Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistojo L. K. gynėjo advokato Kęstučio Rakausko bei nuteistojo Ž. A. gynėjo advokato Valdo Bivainio apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų;

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2014 m. birželio 18 d.

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų;

- pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų;

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 (trims) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus jas apimant (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas ir 180 straipsnio 2 dalis) ir iš dalies sudedant (BK 129 straipsnio 1 dalis), paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 18 (aštuoniolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2014 m. birželio 5 d.

G. P. pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams, uždraudžiant jai šios bausmės vykdymo metu lankytis vietose, kuriose yra girtaujama ar vartojamos narkotinės medžiagos, bei įpareigojant tuo pačiu laikotarpiu būti savo namuose nuo 23 iki 7 val., išskyrus atvejus, kai nebuvimas namuose susijęs su darbu.

Į laisvės apribojimo bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2014-06-05 iki 2014-09-05, vieną sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo bausmės dienoms (BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 66 straipsnis).

Iš Ž. A. ir L. K. priteista solidariai 3464,75 eurų žalos Panevėžio teritorinės ligonių kasos naudai.

Iš L. K. priteista 2198,94 eurų turtinės žalos ir 28962 eurų neturtinės žalos nukentėjusiosios B. S. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. A. ir L. K. nuteisti už tai, kad 2014 m. balandžio 21 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini), buto virtuvėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, reikalaudami atiduoti pinigus, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J. G., t. y. sudavė jam ne mažiau kaip 12 smūgių rankomis, kojomis, medine grūstuve, taburete į galvą ir kitas kūno vietas, badė šakute, grasino peiliu, į akis papurškė pipirinių dujų, taip padarydami jam pakaušio dešinės pusės muštinę žaizdą su aplinkine kraujosruva, kaukolės pamato lūžimą su kraujo išsiliejimais po galvos smegenų dangalais, skilveliuose, galvos smegenų edemą, daugybinius kairių šonkaulių lūžimus, veido, galvos, abiejų rankų, krūtinės, dešinės šlaunies kraujosruvas, dėl ko nukentėjusysis dėl bukos kietos galvos traumos su kaukolės pamato lūžimu, kraujo išsiliejimais po galvos smegenų dangalais, smegenyse, skilveliuose, galvos smegenų edemos 2014 m. gegužės 1 d., 8.50 val., mirė Utenos ligoninėje, tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė J. G. ir iš buto pagrobė jo turtą – televizijos priedėlį „VIDO T-SD“, 50 Lt vertės, taip padarydami jam 50 Lt turtinę žalą.

L. K. nuteistas už tai, kad 2014 m. birželio 4 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), esančio name antrame aukšte, virtuvėje bei koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, rankomis ir kojomis sudavęs ne mažiau kaip 48 smūgius A. K. į galvą, šonus ir kitas kūno vietas ir padarydamas jam galvos traumą su kraujo išsiliejimais po galvos smegenų dangalais, smegenyse, skilveliuose; abipusius šonkaulių lūžimus, plonžarnės pasaito plyšimą; galvos ir veido daugybinius nubrozdinimus, kraujosruvas, žaizdas; krūtinės, pilvo, žastų, dilbių kraujosruvas, nubrozdinimus; dešinės plaštakos, kairės plaštakos kraujosruvas, nubrozdinimus; kelių sąnarių kraujosruvas, kairės šlaunies kraujosruvą, blauzdų kraujosruvas, nubrozdinimus, pėdų kraujosruvas ir nubrozdinimus, dėl ko nuo padarytų galvos bei smegenų sužalojimų visumos jis mirė, tyčia nužudė A. K.

G. P. nuteista už tai, kad 2014 m. birželio 4 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), esančio namo antro aukšto koridoriuje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, konflikto metu suduodama A. K. smūgį ranka į veidą bei du kartus įspirdama jam į šoną, sukėlė jam fizinį skausmą.

Teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kad teismo medicinos specialistas S. F., teisiamajame posėdyje paklaustas, kokią įtaką J. G. mirčiai turėjo jam išsivysčiusi ūmi psichozė - abstinencija su delyru ir, ar šiai ligai nebūdinga smegenų edema, paaiškinti negalėjo ir nurodė, kad į šiuos klausimus gali atsakyti teismo psichiatrijos ekspertas. Nuteistųjų gynėjai teismo prašė skirti teismo medicininę ir psichiatrinę ekspertizę J. G. mirties priežasčiai nustatyti, tačiau teisėjų kolegija šį prašymą atmetė. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliantas mano, kad nėra įrodyta, jog nukentėjusysis J. G. mirė dėl Ž. A. ar L. K. veiksmų. Įvertinus šias aplinkybes, Ž. A. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir jam turi būti paskirta švelnesnė bausmė.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistojo L. K. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis Ž. A. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistosios G. P. gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas bei nuteistųjų L. K. ir Ž. A. gynėjų apeliaciniai skundai atmetami.

L. K. teisiamajame posėdyje prisipažino smurtavęs prieš A. K. ir parodė, jog iš esmės visus smūgius sudavė jis, taip pat nurodė, jog G. P. koridoriuje A. K. vieną kartą sudavė delnu į veidą ir kelis kartus spyrė. Paskui nurodė, jog A. K. nugriuvus, G. P. užlipo kojomis A. K. ant pilvo ir šokinėjo, kelis kartus spyrė A. K. į galvą. Įvykio metu buvo girtas, todėl visų aplinkybių gerai nepamena (T. 5, b. l. 80-81). 2014-06-30 parodymų patikrinimo vietoje metu L. K. parodė, jog G. P. kelis kartus įspyrė A. K. į galvą (T. 3., b. l. 111 – 122). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytus L. K. parodymus bei patikrinęs juos su L. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui (T. 3, b. l. 108-109, 152), padarė pagrįstą išvadą, jog L. K. parodymai dėl G. P. naudoto smurto A. K. atžvilgiu viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Byloje nustatyta, jog įvykio metu buvo girtaujama, visi įvykio vietoje buvę asmenys buvo girti, tame tarpe ir L. K., kuriam nustatytas sunkus girtumo laipsnis (2,59 promilės), ir kuris teisiamajame posėdyje pripažino, jog dėl girtumo jis nepamena visų aplinkybių. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nes sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo L. K. parodymais dalyje dėl G. P. naudoto smurto, kurie viso proceso metu nebuvo visiškai nuoseklūs, be to, jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, o vien nuteistojo L. K., kuris įvykio metu buvo labai girtas, parodymai nėra pakankamas įrodymų šaltinis, kuris neabejotinai paneigtų G. P. parodymus ir būtų pagrindu priimti apkaltinamąjį nuosprendį G. P. atžvilgiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Baudžiamoji atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko veikos (veikimo ar neveikimo) ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ji nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga (neatsitiktinė) ir numatoma veikos pasekmė.

Specialisto išvadoje nurodyta, jog A. K. mirė nuo bukos kietos galvos traumos su kraujo išsiliejimais po galvos smegenų dangalais, smegenyse, skilveliuose bei galvos smegenų pabrinkimo. Jo mirtis įvyko dėl jam padarytų sužalojimų galvoje ir smegenyse visumos. Galvos ir veido srityse esantys sužalojimai buvo padaryti mažiausiai 16 trauminių poveikių (T. 2, b. l. 141-150).

Byloje nustatyta, jog G. P. sudavė tik vieną kartą delnu A. K. į veidą ir du kartus įspyrė į šoną. G. P. vaidmuo naudojant smurtą A. K. atžvilgiu buvo trumpalaikis ir mažareikšmis, palyginus su L. K. naudoto fizinio smurto intensyvumu (A. K. buvo suduota ne mažiau kaip 48 smūgius, iš jų ne mažiau kaip 16 į galvos ir veido sritis) ir trukme iki ir po G. P. panaudoto smurto. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog G. P. smūgis delnu į veidą negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirtį lėmusių sužalojimų – buką kietą galvos traumą su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų dangalais, smegenyse, skilveliuose, galvos smegenų pabrinkimo, ar kad G. P., suduodama delnu į nukentėjusiojo veidą, siekė padėti L. K. atimti A. K. gyvybę. Smūgio delnu sudavimas į veido sritį suaugusiam normalaus išsivystymo žmogui paprastai nesukelia mirties. Todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatęs G. P. veiksmuose nužudymo sudėties, bei visas abejones dėl G. P. suduotų smūgių pasekmių aiškindamas kaltinamosios G. P. naudai, pagrįstai jos veiką perkvalifikavo iš BK 129 straipsnio 1 dalį į BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas).

Dėl nuteistųjų L. K. ir Ž. A. gynėjų apeliacinių skundų.

Nuteistųjų gynėjai apeliaciniuose skunduose ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, pateikia savą bylos įrodymų vertinimą, teigia, kad nukentėjusysis J. G. buvo sumuštas ne dėl savanaudiškų paskatų, o dėl asmeninių paskatų ir keršto, todėl jų atlikti veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Nurodo, jog tarp nuteistųjų veiksmų ir nukentėjusiojo J. G. mirties nėra priežastinio ryšio, kad šis mirė ne dėl nuteistųjų padarytų sužalojimų, o nuo kitų vėlesnių sužalojimų, pateikia savo versiją. Ginčija tyčią nužudyti J. G. Nesutinka su paskirtomis bausmėmis.

BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas nužudymo nusikaltimą kvalifikuojantis požymis apibūdina vieną iš nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių – nusikalstamos veikos motyvaciją, kurią įstatymų leidėjas įvardija kaip paskatas. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas gauti iš to turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. Tikslas gauti turtinės naudos yra būtina sąlyga inkriminuojant šį požymį, todėl kiti turtinio pobūdžio motyvai šio požymio nesudaro. Inkriminuojant kaltininkui savanaudiškas paskatas nužudyti privalu nustatyti šio motyvo susiformavimo laiką. Nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu. Savanaudišku laikomas nužudymas tiek siekiant turtinės naudos sau, tiek kitam asmeniui, kurio padėtimi kaltininkas suinteresuotas. Tai, kad kaltininkas ar asmuo, kurio turtiniais interesais padarytas nusikaltimas, tos naudos negauna arba ja nepasinaudoja ar jos atsisako, nusikaltimo kvalifikavimui neturi įtakos. Nustačius, kad nužudymas buvo padarytas dėl savanaudiškų paskatų, veika papildomai kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį priklausomai nuo nustatytų šį nusikaltimą kvalifikuojančių požymių. Tačiau, jeigu konstatuojama, kad sumanymas užvaldyti turtą kilo ir buvo realizuotas po to, kai kaltininkas nužudė nukentėjusįjį, veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (jeigu nėra kitų šio straipsnio 2 dalyje nustatytų kvalifikuojančių požymių) ir 178 straipsnį.

Iš nuteistųjų Ž. A. ir L. K. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje (T. 5, b. l. 77-80), nuteistųjų parodymų, duotų parodymų patikrinimo vietoje (T. 3, b. l. 15-29, 132-144), bei nuteistųjų Ž. A., L. K. ir nukentėjusiojo J. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui (T. 1, b. l. 14; T. 3, b. l. 11-12, 33, 130, 152), kurie buvo perskaityti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalimis, byloje esantiems įrodymams patikrinti, nustatyta, jog pirminis nuteistųjų konfliktas su nukentėjusiuoju J. G. kilo ne dėl turtinės naudos siekimo, o dėl to, jog pastarasis parašė pareiškimą dėl Ž. A. pažįstamo V. P. padarytos vagystės, t. y. iš asmeninių paskatų bei keršto. Tačiau nusikaltimo vykdymo metu, po nuteistųjų suduotų nukentėjusiajam J. G. smūgių, nuteistųjų tikslas dėl nusikaltimo dalyko pasikeitė. Nuteistieji iš nukentėjusiojo pradėjo reikalauti pinigų, vėl vartoti fizinį smurtą bei grasinti peiliu tam, kad nukentėjusysis pasakytų kur pinigai, o panaudojus prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą iš nukentėjusiojo J. G. buvo pagrobtas televizijos priedėlis „Vido“. Šias aplinkybes teisiamajame posėdyje patvirtino patys nuteistieji Ž. A. ir L. K. Nors nuteistieji, ateidami pas nukentėjusįjį į namus, išankstinės tyčios pagrobti jo turtą neturėjo, tačiau nuteistųjų sumanymas užvaldyti nukentėjusiojo turtą kilo smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį panaudojimo metu, t. y. savanaudiškos paskatos susiformavo kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu. Nors nukentėjusysis J. G., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nenurodė, jog nuteistieji iš jo reikalavo pinigų ar kito turto, jog buvo mušamas taburete, tačiau tai nesudaro pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu, be to, šias aplinkybes teisiamajame posėdyje nurodė patys nuteistieji, jas patvirtina kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai.

Turto pagrobimas vagystės būdu nuo plėšimo skiriasi tuo, kad kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės priešintis. Tais atvejais, kai kaltininkas turtui pagrobti panaudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip plėšimas. Plėšimo sudėtis yra materialioji, todėl būtinu objektyviosios pusės požymiu yra ne tik pati veika, bet ir jos padarinys – turto užvaldymas. Tai reiškia, kad kaltininkas nugali tam tikrą nukentėjusiojo pasipriešinimą ir pasisavina svetimą turtą. Nuteistasis Ž. A. teisiamajame posėdyje pripažino, kad, jei nukentėjusysis nebūtų mušamas, negalėtų paimti iš buto daiktų. Vadinasi nuteistieji, panaudodami fizinį smurtą, grasindami peiliu, badydami šakute, bei pasinaudodami sumušto asmens baime ir nesipriešinimu, plėšimo būdu pagrobė iš J. G. televizijos priedėlį „Vido“, kurio vertė 50 litų, ir kurį vėliau pardavė. Todėl nuteistųjų Ž. A. ir L. K. veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 2 dalį, nes nužudymas, padarytas plėšimo metu, kvalifikuojamas kaip nužudymo dėl savanaudiškų paskatų ir plėšimo sutaptis. Nuteistojo L. K. nurodyta aplinkybė, jog jis iš padaryto nusikaltimo turtinės naudos negavo, neturi reikšmės nusikaltimo kvalifikavimui, nes L. K. girdėjo reikalavimą iš nukentėjusiojo pinigų, matė kaip Ž. A. užsikišo po drabužiais televizijos priedėlį „Vido“ ir pritarė bendrininko veiksmams realiai užvaldant svetimą turtą.

Apeliacinių skundų argumentai dėl būtinojo priežastinio ryšio tarp nuteistųjų suduotų smūgių ir nukentėjusiojo J. G. mirties, taip pat dėl tyčios nužudyti nebuvimo, nepagrįsti.

Baudžiamoji atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko veikos (veikimo ar neveikimo) ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ji nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga (neatsitiktinė) ir numatoma veikos pasekmė. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas aplinkybes dėl J. G. mirties priežasties bei galimų vėlesnių traumų įtakos mirčiai, išsamiai ir visapusiškai analizavo tiek specialisto išvadą ir specialisto paaiškinimus, tiek kaltinamųjų bei liudytojų parodymus. Išanalizavus visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir įvertinus jų visumą, pagrįstai pripažinta, kad tarp L. K. ir Ž. A. veiksmų bei atsiradusių padarinių – J. G. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Iš byloje esančios specialisto išvados ir aukščiau paminėtų kitų įrodymų nustatyta, kad J. G. mirties priežastimi buvo L. K. ir Ž. A. tyčiniai smurtiniai veiksmai, t. y. L. K. ir Ž. A. suduodami J. G. ne mažiau kaip 12 smūgių rankomis, kojomis, medine grūstuve ir taburete į galvą bei kitas kūno vietas, badydami šakute, grasindami peiliu, į akis papurkšdami pipirinių dujų, padarė įvairius kūno sužalojimus, tarp jų ir buką kietą galvos traumą su kaukolės pamato lūžimu, kraujo išsiliejimais po galvos smegenų dangalais, smegenyse, skilveliuose, kas komplikavosi galvos smegenų edema, dėl ko nukentėjusysis mirė. J. G. taip pat buvo padaryti šie kūno sužalojimai: pakaušio dešinės pusės muštinė žaizda su aplinkine kraujosruva, kaukolės pamato lūžimas su kraujo išsiliejimais po galvos smegenų dangalais, skilveliuose, galvos smegenų edema; kairių šonkaulių daugybiniai lūžimai; veido, galvos, abiejų rankų, krūtinės, dešinės šlaunies kraujosruvos. Specialisto išvadoje nurodyta, jog sužalojimai padaryti bukais kietais daiktais, kontakto su kūnu metu, prieš patenkant į ligoninę, galimai medicininėje dokumentacijoje ir užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (2014-04-21) (T1, b. l. 51-55). Teisiamajame posėdyje specialistas S. F. patvirtino išvadą ir paaiškino, jog visi 7 smūgiai galvos srityje turėjo įtakos J. G. mirčiai. Visi sužalojimai yra vieno ir to paties laikotarpio. J. G. mirties priežastis - galvos buka kieta trauma su kaukolės pamato lūžimu, kraujo išsiliejimais po galvos smegenų dangalais. Kaukolės lūžis atsirado sužalojus galvą, nes kaulo lūžis ir žaizda yra toje pačioje vietoje, lūžis yra žaizdos dugne (T. 5, b. l. 93-94). Nagrinėjamojoje byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiojo J. G. mirtį, išskyrus nuteistųjų L. K. ir Ž. A. prieš jį panaudotą smurtą. Nuteistasis L. K. teisiamajame posėdyje nurodė, jog atėjus pas J. G., jis buvo sveikas, nieko nesiskundė, J. G. buvo sužalotas jo ir Ž. A. veiksmais, be nuteistųjų bute nieko nebuvo (T. 5, b. l. 79). Būtent L. K. ir Ž. A. suduoti smūgiai vertinami kaip būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų miręs praėjus dešimčiai dienų po įvykio, be to, šie veiksmai dėsningai sukėlė mirtį ir yra pagrindinė jos priežastis.

Apeliantų iškeltą versiją, jog J. G. mirtini sužalojimai galėjo atsirasti vėliau, jam ligoninėje nugriuvus ant grindų arba atsitrenkus į lovos metalines konstrukcijas, paneigia byloje esantys duomenys. Iš specialisto išvadoje aprašytų medicininių dokumentų duomenų matyti, jog 2014-04-21, t. y. iš karto po patirto smurto, J. G. buvo atvežtas į ligoninę su galvos sumušimais (žaizdomis ir hematomomis), ūmia dešinės pusės subdurine hematoma ir jam susiuvo galvoje buvusią 6 cm žaizdą. Taip pat iš medicininių dokumentų duomenų matyti, jog J. G. būklė palaipsniui blogėjo, po patirto sumušimo atsirado komplikacijos. 2014-04-21 atlikus kompiuterinę tomografiją pastebėtas pakraujavimas užpakalinėje dauboje abipus virš smegenėlių pusrutulių, ryškesnis dešinėje, taip pat plona subdurinė hematoma virš dešinio pusrutulio kaktinių – viršugalvių skilčių. Kitą dieną – 2014-04-22, pablogėjus J. G. būklei, buvo atlikta pakartotinė kompiuterinė tomografija ir nustatyta subdurinė hematoma dešinėje dešinės užpakalinės daubos srityje, trauminis kraujo išsiliejimas po smegenų dangalais, smegenų edema. 2014-04-24 išsivystė ūmi psichozė – abstinencija su delyru. 2014-04-27 nurodyta, jog būklė išlieka sunki. 2014-05-01 08.50 val. konstatuota mirtis (T. 1, b. l. 52). Tiriant J. G. lavoną nustatyta, jog pakaušio vidurinėje dalyje susiūta žaizda, kurios srityje, dešinėje rastas pakauškaulio lūžimas, esantis šalia vidinio pakaušinio gumburo ir einantis per užpakalinę dešinę kaukolės daubą link didžiosios kaukolės angos, lūžimas dantytas, 12,3 cm ilgio, prasižiojęs iki 0,2 cm (T. 1, b. l. 53-54). Kaip jau minėta, specialisto išvadoje nurodyta, kad J. G. mirties priežastimi yra buka kieta galvos trauma su kaukolės pamato lūžimu, kraujo išsiliejimais po galvos smegenų dangalais, smegenyse, skilveliuose, galvos smegenų edema. Sužalojimai padaryti bukais kietais daiktais, kontakto su kūnu metu, prieš patenkant į ligoninę, galimai medicininėje dokumentacijoje ir užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (2014-04-21). Teisiamajame posėdyje specialistas S. F. patvirtino išvadą ir paaiškino, jog visi 7 smūgiai galvos srityje turėjo įtakos J. G. mirčiai. Visi sužalojimai yra vieno ir to paties laikotarpio. Kaukolės lūžis atsirado sužalojus galvą, nes kaulo lūžis ir žaizda yra toje pačioje vietoje, lūžis yra žaizdos dugne. Kaukolės lūžimai yra siauri - iki 0,2 cm, todėl jie galėjo būti neužfiksuoti kompiuterinės tomografijos metu (T. 5, b. l. 93-94). Liudytojas Romualdas A. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad aprašė kompiuterinę tomografiją. Be kaukolės kaulų defektų, atsiradusių po ankstesnių sužalojimų ir atliktos operacijos, kaukolės lūžiai neužfiksuoti, nes buvo atlikta tik galvos smegenų kompiuterinė tomografija, lūžiams nustatyti atliekami kiti tyrimai. Lūžius galėtų pamatyti tik tada, jei kaulai būtų dislokuoti, vienas nuo kito nuslinkę, o jei tik įlūžę, tai ne visada matosi. Rastas kaukolės lūžis buvo labai mažas – 2 mm, todėl galėjo jo ir nematyti, be to, kaukolės lūžis galėjo išsiplėsti po mirties, nes nukentėjusiajam buvo nustatyta smegenų edema, kurios metu smegenys pabrinksta (T. 5, b. l. 176-177). Teisiamajame posėdyje liudytoja V. K., dirbanti Utenos ligoninės neurologijos skyriaus slaugytoja, parodė, kad J. G. prasidėjus baltajai karštinei, jis buvo užfiksuotas prie lovos medicininiais diržais, jis galėjo judėti tik lovos ribose, jis visą laiką tik gulėjo, nebuvo sodinamas, iš palatos nebuvo išėjęs. J. G. negalėjo ir nebuvo iškritęs iš lovos. Lovos aukštis buvo nuo 50-60 cm, su šonuose uždėta metaline tvorele (T. 5, b. l. 176). Teismas neturi pagrindo abejoti liudytojos V. K. parodymais, nes jos parodymai neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog J. G. 2014-04-21 į ligoninę buvo atvežtas jau su galvos sumušimais (žaizdomis ir hematomomis) ir kaukolės pamato lūžimu, kraujo išsiliejimais po galvos smegenų dangalais, smegenyse, skilveliuose, kurie sąlygojo jo mirtį, ligoninėje jis nesusižalojo, o smegenų edema ir psichozė – abstinencija su delyru buvo galvos sumušimų, padarytų 2014-04-21 nuteistųjų veiksmais, pasekmė.

Nustačius, kad nukentėjusiojo J. G. mirtį sąlygojo nuteistųjų L. K. ir Ž. A. padaryti sužalojimai, nėra pagrindo nuteistųjų nusikalstamas veikas perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (L. K.) bei pagal BK 135 straipsnio 1 dalį (Ž. A.).

Nuteistųjų gynėjų prašymas dėl kompleksinės medicininės - psichiatrinės ekspertizės pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmestas, nes teisiamajame posėdyje buvo išsiaiškintos visos kaltinamųjų gynėjų keliamos abejonės dėl J. G. mirties priežasties. Todėl nagrinėjamu atveju rungimosi principas (BPK 7 straipsnis) nebuvo pažeistas, prašymas dėl kompleksinės medicininės - psichiatrinės ekspertizės paskyrimo išspręstas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Specialisto išvadoje nurodyti nukentėjusiojo J. G. galvoje liekamieji reiškiniai po prieš 2 metus buvusios smegenų kontuzijos ir atliktos operacijos, kurie buvo matomi atlikus kompiuterinę tomografiją, kaip nurodė specialistas savo paaiškinimuose, nebuvo plačiau aprašyti, nes jie buvo visai kitoje galvos lokalizacijoje, be to, padaryti sužalojimai užgijo prieš 2-3 metus, t. y. neturėjo įtakos nukentėjusiojo mirčiai.

Apeliaciniuose skunduose taip pat ginčijama tyčia nužudyti nukentėjusįjį J. G.. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistųjų pavartotas smurtas buvo pakankamai intensyvus, kad buvo padaryti byloje nustatyti sužalojimai: pakaušio dešinės pusės muštinė žaizda su aplinkine kraujosruva, kaukolės pamato lūžimas su kraujo išsiliejimais po galvos smegenų dangalais, skilveliuose, galvos smegenų edema; kairių šonkaulių daugybiniai lūžimai; veido, galvos, abiejų rankų, krūtinės, dešinės šlaunies kraujosruvos. Specialisto išvadoje nurodyta, jog J. G. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl kaukolės pamato lūžimo, su kraujo išsiliejimais po galvos smegenų dangalais ir skilveliuose, smegenų edemos įvyko mirtis. Daugybiniai šonkaulių lūžimai priskiriami prie nesunkaus sveikatos sutrikdymo, nes sveikata sutrikdoma ilgiau 10 dienų. Kraujosruvos priskiriamos prie nežymaus sveikatos sutrikdymo. Kadangi konstatuota dvylika (12) traumuotų anatominių sričių, sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai dvylikos trauminių poveikių pasekoje (T. 1, b. l. 51-60). J. G. mirė dėl bukos galvos traumos su kaukolės pamato lūžimu, kraujo išsiliejimais po galvos smegenų dangalais, smegenyse, skilveliuose, galvos smegenų edemos. Specialistas nustatė, kad galvoje rasti sužalojimai galėjo būti padaryti 7 smūgiais, ir visi jie buvo reikšmingi mirčiai, t. y. nukentėjusysis mirė nuo galvos sužalojimų visumos. Nuteistieji neginčijo, jog abu naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Byloje nenustatyta, kiek konkrečiai ir į kurią J. G. kūno vietą kiekvienas iš nuteistųjų sudavė smūgius. Nors nuteistųjų parodymai skiriasi dėl kiekvieno jų atliktų veiksmų prieš nukentėjusįjį apimties, tačiau abu teisiamajame posėdyje pripažino, jog naudojo prieš nukentėjusįjį smurtą, abudu sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvos sritį, matė, girdėjo kito bendrininko naudojamą smurtą, nedrausmino vienas kito, tai rodo, kad jie suprato ir sutiko su bet kokio pobūdžio smurtu bei jo padariniais ir toliau tiesiogiai dalyvavo darant nusikaltimą, taigi veikė kartu kaip nusikaltimo bendravykdytojai. Nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Teismų praktikoje išaiškinta, kad bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių.

L. K. ir Ž. A., kartu suduodami rankomis, kojomis, medine grūstuve bei taburete smūgius akivaizdžiai fiziškai už save silpnesniam ir vyresniam asmeniui į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į svarbią sveikatai ir gyvybei kūno vietą – galvos sritį, badydami šakute, grasindami peiliu, į akis papurkšdami pipirinių dujų, matydami, jog nukentėjusysis po panaudoto smurto pradėjo kraujuoti, ir toliau smurtaudami suvokė savo veikos pavojingumą šio asmens gyvybei, numatė, kad gali padaryti jam kūno sužalojimus, dėl kurių šis gali mirti, ir nors nesiekė jo gyvybės atėmimo, sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, taigi veikė netiesiogine tyčia.

Taip pat nuteistieji nesutinka su jiems paskirtomis bausmėmis.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 2 dalyje, už kurių padarymą Ž. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriami labai sunkių ir sunkių nusikaltimų kategorijai. Minėtų straipsnių sankcijos alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Byloje Ž. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nuteistojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), be to, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam Ž. A. bausmę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltinamųjų asmenybę, kaltės formą, nusikalstamų veikų padarymo stadiją ir pasekmes, kitas aplinkybes ir kitus bausmių skyrimo pagrindus bei sąlygas, numatytus BK 54, 55, 61 straipsniuose. Atsižvelgė į Ž. A. asmenybę charakterizuojančius požymius, jog iki suėmimo gyveno su tėvais, gyvenamojoje vietoje apibūdinamas neigiamai, kaip neturintis pastovaus darbo, pragyvenantis iš atsitiktinių darbų ir tėvų paramos, kaip nepatikimas, konfliktiškas, anksčiau kelis kartus teistas, tame tarpe – ir už nusikaltimus nuosavybei, baustas administracine tvarka, nusikaltimus padarė neišnykus teistumui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog Ž. A. buvo akivaizdus nusikalstamų veikų iniciatorius ir aktyvus jų vykdytojas. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas nuteistajam Ž. A. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmes, nežymiai didesnes už šio baudžiamojo kodekso straipsnių sankcijose numatytus bausmių vidurkius. Šias bausmes subendrino apėmimo būdu. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Įvertinus Ž. A. asmenybę (nedirbantis, baustas administracine tvarka, anksčiau teistas šešis kartus, tame tarpe už nusikaltimus nuosavybei ir žmogaus sveikatai, teistumas neišnykęs, kas rodo, jog jis yra linkęs nusikalsti, Utenos rajono savivaldybės administracijos Utenos seniūno pateikta neigiama Ž. A. charakteristika (T. 3, b. l. 85)), padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų padarymo motyvus ir tikslus (padarė du baigtus labai sunkų ir sunkų nusikaltimus dėl savanaudiškų paskatų, veikdamas kartu su kitu kaltinamuoju, netiesiogine tyčia bendrai sudavė kumščiais, medine grūstuve, taburete ir spyrė kojomis ne mažiau kaip 12 smūgių į įvairias kūno vietas, tarp jų į svarbų sveikatai ir gyvybei organą – galvą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį, taip pat badė šakute, grasino peiliu, į akis papurškė pipirinių dujų), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kad yra dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo Ž. A. parinktos bausmės yra aiškiai per griežtos. Ž. A. paskirtos bausmės yra adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas Ž. A. bausmes ir nustatydamas jų dydžius, BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių Ž. A. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, bei išimtinių aplinkybių, susijusių su Ž. A. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnių sankcijose numatytų bausmių paskyrimas Ž. A. už nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismo Ž. A. paskirtos bausmės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 2 dalį, yra tinkamai individualizuotos, galutinė subendrinta bausmė paskirta teisingai, nėra aiškiai per griežta, nėra pagrindo jos keisti.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 2 dalyje, už kurių padarymą L. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriami labai sunkių ir sunkių nusikaltimų kategorijai. Minėtų straipsnių sankcijos alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Byloje L. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nuteistojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis dėl J. G. nužudymo pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), be to, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), o dėl A. K. nužudymo, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam L. K. bausmę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltinamųjų asmenybę, kaltės formą, nusikalstamų veikų padarymo stadiją ir pasekmes, kitas aplinkybes ir kitus bausmių skyrimo pagrindus bei sąlygas, numatytus BK 54, 55, 61 straipsniuose. Atsižvelgė į L. K. asmenybę charakterizuojančius požymius, jog yra jaunas, teisiamas pirmą kartą, tačiau per palyginus trumpą laiką (per mažiau nei 2 mėnesius) nužudė du žmones, kad iki šių nusikaltimų jį atvedė besaikis girtavimas, neturėjimas jokio rimtesnio užsiėmimo, vengimas dirbti ir gyventi visuomenei naudingą gyvenimą, baustas administracine tvarka, neturėjo jokios pastovios gyvenamosios vietos. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas nuteistajam L. K. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei šio baudžiamojo kodekso straipsnių sankcijose numatyti bausmių vidurkiai. Bausmes pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 2 dalį bendrino apėmimo būdu ir subendrintą bausmę iš dalies sudėjo su bausme, paskirta pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Įvertinus L. K. asmenybę (jaunas, nedirbantis, baustas administracine tvarka, anksčiau neteistas), padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų padarymo motyvus ir tikslus (padarė tris baigtus labai sunkų ir sunkų nusikaltimus; nusikaltimus J. G. atžvilgiu padarė dėl savanaudiškų paskatų, veikdamas kartu su kitu kaltinamuoju, netiesiogine tyčia bendrai sudavė kumščiais ir spyrė kojomis ne mažiau kaip 12 smūgių į įvairias kūno vietas, tarp jų į svarbų sveikatai ir gyvybei organą – galvą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį, taip pat badė šakute, grasino peiliu, į akis papurškė pipirinių dujų; nusikaltimą A. K. atžvilgiu padarė taip pat netiesiogine tyčia, sudavė kumščiais ir spyrė kojomis ne mažiau kaip 48 smūgių į įvairias kūno vietas, tarp jų į svarbius sveikatai ir gyvybei organus – galvą, šonus, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kad J. G. nužudyme yra dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, o A. K. nužudyme – viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo L. K. parinktos bausmės yra aiškiai per griežtos. L. K. paskirtos bausmės yra adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. K. bausmes ir nustatydamas jų dydžius, BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių L. K. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, bei išimtinių aplinkybių, susijusių su L. K. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijose numatytų bausmių paskyrimas L. K. už nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismo L. K. paskirtos bausmės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 2 dalį, yra tinkamai individualizuotos, galutinė subendrinta bausmė paskirta teisingai, nėra aiškiai per griežta, nėra pagrindo jos keisti.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinių skundų ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

prokuroro bei nuteistųjų L. K. ir Ž. A. gynėjų apeliacinius skundus atmesti.