Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Artūro Karpalovo apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 4 dalį išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo įvykio ir sudėties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėju, priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, o būtent 2012 m. rugsėjo 27 d. 8.30 val. savo darbo vietoje – (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo darbo kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, adresu: (duomenys neskelbtini), iš M. V., siekiančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, įsigyti žemės sklypą, žinodamas, kad šis sklypas yra valstybinėje žemėje ir prieš jo įsigijimą (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) skyrius turės kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybą dėl leidimo rengti minimo sklypo detalųjį planą, o atlikus minimus veiksmus ir konkursą laimėjusiai įmonei parengus detalųjį planą bei (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybai minimą žemės sklypo detalųjį planą patvirtinus, M. V. turėtų galimybę įsigyti norimą žemės sklypą, priėmė 100,00 Lt kyšį už savo, kaip (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, tai yra už savo veiksmus, susijusius su detaliojo plano, esančio (duomenys neskelbtini), teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, rengimo procesu, o būtent už tai, kad (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) skyrius kreiptųsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos ir, suderinęs su (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Vietinio ūkio ir ekologijos komitetu, teiktų (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybai sprendimą dėl leidimo rengti minimo sklypo detalųjį planą; po to, A. Ž. iš M. V. priėmus kyšį, jo vadovaujamas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) skyrius 2012 m. spalio 3 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, iš kurios 2012 m. spalio 11 d. gavo pritarimą rengti minimą detalųjį planą, o 2012 m. spalio 10 d. A. Ž. parengė (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl leidimo rengti teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) sen,, (duomenys neskelbtini) r., detalųjį planą“ projektą ir jį 2012 m. spalio 17 d. pateikė derinti (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Vietinio ūkio ir ekologijos komitetui bei gavo minimo komiteto narių pritarimą dėl (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos sprendimo rengti minimą detalųjį planą; po to (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės taryba 2012 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) leido rengti (duomenys neskelbtini), teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, detalųjį planą. Šiais veiksmais padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 225 straipsnio 4 dalyje.

Nurodo, kad apie voką kalbama tik M. V. Šiaulių apylinkės teismo įtariamosios 2013 m. balandžio 3 d. apklausos protokole, kur parašyta: „pažiūrėjus tą medžiagą, tyrėjas pakėlė voką permatomoje įmautėje ir paklausė: „tai 200 davėt ?“. Aš atsakiau „taip“. Aš galvojau, kad tai tas pats vokas ir tyrėjas žino, kiek ten pinigų“. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgoje pažymėta, kad „kyšis laikomas paimtu, kai valstybės tarnautojas pats ar per trečiuosius asmenis priima visą ar bent dalį kyšio“.

Pasak išteisintojo, iš byloje pateiktos medžiagos pakanka objektyvių įrodymų (ne prielaidų), kad jis iš M. V. kyšio nesiekė, jokių veiksmų už atlygį atlikti nesitarė ir nepažadėjo, kyšio nereikalavo. Priešingai, aiškiai ir daug kartų išreiškė priešingą M. V. ketinimams valią. Paties kaltinime minimo fakto apie menamo kyšio padėjimą ant stalo nematė ir būtent todėl negalėjo imtis veiksmų ar priemonių grąžinti kyšio.

Išteisintasis nurodo, kad kaltinimo minimas sklypas (duomenys neskelbtini) miestelyje yra valstybinė žemė ir jos įsigijimą aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai. Rajono (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo veikla niekaip nesietina su valstybinės žemės įsigijimo aukcione tvarka. (duomenys neskelbtini) neduoda leidimo rengti detaliojo plano (tai daro administracijos vadovybė ir taryba), neparenka detalaus plano projektuotojo (parenkamas viešo konkurso būdu), netvirtina parengto detaliojo plano (tvirtina taryba), neformuoja ir neįteisina pardavimui skirtų sklypų (atlieka žemėtvarkos specialistai), neruošia žemės sklypų pardavimo viešame aukcione sąlygų, neorganizuoja viešo žemės pardavimo aukciono ir t. t. Tad kaltinimo bandymas susieti kada nors galbūt įvyksiančius įvykius, gal juose dalyvausiančius asmenis (kas būtų, jeigu būtų), gal kada įvyksiantį aukcioną ir gal jame M. V. nusipirksiančią sklypą su 100 Lt kyšiu jam absoliučiai nesuvokiamas ir, mano, neatitinka elementarios logikos, nes viešas žemės pirkimo aukcionas garantuoja žemės įsigijimą visiems aukcione dalyvaujantiems pirkėjams ir suteikia galimybę įsigyti žemę dižiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui.

Be to, kaltinimas nevertino ir prieštaringų M. V. parodymų, jos parodymų keitimo. 2013 m. vasario 28 d. M. V. apklausos protokole užfiksuotuose parodymuose M. V. teigė, kad „A. Ž. man išaiškino, kad šis klausimas jau yra eigoje, greitai jis bus svarstomas taryboje“. „Norėdama atsidėkoti iš savo darbo užrašų knygelės ištraukiau baltos spalvos voką, kuriame buvau įdėjusi 200 Lt. Tą voką padėjau ant A. Ž. darbo stalo“, „tada, kai traukiau voką, A. Ž., turbūt supratęs, kad jam noriu palikti pinigus, uždėjo rankas ant užrašų knygelės ir nenorėjo, kad aš jam palikčiau voką su pinigais, bet po to kai jis rankas atitraukė, aš voką palikau ant darbo stalo. Nepamenu, kad būčiau mačiusi, ar A. Ž. matė, kur aš padėjau tą voką“. 2013 m. balandžio 3 d. apklausos protokole: „iš (duomenys neskelbtini) sužinojau, kad reikia paruošti detalųjį planą, po to bus skelbiamas aukcionas ir pasiūlęs didžiausią kainą, tą sklypą galės įsigyti, jis aiškino sklypo įsigijimo procesą. Savo užrašų knygelėje turėjau voką, kuriame buvo 100 litų kupiūra. Aš tą voką padaviau A. Ž.. Aš tikėjausi, kad mane informuos, kada bus parengtas detalusis planas, tačiau A. Ž. neprašiau, kad mane informuotų apie tai“, „jis lyg nenorėjo imti“. „Tačiau aš žinau, kad nedaviau 200 litų. Aš daviau 100 litų. Aš nieko neteisėto neprašiau“; „voką su pinigais buvau pasiruošusi iš anksto“. 2014 m. balandžio 4 d. Telšių rajono apylinkės teisme: „supratau, kad jis nepageidauja voko“, A. Ž. neprašiau padaryti detalųjį planą, tik norėjau pasiteirauti kaip kas vyksta“, „jokio atgalinio ryšio nesitikėjo ir davė ne kaip kyšį, o kaip padėką už nieką“, „negaliu paaiškinti kodėl daviau“. Tačiau kaltinimas tokį liudytojos parodymų prieštaringumą ir jų keitimą laiko ne svaria bylos aplinkybe, o tik kaip „tam tikrus neesminius netikslumus M. V. parodymuose“.

Mano, kad apeliacinis skundas suformuluotas kaltinimo prielaidomis apie menamo „kyšio“ paėmimą visai neatsižvelgia į tai, kad jo veiksmuose nėra esminių kyšininkavimo sudėties elementų: susitarimo, reikalavimo, pažadėjimo ir t. t., nėra paties nusikaltimo įvykio ir sudėties, neįvertina daugkartinės jo valios, priešingos M. V. veiksmams pasireiškimo, neįvertina esminių detalaus plano rengimo aplinkybių (visi sprendimai priimti iki įvykio) paneigiančių menamo „kyšio“ menamą „įtaką“ detalaus plano rengimui, M. V. keičiamų parodymų, ekspertų išvados „apibūdinant įvykį: kategoriškų išvadų daryti negalima“, išteisinamojo nuosprendžio pagrįsto įrodymais išdėstytų išteisinimo motyvų.

Išteisintojo A. Ž. gynėjas advokatas Vytautas Zabiela atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti.

Mano, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl prašo nuosprendį palikti galioti. Teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad išteisintojo A. Ž. veiksmuose 2012 m. rugsėjo 27 d. pokalbyje su M. V. nebuvo jokio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo įvykio ir nėra nusikaltimo sudėties. Kadangi išteisintasis A. Ž. savo atsiliepime į prokuroro apeliacinį skundą išsamiai išdėstė faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie paneigia apeliacinio skundo argumentus, todėl jų nekartos, tik pateiks kai kuriuos argumentus dėl apeliacinio skundo nepagrįstumo.

Gynėjo nuomone, teismas nuosprendyje pagrįstai nustatė, kad, priešingai, nei įtarimo pareiškime, nei byloje nei prokuroro apeliaciniame skunde nėra įtikinamų duomenų, kad (duomenys neskelbtini) skyrius teiktų teikimą leisti ar neleisti rengti detalųjį projektą, nes jį teikia Vietinio ūkio ir ekologijos komiteto pirmininkas (tai matyti iš byloje esančios filmuotos medžiagos). Iš faktinių duomenų, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos 2012 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės taryba nusprendžia leisti rengti teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, apie 1,5 ha, detalųjį planą. Už šio projekto vykdymą, t. y. organizavimą, atsakingas (duomenys neskelbtini) rajono administracijos direktorius A. D.. Į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) skyrių 2012 m. spalio 3 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), kreipėsi (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktorius S. U. (3 t., 129 b. l.). Taigi A. Ž. jokių nurodytų veiksmų neatliko.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad už ką tariamai buvo duodamas kyšis bei tai, jog yra duodamas, būtent, kyšis, „suprato“ tiek pati M. V., tiek ir A. Ž.. Tai esą įrodyta 2013 m. vasario 20 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) bei vaizdo įrašo (kompaktinis diskas Nr. CD-5-044-13) duomenyse. Prokuroras apeliaciniame skunde patikslina, kad vaizdo įraše esą M. V. žodžiai „pirma pradžia“ bei A. Ž. pirmieji veiksmai pasireiškia bandymu atsisakyti priimti M. V. duodamą voką su pinigais. Pasak gynėjo, iš šių apeliacinio skundo motyvų matyti, kad prokuroras visiškai nepaiso kyšio nusikaltimo sudėties bei visiškai neatsižvelgia į BK 225 straipsnio dispozicijoje nurodytus šio nusikaltimo esminius požymius, o padaro visai savarankišką prielaidą apie visiškai nebuvusius faktus t. y. už ką tariamai buvo duodamas kyšis bei tai, kad išvis buvo duodamas kyšis. Juk bylos duomenimis nustatyta, kad iš viso M. V. pokalbio su A. Ž. metu nebuvo nei kyšio davimo, nei kyšio priėmimo įvykio, tuo pačiu metu negalėjo būti ir nebuvo kyšio nusikaltimo sudėties. Tad samprotavimas apeliaciniame skunde apie M. V. ir A. Ž. tariamo kyšio davimo „supratimą“ ir už ką tariamai duodamas kyšis, ir kad tai duodamas kyšis, yra tik paties prokuroro pasamprotavimas, o ne argumentas, kuriuo būtų galima pasiremti priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nesant kitų įrodymų. Pastebi tai, kad vaizdo įraše (kompaktinis diskas Nr. CD-5-044-13) A. Ž. net nematė, jog M. V. būtų ištraukusi voką iš knygelės. A. Ž., kaip matyti vaizdo įraše iš jo veiksmų, tik suprato, kad ji nori ištraukti iš savo užrašų knygelės kažkokį daiktą ar voką. Tačiau A. Ž. kategoriškai teigė, kad jis nematė, jog M. V. ištraukusi būtent voką, dėtų ar mestų jį kažkur ant stalo. Pati M. V. 2013 m. vasario 28 d. apklausoje parodė „nepamenu, kad būčiau mačiusi ar A. Ž. matė, kur aš padėjau tą voką“. Vadinasi, faktas, kad A. Ž. būtų matęs, jog M. V. numeta voką ant A. Ž. stalo, ant kurio esą buvo daugybė kitų vokų ir dokumentų, yra nenustatytas. O tai, kad M. V. po to, kai A. Ž. griežtai ir aiškiai neleido M. V. išimti iš jos užrašų knygelės kažkokį daiktą, ji slapčia padeda voką, tai neginčytinai nustatyta kriminalistinės žvalgybos veiksmų atlikimo 2013-02-20 Nr. (duomenys neskelbtini) protokole, kurio teksto dalį su A. Ž. komentaru prideda. Gynėjo teigimu, ši teksto dalis neginčytinai įrodo A. Ž. valią ir reikalavimą nieko jam neperduoti. Tad galima teigti, kad susitarimo priimti kažkokią vertybę iš M. V. nebuvo ir A. Ž. nieko iš M. V. nepriėmė. Bylos duomenimis net nenustatyta, kad A. Ž. būtų matęs kažkokį M. V. numestą voką ar jį būtų paėmęs į savo drabužius. Taigi negalima teigti, kad galėjo būti koks nors susitarimas apie kyšio priėmimą.

Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad tiek A. Ž. surašytame kaltinimo akte, tiek apeliaciniame skunde ypatingai akcentuojama ir remiamasi kaip neginčytinu įrodymu, 2013 m. vasario 20 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo vaizdo įrašu (kompaktinis diskas CD-5-044-13). Lietuvos teismo ekspertizės centro Skaitmeninės informacijos ekspertų skyrius 2013 m. balandžio 22 d. pateikė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), apibendrino vaizdo ir garso įrašą kompaktiniame diske Nr. CD-5-044-13 ir konstatavo, kad „tirti pateikto vaizdo įrašo kokybė nepakankama identifikaciniam objektų tyrimui, todėl formuoti kategoriškų išvadų negalima“. Vadinasi, ekspertai neduoda kategoriškos išvados dėl vaizdo įrašuose esamų vaizdų patikimumo, o nurodo, kad tai tik tikėtina, t. y. daro tik prielaidą, kuria remti įtarimo ar nuosprendžio negalima, to daryti neleidžia įstatymas, juk nuosprendį galima paremti tik tikrenybe, bet ne tikimybe. Todėl prokuroro rėmimasis vaizdo įrašu kaip neginčytinu įrodymu yra visiškai nepagrįstas. Be to, byloje iš viso nėra duomenų, kad M. V. vokas su 100 Lt būtų A. Ž. paimtas asmeninėn priklausomybėn (tiesiogiai paimtas vokas ir įsidėtas į kišenę, portfelį ar kitaip). Todėl nesant įrodymų negalima teigti, kad A. Ž. būtų iš M. V. paėmęs voką ir netgi kaip kyšį.

Pasak gynėjo, būtina nurodyti, kad šioje byloje iš viso nebuvo nustatytas BK 225 straipsnio 4 dalyje numatytas nusikaltimo įvykis. Todėl negali būti ir jokios nusikaltimo sudėties. Įstatymų leidėjas apibrėždamas kyšininkavimo nusikaltimo sudėtį BK 225 straipsnio 1 dalyje nurodė, kad kyšininkavimo nusikaltimo sudėtis bus tik tada, jei valstybės tarnautojas savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį, arba priėmęs kyšį už teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kad būtų galima teigti, pagal BK 225 straipsnio dispoziciją, jog yra kyšininkavimo nusikaltimo sudėtis, būtina nustatyti, kad buvo pažadėjęs kyšio priėmėjas ar būtų susitaręs su kyšio davėju priimti kyšį. Ši BK 225 straipsnio dispozicijos aplinkybė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nei analizuojama, nei įrodinėjama, nei tiriama, nes M. V. ir A. Ž. pokalbio turinyje tokių aplinkybių nėra. Todėl nėra ir paties nusikaltimo fakto, vadinasi, nėra nusikaltimo įvykio.

BK 225 straipsnio antra dispozicijos aplinkybė yra tai, kad net jei ir būtų buvęs susitarimas ar pažadėjimas priimti ar duoti kyšį, tai reikia įrodyti, ar iš tikrųjų kyšis buvo duotas pagal susitarimą ar pažadėjimą. Pats pinigų, daiktų ar kitų vertybių įdavimas negalėtų būti vertinamas kaip kyšio davimas, jei nebuvo susitarimo priimti ar duoti kyšį už kokius nors veiksmus ar neveikimą. „Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 str.) apibendrinimo apžvalgos“ 3 dalyje) yra nurodyta, kad jei valstybės tarnautojos gauna turtines vertybes, kurias asmuo perduoda ne už konkrečių veiksmų atlikimą ar neatlikimą vykdant įgaliojimus BK 225 straipsnis netaikomas. Iš M. V. parodymų matyti, kad ji net nežinojo, kokius darbus atliko ar atliks A. Ž., be to, ji pati patvirtina, kad A. Ž. nieko konkretaus neprašė, kad jis atliktų kokius nors darbus, nes ji nežinojo ir negalėjo žinoti A. Ž. atliekamų darbų turinio. Ji teigia, kad „ką konkrečiai jis daro ar darys nežinojusi“. Ji apklausiama 2013 m. kovo 13 d. nurodė, jog „neprašiau, kad A. Ž. atliktų kokius nors neteisėtus veiksmus, jo nieko konkretaus neprašiau“. Taigi turime suprasti, kad M. V. negalėjo tartis ir susitarti dėl nieko. Todėl turime tikėti, kad M. V. ir A. Ž. nieko nesitarė ir dėl nieko nesusitarė, tai dar kartą patvirtina, kad nebuvo ir negalėjo būti koks nors nusikaltimo įvykis ir tuo pačiu negalėjo būti jokios nusikaltimo sudėties.

Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su teismo nuosprendžio neigiamu M. V. parodymų įvertinimu, kad jos parodymai esą nepatikimi, keliantys abejones. Gynėjas mano, kad nuosprendyje yra labai teisingas M. V. parodymų įvertinimas. Tačiau prokuroras apeliaciniame skunde M. V. parodymus vertina priešingai, jais remia net tokią aplinkybę, kurios netvirtina pati M. V.. Prokuroras teigia, kad „nepaisant tam tikrų neesminių netikslumų M. V. parodymuose, pastarosios parodymai neginčijamai patvirtino patį voko su pinigais (kyšio) perdavimo A. Ž. faktą“. Tokio fakto, kad M. V. būtų tiesiogiai perdavusi voką su pinigais A. Ž., M. V. niekur netvirtina, o prokuroras priduria, kad M. V. perdavusi voką A. Ž. kaip kyšį. Atrodytų, kad M. V. perdavimą A. Ž. suprato kaip kyšio davimą teisine prasme. Iš M. V. parodymų jokiu būdu negalima patikėti, kad pati M. V. būtų supratusi, jog ji padėdama voką ant stalo įduoda A. Ž. jį kaip kyšį teisine prasme. Atvirkščiai, M. V. niekur nepatvirtino, kad ji neva būtų davusi kyšį A. Ž.. M. V. apklausta 2013 m. vasario 28 d. nurodė, kad ji A. Ž. davusi 200 Lt ir voką su pinigais padėjusi ant darbo stalo. 2013 m. balandžio 3 d. M. V., klausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, nurodė, kad A. Ž. davusi 100 Lt ir voką padavė tiesiogiai A. Ž.. Taigi matyti, kad M. V. duoda kategoriškai prieštaraujančius parodymus. Be to, M. V., netgi, nežino kiek iš tikrųjų voke buvo pinigų, 100 Lt ar 200 Lt. O gal voke iš viso nebuvo pinigų, o buvo tik imitavimas, kad ji duoda pinigus, todėl galima pagalvoti, kad galimai galėjo būti ir provokavimas. Taip pat matyti, kad vaizdo įraše nėra voko perdavimo ar voko faktiško priėmimo fakto. Be to, kažkodėl vaizdo įrašo 2013 m. vasario 20 d. protokole Nr. S6-10-10 nurodoma, jog 8:30 val. 41 s, R. J. iš užrašų knygos norėjo ištraukti voką, bet ne M. V.. Be to, tame pačiame protokole nurodomos ir skirtingos datos, tad pats 2013 m. vasario 20 d. vaizdo įrašo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini) yra iš dalies neaiškus ir nėra pakankamai aptartas – kodėl toks protokolas. Tačiau, pasak gynėjo, nurodomas protokolas yra informatyvus ta prasme, kad juo įrodoma A. Ž. kategoriška valia ir kategoriškas reikalavimas jam nieko neperduoti ir jis kategoriškai nieko nepriima. Todėl yra visiškai nepagrįstas prokuroro samprotavimas ir net teigimas, kad A. Ž. priėmė voką ir priėmė jį kaip kyšį.

Gynėjo teigimu, dėl šių ir A. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų aplinkybių galima daryti pagrįstą kategorišką išvadą, kad prokuroro apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas byloje esančiais duomenimis ir todėl negali būti patenkintas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 225 straipsnio ir BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo

A. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėju, priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus.

Kyšininkavimas, numatytas BK 225 straipsnyje, – tai valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kyšio (pinigų, vertybinių popierių, meno kūrinių, kitokio kilnojamojo, nekilnojamojo turto, turtinių paslaugų ir pan.) priėmimas, pažadas ar susitarimas priimti kyšį, reikalavimas ar provokavimas duoti kyšį už jo teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Veikimas ar neveikimas vykdant įgaliojimus suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens atlikimas ar neatlikimas kyšio davėjo ar kito asmens interesais veiksmų, kuriuos jis turi ir (ar) gali atlikti vykdydamas įstatymais ar kitais teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus.

Kyšininkavimo objektyvieji požymiai – 1) kyšio priėmimas, 2) pažadas jį priimti, 3) susitarimas jį priimti, 4) reikalavimas jį duoti, 5) provokavimas jį duoti – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Kyšininkavimo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių veikų padarymo.

Kyšio priėmimas, pažadėjimas ar susitarimas priimti kyšį, reikalavimas ar provokavimas jį duoti paprastai siejamas su konkrečių kaltininko tarnybinių veiksmų atlikimu ar neatlikimu, todėl kyšiu nelaikomas asmens papirkinėjimas tikintis įgyti jo palankumą, gauti kokią nors paramą, išvengti galimų nemalonumų ar pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-89/2009, 2K-531/2011, 2K-38/2012, 2K-325/2012, 2K-194/2013). Kyšis paprastai imamas už veiksmus, kuriuos asmuo galėjo atlikti dėl savo tarnybinės padėties, ir pirmiausia tai yra veiksmai, kurie siejasi su pareigūno ar tarnautojo darbo pobūdžiu ar funkcijomis ir kuriuos atlikti jis yra kompetentingas (kasacinė nutartis Nr. 2K-89/2009).

Kyšininkavimo subjektyvusis požymis – kaltė – apibūdinama tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad materialinė nauda, kurią jis gauna iš kyšio davėjo, yra neteisėtas atlyginimas už kokių nors su tarnybine padėtimi susijusių veiksmų atlikimą ar neatlikimą duodančio kyšį asmens interesais. Tai yra savanaudiškas nusikaltimas, nes imdamas kyšį pareigūnas supranta, kad tokiu būdu jis praturtėja, ir to nori.

Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose. BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidų pobūdžio teiginiais, o tik įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką. Esant byloje prieštaringų duomenų apie vieną ir tą pačią aplinkybę, teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, privalo visus įrodymus įvertinti kaip visumą, nurodyti, kuriais iš jų grindžia procesinį sprendimą, taip pat motyvus, kodėl atmeta kitus įrodymus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė.

Iš apeliacinio skundo turino matyti, kad A. Ž. kaltė dėl BK 225 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo grindžiama 2013 m. vasario 20 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu Nr. (duomenys neskelbtini) bei vaizdo įraše (kompaktinis diskas Nr. CD5-044-13) užfiksuotais duomenimis, o būtent M. V. žodžiais „pirmą pradžią“, taip pat paties A. Ž. pirminiais veiksmais, pasireiškusiais bandymu atsisakyti priimti M. V. duodamą voką su pinigais.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai pasisakė dėl šių byloje pateiktų įrodymų, juos išsamiai analizavo, vertino juos atskirai ir jų visetą ir pagrįstai juos atmetė kaip įrodančius A. Ž. kaltę priėmus kyšį. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo principų nepažeidė, nes nė viename iš pateiktų įrodymų nėra užfiksuota, kad A. Ž. priima kyšį, nes toks faktas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo užfiksuotas. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad M. V. A. Ž. būtų prašiusi jos naudai atlikti su jo tarnybinėmis pareigomis susijusius veiksmus, ir už tai davusi kyšį, o A. Ž. būtų pažadėjęs tokius veiksmus atlikti.

Ir prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nebuvo nustatytos aplinkybės apie galimą tarimąsi, reikalavimą duoti kyšį, taip pat kažkokį galimą A. Ž. vėlesnį palankumą M. V., taip pat ar kyšio davimas ir priėmimas turėjo įtakos tolimesniame detaliojo plano rengimo procese veikos padarymo esmės nekeičia, nes kaip nurodyta kaltinime, kyšis buvo priimtas (M. V. perduotas) būtent už teisėtus A. Ž. veiksmus, kuriuos jis vėliau ir atliko. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 225 straipsnį kilti pakanka bet kurios vienos iš šiame straipsnyje nurodytų veikų padarymo. Šiuo atveju veika ir kvalifikuota kaip kyšio priėmimas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kyšio davimo požymis (voko palikimas) į BK 225 straipsnio sudėtį neįeina, todėl tai nelaikytina kaip A. Ž. kaltės įrodymas.

Kiti prokuroro teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje netinkamai įvertintas A. Ž. elgesys veikos padarymo (kyšio priėmimo) metu, yra jo deklaratyvūs teiginiai, nepagrįsti neginčijamais įrodymais.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

BK 2 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šioje byloje nustatyta, kad A. Ž. veika neatitinka jam inkriminuoto BK 225 straipsnio 4 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties (nenustatytas 100 Lt priėmimo faktas, neįrodyta, kad tas vertybes A. Ž. būtų priėmęs už savo teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, atlikęs M. V. naudai teisėtus veiksmus).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Artūro Karpalovo apeliacinį skundą atmesti.