- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-24
- Bylos Nr.
- e2S-1584-264/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10424-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aušra Baubienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Eurelus“
- Atsakovas
- G. V.
- Kategorijos
- 3.1.18.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėja Aušra Baubienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurelus“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkė teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-17764-1087/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurelus“ ieškinį atsakovei G. V. dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
I. Ieškovė pateikė teismui ieškinį, kuriame prašo pripažinti negaliojančia ab initio ieškovės UAB „Eurelus“ ir atsakovės G. V. 2016-10‑11 sudarytą žirgo pirkimo – pardavimo sutartį. Taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės G. V. ieškovo UAB „Eurelus“ naudai 16 934,82 Eur. Priteisti ieškovo UAB „Eurelus“ naudai iš atsakovės G. V. 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu – areštuoti atsakovės pinigines lėšas atsiskaitomosiose sąskaitose Lietuvos Respublikos bankuose, jei atsiskaitomosiose sąskaitose piniginių lėšų nebūtų – pavesti antstoliui surasti, aprašyti bei areštuoti atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ieškovės pareikšto piniginio reikalavimo ribose. Nurodo, jog būsimo galimo ieškovei palankaus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovei priklausančiam turtui. Teigia, kad atsakovė, sudarydama su ieškove pirkimo–pardavimo sutartį galimai veikė nesąžiningai, atsakovė neturi nekilnojamojo turto, ieškinio suma atsakovei, kaip fiziniam asmeniui, yra didelė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
III. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2019 m. birželio 20 d. nutartimi netenkino ieškovės UAB „Eurelus“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (e. b. l. 39-41).
IV. Teismas vertino, kad ieškovės teiginys dėl galimo atsakovės nesąžiningumo, sudarant pirkimo–pardavimo sutartį su ieškove yra deklaratyvus ir nepagrįstas kartu su ieškiniu pateiktais įrodymais.
V. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, kuriais remiantis, būtų galima daryti išvadą, kad atsakovė būtų galėjusi žinoti, kad D. G. ieškovės vadovu buvo paskirtas neteisėtai.
VI. Teismas vertino, jog buvusio ieškovės vadovo atlikti veiksmai nesuponuoja neteisėtų atsakovės veiksmų, sudarant žirgo pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, tai, kad atsakovė neturi nekilnojamojo turto, nesąžiningų atsakovės veiksmų nesuponuoja.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
VII. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Eurelus“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 20 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-17764-1087/2019 ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nekilnojamojo turto ar kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovei G. V. ir esančių pas atsakovę G. V. ar trečiuosius asmenis, areštą 16 934,82 Eur sumai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismas, vertindamas pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neteisėtai pasisakė dėl bylos esmės.
7.2. Teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai nepasisakė nei dėl vienos iš CPK nurodomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, o apsiribojo tik atsakovės nesąžiningumo, sudarant ginčijamą Sutartį vertinimu.
7.3. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad didelės ieškinio sumos prezumpcija yra teismų praktikoje paneigta, dėl ko iš esmės teismas net nevertino, ar ieškovės ieškinio suma yra atsakovei didelė.
Atsiliepimas
2. Atsakovė G. V. atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą prašo palikti Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. e2-17764-1087/2019 nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
8.1. Apeliantės ieškinys yra nepagrįstas, todėl nėra pagrindo tekinti atskirojo skundo.
8.2. Atskiruoju skundu apeliantė nepagrindė aplinkybių, kad teismo sprendimas pasunkės ar pasidarys neįmanomas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių.
8.3. Apeliantės reiškiama reikalavimo suma (16 934,82 Eur) atsakovei nėra didelė, todėl nėra sprendimo neįvykdymo rizikos, ir apeliantės atskirasis skundas yra nepagrįstas.
Šalies argumentai
8.4. Apeliantės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pažeistų šalių interesų pusiausvyros, ekonomiškumo bei proporcingumo principus.
8.5. Apeliantė nepateikė teismui bent tikėtinų duomenų apie atsakovės veiksmus, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovė gali siekti apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės taip pat yra taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja tik atskiruoju skundu apibrėžtose ribose.
4. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės atžvilgiu taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
5. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „Eurelus“ ginčija 2016 m. spalio 11 d. tarp ieškovės UAB „Eurelus“ ir atsakovės G. V. sudarytą žirgo pirkimo – pardavimo sutartį bei prašo taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės G. V. ieškovės UAB „Eurelus“ naudai 16 934,82 Eur. Tuo pačiu apeliantė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės pinigines lėšas atsiskaitomosiose sąskaitose Lietuvos Respublikos bankuose, jei atsiskaitomosiose sąskaitose piniginių lėšų nebūtų – pavesti antstoliui surasti, aprašyti bei areštuoti atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ieškovės pareikšto piniginio reikalavimo ribose (e. b. l. 8-7). Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovės prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, jog ieškovė neįrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (e .b. l. 39-41). Ieškovė (apeliantė), nesutikdama su skundžiama nutartimi, pateikė teismui atskirąjį skundą.
6. Atskirajame skunde apeliantė nurodė, kad teismas, vertindamas pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neteisėtai pasisakė dėl bylos esmės. Su šia skundo argumentais sutikti negalima. Teismas atsižvelgia į tai, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (LR CPK 144 str. 1 d.). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia tikėtinas ieškinio pagrįstumas ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas. Pažymėtina, kad preliminarus ieškinio reikalavimų pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išnagrinėti, o būsimo teismo procesinio sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Tokio įvertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.
7. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad ieškovė ieškinyje nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia šioje byloje pareikštus reikalavimus. Be to, ieškovė kartu su ieškiniu į bylą yra pateikusi ieškinyje nurodytas aplinkybes pagrindžiančius rašytinius įrodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad preliminarus pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti, ar konkrečiu atveju egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, kad spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas ieškovės reikalavimus vertino tik tiek, kiek tai buvo susiję su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui įvertinimu. Dėl to negalima sutikti su ieškovės skundo argumentais, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas pasisakė dėl šalių ginčo esmės. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, todėl procesinių pažeidimų nepadarė.
8. Apeliantė atskirajame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai nepasisakė nei dėl vienos iš CPK nurodomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, o apsiribojo tik atsakovės nesąžiningumo, sudarant ginčijamą Sutartį vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo skundo teiginiu nesutinka, kadangi iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nors išskirtinai neakcentavo tikėtino ieškinio pagrįstumo/nepagrįstumo, tačiau preliminariai ieškinys laikytinas pagrįstu. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013).
9. Atskirasis skundas taip pat grindžiamas argumentu, kad teismas vertindamas antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, apsiribojo tik atsakovės nesąžiningumo, sudarant ginčijamą Sutartį vertinimu. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino, ar ieškovės ieškinio suma yra atsakovei didelė. Apeliacinės instancijos teismas tokius ieškovės argumentus laiko nepagrįstais. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas pagal Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse suformuotą taisyklę, vien didelė ginčo suma pati savaime nenusako poreikio areštuoti asmens turtą ar iki ginčo galutinio išsprendimo taikyti jam ribojimus disponuoti turtu. Kitaip tariant, naujausiais teismų praktikos pavyzdžiais jau yra paneigta didelės ieškinio sumos prezumpcija kaip absoliutus ir savaime pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
10. Pažymėtina, kad neišgalėjimas ir nenorėjimas įvykdyti teismo sprendimą (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos. Tik pastarosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir/ar piniginėmis lėšomis apribojimai, o tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017).
11. Pažymėtina ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė. Turto arešto institutas nėra skirtas turto ar piniginių lėšų sukaupimui, šios priemonės taip pat nėra skirtos atsakovo turto sudėties nustatymui, jo masės identifikavimui ar turto sukaupimui, kad iš jo būtų galima vėliau išieškoti teismo sprendimu priteistas lėšas. Šio instituto paskirtis kita – išsaugoti atsakovo turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis byloje Nr. 2-27-407/2016; 2017-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017).
12. Taigi grėsmę, kaip vieną iš sąlygų laikinosios apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie galimą atsakovo nesąžiningumą ir/ar jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018). Todėl svarbu yra nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu. Ką nagrinėjamu atveju skundžiamoje nutartyje ir nustatinėjo pirmosios instancijos teismas (e b. l. 39-41).
13. Konkrečius duomenis bei argumentus apie šiuo atveju atsakovės nesąžiningą elgesį, apie jos atliktus / atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma) privalėjo pateikti pats tokį prašymą pareiškęs asmuo. Gali būti įvardinti bei vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Taip pat atitinkamą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusi šalis turi pateikti bent minimalius įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų turto masei sumažinti, jam nuslėpti ar pan.
14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė, pateikusi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriai teko pareiga rinkti ir teikti įrodymus, jokių pagrindžiančių savo poziciją dėl turto arešto taikymo atsakovei duomenų, t. y. kad ji tiek iki bylos iškėlimo, tiek jos nagrinėjimo metu nesąžiningai būtų siekusi atlikti ir/ar atliko veiksmus savo turtui nuslėpti/perleisti, nepateikė. Be to, pažymėtina, jog nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje detaliai nepasisakė dėl atsakovės galimybių, ieškinio tenkinimo atveju, sumokėti ieškovei 16 934,80 Eur sumą, tačiau kaip teisingai atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė atsakovė tokį reikalavimą ji galėtų įvykdyti, kadangi ginčo šalys sudarydamos Sutartį susitarė dėl Žirgo pardavimo kainos – 50 000 Eur (e. b. l. 8 – 9), kas reiškia, jog Žirgo vertė net kelis kartus viršiją aukščiau nurodytą ieškovės reikalavimo sumą.
15. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes ir naujausią teismų praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais, spręstina, jog šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones (grėsmė galimai kreditorei palankaus teismo sprendimo įvykdymui), todėl darytina išvada, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
16. Pažymėtina, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas byloje neužkerta kelio ieškovei pasikeitus aplinkybėms pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.