Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas) ir Viktoro Preikšo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. K. išteisintas dėl nusikalstamų veikų numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių;

V. B. išteisintas dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiojo J. Š. ir civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti. Kardomąsias priemones – rašytinius pasižadėjimus neišvykti – nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

P. K. buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, padarymu dėl to, kad jis 2014 m. gruodžio 26 d. apie 3 val. viešoje vietoje – Alytaus mieste, ant lygiagrečiai su (duomenys neskelbtini) namu einančio pėsčiųjų tako, pašalinių asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, kumščiu sudavė vieną smūgį į nosį nukentėjusiajam J. Š., tuo padarydamas nukentėjusiajam J. Š. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl nosies kaulų lūžimo, dėl kurio J. Š. sveikata sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui. V. B. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymu dėl to, kad jis 2014 m. gruodžio 26 d. apie 3 val. viešoje vietoje – Alytaus mieste, ant lygiagrečiai su (duomenys neskelbtini) namu einančio pėsčiųjų tako, pašalinių asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, palenkęs nukentėjusiojo J. Š. galvą žemyn, iš apačios kumščiu sudavė vieną smūgį į smakrą bei vieną smūgį į lūpas, tuo sukeldamas nukentėjusiajam J. Š. fizinį skausmą. Apeliaciniame skunde prokurorė prašė panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: P. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus numatytus LR BK 284 straipsnio 1dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje ir nubausti pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimu 10 mėnesių, pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 1 metams. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, bei paskirti galutinę bausmę – laisvės apribojimą 1 metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nuo 23 valandos iki 5 valandos būti namuose; V. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą numatytą LR BK 284 straipsnio 1 dalyje ir nubausti laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nuo 23 valandos iki 5 valandos būti namuose. Nukentėjusiojo J. Š. civilinį ieškinį tenkinti pilnai, priteisti iš kaltinamųjų P. K. ir V. B. 2300 eurų nukentėjusiajam J. Š. neturtinei žalai atlyginti, o Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį 82,37 eurų sumai tenkinti pilnai ir priteisti jį iš abiejų kaltinamųjų. Nukentėjusiojo J. Š. turėtas išlaidas advokato darbui apmokėti – 530 eurų pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš kaltinamųjų P. K. ir V. B. nukentėjusiojo J. Š. naudai. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas byloje surinktus įrodymus vertino neteisingai, neobjektyviai ir tendencingai, kaltinamųjų naudai. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nurodė, kad konflikto tarp išteisintųjų ir J. Š. iniciatoriumi buvo būtent pats nukentėjusysis, nedraugiškai užkalbinęs kompaniją ir kibęs prie jų be priežasties. J. Š. teisme tvirtino, kad prie kompanijos priėjo norėdamas tik užkalbinti noriai su juo bendravusią pažįstamą merginą E., lydėti kompanijos jis nesiūlė, o jo ėjimu šalia buvo nepatenkintas tik P. K.. Prokurorės manymu, vien to, kad J. Š. neatsitraukė ir jo buvimas šalia kompanijai atrodė nepriimtinas, teismas negalėjo vertinti kaip provokuojančio ir nepriimtino elgesio. Prokurorė nesutinka su teiginiu, kad nukentėjusysis, suprasdamas, kad jo ir kitų asmenų susidūrimas gali baigtis rimtu konfliktu, turėjo pasirinkti kitą veikimo galimybę. Skunde teigiama, jog kitą veikimo galimybę galėjo pasirinkti ir išteisintųjų bei dviejų jų draugių kompanija. Teismas, vertindamas nukentėjusiojo elgesį, negalėjo pripažinti, kad tokiam elgesiui įtakos turėjo jo neblaivumas, nes teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis nurodė, kad nebuvo apgirtęs, jautėsi blaivus, o faktinių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo girtumą įvykio metu, nėra. Apeliantės teigimu, teismas neteisingai konstatavo, jog nei vienas iš įvykyje dalyvavusių asmenų nepatvirtino J. Š. teiginio, kad P. K. sudavė nukentėjusiajam du smūgius į veidą. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja E. S. nurodė, kad nukentėjusiajam puolus prie P. K. ir bandant suduoti jam smūgį, tarp jų įvyko muštynės ir jie abu vienas kitam sudavė smūgius. Ši liudytoja nurodžiusi, kad matė pakeltą nukentėjusiojo ranką, po to P. K., susiėmusį už nosies, tačiau nukentėjusiojo smūgio P. K. sudavimo kategoriškai nepatvirtino. Teismas į šiuos liudytojos parodymus neatsižvelgė ir juos vertino išimtinai P. K. naudai. Prokurorė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog nei vienas iš įvykyje dalyvavusių asmenų nepatvirtino, kad J. Š. ant pėsčiųjų tako buvo sukruvintas, neatsižvelgė ir neįvertino to, kad ant pėsčiųjų tako, kuomet J. Š. buvo sužalotas, buvo tik išteisintieji ir liudytojos – jų pažįstamos merginos. O liudytojas P. G. nurodė, kad, kuomet priėjo prie J. Š., jo veidas buvo kruvinas. Apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, kad V. B. suduotų nukentėjusiajam smūgių fakto nepatvirtino nei vienas įvykyje dalyvavęs asmuo. Prokurorės manymu, iš įvykyje dalyvavusių asmenų parodymų išsamios analizės galima daryti išvadą, kad nukentėjusysis J. Š. nebūtų atlikęs jokių tariamai nusikalstamų veiksmų, jei išteisintasis V. B. nebūtų pribėgęs prie nukentėjusiojo ir su juo be jokios priežasties susigrūmęs, sudavęs smūgius, kuriuos neigia sudavęs. Prokurorė ginčija teismo išvadas dėl J. Š. padaryto nosies lūžio priežasties, ir mano, kad teismas netinkamai įvertino liudytojų K. K. ir P. G. parodymus, nepagrįstai rėmėsi išteisintųjų ir liudytojų E. S. bei K. K. parodymais. Apeliantės nuomone, teismas netinkamai įvertino, jog sužalojimai J. Š. veide galėjo atsirasti tik veikiant veidą kietais daiktais dinaminiu poveikiu, praslystant į žalojamą paviršių, Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai įvertino nukentėjusiojo pranešimą apie įvykį kaip netinkamą, siekiant šį įvykį užglaistyti, kadangi nukentėjusysis J. Š. niekada neneigė, kad konflikto metu, po to, kai jam buvo suduoti smūgiai, sudavė smūgį P. K. ir būtent dėl to, kad jį sužalojo, jam atlygino padarytą žalą.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, o išteisintieji P. K., V. B. bei jų gynėjas prašė apeliacinį skundą skundą atmesti.Apeliacinis skundas atmestinas.Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir apeliacinio skundo argumentais, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs P. K. veiksmuose nusikalstamų veikų numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje požymių, o V. B. veiksmuose - nusikalstamos veikos numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių, esminių baudžiamojo proceso reikalavimų nepažeidė. Teismas visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo. Prokurorė ginčydama apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl įvykio kilimo priežasties, nurodo, kad vien ta aplinkybė, jog nukentėjusysis priėjo prie kaltinamųjų ir jų dviejų draugių kompanijos, nesuponuoja išvados, kad nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis ir iššaukė konfliktą. Apeliantės teigimu, konfliktas kilo išimtinai dėl to, kad kaltinamasis P. K., vartodamas užgaulius žodžius, nurodė nukentėjusiajam nuo jų pasitraukti. Tačiau su tokiomis išvadomis nėra objektyvaus pagrindo sutikti, nes tiek išteisintieji, tiek ir nesuinteresuotos liudytojos E. S. ir K. K. nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, kad agresyvius ketinimus išreiškė būtent nukentėjusysis, puldamas prie P. K., norėdamas jam griebti už striukės. Tiek išteisintieji, tiek ir liudytojos patvirtino, jog smurtinius veiksmus prieš P. K. pradėjo P. Š.. Nors pastarasis ir tvirtina, jog jis smūgių suduoti išteisintajam neketinęs, tačiau, vertinant visų aplinkybių kontekste, P. K. neturėjo ir negalėjo numatyti tolimesnių nukentėjusiųjų veiksmų eigos ir ketinimų. Nukentėjusiojo parodymus apie tariamai jam kilusią grėsmę, paneigia ta aplinkybė, jog ne kaltinami asmenys, o būtent jis ilgą laiko tarpą ėjo paskui P. K., V. B. bei su jais ėjusias merginas - E. S. ir K. K., o pastarieji visą laiką prašė ir net reikalavo, kad nukentėjusysis juos paliktų ramybėje, pasitrauktų nuo jų ir pan. Visuma teisme ištirtų bei apylinkės teismo nuosprendyje aptartų įrodymų patvirtina, jog P. K., V. B., E. S. ir K. K. ėjo į namus su niekuo nekonfliktuodami. Būtent nukentėjusysis, P. K. pareikalavus juos palikti ramybėje bei pavartojus įžeidžiančius nukentėjusį žodžius, pasielgė agresyviai – panaudojo smurtą P. K. atžvilgiu. Visi įvykyje dalyvavę asmenys, išskyrus tik patį J. Š., nuo tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, jog būtent pastarasis puolė link P. K., siekdamas panaudoti smurtinius veiksmus, juos panaudojo, o tai sudarė visas sąlygas bei teisines prielaidas nuo tokių veiksmų P. K. gintis. Visiškai nemotyvuotai skunde išreiškiamos abejonės dėl apylinkės teismo konstatuotų aplinkybių. Kolegija pripažįsta, jog išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajam suduotų smūgių nepatvirtino įvykio metu dalyvavę asmenys. To nepatvirtina ir jokie kiti duomenys. Tačiau apylinkės teismo nuosprendyje aptariami objektyvūs duomenys patvirtina, jog P. K. atžvilgiu nukentėjusysis smurtą panaudojo. Šios aplinkybės neginčijo ir pats J. Š., patvirtinęs kad sudavė vieną smūgį kumščiu išteisintajam į veidą. Kad jis tai padarė, patvirtina išteisintieji bei liudytojai, kiti objektyvūs duomenys byloje. Galiausiai ta aplinkybė, kad J. Š. vėliau atsiprašė P. K., atlygino jam savo smurtiniais veiksmais padarytą žalą, tik patvirtina, jog smurtą prieš P. K. pirmas panaudojo ir sužalojimus jam padarė būtent J. Š., o ne koks kitas asmuo. Skunde aptariamos aplinkybės apie P. K. suduotus smūgius nukentėjusiajam, yra grindžiamos išimtinai tik paties J. Š. parodymais, kurie, kolegijos vertinimu, yra prieštaringi ir nenuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Iki prokurorės Redos Berčiūnienės nutarimo atmesti ikiteisminio tyrimo pareigūnės nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nukentėjusysis tvirtino nežinantis, kas jį sumušė, nurodė pats, būdamas neblaivus, nukritęs ir užsigavęs. Nors nukentėjusysis 2014 m. gruodžio 30 d. apklausiamas liudytoju byloje dėl jam padaryto sužalojimo neigė pažinojęs jį užpuolusius asmenis, iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2014 m. gruodžio 30 d. paaiškinime dėl P. K. padaryto sveikatos sutrikdymo, jis patvirtino su pastaruoju apsistumdęs, jo dėl to atsiprašęs. Tačiau 2015 m. vasario 10 d. apklausos metu nukentėjusysis jau nurodė, kad tai P. K. pirmas jam sudavė du smūgius į veido sritį, ir tik tada jis trenkė P. K.. Vėlesnės apklausos metu J. Š. jau nurodė, kad išteisintajam smūgį sudavė po šio suduoto vieno smūgio. Nukentėjusiojo parodymų prieštaravimai, jų nenuoseklumas, įvertinus tai, kad jų nepatvirtina jokia kita baudžiamojoje byloje esanti medžiaga, negali būti laikomi neginčijamais įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais P. K. ir V. B. kaltę. Nesutiktina su prokurorės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų E. S. ir K. K. parodymais. Kolegijos vertinimu, jokie byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog šios liudytojos yra suinteresuotus padėti P. K. ir V. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir to siekė, duodamos neteisingus parodymus. Vien tai, kad jų parodymai tik patvirtina išteisintųjų parodymus ir nesutampa su nukentėjusiojo parodymais, savaime nesudaro teismui pagrindo manyti, kad liudytojos liudijo melagingai. Šiame kontekste būtina atsižvelgti į paties nukentėjusiojo J. Š. parodymus, kuris nuo pat pirmos apklausos momento įvykio aplinkybes pasakojo nenuosekliai, jas keitė, nenurodydamas svarbių ir objektyvių parodymų keitimo priežasčių. Priešingai nei nukentėjusiojo parodymai, išteisintųjų P. K., V. B. ir liudytojų E. S. bei K. K. parodymai nuoseklūs ir iš esmės atitinka vieni kitus nuo tyrimo pradžios. Įvertinusi visumą apylinkės teismo nuosprendyje aptartų duomenų, kolegija konstatuoja, jog byloje nėra objektyvių faktinių duomenų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad J. Š. nesunkų sveikatos sutrikdymą patyrė būtent grumtynių metu, atsitrenkdamas veidu į kietą pagrindą, o ne nuo P. K. jam suduoto smūgio ar nuo V. B. suduotų smūgių. Nesutiktina su apeliantės visiškai nemotyvuotais ir įrodymais nepagrįstais teiginiais, kad nukentėjusysis J. Š. nebūtų atlikęs jokių veiksmų, jei išteisintasis V. B. nebūtų pribėgęs prie nukentėjusiojo ir su juo be jokios priežasties susigrūmęs. Ištirti teisme faktiniais duomenys (išteisintųjų, liudytojų parodymai) patvirtina, kad dar iki V. B. veiksmų, kuriais šis tik siekė apginti P. K. nuo pastarojo atžvilgiu panaudoto smurto, nukentėjusysis jau buvo sudavęs smūgį P. K.. Tai patvirtina, jog ne šioje byloje kaltinti asmenys, o nukentėjusysis pradėjo smurtinius veiksmus, kuriais siekė sužaloti ir sužalojo P. K. (nuskėlė jam danties dalį). Išskyrus patį J. Š., kurio nenuosekliais parodymais yra pagrindas abejoti, V. B. smūgių nukentėjusiajam sudavimo fakto nepatvirtino nei įvykio metu buvusios liudytojos, nei išteisintieji. Pats nukentėjusysis apie tokių smūgių jam sudavimą nurodė tik 2015 m. vasario 10 d. apklausos metu. Nors nukentėjęs apklausiamas 2015 m. lapkričio 2 d. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad V. B., pagriebęs jį už rankų, trenkė jam du kartus į smakro ir lūpų sritis, bei nurodė, kad nuo smūgio jam buvo prakirsta lūpa, nuskilo dalis priekinio danties, tačiau specialisto išvadoje jokių sužalojimų šiose srityse nukentėjusiajam nekonstatuota. Tokio pobūdžio sužalojimų jis nėra nurodęs ir dieną po įvykio, tai yra 2014 m. gruodžio 26 d., kuomet buvo apžiūrimas medicinos specialisto. Įvertinus nenuoseklius ir net prieštaringus nukentėjusiojo parodymus viso tyrimo metu, nesant objektyvių tokio pobūdžio sužalojimus patvirtinančių medicininių duomenų, taip pat kitų objektyviai V. B. smūgių sudavimo faktą patvirtinančių įrodymų, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje padarė teisingą išvadą, jog V. B. nukentėjusiajam smūgių nesudavė. Kolegija, vertindama visų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymus, specialisto išvadą, sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad V. B., siekdamas apginti P. K. nuo J. Š. prieš jį panaudoto smurto, įsikibo į J. Š. drabužius, o šiam priešinantis, galynėjosi, nusirito nuo šlaito. Teisėjų kolegija sutinka su nuosprendį priėmusio teismo padarytomis išvadomis, kad toks V. B. elgesys laikytinas visiškai suprantamu, esamoje situacijoje priimtinu, nes, jis tokiu būdu siekė nuraminti agresyviai nusiteikusį J. Š., sulaikyti jį nuo tolimesnio smurto prieš draugą. Įvertinus aplinkybę, kad P. K. tik ką buvo gavęs nuo J. Š. smūgį į veidą, negalima sutikti su prokurorės pozicija, esą jokia grėsmė nei P. K., nei V. B. iš J. Š. negrėsė. Visuma apylinkės teismo nuosprendyje aptartų duomenų patvirtina, jog J. Š. pirmasis panaudojo smurtą P. K. atžvilgiu. Šis smurtas buvo akivaizdus, jau prasidėjęs, buvo pavojingas P. K. atžvilgiu, būtent dėl jo P. K. buvo padarytas sužalojimas. O šioje byloje kaltintų asmenų veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu ir jam padaryti sužalojimai buvo tik gynybinio pobūdžio veiksmai, siekiant nutraukti J. Š. smurtinius veiksmus, todėl jie vertinti kaip atitinkantys būtinosios ginties sąlygas.Skunde nepagrįstai ginčijamos teismo išvadas dėl J. Š. padaryto nosies lūžio priežasties. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, padarė objektyviems duomenims neprieštaraujančią išvadą, kad nukentėjusysis nosies sužalojimą patyrė būtent krisdamas nuo pėsčiųjų tako kalno ir atsitrenkdamas į kietą pagrindą - bordiūrą. Nors nukentėjusysis teigia, kad krito ant nugaros ir susitrenkė pakaušį, dėl ko atsirado jo galvoje guzas, tačiau 2014 m. gruodžio 26 d. medicininiuose dokumentuose, kuriuose detalizuoti po įvykio atsiradę sužalojimai, jokių trauminių padarinių pakaušio srityje nėra nustatyta. Kitų konstatuotų sužalojimų lokalizacija, be kita ko, ir nubrozdinimai kairės plaštakos srityse, kaktos bei nosies nubrozdinimai, nukentėjusiojo parodymus ne tik kad nepatvirtina, bet ir paneigia. Konstatuoti nubrozdinimai veide, atsižvelgiant į teisiamojo posėdžio metu apklausto eksperto S. J. parodymus (jog nubrozdinimų veide atsiradimas dėl smūgių kumščiu mažai tikėtinas), patvirtina būtent liudytojų E. S. ir K. K. bei išteisintųjų parodymus. Nors apeliantė teigia, kad teismas, vertindamas nukentėjusiojo kritimo padėtį, nepagrįstai rėmėsi liudytojų E. S. ir K. K. bei P. K. parodymais apie tai, kad J. Š. nukrito veidu į bordiūrą, tačiau tokias pačias aplinkybes nurodė ir nukentėjusiojo draugas P. G.. Jis patvirtino, kad priėjęs pamatė gulintį savo draugą J. Š., kuris negalėjo pats atsiversti ant nugaros, kas tik patvirtina, kad J. Š. gulėjo veidu į asfaltą. Pažymėtina, kad ir liudytoju apklaustas K. K. taip pat nurodė, kad kitą dieną aplankęs J. Š., matė jo nubrozdintą kaktą. Jis patvirtino, jog nukentėjusysis jam pasakojo atsitrenkęs į žemę, ir suprato, kad dėl to buvo nubrozdinta J. Š. kakta. Šios aplinkybės tik patvirtina pirmosios instancijos teismo teisingai nurodytas išvadas, jog J. Š., būtent per grumtynes su siekiančiu nutraukti jo smurtinius veiksmus V. B., krito veidu į bordiūrą. Nors prokurorė ginčija galimybę tokiu būdu nukentėjusiajam patirti nosies traumą, tačiau teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas S. J. nepaneigė tokios galimybės, nurodęs, kad tokia nosies trauma įmanoma, nukentėjusiajam į bordiūrą atsitrenkus nosies šonine dalimi. Pažymėtina ir tai, kad apeliantės nurodoma aplinkybė, jog medicininiuose dokumentuose nukentėjusiajam konstatuotas galvos smegenų sumušimas, nedetalizuojant trauminio poveikio vietos, nei patvirtina, nei paneigia nukentėjusiojo kritimo, atsitrenkiant į bordiūrą, fakto, nes galvos smegenų sutrenkimas galimas į paviršių atsitrenkus tiek pakaušiu, tiek priekine kaktine galvos dalimi. Nors skunde apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai įvertino nukentėjusiojo pranešimą apie įvykį kaip netinkamą, tačiau iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog šios aplinkybės nurodomos tik kaip nukentėjusiojo veiksmus apibūdinantys vertinamieji duomenys, apibūdinantys jo požiūrį į susiklosčiusią situaciją. Jie negali nei patvirtinti, nei paneigti išteisintųjų kaltės. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvadomis, jog tai, kad būtent nukentėjusysis po įvykio pirmas bandė susisiekti su P. K., būtent J. Š. atlygino pastarajam padarytą dėl sužalojimo žalą, jo atsiprašė, taip pat tai, kad į policiją nukentėjusysis po įvykio kreipėsi ne dėl sužalojimo, o, kaip pats vėliau nurodė, tik siekdamas išsiaiškinti, ar kita konflikto pusė nėra parašiusi pareiškimo, rodo J. Š. nesuinteresuotumą ikiteisminio tyrimo pradėjimu, norą išvengti tolimesnio kilusio konflikto aplinkybių aiškinimosi. Akivaizdu, kad J. Š. iš karto po įvykio nesijautė nukentėjęs, jis nesikreipė į policiją, jam buvo svarbu tik tai, ar P. K. neturi jam pretenzijų ir ar šis nesikreipė į teisiėsaugos institucijas. Jis pats aktyviais veiksmais bandė susisiekti su kaltinamuoju P. K., atlyginti jam padarytą žalą, kas niekaip nepatvirtina nukentėjusiojo nurodomų aplinkybių, kad jis išteisintojo bijojo. Pažymėtina, kad, nors teisiamojo posėdžio metu nukentėjęs nurodė, jog dieną, kai sumokėjo kaltinamajam už nuskeltą dantį 3500 litų, jis dar nežinojo apie nosies lūžimą, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad nosies lūžis jam buvo konstatuotas 2014 m. gruodžio 26 d., o pinigus P. K. jis sumokėjo 2014 m. gruodžio 30 d. Visų aptartų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir padarė teisingas išvadas, jog P. K. ir V. B. veiksmuose nebuvo jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų požymių. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai ir jų pagrindu padarytos faktines aplinkybes atitinkančios išvados, kolegijai abejonių nekelia. Todėl kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o keisti jį ar naikinti skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nuosprendžio atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.