- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-06
- Bylos Nr.
- eA-1953-756/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04436-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Milda Vainienė
- Atsakovas
- V. B.
- Pareiškėjas
- UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bedrovės „Alytaus regiono tvarkymo centro“ prašymą atsakovei V. B. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir Alytaus RATC) padavė teismui prašymą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 195,91 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava, rinkliava) laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčui aktualus laikotarpis) ir 38,12 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovei prievolė mokėti vietinę rinkliavą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Atsakovė privalo mokėti rinkliavą, nes turi nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini). Atsakovė nėra sumokėjusi 195,91 Eur vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. Kiti nekilnojamo turto bendrasavininkai moka vietinę rinkliavą pagal atskirus mokėtojo kodus. Atsakovei buvo siųsti įspėjimai dėl skolos, kuri susidarė dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos, tačiau atsakovė įspėjimus ignoravo. Aplinkybė, kad asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, gyvenamąją vietą yra deklaravęs kitoje vietoje ir (ar) faktiškai gyvena kitur, neatleidžia asmens nuo pareigos mokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pagrindo atsakovei atsisakyti mokėti rinkliavą nėra. Teisės aktai nenustato galimybės patiems atliekų turėtojams rinkti ir tvarkyti atliekas bei tuo pagrindu atsisakyti mokėti rinkliavą. Visi atliekų turėtojai turi apmokėti atliekų tvarkymo išlaidas ir laikytis nustatytų atliekų tvarkymo reikalavimų.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino – priteisė Alytaus RATC iš atsakovės 195,91 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
4. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. skolos priteisimo.
5. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsniu, Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir 2008 m. Nuostatai) 4, 5, 13, 17–19 punktais, Prienų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-267 patvirtintų Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir 2016 m. Nuostatai) 6.5, 6.6, 8, 30, 55 punktais, pažymėjo, kad Alytaus RATC yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius, išieškoti nesumokėtą vietinę rinkliavą iš mokėtojų įstatymų nustatyta tvarka, įskaitant neteisminį ir teisminį skolų išieškojimą. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis gyvenamojo pastato, esančio, (duomenys neskelbtini). Taigi tiek pagal 2008 m. Nuostatus, tiek pagal 2016 m. Nuostatus atsakovė laikytina vietinės rinkliavos mokėtoja. Atsakovė nesumokėjo pareiškėjui 195,91 Eur vietinės rinkliavos.
6. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, teisinį reglamentavimą, į tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė nebuvo vietinės rinkliavos mokėtoja ar tinkamai vykdė pareigą mokėti vietinę rinkliavą nustatytu laiku, taip pat nesant duomenų, kad atsakovė buvo pateikusi prašymą taikyti rinkliavos lengvatą ir toks prašymas buvo tenkintas, pareiškėjo prašymą iš atsakovės priteisti 195,91 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos įsiskolinimą, susidariusį laikotarpiu nuo 2011 m. spalio d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., patenkino.
7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, atsižvelgęs į tai, kad pateikti dokumentai patvirtina pareiškėjo patirtas 38,12 Eur išlaidas už advokato parengtą prašymą šioje byloje, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl išlaidų priteisimo tokio pobūdžio bylose, vertino, kad pareiškėjo prašoma priteisti 38,12 Eur bylinėjimosi išlaidų suma nagrinėjamos bylos kontekste neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų bei suformuotos nuoseklios administracinių teismų praktikos, todėl mažintina iki 15 Eur.
III.
8. Atsakovė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti. Taip pat prašo: 1) priteisti dėl bylinėjimosi patirtos turtinės žalos atlyginimą; 2) inicijuoti ikiteisminį tyrimą, esant pakankamai duomenų, pagrindžiančių Alytaus RATC ir pirmosios instancijos teismo bendrininkavimą, susijusį su nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymu.
Atsiliepimas
9. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad:
9.1. Ji nesinaudoja Alytaus RATC administruojamomis atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugomis, nes gyvena Vilniuje, o ne (duomenys neskelbtini) kaime, dėl to minėtoje vietoje atsakovė neturėjo šiukšlių, už kurių surinkimą ir tvarkymą turėtų būti mokama. Todėl yra neteisėtas pareiškėjo reikalavimas sumokėti už nesuteiktas paslaugas, už kurias, be kita ko, atsakovės sutuoktinis jau yra sumokėjęs iki 2019 m gruodžio 31 d. Taigi ir skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas šališkai išnagrinėjo bylą. Atsakovė negali būti laikoma atliekų turėtoja (teršėja), nes ji nagrinėjamu atveju atliekų neturėjo.
9.2. Visuose Alytaus RATC raštuose nuo 2011 m. spalio 18 d. iki šiol nurodomas niekinis atliekų surinkimo ir tvarkymo skaičiavimo pagrindas, t. y. 2008 m. Nuostatai. Teismas ignoravo Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1267-480/2011, kuriuo pripažinta, kad 2018 m. Nuostatų 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-689/2013. Nagrinėjamu atveju yra aktualūs ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-575-1199/13, 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1179/2014.
9.3. Atsakovė pateikė pirmosios instancijos teismui (duomenys neskelbtini) seniūnaitės D. A. 2019 m sausio 30 d. raštą, kuris patvirtina, kad atsakovė negyvena (duomenys neskelbtini) kaime, jos gyvenamoji vieta nėra deklaruota (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Alytaus RATC jokių paslaugų atsakovei neteikia ir negali suteikti. Taip pat pateiktas kvitas, kad Prienų rajono savivaldybės administracijai atsakovės vyras 2019 m. kovo 11 d. sumokėjo visą nurodytą Alytaus RATC įmoką, mokėtiną iki pat 2019 m. gruodžio 31 d., t. y. 87 Eur 47 ct. Apie tai pirmosios instancijos teismas buvo informuotas ir kaimyno laišku. Teismas šių duomenų neįvertino.
9.4. Atsakovė su Alytaus RATC nebuvo sudariusi jokių sutarčių dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo. (duomenys neskelbtini) kaimo sodyboje net nėra pastatyta individuali šiukšliadėžė. Atsakovei rinkliava gali būti apskaičiuota tik pagal faktinį susidariusį atliekų kiekį. Teismas nemotyvavo, kodėl nagrinėjamu atveju būtų nepakeliamai brangu ir sudėtinga tikrinti, ar deklaruojami atliekų kiekiai yra realūs, kai asmenys naudojasi ne kolektyviniais, o individualiais konteineriais, ir kiekvieno atliekų turėtojo faktiškai išvežamų atliekų kiekis yra nesunkiai nustatomas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
10. Dėl su ginčo esme nesusijusių bylos aspektų. Atsakovė apeliaciniame skunde, be kita ko, suformulavo prašymą priteisti turtinės žalos atlyginimą. Visgi pažymėtina, kad toks reikalavimas negali būti nagrinėjamas šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje, kadangi šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą, o pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
11. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės apeliacinio skundo argumentus, neįžvelgia pagrindo pasinaudoti ABTĮ 110 straipsnyje įtvirtintos atskirosios nutarties institutu, t. y. neturi pagrindo kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl atsakovės nurodytų Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, kadangi nėra jokių prielaidų, jog nagrinėjamu atveju minėtos veikos galėjo būti padarytos.
12. Visgi teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-1545-208/2019 (b. l. 150–152) nepagrįstai įpareigojo atsakovę sumokėti už paduotą apeliacinį skundą šioje byloje, kadangi pagal ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 2 ir 3 dalis minėtas atsakovės apeliacinis skundas neapmokestinamas žyminiu mokesčiu. Todėl ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu sumokėta 15 Eur žyminio mokesčio suma grąžintina atsakovei.
V.
13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 195,91 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., priteisimo iš atsakovės pagal pareiškėjo Alytaus RATC prašymą.
14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės vietinės rinkliavos įsiskolinimą. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji privalo mokėti vietinę rinkliavą, nes ji (duomenys neskelbtini) kaime negyvena ir atliekų nekaupia.
15. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pripažįsta, jog Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. Ik-1267-480/2011 konstatavo, jog 2008 m. Nuostatų 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui. Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. Ik-1267-480/2011 yra įsiteisėjęs, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1480/2012 minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą. Visgi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012, 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1852-552/2016).
16. Taip pat pažymėtina, kad bet kuriuo atveju vietinės rinkliavos nuostatai, kurie buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, negali būti vertinami kaip pažeidžiantys rinkliavos mokėtojo, kurio perduodamų tvarkyti konkretaus komunalinių atliekų kiekio identifikuoti iš viso neįmanoma, teises. Vien tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta aptariamą vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Bylą nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1350/2014, 2018 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2196-415/2018).
17. Byloje esantis Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašas (b. l. 76–84) patvirtina, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso 1/2 gyvenamojo pastato (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina, kad atsakovė yra rinkliavos mokėtoja tiek 2008 m. Nuostatų, tiek 2016 m. Nuostatų prasme. Atsakovės nurodomos aplinkybės (t. y., kad: i) su Alytaus RATC nebuvo sudariusi jokių sutarčių dėl atliekų surinkimo ir tvarkymo, ii) neturėjo atliekų konteinerio, iii) ji gyvena kitoje vietoje) sprendžiant šį ginčą teisiškai nereikšmingos, kadangi vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1243-520/2019). Todėl, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nei seniūnaitės D. A. 2019 m. sausio 30 d. raštas (b. l. 98), nei kaimyno 2019 m. kovo 12 d. raštas (b. l. 108), kuriuose nurodyta, kad atsakovė (duomenys neskelbtini) kaime negyvena, nėra pakankamas pagrindas patvirtinti, kad atsakovei prievolė mokėti vietinę rinkliavą nekyla. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, kaimyno 2019 m. kovo 12 d. raštas negali būti laikomas patikimu, t. y. kokias nors aplinkybes patvirtinti galinčiu įrodymu, kadangi iš minėto rašto nėra aišku, koks konkretus asmuo šį raštą parengė ir jį pasirašė, nes jame nenurodytas asmens vardas ir pavardė, o tik jo inicialai. Pateiktas mokėjimo 2019 m. kovo 11 d. kvitas, kuriuo sumokėta 87,47 Eur rinkliavos suma (b. l. 110), yra ne atsakovės, o A. B., kuris vykdė savo, o ne atsakovės prievolę mokėti rinkliavą. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad 1/2 gyvenamojo pastato (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ir A. B. (b. l. 76–84), o palyginus 2018 m. kovo 11 d. kvite ir 2019 m. vasario 22 d. mokėjimo pranešime dėl rinkliavos mokėjimo A. B. (b. l. 111) nurodytus rinkliavos mokėtojo kodus ir sumas (tiek kodai, tiek sumos sutampa), akivaizdu, kad A. B. šiuo atveju įvykdė savo prievolę mokėti rinkliavą. Dėl to ir minėtas 2018 m. kovo 11 d. kvitas nepatvirtina, kad atsakovė pareigos sumokėti rinkliavą nagrinėjamu atveju neturi (nebeturi).
18. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, taip pat konstatuoja, kad atsakovė nepateikė ir byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovės nuosavybės teise valdomame gyvenamajame pastate (jo dalyje) (duomenys neskelbtini), jokios atliekos nesusidarė ir objektyviai negalėjo susidaryti. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovė būtų atleista nuo vietinės rinkliavos ar jos dalies mokėjimo ginčui aktualiu laikotarpiu.
19. Atsižvelgiant į išdėstytą, pripažintina, kad atsakovė turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą ginčui aktualiu laikotarpiu. Atsakovė taip pat nepaneigė, kad ji turi pareiškėjo nurodytą įsiskolinimą už nesumokėtą vietinę rinkliavą. Visgi tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas iš atsakovės priteisė 195,91 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą, kuris susidarė nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., nors pareiškėjas dėl minėto įsiskolinimo priteisimo į teismą kreipėsi tik 2018 m. gruodžio mėn.
20. Rinkliavų įstatyme, reglamentuojančiame aptariamus teisinius santykius, teisės normų, reguliuojančių senaties terminų taikymo klausimus, nėra įtvirtinta, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Šiuo atveju taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. gruodžio 31 d.), kurioje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, kad tokios praktikos analogiškose bylose nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (liet. savo iniciatyva) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1335-575/2015, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1243-520/2019).
21. Kaip minėta, šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. gruodžio mėn., todėl, vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2018 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2018 m. sausio 1 d., t. y. už 2017 m., 2016 m., 2015 m., 2014 m. ir 2013 m. Atsižvelgiant į tai, iš dalies sutiktina su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kiek jais ginčijama pareiga mokėti vietinę rinkliavą už 2011 ir 2012 m.
22. Atsakovės skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas, sumažinant pirmosios instancijos teismo pareiškėjui iš atsakovės priteistą vietinės rinkliavos sumą (195,91 Eur) už 2011 m. ir 2012 m. atsakovei apskaičiuota ir nesumokėta vietinės rinkliavos suma, t. y. 84,04 Eur (290,16 Lt), ir priteisiant 111,87 Eur (b. l. 74–75).
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus dėl pareiškėjui priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio, neturi pagrindo nesutikti su teismo priteista 15 Eur suma bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Net iš dalies tenkinant atsakovės apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui yra adekvataus dydžio, todėl nėra pagrindo jų dar labiau mažinti.
24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepritaikęs senaties termino daliai pareiškėjo reikalavimo priteisti rinkliavos įsiskolinimą, iš dalies priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai. Teismas tinkamai taikė skundžiamame sprendime nurodytas teisės normas, vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir dėl pareiškėjo reikalavimo dalies priteisti iš atsakovės įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Taigi nagrinėjamu atveju yra tik pagrindas atsakovės apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovės V. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui iš atsakovės V. B. priteistą 195,91 Eur (vieno šimto devyniasdešimt penkių eurų ir devyniasdešimt vieno cento) sumą sumažinti iki 111,87 Eur (vieno šimto vienuolikos eurų ir aštuoniasdešimt septynių centų) vietinės rinkliavos įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d.
Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Grąžinti atsakovei V. B. 15 Eur (penkiolika eurų) sumokėtą žyminį mokestį.
Nutartis neskundžiama.