Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2009-03-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-39-557-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-03-19
Bylos Nr.
1A-39-557-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Eduardas Maškevičius (pirm.), Linas Pauliukėnas, Rasa Valentinienė
Nuteistasis
M. D., Plungės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios
Nukentėjusysis
A. J.
Kategorijos
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudž. byla Nr. 1A–39–557/2009Teisėja I. Šeškauskienė Procesinio sprendimo kategorija:1.2.26.2.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.6.;2.1.15.3.1.; 2.1.14. (S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. kovo 19 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eduardo Maškevičiaus, teisėjų Rasos Valentinienės ir Lino Pauliukėno,

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorei Alicijai Petkevičiūtei,nuteistajam M. D. ir jo gynėjai Aurelijai Puzinienei,nukentėjusiajam A. J.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. ir Plungės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2008-10-17 nuosprendžio, kuriuo M. D. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. BK 64 str. 1 d., 3 d. nustatyta tvarka prie paskirtos bausmės pridėjus neatliktos bausmės dalį pagal Klaipėdos apygardos teismo 2004-03-12 nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo 2005-03-17 nuosprendį, Plungės rajono apylinkės teismo 2004-04-02 nuosprendį, subendrintos Plungės rajono apylinkės teismo 2005-05-03 nutartimi, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2008-07-23, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2005-08-10 iki 2005-08-11.

Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiojo A. J. civilinis ieškinys, ir iš M. D. priteista A. J. 800 litų turtinei žalai atlyginti ir 2000 litų neturtinės žalos atlyginimo, likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas. K. V. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas spręsti civilinio proceso tvarka. Iš M. D. priteista Policijos departamentui prie LR VRM 7137 litų ekstradicijos išlaidų. Iš M. D. apžiūros metu paimtus pinigus 237,60 euro, kurie saugomi Plungės PK, nurodyta perduoti Policijos departamentui prie LR VRM ekstradicijos išlaidoms padengti.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. nuteistas už tai, kad 2005-07-18 apie 01 val. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu Rietave, ties (duomenys neskelbtini), pažeidė viešąją tvarką: tyčia atliko įžūlius ir vandališkus veiksmus – priėjęs prie K. V. individuliai įmonei priklausančiame taksi automobilyje Audi 100, v/n (duomenys neskelbtini), sėdinčio nukentėjusiojo A. J., per atidarytas priekines vairuotojo pusės automobilio dureles sugriebęs už rūbų nukentėjusįjį, tempė jį iš automobilio, kumščiu sudavė ne mažiau šešių smūgių nukentėjusiajam į galvą, tuo pačiu metu nenustatytas asmuo įlipęs per galines keleivio kairės pusės dureles, kumščiu sudavė ne mažiau trijų smūgių nukentėjusiajam į galvą. Po to M. D., paėmęs metalinį strypą, trenkė į minėto automobilio priekinio stiklo kairę pusę, taip jį įskeldamas, į taksofono ženklą, taip jį sudaužydamas, sudavė metaliniu strypu nukentėjusiajam A. J., pataikydamas į dešinės kojos blauzdą bei sudavė į kairės kojos pėdą, tokiu būdu nukentėjusiajam padarydamas paviršinę muštinio pobūdžio žaizdą ir kraujosruvą viršugalvyje, galvos smegenų sukrėtimą, žaizdą dešinėje blauzdoje, kairės pėdos sumušimą, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo pačiu metu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo metaliniu strypu išdaužė automobilio Audi 100, v/n (duomenys neskelbtini), galinį stiklą, galinės kairės ir dešinės pusės posūkio žibintus, apgadino galinę apdailą, taip sugadino K. V. individuliai įmonei priklausantį automobilį, padarydamas 650 Lt turtinę žalą ir tokiu būdu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. D. prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad nuosprendis grindžiamas vien nukentėjusiojo A. J. ir ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų G. Z. , A. Z. parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos faktiniai duomenys. Teismas nepašalino akivaizdžių prieštaravimų, neatliko lyginamosios įrodymų analizės, neįvertino jų visumos, nuosprendyje išdėstytos teismo aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl teismas padarė neteisingas išvadas. Teismas įrodymus tyrė ir vertino, pažeisdamas BPK l str. l d., 20 str. 5 d. nuostatas, įpareigojančias teismą išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas, kas laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Nukentėjusiojo A. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme dėl galėjimo atpažinti nusikalstamą veiką padariusį asmenį yra prieštaringi, tačiau teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad „nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs nuo pat pirmos apklausos". Tiek pranešus apie įvykį, tiek 2005-07-19 apklausos protokole užfiksuota, jog nukentėjusysis „nusikalstamą veiką padariusių asmenų nematė, nes buvo tamsu ir todėl negali jų apibūdinti." Analogiški nukentėjusiojo parodymai užfiksuoti ir tarnybiniuose pranešimuose. Tačiau teisme nukentėjusysis parodė, kad jau kitą dieną po įvykio buvo apklaustas ligoninėje ir „į ligoninę policininkai atsivežė žurnalą su nuotraukomis", iš kurių atpažino M. D., ir nurodė „atpažinau iš veido ir kad buvo su kepure" (t. III, b.1. 58). Nors apie atpažinimą, vykdytą ligoninėje iš katalogo, nukentėjusysis patvirtina teismo posėdžio metu dar ne kartą (t. III, b. 1. 60, 64), tiksliai nurodo netgi pareigūno, atvežusio nuotraukas atpažinimui pavardę - A. Z. (t. III, b.l. 65), kita liudytoja - ikiteisminio tyrimo tyrėja G. Z. , duodama parodymus teisme patvirtina, „kad Plungės kolegos pateikė katalogą" atpažinimui (t. III, b.l. 63), teismas, įvertindamas įrodymus nuosprendyje, šį faktą nutyli, duodamas pagrindą suabejoti savo nešališkumu. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad tyrėjai, atlikdami šį veiksmą, nesilaikė BPK 194 str. reikalavimų, t. y. vykdydami ligoninėje atpažinimą iš kolekcijų, nesurašė protokolo, prieš pateikdami atpažinti kartotekines nuotraukas, neapklausė nukentėjusiojo apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti nusikalstamą veiką padariusį asmenį.

Žemesnės instancijos teismas

Neatsiejama įrodymų vertinimo sąlyga - įrodymų leistinumas, t. y. tai, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti, nepažeidžiant procesiniams veiksmams keliamų reikalavimų bei tinkamai juos užfiksuojant, duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 4 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad atpažįstantysis negali turėti galimybės iš anksto pamatyti atpažintiną asmenį. Tačiau kitą dieną po atpažinimo ligoninėje, t. y. 2005-07-20, Rietavo komisariate įvykdytas atpažinimas iš 6 nuotraukų, protokolo duomenimis, nukentėjusysis atpažįsta jį „iš veido bruožų". Abejonių šio veiksmo teisėtumu kelia liudytojos ikiteisminio tyrimo tyrėjos G. Z. parodymai - „pateikus 6 nuotraukas nukentėjusiajam atpažinimui, tarp jų buvo D., bet aš ne pati nuotraukas parinkau, man Z. nuotraukas pateikė" (t. III., b. l. 64). Iš nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų, bylos medžiagoje esančių rašytinių įrodymų akivaizdu, kad abu šie atpažinimai atlikti pažeidžiant BPK normas ir šališkai dalyvaujant specialistui A. Z. Tiek antrą, tiek trečią kartą atliekant atpažinimą (t. I, b.1.60-62, 68-70), nebuvo atlikta nukentėjusiojo apklausa, neišsiaiškinta pagal BPK 191 str. 2 d., iš kokių žymių ar ypatybių nukentėjusysis įsiminė atpažįstamą asmenį, todėl visi atpažinimai kelia pagrįstų abejonių jų šališkumu, yra pagrįsti tik gautos operatyvinės informacijos pagrindu, kurios turinys bylos medžiagoje neatsispindi.

Byloje atliktas ikiteisminis tyrimas yra paviršutiniškas ir vienpusis, nes atpažinimui nukentėjusiajam nebuvo pateikti nei nukentėjusiojo nurodytas asmuo E. B., nei asmuo, iš kurio telefono buvo atliktas iškvietimas - G. K., nei asmenys, naudojęsi automobiliu VW Passat, v/n (duomenys neskelbtini) - R. Z., R. S. . Teismas neišsklaidė abejonių, kad nukentėjusysis dėl vizualinio šių žmonių panašumo su juo galėjo suklysti tvirtindamas, jog veiką padarė jis. Nusikaltimas padarytas nakties metu, asmuo, padaręs veiką, pasilenkęs įkišo galvą į automobilį, degant silpnam dirbtiniam apšvietimui, mūvėdamas kepurę, todėl abejotina, kad nukentėjusysis galėjo gerai įsižiūrėti veido bruožus, atsižvelgiant į tai, kad dar tuo metu buvo ir mušamas.

Nuosprendyje remiamasi 2006-03-03 specialisto išvados Nr. 176 rezultatais, t. y. kad įvykio vietos apžiūros metu iš automobilio VW Passat, v/n (duomenys neskelbtini), nuo vairo buvo paimtas jo kvapas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/2008 buvo pažymėta, kad „tokie rezultatai gali būti tik netiesioginiu įrodymu, nes remiantis specialisto išvada, surašyta atlikus odorologinį tyrimą, gali būti nustatinėjama ne baudžiamojoje byloje įrodinėtina aplinkybė - asmens kaltumas, o tik tarpinis faktas, kad asmuo yra buvęs tam tikroje vietoje (patalpoje, automobilyje ir pan.). Tačiau ir šis tarpinis faktas gali būti laikomas nustatytu tik tuo atveju, kai nerealia galima laikyti tikimybę, kad asmens kvapo pavyzdys nusikalstamos veikos padarymo vietoje atsirado ne dėl to, kad tas asmuo toje vietoje buvo, o kitais būdais, pavyzdžiui, į nusikalstamos veikos padarymo vietą kitiems asmenims atsinešus traukiamo atsakomybėn asmens kvapo turinčius objektus". Atkreiptinas dėmesys, kad kvapo mėginys yra paimtas to paties specialisto A. Z., kurio šališkumas renkant įrodymus bylos medžiagoje yra akivaizdus iš ikiteisminio tyrimo pareigūnės G. Z. ir nukentėjusiojo parodymų. Naktį prie mašinos ne kartą buvo privažiavęs E. B., kuris, nukentėjusiojo A. J. parodymais, norėjo pastarajam atkeršyti. E. B. atidarinėjo mašinos dureles, ją apžiūrinėjo, todėl egzistuoja reali galimybė, kad jo kvapai į Sauslaukio km. pakelėje stovinčią mašiną galėjo būti atnešti. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos faktinės aplinkybės apžiūros metu nuo 8 val. 50 min. iki 10 val. 30 min., susijusios su kvapo pėdsakų paėmimu, kelia pagrįstų abejonių kvapo pėdsakų tinkamumu - įvykio vietos apžiūros protokole nenurodyta, kaip kvapai buvo paimti (ar buvo naudojamos pirštinės, pincetai, kur kvapai buvo įpakuoti). Visi tyrimo proceso veiksmų atlikimo metu paimami objektai turi būti tinkamai nurodomi to veiksmo atlikimo protokole ir, esant galimybei, užfiksuojami protokolo prieduose (nuotraukose, įrašuose, laikmenose ir kt.). Tai turi būti padaroma taip, kad bet kuriame proceso etape būtų aišku, kad įrodinėjimo procese naudojami tie patys objektai. Iš nagrinėjamoje byloje esančių dokumentų negalima nustatyti, kaip įvykio vietos apžiūros metu kvapai buvo paimti. Baudžiamojoje byloje, be įrašo įvykio vietos apžiūros protokole apie kvapų paėmimą, daugiau nėra jokios kitos informacijos apie šio tyrimui paimto objekto įpakavimą, aprašymą, antspaudavimą - toks kvapų paėmimas pažeidžia BPK 92 str. 2 ir 4 dalių, 2003 m. gruodžio 24 d. policijos generalinio komisaro įsakymo Nr. V-742 „Dėl žmogaus kvapo pėdsakų, lyginamųjų pavyzdžių, foninių kvapų paėmimo ir konservavimo metodikos patvirtinimo" nuostatas ir daro įrodymą niekiniu.

Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti gynėjos prašymą atlikti eksperimentą, ir tiksliai nustatyti veikos pradžios ir pabaigos etapus bei pašalinti prieštaravimus tarp veikos laiką užfiksavusių rašytinių įrodymų ir nukentėjusiojo parodymų. Pagal nukentėjusiojo parodymus, veika nuo iškvietimo telefonu iki jo atvykimo į policijos komisariatą truko apie l val. ir 15 min. (t. III, b. 1. 57-58), pagal byloje esančius rašytinius įrodymus - 10 minučių. Pagal 2006-01-16 raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl procesinių veiksmų atlikimo" bei telefoninių pokalbių išklotines (t. I, b.1. 129) nustatyta, kad į nukentėjusiojo telefoną buvo skambinta 2 kartus: 01 val. 28 min. 42 sek. ir 01 val. 29 min. 47 s. Nukentėjusysis iškvietimo metu buvo (duomenys neskelbtini), išlipo iš mašinos, nupirko gėrimo „Coca-cola" butelį, grįžo į mašiną, nuvažiavo į (duomenys neskelbtini)g., laukė kliento, po to pasirodę vyrai jį sumušė bei sudaužė mašiną, pabėgęs iš įvykio vietos, jis dideliu greičiu nuvažiavo į Policijos komisariatą Sauslaukio km. Policijos komisariate jam buvo iškviesta GMP, kvietimas registruotas 01 val. 40 min., šį faktą patvirtina 2005-08-23 specialisto išvados Nr. G1827/05 (03) tiriamojoje dalyje užfiksuoti duomenys iš Plungės ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini) bei Rietavo greitosios pagalbos registravimo žurnalas ir kvietimo kortelė. Įvykių etapiškumas kelia pagrįstų abejonių nukentėjusiojo parodymų teisingumu dėl pagrindinių veikos objektyviųjų požymių – laiko ir būdo. Teismas išsamiai neištyrė visos bylos aplinkybių ir nepanaikino prieštaravimų, susijusių su įvykio vieta, nors tai vienas iš veikos požymių, kuris turi būti tiksliai nustatytas. Nukentėjusysis savo parodymuose nurodė nusikalstamos veikos vietą Rietave, ties (duomenys neskelbtini) namu. Teisme parodymus davę pareigūnai nesugebėjo logiškai paaiškinti, kokios aplinkybės lėmė, kad Sauslaukio km. stovintis automobilis VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pripažintas susijusiu su veika, įvykusia (duomenys neskelbtini) g., Rietave, ir kodėl šiame automobilyje rasti daiktai buvo tiriami, o su mašina „Audi", kurioje nusikalstamą veiką padarę asmenys sėdėjo, prie jos lietėsi - jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atlikti. Tokie pareigūnų veiksmai kelia pagrįstų abejonių jų objektyvumu tiriant veiką. Abejones sustiprina ir kiti įrodymai: 2005-07-18 tarnybiniame pranešime (t. I, b. l. 10) pareigūnė G. Z. dėl įvykio vietos (duomenys neskelbtini) km. nurodo, jog „nukentėjusysis A. J. nurodė, kad jį galėjo sumušti vaikinai atvykę minėtu automobiliu", teismo posėdyje G. Z. neigė, kad nukentėjusiajam nurodė šį automobilį, keldama versiją, kad juo galėjo atvykti nusikaltimą padarę asmenys, tačiau tokie parodymai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, kuris teismo posėdžio metu nurodė, jog jam „policijoje sakė, kad mieste stovėjo automašina „Passat" (t. III, b. l. 56). Iš nepagrįstai pripažintos įvykio vietos, esančios (duomenys neskelbtini) km., paimti daiktai saugomi Telšių apskrities VPK Rietavo PK, o teismas priėmė sprendimą sunaikinti saugomus daiktus, neįsitikinęs teismo posėdyje, kad šie įrodymai tikrai saugomi, nepateikęs nukentėjusiajam atpažinimui saugomos džinsinės kepurės, nors iš nukentėjusiojo parodymų ji panaši į nusikalstamą veiką padariusio asmens mūvėtą kepurę, ir nepanaikino prieštaravimų tarp specialisto išvados ir nukentėjusiojo parodymų. Teismas nuosprendyje remiasi ir vertina tik vienintelį įrodymą iš įvykio vietos (duomenys neskelbtini) km. – odorologinį tyrimą, tačiau net nepamini su kitais daiktais atliktų tyrimų išvadų, kuriose nebuvo rasta jokių jo pėdsakų.

Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad jis negali turėti jokių subjektyvių priežasčių ar motyvų daryti šį nusikaltimą, yra šeimos žmogus, nepažįsta nukentėjusiojo, nepažįsta merginos, dėl kurios buvo kerštaujama. E. B., kuris, nukentėjusiojo A. J. nuomone, galėjo jam keršyti (t. III, b. l. 57), yra tik pažįstamas, su kuriuo sveikinasi susitikęs gatvėje, tačiau niekada neturėjo jokių bendrų reikalų, todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes, kurios yra patvirtintos liudytojų parodymais, teismas neįrodo jo tyčios veikti nusikalstamai. Teismo išvados dėl demonstruojamos nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai, visuomenės rimties sutrikdymo tėra prielaidos, nepagrįstos jokiais įrodymais — apie įvykį pranešė tik nukentėjusysis, (duomenys neskelbtini) namo gyventojai, vykdant ikiteisminį tyrimą, neapklausti.

Teismas nepagrįstai peržengė civilinio ieškinio reikalavimo ribas, nukentėjusiajam A. J. užduodamas menamus klausimus dėl patirtos turtinės žalos (BPK 113 str. 2 d., CPK 265 str. 2 d.). Civiliniame ieškinyje nukentėjusysis A. J. reikalavimo atlyginti turtinę žalą nepateikė, tačiau teismas nukentėjusiajam priteisė atlyginti 800 Lt turtinės žalos.

Plungės rajono apylinkės vyriausioji prokurorė apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti, ir priteisti iš M. D. 7782,98 lt. proceso išlaidų, susijusių su išdavimu pagal Europos arešto orderį, Policijos departamento prie VRM naudai. Nurodo, kad teismas priteisė 7137 litus ekstradicijos išlaidų iš nuteistojo M. D. . Tuo tarpu iš Policijos departamento 2008-08-01 rašto Nr. (duomenys neskelbtini) (t. IV, b. l. 16) matyti, kad M. D. ekstradicijos išlaidų bendra suma yra 7782,98 lito. Ši suma susijusi su nuteistojo išdavimu pagal Europos arešto orderį, pagrįsta pateiktomis dokumentų kopijomis. Nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad proceso išlaidas sudaro išlaidos dėl ekstradicijos taikymo M. D. , nes pastarojo atžvilgiu buvo vykdomas išdavimas pagal Europos arešto orderio (EAO) taisykles (t. III, b.l. 110-133, t. IV, b.l. 2-15). Todėl proceso išlaidomis turėtų būti pripažintos Policijos departamento prie VRM turėtos išlaidos, susijusios su M. D. išdavimu pagal EAO. Teismas, niekaip nemotyvuodamas ir priteisdamas Policijos departamento prie VRM turėtas išlaidas 7137 litus, nepagrįstai sumažino išdavimo pagal EAO išlaidų dydį, kuris yra 7782,98 lito, tokiu būdu netinkamai pritaikė BPK 103 str. 1 d. 6 p., 105 str. įtvirtintas nuostatas ir netinkamai išsprendė proceso išlaidų priteisimo iš nuteistojo M. D. klausimą.

Teismo posėdyje prokurorė prašė visiškai patenkinti prokuratūros apeliacinį skundą ir iš dalies patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą. Nuteistasis M. D. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuratūros apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis prašė priimti sprendimą dėl apeliacinių skundų teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja:

Dėl nukentėjusiojo A. J. parodymų patikimumo

Negalima sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, jog nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme dėl galėjimo atpažinti nusikalstamą veiką padariusį asmenį yra prieštaringi ir nepatikimi. Nukentėjusysis parodė, kad iki įvykio M. D. matęs nebuvo, tikslo apkalbėti neturėjo (4 t., b. l. 56). Nuteistasis pirmosios instancijos teismo posėdyje taip pat patvirtino, kad nukentėjusiojo nepažįsta, tik yra matęs (4 t., b. l. 56). Byloje nenustatyta jokių duomenų, kad nukentėjusysis turėtų kokį nors tiesioginį ar netiesioginį motyvą apkalbėti nuteistąjį, tokių duomenų nenurodo ir pats nuteistasis. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pirmoji nukentėjusiojo apklausa atlikta 2005-07-19, praėjus keliolikai valandų nuo įvykio (1 t., b. l. 56 – 58). A. J. nurodė, kad gali atpažinti jį mušusį asmenį, kuris buvo įlindęs pro vairuotojo pusės automobilio dureles, apibūdino, jog šis buvo užsidėjęs mėlynos spalvos džinsinę kepurę, šviesios spalvos palaidinę, smulkaus kūno sudėjimo, apie 1,8 m ūgio, tuo tarpu kito vyriškio, atidariusio galines kairės pusės dureles, apibūdinti negali, nes nematė. Ikiteisminio tyrimo metu iš pateiktų nuotraukų bei pateiktų asmenų A. J. atpažino M. D. kaip jį užpuolusį asmenį (1 t., b. l. 60 – 62, 68 – 70). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis parodė, kad M. D. atpažino iš veido bruožų, kadangi buvo įkišęs galvą į mašiną, tempė jį lauk, buvo su vasarine kepure, galines dureles atidaręs asmuo jį kumščiavo (4 t., b. l. 56 – 60). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. J. taip pat kategoriškai patvirtino, kad nuteistąjį atpažino iš veido bruožų, kadangi šis užpuolimo metu buvo įlindęs į automobilį, kuriame tuo metu buvo įjungta šviesa (4 t., b. l. 191-197). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įvykio aplinkybes, pagrįstai pasirėmė A. J. parodymais, kurie nuo pat tyrimo pradžios yra akivaizdžiai nuoseklūs ir jais netikėti nėra pagrindo, juos patvirtina kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.

Kolegija plačiau neapsistoja prie nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kuriais apeliuojama į ne visai tikslų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų laikymąsi, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiajam parodant atpažinti nuteistąjį. Kaip minėta, A. J., apklaustas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo, kategoriškai patvirtino atpažįstąs M. D. kaip jį užpuolusį ir mušusį asmenį bei atmetė apsirikimo tikimybę, todėl ikiteisminio tyrimo metu vykdytų atpažinimų rezultatai šiuo atveju jokios savarankiškos ar pagalbinės įrodomosios reikšmės nuteistojo kaltės klausimo sprendimui neturi.

Negalima sutikti ir su nuteistojo argumentais, jog A. J. per apsirikimą galėjo jį supainioti su išoriškai panašiais į jį E. B., G. K., R. Z., R. S.. A. J. apklausiamas parodė, kad gali atpažinti tik vieną iš jį užpuolusių asmenų, ir atpažino kaip jį mušusį asmenį būtent M. D. 2005-07-20 A. J. atpažinimui iš fotonuotraukų buvo pateikta E. B. fotonuotrauka, bet nukentėjusysis E. B. kaip jį mušusio asmens neįvardijo (1 t., b. l. 63 – 65). Apklausiamas teisme A. J. taip pat patvirtino, kad iš matymo pažįsta E. B., ir kad pastarojo supainioti su M. D. tikrai negalėjo. Apklausęs liudytoju R. Z., apeliacinės instancijos teismas betarpiškai įsitikino, kad R. Z. ir M. D. neturi net menkiausio vizualinio panašumo, kuris leistų kelti prielaidą apie galimybę nukentėjusiajam supainioti šiuos asmenis. Apeliacinės instancijos teisme apklausus G. K. ir R. S., nukentėjusysis taip pat patvirtino savo kategorišką įsitikinimą, jog buvo mušamas M. D., o ne vieno iš pastarųjų asmenų. Tuo būdu nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo manyti, kad nukentėjusysis gali sąmoningai ar sąžiningai klysdamas apkalbėti nuteistąjį, ir abejoti jo parodymų patikimumu.

Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė atlikti eksperimentą, kurio prašė apelianto gynėja, nereiškia, kad nebuvo pašalintos abejonės dėl įvykių etapiškumo ar nukentėjusiojo parodymų teisingumo nurodant nusikaltimo laiką ir būdą, kaip teigia apeliantas. Vien tai, kad A. J. nurodytas iškvietimų laikas nežymiai skiriasi nuo telefoninių pokalbių išklotinėje užfiksuoto iškvietimų laiko, nėra pagrindas teigti nukentėjusįjį davus neteisingus parodymus dėl įvykių eiliškumo. Nukentėjusiojo parodymus apie užpuolikų jo atžvilgiu naudotą fizinį smurtą, jų veiksmus niokojant automobilį visiškai patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, automobilio apžiūros protokole užfiksuoti duomenys. Papildomai apklausus nukentėjusįjį apeliacinės instancijos teisme, kolegija nemato esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo nurodytos įvykių sekos bei laiko ir rašytinėje bylos medžiagoje fiksuoto taksi iškvietimo, nukentėjusiojo kreipimosi pagalbos laiko, dėl kurių būtų tikslinga atlikti nuteistojo apeliaciniame skunde minimą eksperimentą, beje, tokio prašymo atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instacijos teisme nuteistasis bei jo gynėja ir nepareiškė.

Dėl odorologinio tyrimo rezultatų ir automobilio VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , ryšio su nagrinėjamu nusikaltimu

Nuteistasis ginčija ikiteisminio tyrimo metu atliktą kvapo pėdsakų paėmimą bei odorologinio tyrimo išvadas. 2005-07-18 įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrint automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo vairo esančioje padėtyje apatinės dalies ant kvapų sugėriklio paimtas kvapo pėdsakas, iš automobilio salono ant kvapų sugėriklio taip pat paimtas ir foninis kvapas, visi paimti daiktai supakuoti ir užantspauduoti Rietavo PK antspaudu, fotolentelėje vizualiai užfiksuotas kvapo pėdsako nuo vairo paėmimas. Kvapo pėdsakai, jeigu jų paėmimo procesas nebuvo išsamiai aprašytas, patys savaime netampa niekiniai. Jų paėmimo tvarką įvykio metu išsamiai reglamentavo apelianto skunde minimas policijos generalinio komisaro įsakymas. Kad jos buvo laikomasi, teisiamajame posėdyje patvirtino kvapų paėmimą atlikęs specialistas A. Z., jis taip pat išsamiai nupasakojo kvapo paėmimo procesą (4 t., b. l. 114 – 116). Be to, 2006-03-03 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) aprašoma, kad tyrimui pateikti užantspauduoti odorologiniai stiklainiai, ant kurių priklijuotos etiketės su aiškinamaisiais užrašais ir parašais, antspaudavimas nepažeistas. M. D. teigia, kad jo kvapą į automobilį galėjo atnešti E. B., kuris naktį buvo privažiavęs prie automobilio, atidarinėjo jo dureles. Liudytojas A. Z. teisiamajame posėdyje parodė, kad radę paliktą automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pareigūnai jį stebėjo, matė, kad prie jo ne kartą buvo atvažiavęs vienas žmogus, atidarė automobilio dureles, bet į jį įlindęs nebuvo, vėliau šis asmuo buvo sulaikytas. Kaip minėta, kvapo pėdsakas buvo imtas nuo vairo esančioje padėtyje apatinės dalies, todėl asmuo, kuris kaip paaiškėjo jį sulaikius, yra E. B., tik atidaręs dureles, bet nesėdęs į automobilio saloną, ant automobilio vairo negalėjo atnešti nuteistojo kvapo. Be to, teisiamajame posėdyje M. D. parodė, kad su E. B. nėra draugai ir nieko bendro neturi, įvykio vakarą buvo namuose su žmona, todėl nuteistojo apeliaciniame skunde iškelta versija, kad jo kvapai į automobilį galėjo būti atnešti E. B., prieštarauja paties M. D. parodymams, pagal kuriuos įvykio vakarą nuteistasis ir E. B. susitikę nebuvo, taigi E. B. į automobilį negalėjo atnešti nuteistojo kvapo. Išdėstytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui nekelia abejonių atlikto kvapų pėdsakų paėmimo proceso teisėtumu.

BPK 301 str. 1 d. numatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Spręsti, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju vadovaujantis įstatymu pavedama teismui, kurio žinioje yra baudžiamoji byla. Pažymėtina, kad apeliantas neteisingai interpretuoja paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-279/2008 išdėstytus argumentus dėl odorologinio tyrimo rezultatų. Šioje nutartyje nurodyta, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kvapo odorologinio tyrimo išvados gali būti pripažįstamos įrodymais. Tačiau bet kurioje baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Esant situacijai, kai pagrindas manyti, kad asmuo galėjo dalyvauti darant nusikalstamą veiką, yra vien tik odorologinio tyrimo rezultatai, negali būti konstatuota, kad asmens dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką yra patikimai nustatytas. M. D. kaltumas nuosprendyje grindžiamas ne tik odorologinio tyrimo išvadomis, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais (nukentėjusiojo, liudytojų parodymais ir kt.), įvertinus jų visumą, todėl pirmosios instancijos teismo išvada pripažinti įrodymu odorologinio tyrimo metu gautus rezultatus neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai.

Apelianto skundo argumentas, kad nėra aišku, kodėl buvo apžiūrimas ir tiriamas (duomenys neskelbtini) k. stovėjęs automobilis VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nors nukentėjusysis nusikalstamos veikos vietą nurodė ties (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namu Rietavo mieste, taipogi yra nepagrįstas. Teisiamajame posėdyje A. J. parodė, kad mieste matė automobilį VW Passat, kuriame sėdėjo du asmenys, būnant policijoje po įvykio minėjo, jog numano, kas galėjo jį sumušti, kad tie asmenys iš Plungės, prašė uždaryti kelius, bet pasak jo, į tai niekas nereagavo (4 t., b. l. 56 – 57). Teisiamajame posėdyje liudytoja G. Z. parodė, kad nusikaltimo vakarą važiuojant pro miesto aikštę, buvo pastebėję stovintį automobilį VW Passat, vėliau tas automobilis buvo rastas griovyje (4 t., b. l. 62). Liudytojas R. S. parodė, kad buvo gauta informacija, kad mašina buvo Rietavo mieste, o taip automobilių niekas nepalieka, nebent įvykdytas nusikaltimas ar teisės pažeidimas (4 t., b. l. 64). Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo (1 t., b. l. 28 – 36), automobilis VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , rastas (duomenys neskelbtini) k., Rietavo sav., kelio Mažeikiai – Plungė – Tauragė 76 km, įkypai stovintis kelkraštyje, neužrakintas. Kadangi automobilis rastas praėjus trumpam laiko tarpui po padarytos nusikalstamos veikos, atsižvelgiant į jo radimo aplinkybes bei pirminius ikiteisminio tyrimo duomenis, pareigūnai turėjo pagrindo įtarti, kad šiuo automobilių važiavę asmenys galėjo padaryti tiriamą nusikalstamą veiką.

Žemesnės instancijos teismas

Aiškinantis minimo automobilio atsiradimo nurodytoje vietoje aplinkybes nustatyta, kad automobilis VW Passat, Nr. (duomenys neskelbtini) , įvykio metu priklausė L. R. , kuri jį buvo davusi savo sugyventiniui R. S. Liudytoja teisiamajame posėdyje parodė, kad R. S. jai sakė, jog mašina griovyje ir reikia ištraukti, bet ji nesiaiškino, kas įvyko (4 t. b. l. 53-67). Liudytojas R. Z. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad įvykio vakarą buvo namuose, nes jam tuo metu buvo paskirtas įpareigojimas nuo 21 val. iki 8 val. neišeiti iš namų, be to, tą dieną iš R. S. automobilio nesiskolino, nors jis ir prašė sakyti, kad skolinosi. Liepos 18 d. su S. buvo susitikęs, nes šis jam paskambino ir pasakė, kad važiavo girtas ir įvairavo į griovį. S. nenorėjo prarasti vairuotojo pažymėjimo ir darbo, todėl įkalbinėjo jį prisiimti kaltę dėl autoįvykio, siūlė už tai pinigų, bet jis nesutiko (4 t., b. l. 177-178). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas R. S. parodė, kad tuo metu buvo susipykęs su savo sugyventine L. R., ji gyveno pas mamą, tačiau automobilio rakteliai ir dokumentai buvo likę pas jį, tuo metu jis gėrė ir automobiliu važinėdavo, kas norėdavo. R. S. taip pat paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus (1 t., b. l. 108-109) savo parodymus, kad įvykio vakarą automobilį paskolino R. Z., teigdamas, jog nežino, kaip iš tiesų viskas įvyko, nes buvo išgėręs ir sakė taip todėl, kad policijos pareigūnai jį mušė. Parodė, kad automobiliu „Volkswagen Passat“ į jokį griovį neįvairavo, apie savaitę važinėjo R. T. , jis ir pasakė, kad automobilis užbuksavo ir kad reikia šį pasiimti. R. S. paaiškino, kad anksčiau to nebuvo minėjęs, bet būtent T. atnešė jam raktelius (4 t., b. l. 191-197). Iš pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų policijos pareigūnų parodymų, rašytinės bylos medžiagos matyti, jog policijos pareigūnams likus laukti prie aptikro įtartino automobilio, buvo sulaikytas prie jo atvykęs E. B. , kuris apklausiamas nurodė ten atsidūręs neva atsitiktinai. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad į K. V. įmonei priklausantį telefoną įvykio naktį du kartus skambino abonentas, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo telefono abonentu naudojasi G. K. (1 t., b. l. 129). Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas G. K. parodė, kad yra buvę atvejų, jog duodavo savo telefonu naudotis ir kitiems asmenims, tačiau kam davė juo naudotis įvykio naktį, pasakyti negali, o apie A. J. sumušimą nieko nežino ir nėra su tuo susijęs (4 t., b. l. 191-197).

Analizuojant apklaustų asmenų parodymus ir rašytinę bylos medžiagą, pastebima sklandi loginė grandinė, paaiškinanti ryšį tarp kelyje Plungė – Rietavas rasto automobilio VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir nuteistojo M. D. Liudytoja R. J. patvirtino buvusi pažįstama su E. B. ir A. J. . Nukentėjusysis A. J. nurodė, jog jo turimais duomenimis, jo sumušimą galėjo organizuoti R. J. palankumo siekęs E. B., kerštaudamas už tai, kad šis keletą kartų pavėžėjo ją automobiliu. M. D., R. Z. ir G. K. taip pat buvo pažįstami su E. B., iš policijos surinktos medžiagos matyti duomenų apie šių asmenų priklausymą nusikalstamai grupuotei, R. Z. yra teistas kartu su E. B. , jam buvo skirti teismo įpareigojimai nebendrauti su E. B. , G. K. , M. D. . R. Z. savo ruožtu buvo pažįstamas su R. S. . Teismas neturi pagrindo netikėti ikiteisminio tyrimo metu duotais R. S. parodymais, jog nusikaltimo metu automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jis buvo paskolinęs R. Z. Nors R. Z. šią aplinkybę neigia, abiejų šių liudytojų apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai yra prieštaringi (R. Z. teismui duoti parodymai akivaizdžiai priderinti prie ankstesnių R. S. parodymų ir visiškai neatitinka pastarojo teismui duotų parodymų), kas patvirtina, jog abu jie teismui sako netiesą (R. Z. bylos baigtimi yra suinteresuotas tiesiogiai, kadangi ir pats buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl A. J. užpuolimo), siekdami nuslėpti R. Z. naudojimąsi automobiliu. Nustačius, jog nusikaltimo metu automobilį iš R. S. buvo pasiskolinęs R. Z. , nukentėjusysis į nusikaltimo vietą iškviestas telefonu, kuriuo naudojosi G. K., po nusikaltimo prie automobilio buvo atvykęs ir pareigūnų sulaikytas E. B., aplinkybė, jog automobilyje ant vairo buvo aptiktas M. D. kvapas, žinant minėtų asmenų tarpusavio santykių pobūdį, visiškai patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie galimą jo užpuolimo motyvą ir jį sumušusą asmenį M. D., bei leidžia kategoriškai atmesti prielaidą, jog nuteistojo kvapo radimas ant vairo galimai susijęs su įkalčių klastojimu iš pareigūnų pusės. Beje, nuteistojo aiškinimą apie ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų šališkumą jo atžvilgiu ir bandymą su juo susidoroti falsifikuojant įrodymus visiškai paneigia nukentėjusiojo parodymai apie itin vangią policijos pareigūnų reakciją į jo pranešimą apie nusikaltimą. Motyvų, dėl kurių pareigūnai galėtų būti priešiškai nusistatę jo atžvilgiu, nuteistasis taip pat nenurodė. Apelianto teiginį, jog jis yra šeimos žmogus, neturėjęs jokių subjektyvių motyvų nusikalsti, paneigia ne tik policijos surinkta medžiaga nustatytos M. D. sąsajos su nusikalsti linkusiais asmenimis, tačiau ir kupina neišnykusių teistumų už smurtinius nusikaltimus nuteistojo biografija.

Kaip matyti iš byloje esančių kvitų, iš šio automobilio paimti daiktai saugomi Rietavo PK (1 t., b. l. 46 – 47; t. 2, b. l. 81), todėl M. D. apeliacinio skundo argumentas, jog teismas posėdyje neįsitikino, kad šie daiktai tikrai yra saugomi, taip pat visiškai nepagrįstas. Nors automobilyje buvo rasta kepurė, kuri, remiantis nukentėjusiojo parodymais, panaši į nusikaltimą padariusio asmens mūvėtą kepurę, A. J. atpažinimui ji pateikta nebuvo. Akivaizdu, kad tai buvo netikslinga, nes specialistui atlikus DNR tyrimą, paaiškėjo, kad joje yra sumaišyti ne mažiau nei trijų asmenų biologiniai pėdsakai, todėl ji netinkama asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR (1 t., b. l. 40). Be to, byloje buvo atlikti DNR ir daktiloskopiniai tyrimai (1 t., b. l. 40, 55), tačiau jų išvadose nenurodyta jokių aplinkybių, kurios patvirtintų arba paneigtų apelianto kaltę, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai jomis nesirėmė.

Dėl veikos kvalifikavimo

M. D. yra nuteistas už tai, kad viešoje vietoje, mieste, prie daugiabučio gyvenamojo namo, nakties metu, kai dauguma žmonių ilsisi, įžūliais vandališkais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto pavartojimu nukentėjusiojo A. J. atžvilgiu bei K. V. įmonės automobilio sudaužymu metaliniu strypu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį. Viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo pagrindinis objektas yra viešoji tvarka. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama tiesiogiai arba per poveikį papildomiems objektams – žmogaus sveikatai arba turtui. Viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, kuri padarinių atžvilgiu gali būti ir tiesioginė, ir netiesioginė. Kaltininkas supranta, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Kvalifikuojant veiką ypač svarbu nustatyti, kad kaltininkas suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Tokį asmens psichinį santykį su savo veika gali rodyti kaltininko aiškios motyvacijos nebuvimas, stichinė veikos tėkmė, padaužiškumas, demonstratyvumas ir pan. Konkrečių asmeninių ar savanaudiškų motyvų dominavimas kaltininko veikoje gali rodyti, jog veika buvo nukreipta ne prieš viešąją tvarką, bet prieš kitas įstatymo saugomas vertybes.

Apelianto teigimu, teismas neįrodė jo tyčios veikti nusikalstamai, kadangi nukentėjusiojo nepažįsta, jokių subjektyvių priežasčių ar motyvų nusikalsti neturėjo. Pažymėtina, kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nenurodytas nei veikos motyvas, nei tikslas, todėl šiame BK straipsnyje aptartos veikos konstatavimui šie požymiai nėra būtini ir neturi reikšmės jos teisiniam vertinimui. Tiek nukentėjusysis, tiek pats nuteistasis teigia, kad vienas kito nepažįsta, kas tik patvirtina, kad M. D. išpuolis prieš A. J. neturėjo jokio asmeninio pagrindo. Akivaizdu, kad kaltininkas suprato, kad tokiais įžūliais veiksmais - neleistinu, akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu elgesiu jis trikdo visuomenės rimtį bei tvarką, ir to siekė. Nuteistojo išpuolis prieš nukentėjusįjį įvyko viešoje vietoje, naktį, šalia daugiabučio gyvenamojo namo, kur net ir tokiu paros laiku galėjo pasirodyti žmonės. Nagrinėjamą nusikaltimą sudarantys veiksmai gali pasireikšti viešojoje vietoje tiek tada, kai aplink yra kitų žmonių (nepagarbos demonstravimas aplinkiniams), tiek ir tada, kai aplink žmonių nėra (nepagarbos demonstravimas aplinkai), todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad smurtaudamas tokioje vietoje, M. D. savo veiksmais pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Apylinkės teismo išvados nuteistojo kaltės ir veikos kvalifikavimo klausimu yra argumentuotai išdėstytos skundžiamame nuosprendyje, kolegija su šiomis išvadomis sutinka ir jų papildomai nebeatkartoja, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo veikos kvalifikavimo ar kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu padarė apylinkės teismas.

Dėl civilinio ieškinio

BPK 112 str 1 d. numato, jog civilinis ieškinys pareiškiamas, paduodant ieškinį prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios. Ikiteisminio tyrimo metu A. J. pareiškė ieškinį tik dėl neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 73), prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimui 5000 litų. Nukentėjusysis A. J. šioje baudžiamojoje byloje įstatymo nustatyta tvarka nėra pareiškęs civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo, todėl teismas neturėjo pagrindo tenkinti duodant parodymus nukentėjusiojo išsakytą pageidavimą gauti 800 litų turtinės žalos atlyginimą už nusikaltimo metu sugadintus drabužius (4 t., b. l. 59). Nukentėjusysis, iki įrodymų tyrimo teisme pradžios nepareiškęs ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo, turi teisę atitinkamus turtinius reikalavimus pareikšti civilinio proceso tvarka. Todėl nuosprendis dalyje dėl priteisto 800 litų turtinės žalos atlyginimo keistinas, nukentėjusiojo A. J. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo paliekant nenagrinėtu.

Dėl proceso išlaidų

Kolegija iš dalies sutinka su prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad nuosprendyje netinkamai išspręstas proceso išlaidų priteisimo iš M. D. klausimas. BPK 105 str. 1 d. numatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Ikiteisminio tyrimo metu buvo išduotas Europos arešto orderis, kurio pagrindu M. D. buvo perduotas Lietuvos Respublikai. Akivaizdu, kad proceso išlaidos, susijusios su M. D. perdavimu, atsirado dėl paties nuteistojo kaltės ir buvo apmokėtos valstybės. Policijos departamento, vykdžiusio asmens perėmimą pagal Europos arešto orderį, 2008-08-01 rašte nurodyta, kad bendra išlaidų suma yra 7782,98 Lt (4 t., b. l. 16), pridėti jas patvirtinantys dokumentai, todėl nuosprendis keistinas, iš M. D. išieškant 7782,98 Lt proceso išlaidų, susijusių su perdavimu pagal Europos arešto orderį, valstybės naudai.

Apylinkės teismas pinigus 237,60 euro, apžiūros metu paimtus iš M. D. , nuosprendžiui įsiteisėjus nurodė perduoti Policijos departamentui ekstradicijos išlaidoms padengti. Nuosprendžiu buvo patenkintas ir civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, todėl nustatydamas iš nuteistojo paimtus pinigus perduoti proceso išlaidoms atlyginti, apylinkės teismas nepagrįstai taikė teisės normas, nustatančias nuosprendžio vykdymo proceso taisykles. Kolegija pažymi, jog antstolio, o ne teismo kompetencijoje yra spręsti nuosprendžio vykdymo procese klausimus dėl išieškotų iš M. D. lėšų paskirstymo visiems kreditoriams eiliškumo ir proporcingumo. Todėl nuosprendis keistinas, naikinant tą jo dalį, kuria apžiūros metu iš M. D. paimti pinigai 237,60 euro perduoti Policijos departamentui. Kadangi nuteistajam M. D. nebuvo taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į šiuos pinigus, jie grąžinami nuteistajam M. D. .

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p., 332 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 17 d. nuosprendį pakeisti.

Nukentėjusiojo A. J. civilinį ieškinį dėl 800 litų turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl 7137 litų ekstradicijos išlaidų priteisimo iš M. D. Policijos departamentui prie LR VRM bei iš M. D. apžiūros metu paimtų pinigų 237,60 euro perdavimo Policijos departamentui prie LR VRM ekstradicijos išlaidoms padengti. Išieškoti iš M. D. 7782 litus 98 ct proceso išlaidų valstybei. Pinigus 237,60 euro, saugomus Plungės rajono PK, grąžinti nuteistajam M. D. .

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegijos pirmininkas Eduardas MaškevičiusTeisėjai Linas PauliukėnasRasa Valentinienė