys atleido viena kitai ir gyveno kaip sutuoktiniai iki pat 2017 m. sausio 20 d., taigi daugiau nei 1,5 metų. Nustačius šalių susitaikymą, teismas turėjo vertinti dėl kokių priežasčių šalių santuoka iširo jau po šio susitaikymo. Teismas vertino aplinkybes, kurios vyko iki šalių susitaikymo ir bendro gyvenimo atkūrimo, taigi rėmėsi teisiškai neaktualiais santuokos iširimui faktais. Pastebėjo, kad šalių statyto namo užbaigimo klausimą teismas prilygino abiejų sutuoktinių kaltės klausimui, nors nei viena iš šalių neteigė ir to byloje neįrodinėjo, kad namo įrengimo užbaigimo darbai ir jų finansavimo būdas, kurį šalys tarpusavyje suderino, apskritai būtų kaip nors susijęs su šalių santuokos iširimu. Namo įrengimo užbaigimo suderinimo klausimas šalių buvo lygiagrečiai sprendžiamas susitaikymo laikotarpiu (2015 m. pavasarį – vasarą), o iki pat 2017 m. sausio 20 d. gyvenant kartu ir tęsiant namo įrengimo darbus tuo pagrindu nei viena iš šalių negrindė reikalavimo pripažinti kitą šalį kalta dėl santuokos iširimo. Pabrėžė, kad po dovanojimo sandorių sudarymo šalys 1,8 metų dar gyveno kartu, o patys dovanojimo sandoriai neturėjo jokios įtakos šalių bendravimui ir bendram gyvenimui, t. y. padovanojusi namą ir sklypą ieškovė, o apeliantas pardavęs paveldėtą tetos butą pasiekė namo įrengimo darbų finansavimo klausimą. Padovanojusi namą ieškovė jame ir toliau kartu su atsakovu gyveno, šalys turėjo bendrą tikslą vesti bendrą ūkį ir faktiškai jį vedė: tvarkė bendrus ūkio klausimus, prižiūrėjo namo aplinką, pirko automobilius, mokėjo už komunalines paslaugas. Pažymėjo, kad santuoką šalys sudarė ne iš išskaičiavimo, nes šalys nuo 2010 m. rugpjūčio 8 mėn. vedė bendrą ūkį. Nesutiko su pirmosios instancijos teismu, kad šalys sudarydamos santuoką apskritai neturėjo ketinimų gyventi šeimoje. Byloje nagrinėjimo metu tiek ieškovė, tiek atsakovas pripažino, kad mylėjo vienas kitą, buvo jausmai, nes jeigu jausmų nebūtų, tai ir santuokos nebūtų sudarę. Paaiškino, kad po nuginčytų dovanojimo sandorių sudarymo šalys užbaiginėjo namo statybą, aplinkos tvarkymą tiktai iš atsakovo asmeninių lėšų, todėl versija, kad sudaryti dovanojimo sandoriai kaip nors būtų susiję su santuokos iširimu, yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad atsakovas tiek moraliai, tiek finansiškai rūpinosi šeima. Jokios atsakovo kaltės dėl šalių santuokos iširimo nėra. Priešingai, būtent ieškovė yra kalta dėl iširusios šalių santuokos. 2016 m. pabaigoje (gruodį) atsakovas jautė ieškovės susvetimėjimą, nes ji visą laiką leido prie kompiuterio, nesikalbėjo su juo, nesirūpino buitimi. Po kelionės į Ukmergę 2016 m. gruodžio 21 d. pirkti atsakovui automobilį, po 2-3 dienų lengvai apsižodžiavus, ieškovė pasiėmė kompiuterį ir išėjo į kitą kambarį ir nustojo bendrauti. Ieškovė ne tik nepadėjo atsakovui, kai jis 2017 m. sausio mėn. grįžo po operacijos iš ligoninės, bet išėjo iš namų palikusi atsakovą bejėgiškos būklės vieną, išsivežusi iš šaldytuvo visą jame buvusį maistą. 2016 m. Kalėdas ir Naujuosius metus ieškovė šventė atskirai nuo atsakovo ne namuose.

28. Nurodė, jog dėl santuokos iširimo yra kalta tik ieškovė, neegzistuoja viena iš sąlygų, kurioms esant dovanojimo sandoris galėjo būti panaikintas, todėl peržiūrėjus teismo sprendimą dalyje dėl kaltės klausimo, pripažįstant tik ieškovę kalta dėl santuokos iširimo, turi būti peržiūrėtas ir jos reikalavimas dėl dovanojimo sandorių panaikinimo – šį reikalavimą atmetant kaip nepagrįstą.

29. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas taikė byloje vienašalę restituciją, nors byloje nebuvo ginčo dėl to, kad po dovanojimo sandorių sudarymo turtas buvo pagerintas atsakovo asmeninėmis lėšomis. Pažymėjo, kad į dovanotą turtą savo asmenines lėšas atsakovas investavo tiek iki santuokos sudarymo (bendrai 15 345 Eur), tiek ir po dovanojimo sandorių sudarymo (bendrai 37 931 Eur). Bendrai nuo statybų pradžios atsakovas investavo 53 276 Eur. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas restitucijos klausimą turėjo teisiškai įvertinti atsakovo indėlį į namo statybas tiek iki santuokos sudarymo, tiek ir po jos sudarymo. Nurodė, kad atsakovas pateikė į bylą rašytinius įrodymus, patvirtinančius jo pinigines investicijas į namo statybas iki santuokos sudarymo, taip pat byloje nebuvo ginčo dėl to, kad atsakovas organizavo visą statybų procesą – vykdavo į statybvietę, surasdavo ir samdydavo meistrus ir statybininkus, taip pat daug darbų atlikdavo pats. Atsakovo darbas ir pastangos statant namą yra ne ką mažiau svarbūs, nei ieškovės piniginės lėšos, kurių ji turėjo iki santuokos sudarymo, nes buvo pardavusi savo butą. Tačiau ieškovė pripažino, kad ji statybose nenusimanė, be to, neturėjo laiko jomis rūpintis, nes dirbo pagal darbo sutartį. Kadangi abi šalys tuo metu gyveno kaip sugyventiniai, abu siekė vieno tikslo – pagerinti savo gyvenimo sąlygas pastatant namą ir iki santuokos sudarymo turėjo susitarimą, kad ieškovė skirs tam savo lėšas, gautas už buto pardavimą, o atsakovas – pinigines lėšas, darbą ir organizavimo pastangas. Toks šalių susitarimas turėtų būti prilygintas jungtinės veiklos sutarčiai. Atkreipė dėmesį, kad tarp šalių niekada nebuvo ginčo dėl to, kad atsakovui priklauso pusė reikalavimo teisių į pastatytą namą, nes po santuokos sudarymo ieškovė pareiškė, kad padovanos atsakovui ne visą namą ir sklypą, bet tik pusę. Taigi ir pati ieškovė niekada neginčijo, kad atsakovo indėlis į statybas sukūrė jam nuosavybės teisę į 1/2 turto dalį.

30. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kad ūkinio pastato (de facto – gyvenamasis namas) kaip objektas jau įregistruotas santuokos metu. Pastebėjo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, kokią turto dalį šalys sukūrė jungtinės veiklos sutarties pagrindu, kai gyveno kaip sugyventiniai. Iki dovanojimo sandorio sudarymo kiekvienai iš šalių jungtinės veiklos sutarties pagrindu priklausė 1/2 dalis namo, todėl dovanodama turtą, iškovė net neturėjo reikalavimo teisių į visą tokios būklės pastatą, kuris buvo dovanojimo dienai, iš ko seka, kad ieškovė galėjo padovanoti atsakovui tik 1/2 dalį ginčo pastato (namo). Atitinkamai sprendžiant restitucijos klausimą reikia įvertinti ir tai, kad po dovanojimo sandorio visą ginčo pastatą atsakovas toliau ženkliai pagerino, užbaigė gerbūvį, pridavė „Infostatybai“ 100 proc. namo baigtumą, todėl taikant restituciją atsakovui turėjo būti kompensuota ne mažiau nei 3/4 dalis namo rinkos vertės, atsižvelgiant ne tik į namo būklę dovanojimo metu, bet taip pat ir į po santuokos sudarymo įvykusius esminius pagerinimus de facto užbaigiant statybą 100 proc. Nurodė, kad padovanotas turtas yra registruotas kaip ūkio pastatas, tačiau faktiškai tai yra dviejų aukštų vienbutis gyvenamasis namas Vilniaus mieste – pilnai užbaigtos statybos, su sutvarkytu kiemu ir gerbūviu. Todėl VĮ „Registrų centras“ NTR masiniu vertinimu nustatyta „ūkinio pastato“ vidutinė rinkos vertė, sudaranti 26 900 Eur, visiškai neatspindi tikrosios rinkos vertės ir netgi vidutinės panašaus turto vertės, todėl byloje būtina spręsti klausimą dėl sąžiningos dvišalės restitucijos taikymo.