- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-08
- Bylos Nr.
- 2-1039/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Virginija Čekanauskaitė, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- S. K., V. B., A. B.
- Ieškovas
- A. D.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Danutės Milašienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 15 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-4109-585/2009 pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovams V. B., A. B., S. K. dėl žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė A. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia nuo pat sudarymo momento 2007 m. spalio 10 d. žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimo-pardavimo sutartį, kuria V B. ir A. B. pardavė S. K. 15300 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir jame esančius statinius – gyvenamąjį namą, tvartą, daržinę, ūkinį pastatą, pirtį ir kiemo statinius; taikyti restituciją natūra ir grąžinti atsakovų V. B. ir A. B. nuosavybėn minėtą turtą; iš atsakovų priteisti ieškovei visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio užtikrinimui ieškovė prašė nepranešus atsakovams taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti 15 300 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir jame esančius statinius – gyvenamąjį namą, tvartą, daržinę, ūkinį pastatą, pirtį ir kiemo statinius. Nurodė, kad atsakovė S. K., sužinojusi apie šios bylos iškėlimą, gali tretiesiems asmenims perleisti minėtą turtą. Jeigu šį turtą įgytų sąžiningas įgijėjas, restitucija natūra būtų negalima ir šio iš sąžiningo įgijėjo nebūtų galima išreikalauti. Tokiu atveju būsimo teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas ar taptų nebeįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 15 d. nutartimi areštavo atsakovei S. K. nuosavybės teise valdomą turtą: 15300 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jame esančius statinius – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvartą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), apribojo savininkės disponavimo teises areštuotu turtu, paliko areštuotą turtą valdyti ir naudoti esamiems jo valdytojams. Teismas nurodė, kad ieškinyje nurodomos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad atsakovas, ieškinio sumai esant didelei, gali siekti išvengti sutartimi perduoto turto grąžinimo, todėl taip gali būti apsunkintas teismo sprendimo, jei jis būtų palankus ieškovui, įvykdymas. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 23 d. ištaisė minėtoje nutartyje padarytus rašymo apsirikimus.
Šalies argumentai
Atsakovė S. K. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartį panaikinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Atsakovai V. B. ir A. B. sudarė du nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, t. y. žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniai pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovė nepagrįstai prašo pripažinti negaliojančia nuo pat sudarymo 2007 m. spalio 10 d. žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimo-pardavimo sutartį, nes šio objekto vidutinė rinkos vertė yra 386 219 Lt, t. y. daug didesnė nei ieškovės kreditoriniai 147 000 Lt reikalavimai. Ieškovės kreditoriniams reikalavimams patenkinti pakaktų teismo prašant panaikinti žemės sklypo pirkimo-paradavimo sutartį, nes jo vidutinė rinkos vertė yra 183 867 Lt, dėl ko ir ieškinys laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.
2. Turtas, kuriam teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones yra atsakovės S. K. pirktas kredituojant AB Bankas Hansabankas, o šiam turtui nuo 2007 m. spalio 19 d. Vilniaus m. 1-os apylinkės teismo hipotekos skyriaus yra taikyta hipoteka, dėl ko darytina išvada, jog atsižvelgiant į išraše nurodytą dabartinę turto vertę, jo perleidimas tretiesiems asmenims už 1 530 000 Lt sumą yra neįmanomas, dėl ko ir teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės laikytinos perteklinėmis ir nereikalingomis. Be to, teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios ir su AB bankas Hansabankas turtiniais interesais, dėl ko ir bankas įtrauktinas į bylą trečiuoju asmeniu.
Atsiliepimas
Ieškovė A. D. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad patenkinus ieškinį būtų taikoma dvišalė restitucija ir ginčo šalys turėtų būti grąžintos į pirmykštę padėtį. Todėl atsakovė sužinojusi apie šios bylos iškėlimą, galėtų tretiesiems asmenims perleisti turtą. Atsakovė internetiniuose skelbimuose yra išplatinusi pranešimą, kad šis žemės sklypas yra parduodamas. Todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ar jas panaikinus, ieškovei galimai palankus galutinis teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas arba nebeįmanomas. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo pareikštas nekilnojamojo turto objektams pagal atsakovų sudarytą sutartį. Ieškovė negalėjo ginčyti tik dalies sutarties, nes tik dalinis šios sutarties nuginčijimas realiai neatkurtų skolininkų mokumo ir neužtikrintų ieškovės kreditorinio reikalavimo patenkinimo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 144 straipsnio normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso normų numatytų priemonių. Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą, mastą gali nulemti ir priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu.
Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė ieškiniu prašo CK 6.66 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančia nuo pat sudarymo momento 2007 m. spalio 10 d. žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimo-pardavimo sutartį, kuria V. B. ir A. B. pardavė S. K. 15300 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir jame esančius statinius – gyvenamąjį namą, tvartą, daržinę, ūkinį pastatą, pirtį ir kiemo statinius; taikyti restituciją natūra ir grąžinti atsakovų V. B. ir A. B. nuosavybėn minėtą turtą (b. l. 3-4).
Šioje byloje būsimo ginčo dalykas – konkretus sandoris, kurio objektas – nekilnojamasis turtas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, neareštavus ginčo turto, yra jo perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, pripažintina, kad teismas turėjo pagrindą išvadai, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo šioje byloje neįvykdymo rizika gali padidėti ir, areštuodamas atsakovei S. K. ginčijamos sutarties pagrindu perleistą turtą, įstatymo reikalavimų nepažeidė (CPK 144 str., 145 str., 148 str.).
Kaip minėta, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nėra sprendžiamas ieškinio pagrįstumo klausimas, kadangi ieškinio pagrįstumo klausimas išsprendžiamas bylą nagrinėjant iš esmės. Todėl teisėjų kolegija dėl apeliantės argumentų susijusių su ieškinio pagrįstumu nepasisako.
Laikinosios apsaugos priemonės yra konkrečioje byloje taikomos priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad turtas, kuriam teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones yra atsakovės S. K. pirktas kredituojant AB Bankas Hansabankas, o šiam turtui nuo 2007 m. spalio 19 d. Vilniaus m. 1-os apylinkės teismo hipotekos skyriaus yra taikyta hipoteka, nėra pagrindas išvadai, kad minėta hipoteka yra užtikrintas šioje byloje galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas skolininko turtui taikė laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.