Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties, kuria nustatyti ieškinio trūkumai, civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos generalinės prokuratūros, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl ieškinio trūkumų nustatymo pagrįstumo.Ieškovas A. B. pateikė ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos teisingumo ministerijos ir Lietuvos generalinės prokuratūros, prašydamas: 1) pripažinti, kad atsakovo taip vadinamos teritorijos Lietuva taip vadinamos institucijos „generalinė prokuratūra, Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas“ ir taip vadinami „generalinio prokuroro pavaduotojas ir teisėjai“ D. R., S. P., S. K. yra organizuotos nusikalstamos veikos instancine tvarka baudžiamojoje byloje Nr. I-105/2005 organizatorių ir vykdytojų dengėjai nuo baudžiamosios atsakomybės ir dėl to atsakovas taip vadinama teritorija Lietuva privalo atlyginti ieškovui padarytą ir patirtą žalą; 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos teritorijos 6 117 668,48 Eur padarytai ir patirtai žalai atlyginti už tyčinį baudžiamos bylos Nr. I-105/2005 sufabrikavimą ir realizavimą ir atsisakymą pripažinti neteisėtą ir sufabrikuotą nuosprendžio faktą bei nubausti dėl to kaltus taip vadinamus „teisėjus, prokurorus ir kt.“

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas (toliau – apeliantas) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartį ir perduoti civilinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Skundžiama nutartimi „civilinėje byloje plėšikų su diagnoze lietuviai gaujos kriminalinė institucija „Vilniaus apygardos teismas“ ir „teisėja“ R. K.“ nepagrįstai nustatė ieškinio trūkumus. Nutartis nepagrįsta ir neteisėta, nes yra pažeistos procesinės ir materialinės teisės normos.Pažeista ne tik teisė kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 str., CPK 5 str.), bet ir teisė laisvai reikšti pagrįstą nuomonę apie kriminalinę „Lietuvos respubliką ir jos institucijas“ (Konstitucijos 25 str.). Apelianto teigimu, ieškinio pagrindas ir dalykas yra įrodyti, jog „taip vadinama „Lietuvos respublika ir jos institucijos“ yra plėšikų su diagnoze lietuviai gaujos nusikalstamas susivienijimas, užsiimantis tarptautinės teisės uždrausta veika su žmonėmis ir vykdantis kitas nusikalstamas veikas kyšių, turto prievartavimo ir plėšikavimo bei kitais nusikalstamais tikslais“. Pažeisti CPK 6, 7 straipsniai, 115 straipsnio 4 dalis bei Konstitucijos 29 straipsnis, kuriame nereikalaujama ieškinio priėmimo stadijoje įrodyti ieškinio materialinį reikalavimą. Todėl negalima sudaryti neteisėtų privilegijų ir vykdyti diskriminaciją ieškinio priėmimo stadijoje, kai pateikti įrodymai, jog atstovas klastojo faktus ir aplinkybes slėpdamas „kriminalinio susivienijimo „Lietuvos respublikos ir jos institucijų“ organizuotą instancine tvarka nusikalstamą veiką“.Pažeidžiamas CPK 199 straipsnio 1 dalis, kai reikalaujama nurodyti konkrečius dokumentus iš prašomų išreikalauti civilinių ir baudžiamųjų bylų ir kokias svarbias aplinkybes rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Apeliantas nurodo, kad prašoma išreikalauti konkrečias civilines ir baudžiamas bylas, kurių eiga ir medžiagos, o ne atskiri dokumentai, įrodo „kaip nusikalstamai organizuotai veikia absoliučiai korumpuotas plėšikų su diagnoze lietuviai gaujos nusikalstamas susivienijimas „Lietuvos respublika ir jos institucijos“.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nustatyti ieškinio trūkumai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Atskirasis skundas netenkintinas.Civilinės bylos iškėlimas teisme – tai savarankiška, pirmoji ir privalomoji civilinio proceso stadija, kurioje tikrinama, ar yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą ar ne. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas gali priimti trejopo pobūdžio procesinius sprendimus: priimti ieškinį ir iškelti civilinę bylą (CPK 137 str. 1 d.); atsisakyti priimti ieškinį įstatyme nustatytais pagrindais (CPK 137 str. 2 d.); nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 115 str. 2 d., 138 str.).Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apelianto paduoto ieškinio priėmimo klausimą, nustatė, kad ieškinys neatitinka jo turiniui ir formai keliamų reikalavimų. Teismas nustatė, kad formuluodamas išsireiškimus „taip vadinama“, „taip vadinamas“ apeliantas reiškia nepagarbą Lietuvos Respublikai bei jos institucijoms; nesuformulavo faktinio ieškinio pagrindo; nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtą turtinę žalą bei prašydamas išreikalauti rašytinius įrodymus nesivadovavo CPK 199 straipsnio 1 dalimi. Nors apeliantas ir kvestionuoja skundžiamos nutarties teisėtumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.Asmens kreipimasis į teismą turi atitikti įstatymo nustatytą kreipimosi į teismą tvarką. Asmens reikalavimas ir to reikalavimo pagrindimas yra materialiojo teisinio pobūdžio reiškiniai, adresuojami atsakovui (atsakovams) ir teismui, tačiau atitinkamas reikalavimas ieškiniu tampa tik tada, kai kreipiamasi į teismą su ieškiniu, kuris atitinka CPK 111 ir 135 straipsniuose numatytus reikalavimus. Pažymėtina tai, kad šie reikalavimai yra imperatyvūs (privalomi) kiekvienam į teismą besikreipiančiam asmeniui. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad iš esmės ieškinį sudaro du reikalavimai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas, šiuos ieškinio elementus pri­valoma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą, o ieškinio trūkumų šalinimo institutas dėl ieškinio pagrindo gali būti taikomas tada, kai iš ieškinio neaišku, kokių fakti­nių aplinkybių pagrindu kreipiamasi į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. apžvalga Nr. AC-36-1 „Dėl ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje“). Taigi, ieškinyje aiškiai ir visiems (tiek teismui, tiek ir į procesą iniciatyva įtraukiamiems dalyvauti asmenims) suprantamai privalo būti nurodytos aplinkybės, kuriomis asmuo grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes bei ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 str. 1 d. 2–4 p.). Įstatyme įtvirtinti minėti reikalavimai ieškinio turiniui ir formai yra imperatyvūs, o jų nesilaikymas asmeniui sukelia neigiamų procesinių teisinių padarinių. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs procesinio dokumento trūkumus, pagrįstai įpareigojo apeliantą pašalinti nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus – nurodyti ieškinio faktinį pagrindą. Kaip minėta, ieškovo pareiga yra dar ieškinio priėmimo stadijoje nurodyti konkrečias aplinkybes, dėl kurių atsirado žala ir kyla pareiga ją atlyginti, pagrįsti nurodomų veiksmų neteisėtumą, nurodyti (bei pateikti teismui turimus) tai patvirtinančius įrodymus. Tokių aplinkybių bei įrodymų nurodymo ir teikimo reikalavimas savaime nereiškia, kad ieškinį jau šioje bylos stadijoje reikalaujama įrodyti (kaip traktuoja skundžiamą nutartį apeliantas). Ieškovo pareiga ieškinio padavimo stadijoje yra ne įrodyti reiškiamus reikalavimus, o bent jau aiškiai ir tiksliai nurodyti ieškinio elementus, be kita ko, ir faktinį jo pagrindą (ieškinio reikalavimą pagrindžiančias konkrečias aplinkybes). Įvertinęs pateikto ieškinio turinį, apeliacinės instancijos teismas sutinka pirmosios instancijos teismu, kad ieškinyje nėra tinkamai suformuluotas ieškinio pagrindas, nes ieškinys grindžiamas bendro pobūdžio deklaratyviais teiginiais.Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų ieškinyje nurodytas aplinkybes bei patirtą turtinę žalą. Nors jis prašo tam tikras bylas išreikalauti, pasak jo, jose yra pateikti visi ieškiniui pagrįsti ir žalai įrodyti rašytiniai įrodymai, tačiau CPK 199 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą, turi nurodyti aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad procesinės teisės normos neįpareigoja teismo pačiam atsirinkti konkrečius rašytinius įrodymus iš apelianto nurodytų bylų, nes būtent ieškovo pareiga yra prie ieškinio pridėti ar bent nurodyti dokumentus ir kitus įrodymus, kuriais yra grindžiami reikalavimai (CPK 135 str. 1 d. 3 p., 2 d.). Apeliantas nurodė, kad jo ieškinio pagrįstumą gali patvirtinti išreikalautinų bylų eiga, tačiau nekonkretizuoja, kokios konkrečios tų bylų eigos aplinkybės ir kodėl patvirtina apelianto teiginius (savaime byla ir jos eiga neatlieka jokios įrodomosios funkcijos). Dėl apelianto procesiniuose dokumentuose vartojamų išsireiškimų, pažymėtina, kad teismai ne kartą jam buvo išaiškinę, kad tiek paduodant teismui ieškinį, tiek surašant teismui kitus procesinius dokumentus turi būti laikomasi elementarių dokumento įforminimo taisyklių, o kartu ir lietuvių (valstybinės) kalbos reikalavimų, vengiama įžeidžiančių formuluočių. Taip pat buvo išaiškinta, kad pagal CPK 42 straipsnį šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Apelianto procesiniuose dokumentuose pavartotos minėtos sąvokos negali būti vertintinos kaip tik formalus procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų pažeidimas, juo labiau, prisidengiant Konstitucijos 25 straipsniu – teise turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Nors teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės pagrindų, tačiau ji nėra absoliuti, nes įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Tai reiškia, kad asmuo, įgyvendindamas savo teises bei laisves, tame tarpe ir teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, turi neperžengti jų įgyvendinimo ribų. Todėl apeliantas procesiniuose dokumentuose reiškiamais išsireiškimais - „civilinėje byloje plėšikų su diagnoze lietuviai gaujos kriminalinė institucija „Vilniaus apygardos teismas“ ir „teisėja“ R. K.“; „taip vadinama „Lietuvos respublika ir jos institucijos“ yra plėšikų su diagnoze lietuviai gaujos nusikalstamas susivienijimas“ akivaizdžiai demonstruoja ne tik teismo, bet ir valstybės negerbimą, sąmoningą siekimą, naudojantis procesine ieškinio teikimo teise, juos pažeminti bei įžeisti. Kaip minėta, suinteresuotas asmuo savo teisėmis, taigi, ir teise įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, turi naudotis sąžiningai ir ja nepiktnaudžiauti (CPK 42 str. 5 d.), o tuo atveju, jei asmuo piktnaudžiauja jam suteiktomis subjektinėmis teisėmis, teismas gali atsisakyti jas ginti (CK 1.137 str. 3 d.), be kita ko, ir atsisakant panaudoti trūkumų šalinimo institutą. Pažymėtina, kad apelianto elgesys, kuriuo jis menkina bei žemina valstybę ir jos institucijas, taip pat piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, yra įvertintas teismų, kurie tokias apelianto teises atsisako ginti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1090-464/2015, 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1024-370/2015, 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1101-407/2015, 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-378-407/2016; 2016 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1324-178/2016; 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1483-186/2016, 2017 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-262-370/2017, 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-992-464/2017 ir kt.).Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).Kadangi pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti yra pasibaigęs, apeliantui nustatytinas naujas procesinis terminas teismo reikalavimams įvykdyti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 – 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovui A. B. terminą iki 2018 m. sausio 29 d. (imtinai) Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartyje nurodytiems ieškinio trūkumams pašalinti.