Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės bei nukentėjusiojo L. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. dėl kaltinimų pagal LR BK 135 str. 2 d. 9 p. ir LR BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Nukentėjusiojo L. J. civilinis ieškinys dėl 50200 litų žalos ir Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro 3292 Lt civilinis ieškinys Valstybinės ligonių kasos naudai už L. J. gydymą, atmesti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

M. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2005 m. gegužės 31 d., apie 17 val., poilsio ir kultūros parke, esančiame Parko g. 4, Panevėžyje, siekdamas pagrobti svetimą, L. J. priklausantį turtą – 36 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3410“ ir 20 Lt vertės piniginę su joje buvusiais 170 litų, suduodamas vieną smūgį koja dviračiu važiavusiam L. J. į kairę juosmens - pilvo sritį, dėl ko plyšo kairysis inkstas ir buvo sumušta kairė pilvo - juosmens pusė, apieškodamas pargriauto nukentėjusiojo L. J. drabužius, tyčia, dėl savanaudiškų paskatų, sunkiai sutrikdė L. J. sveikatą ir pasikėsino jį apiplėšti, tačiau plėšimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes L. J. turto nesurado.

Pirmosios instancijos teismas M. S. išteisino, nuosprendyje nurodydamas, jog iš teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų nėra pagrindo padaryti išvadai, kad būtent M. S. tyčia dėl savanaudiškų paskatų sunkiai sužalojo L. J. ir pasikėsino jį apiplėšti. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme M. S. padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas kategoriškai neigė. Teismui pateikti ir ištirti įrodymai jo kaltės neįrodo.

Prokurorės apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.

Teismas, apeliantės teigimu, vertindamas nukentėjusiojo L. J. , nepilnamečių liudytojų M. B. , F. K. , K. J. parodymus ir akcentuodamas jų prieštaravimus dėl jų nurodytos įvykio vietos, liudytojos M. B. negalėjimą nurodyti tikslios įvykio datos bei užpuolimo laiko, neįvertino laiko tarpo, praėjusio nuo šio įvykio iki liudytojų pirmų apklausų (beveik pusantro mėnesio), bei tos aplinkybės, kad šie liudytojai dalyvavo ir kituose įvykiuose, buvusiuose kultūros ir poilsio parke, esančiame Parko g. 4, dėl ko galėjo sąžiningai klysti, duodami parodymus apie šias aplinkybes. Be to, tiek nukentėjusysis L. J. , tiek ir visi liudytojai nurodė, kad įvykis buvo kultūros ir poilsio parke, esančiame Parko g. 4, ir būtent ant takelio, einančio palei upę, o gamtovaizdis pagal visą šį takelį yra panašus.

Nors iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinime nurodytu laiku, t. y. apie 17 val., M. S. eidavo į mokyklą - darželį pasiimti sesers U. Ž. , tačiau ši aplinkybė, apeliantės teigimu, nepaneigia galimybės, jog M. S. galėjo nueiti į mokyklą – darželį ir po L. J. užpuolimo. Iš nepilnamečių liudytojų parodymų matyti, kad tą dieną, kai jie matė įvykį, susijusį su dviračiu važiavusiu vyriškiu, jie buvo susirinkę parke po pietų, po to parke leido laiką, buvo prie maudyklių. Skunde nurodoma, kad atsižvelgus į šią aplinkybę bei į nukentėjusiojo L. J. parodymus apie tai, jog jis buvo užpultas prieš 17 val., apie 16 val. 40 min., įvertinus tai, jog mokykla - darželis yra netoli poilsio ir kultūros parko bei nėra duomenų apie tikslų U. Ž. paėmimo laiką, galima teigti, kad M. S. buvo nuėjęs į mokyklą – darželį būtent po L. J. užpuolimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, vertindamas nepilnamečių liudytojų F. K. ir K. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, ir akcentuodamas, jog jų atstovams nebuvo išaiškinta teisė dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, dėl ko šių liudytojų apklausos, parodymų patikrinimo vietoje protokolai nėra įrodymai ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, negretino šių parodymų su F. K. ir K. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, iš kurių matyti, kad F. K. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, o K. J. nurodė, kad pareigūnams papasakojo paties išgalvotus parodymus, pareigūnai liepė sakyti teisybę. Liudytojas K. J. ikiteisminio tyrimo pareigūnams apibūdino, kaip atrodė parke takeliu palei upę dviračiu važiavęs vyriškis, apibudino dviratį, nurodė, kad M. S. ranka sudavė smūgį vyriškiui, kuris nuo dviračio pargriuvo. Šis liudytojas taip pat nurodė, kad tą dieną buvo išgėręs apie 1 litrą alaus, tačiau teigė, jog nebuvo tiek girtas, kad nieko neprisimintų. Be to, jis apklausos protokole, pats rašydamas papildė duotus parodymus apie vyriškio išvaizdą ir kritimo aplinkybes. Tai, apeliantės teigimu, rodo, kad liudytojas davė parodymus geranoriškai, papasakojo įvykio aplinkybes taip, kaip matė ir kaip suprato. Liudytojas K. J. patvirtino savo parodymus parodymų patikrinimo vietoje metu. Nors šio liudytojo parodymai apie M. S. smūgio sudavimą ranka skyriasi nuo F. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jog M. S. spyrė koja, tačiau šioje dalyje liudytojas K. J. galėjo sąžiningai klysti tiek dėl girtumo, tiek dėl po įvykio praėjusio laiko.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog nuosprendį priėmęs teismas, apsiribodamas tik BPK pažeidimo, atliekant su nepilnamečiais liudytojais apklausas ir parodymų patikrinimus vietoje, akcentavimu, tinkamai neįvertino tiek liudytojo K. J. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų, tiek liudytojo F. K. teisiamajame posėdyje duotų parodymų pakeitimo priežasčių. Nebuvo atsižvelgiama į tai, kad šie liudytojai yra M. S. draugai, po įvykio jų ryšiai nenutrūko. Teismas neapsvarstė ir neįvertino M. S. , jo atstovės V. S. , pastarosios sugyventinio iniciatyvos paveikti nepilnametę liudytoją M. B. . Teisiamajame posėdyje liudytoja M. B. parodė, kad prieš Šv. Kalėdas M. S. kartu su F. K. buvo atėję pas ją į namus ir bandė paveikti, kad ji pakeistų parodymus dėl įvykio, susijusio su nagrinėjama byla. Be to, 2006 m. vasario 9 d. jai skambino M. S. ir jo tėvu prisistatęs vyras, kurie vėl bandė ją paveikti, grasino (t 2, b.l. 15-16). Teisiamajame posėdyje V. S. patvirtino, kad jos sugyventinis skambino M. B. , o sūnus buvo pas ją nuėjęs. Liudytoja J. K. taip pat parodė, kad kalbėjo su M. S. , buvo nuėjusi pas V. S. į darbą (t 2., b.l. 22-23). Apeliantė skunde taip pat teigia, jog vertinant nepilnamečių liudytojų parodymų pakeitimo priežastį, reikėtų atsižvelgti į M. S. charakteristiką iš A. L. vidurinės mokyklos, kur nurodoma, kad jis siekia klasėje būti lyderiu, tarp draugų būna grubus, vartoja necenzūrinius žodžius (t. 1, b.l. 149). Charakteristikoje nurodyti duomenys atitinka liudytojo K. J. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, jog M. S. yra agresyvus. Prokurorės teigimu, visų šių paminėtų aplinkybių kontekste vertinant liudytojų parodymų pakeitimo priežastį, atsižvelgus į tai, jog liudytojai yra nepilnamečiai ir pagal savo amžiaus ypatumus lengvai pasiduoda lyderių (M. S. charakterizuojamas kaip lyderis) įtakai, galima teigti, kad liudytojai pakeitė parodymus įtakoti M. S. ir jo artimųjų. Todėl, apeliantės teigimu, tai duoda pagrindo remtis liudytojo F. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, bei, sprendžiant M. S. kaltumo klausimą, vertinti liudytojo K. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Liudytoja M. B. teisiamajame posėdyje patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad sako tiesą, su M. S. konfliktų neturėjo. Teisiamajame posėdyje dalyvavusi Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė nurodė, kad jai dalyvaujant F. K. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nekilo abejonių dėl jo parodymų teisingumo. Liudytoja I. S. , atlikusi F. K. apklausą ir parodymų patikrinimą vietoje, parodė, kad liudytojas parodymus davė geranoriškai, buvo nuoširdus. Liudytojo K. J. aiškinimas ikiteisminio tyrimo teisėjui, jog visas aplinkybes pats sugalvojo, ir tuo pačiu jo parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnams apie tokias aplinkybes, kurias galėjo apibudinti tik įvykį matęs asmuo, apeliantės manymu rodo, kad jis papasakojo apie tikrai matytą įvykį.

Liudytojų M. B. , F. K. ir K. J. parodymai sutampa tarpusavyje bei atitinka nukentėjusiojo L. J. parodymus apie esmines įvykio aplinkybes: jie visi nurodė kaip įvykio vietą ne tik poilsio ir kultūros parką, esantį Parko g. 4, bet nurodė ir konkretesnę vietą šiame parke - takelis palei upę; liudytojai nurodė nuketėjusiojo amžių - apie 40-50 metų, iš dalies apibudino nukentėjusiojo išvaizdą; F. K. ir K. J. nurodė, kad dviratis buvo paprastas, nebėginis, K. J. nurodė, kad dviratis buvo be kartelės ir lyg žalios spalvos, o nukentėjusysis buvo išgėręs; liudytoja M. B. parodė, kad nukentėjusysis yra panašus į dviračiu važiavusį vyriškį; visi trys liudytojai vienodai nurodė, kad šalia nukentėjusiojo buvo būtent M. S. , liudytojai F. K. ir K. J. vienodai parodė, kad būtent nuo M. S. veiksmo - smūgio vyriškis nugriuvo nuo dviračio, o liudytoja M. B. matė krentantį nuo dviračio vyriškį ir šalia jo buvusį M. S. . Šios aplinkybės, kurių neįvertino teismas, apeliantės teigimu, duoda pagrindo daryti išvadą, jog minėti liudytojai matė įvykį, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis L. J. , ir teigti, jog nukentėjusįjį sužalojo būtent M. S. .

Apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytojas F. K. parodė, jog M. S. spyrė koja dviračiu važiavusiam vyriškiui, parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kaip judėjo M. S. koja. Ši F. K. parodymų dalis apie vyriškiui suduotą vieną smūgį koja atitinka teismo medicinos specialisto išvadą, jog L. J. sužalojimas padarytas smūgio į kairę pilvo-juosmens sritį kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu (juo galėjo būti avalynės padas). Liudytojas F. K. taip pat parodė, kad gulinčiam vyriškiui M. S. patikrino kišenes krūtinės srityje, bet nieko nerado. F. K. parodymai apie kišenių tikrinimą krūtinės srityje iš esmės reiškia, jog pargriauto vyriškio drabužių viršutinėje kūno dalyje nebuvo daiktų. Tai atitinka nukentėjusiojo L. J. parodymus, jog įvykio metu jo telefonas ir piniginė su pinigais buvo džinsinių kelnių kišenėse.

Byloje dalyvaujantys prokurorė bei nukentėjusysis prašo apeliacinius skundus patenkinti, išteisintasis M. S. , jo gynėja bei atstovas pagal įstatymą prašo prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės bei nukentėjusiojo L. J. apeliaciniai skundai patenkinami iš dalies.

Apygardos teismas, išteisindamas kaltinamąjį M. S. pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. ir BK 22 str. 180 str. 1 d., konstatavo, kad teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai neduoda pagrindo išvadai, jog būtent M. S. tyčia dėl savanaudiškų paskatų sunkiai sužalojo L. J. ir pasikėsino jį apiplėšti. M. S. bylos tyrimo metu ir teisme nuosekliai neigė savo kaltę, o teisme pateikti ir ištirti įrodymai jo kaltės neįrodo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Baudžiamojo proceso kodeksas nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs įrodymų įvertinimo motyvai.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, išteisindamas M. S. , šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nesilaikė, be to, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinimas M. S. dėl L. J. sužalojimo be kitų bylos įrodymų iš esmės buvo grindžiamas nepilnamečių liudytojų M. B. , F. K. , K. J. ir G. N. parodymais, kuriuos jie davė apklausiami ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnų bei ikiteisminio tyrimo teisėjo. Nuosprendį priėmęs teismas visus M. S. kaltinančius šių liudytojų parodymus atmetė, įvertinęs juos, kaip gautus pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą arba, kaip prieštaraujančius kitiems bylos įrodymams. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad liudytojų M. B. , F. K. , K. J. bei G. N. parodymai dėl įvykio, kurio metu buvo sužalotas L. J. , nebuvo visiškai tapatūs. Be to, šių liudytojų parodymai bylos tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu keitėsi. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nepilnamečių liudytojų apklausas vykdžiusios tyrėjos I. S. ir A. V. pažeidė BPK reikalavimus, todėl tais parodymais apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.

Tačiau nepilnamečių liudytojų parodymai, tarp jų ir M. B. bei F. K. parodymai, gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą, nebuvo vieninteliai ir paskutiniai šioje byloje. F. K. ir K. J. parodymus apie L. J. sužalojimo aplinkybes davė ir ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 51-53, 66-67). Be to, M. B. ir kiti liudytojai buvo apklausti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių parodymų, jų leistinumo bei atitikimo nuteistojo gynybinei versijai aspektu, neįvertino. Tuo tarpu liudytojas F. K. , apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad 2005 m. gegužės mėnesio pabaigoje – birželio mėnesio pradžioje, jis kartu su M. S. , G. N. , K. J. bei merginomis, kurių vardai Modesta, Gintarė ir Erika, gerdami alų leido laiką kultūros ir poilsio parke. Kažkas iš vaikinų pamatė dviračiu atvažiuojantį vyriškį ir pasakė, kad jį reikia sustabdyti ir paprašyti cigarečių. F. K. ir G. N. prie vyriškio tikrai nepriėjo, tačiau vienas iš vaikinų, atrodo, kad M. S. , spyrė dviračiu važiavusiam vyriškiui, o šis nuo spyrio nugriuvo nuo dviračio. M. S. patikrino pargriauto vyriškio kišenes, tačiau jose nieko nerado. Vyriškis buvo apie 40-50 metų amžaiaus, jis važiavo su paprastu (ne bėginiu) dviračiu. Merginos, liudytojo manymu, taip pat turėjo matyti įvykį. Liudytojas paaiškino, kad, jo nuomone, dviratininką kojos spyriu pargriovė M. S. , nes jis buvo arčiausiai nukentėjusiojo, be to, jis matė pakeltą ir jau besileidžiančią žemyn M. S. koją (t. 1, b. l. 51-53). Iš apklausos protokolo matyti, kad ji buvo atlikta laikantis visų baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų. Apklausoje dalyvavo nepilnamečio liudytojo ir išteisintojo M. S. atstovės pagal įstatymą bei Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovė G. Žukauskaitė. Nei vienas apklausoje dalyvavęs proceso dalyvis jokių pastabų dėl apklausos organizavimo ir pačios procedūros nepareiškė.

Liudytoja M. B. teisminio nagrinėjimo metu taip pat patvirtino, kad įvykio metu buvo parke prie upės. Kartu su ja buvo M. S. , K. J. , G. N. . Liudytoja taip pat teigė mačiusi nuo dviračio krentantį vyriškį. Kuomet jis buvo nugriautas, ji nuo vyriškio stovėjo apie 5 m atstumu. Nugriautas vyriškis buvo panašus į teismo posėdyje dalyvaujantį nukentėjusįjį. Be to, liudytoja M. B. visiškai patvirtino teismo posėdyje paskelbtų jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, turinį. M. B. paaiškino, kad praėjus ilgesniam laiko tarpui, tiksliai visų aplinkybių ji nebeprisimena, tačiau jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei parodymų patikrinimo vietoje metu, teisingi. Pagal M. B. parodymus, tuo metu, kai vyriškis griuvo nuo dviračio, visai šalia jo buvo M. sarapas (t. 2, b. l. 14-17).

Iš pirmiau aptartų liudytojų F. K. bei M. B. parodymų matyti, kad jie dėl įvykio vietos, joje buvusių asmenų, nukentėjusiojo veiksmų iki įvykio, jo nugriovimo nuo dviračio būdo bei M. S. buvimo vietos įvykio metu bei jo atliktų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu iš esmės sutampa. Taigi pirmiau išdėstytais liudytojų M. B. ir F. K. parodymais nustatyta, kad 2005 m. gegužės mėnesio pabaigoje M. S. kartu su M. B. , F. K. , K. J. bei G. N. buvo Panevėžio kultūros ir poilsio parke, esančiame Parko gatvėje. Vienas iš vaikinų, pamatęs dviračiu atvažiuojantį vyriškį, pasiūlė jį sustabdyti ir paprašyti cigarečių. Vyriškis kojos spyriu buvo nugriautas nuo dviračio. Arčiausiai vyriškio buvęs M. S. patikrino vyriškio kišenes, tačiau jose nieko nerado. Nei F. K. , nei G. N. prie vyriškio prisiartinę nebuvo, jam nespyrė ir nuo dviračio nenugriovė. Smūgiavimo koja pradžios nei F. K. , nei M. B. nematė. Tačiau abu liudytojai patvirtino, kad greta nuo dviračio nugriuvusio vyriškio buvo tik M. S. , kuris iškratė jo kišenes. Be to, pagal F. K. parodymus, tuo metu, kai vyriškis griuvo nuo dviračio, M. S. stovėjo greta, o jo koja buvo pakelta ir leidosi žemyn. Tokiais liudytojų parodymais nustatyti duomenys visiškai sutampa su nukentėjusiojo L. J. parodymais bei teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 1009/05 (05).

Nukentėjusysis L. J. visuose savo parodymuose ikiteisminiame tyrime, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nuosekliai, vienodai ir kategoriškai aiškino esmines įvykio aplinkybes. Pagal L. J. parodymus, 2005-05-31, apie 17.00 val., jis iš darbo dviračiu važiavo namo per poilsio ir kultūros parką. Važiuodamas per parką prie upės pamatė grupę jaunuolių. Pavažiavęs pro juos pajuto stiprų smūgį į kairės pusės šoną. Po smūgio nugriuvo nuo dviračio ir trumpam neteko sąmonės. Ją atgavęs pamatė nuo jo nueinantį jaunuolį. Kaip parėjo namo L. J. tiksliai neprisimena, nes dėl plyšusio inksto jautė didelius skausmus (t. 1, b. l. 10. 12-13, 14-15, 16-17, 21-22, t. 2, b. l. 10-12).

Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuojama, kad L. J. sumušta kairė pilvo – juosmens pusė, plyšo kairysis inkstas. Sužalojimas padarytas smūgiuojant į kairę juosmens – pilvo sritį, kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, kuriuo galėjo būti avalynės padas. Nugriūdamas nuo dviračio L. J. taip susižaloti negalėjo. L. J. dėl plyšusio inksto padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 27).

Kaip matyti iš M. S. parodymų, jis, neigdamas savo kaltę, aiškino, jog įvykio vietoje apskritai nebuvo, o įvykio metu buvo vaikų darželyje, iš kurio pasiėmė penkiametę seserį. Apygardos teismas, konstatavęs, kad tokią M. S. gynybinę versiją patvirtina liudytojų V. A. , J. R. bei M. S. motinos V. S. parodymai, ja patikėjo. Tačiau nei viena iš paminėtų liudytojų, taip pat ir V. S. , neparodė, jog M. S. iš tikrųjų įvykio metu, t. y. 2005 m. gegužės 31 d., apie 17.00 val., buvo vaikų darželyje. Tuo tarpu byloje apklaustų liudytojų parodymais patikimai nustatyta, jog M. S. įvykio metu buvo kultūros ir poilsio parke. Pažymėtina, jog šią aplinkybę, duodami parodymus teismui, patvirtino ne tik F. K. ir M. B. , bet ir K. J. , apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 66-67). Nors vėliau, kaip matyti iš jo apklausos protokolų, jis davė M. S. akivaizdžiai palankius parodymus, jog įvykio, kurio metu buvo sužalotas L. J. , jis nematė.

Byloje liudytojais buvo apklausti ir K. J. bei G. N. . K. J. , duodamas parodymus tyrėjai, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog matė, kaip M. S. sudavė dviračiu važiavusiam vyriškiui ir jį nugriovė nuo dviračio. Kitą dieną duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, jis savo pirminius parodymus pakeitė ir parodė, kad jis, M. S. , M. B. , F. K. bei G. N. iš tikrųjų buvo parke, gėrė alų, tačiau nei M. S. , nei kiti jaunuoliai su niekuo nekonfliktavo, jokio dviratininko nesumušė (t. 1, b. l. 63-67). Apeliacinės instancijos teisme K. J. taip pat aiškino, jog nematė įvykio, kurio metu M. S. spyrė dviratininkui. Be to, K. J. paaiškino, kad duoti pirminius melagingus parodymus jį privertė ikiteisminio tyrimo pareigūnai.

M. S. kaltinančius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, pakeitė ir liudytojas F. K. . Teisiamajame posėdyje bei apeliacinės instancijos teisme jis, kaip ir K. J. , parodė, jog įvykio, kurio metu būtų buvęs sužalotas dviratininkas, nematė. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui melavo, nes bijojo kriminalistų. Analogišką parodymų pakeitimo priežastį apeliacinės instancijos teisme nurodė ir liudytoja M. B. . Ji taip pat teigė įvykio nemačiusi, o ikiteisminiame tyrime bei apygardos teisme, duodama parodymus apie M. S. atliktus veiksmus, melavo, nes bijojo policijos pareigūnų.

Liudytojas G. N. , nors ir buvo kartu su M. S. įvykio vietoje, tačiau pagal jo parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime ir teisme, buvo girtas ir nematė, kokius veiksmus atliko M. S. .

Teisėjų kolegija, pripažindama M. S. kaltu dėl tyčinio sunkaus L. J. sveikatos sutrikdymo, vadovaujasi liudytojo F. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais bei M. B. parodymais pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu K. J. parodymai, F. K. parodymai pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, M. B. parodymai Apeliaciniame teisme, atmetami. Iš bylos duomenų matyti, kad išteisintąjį M. S. ir liudytojus F. K. , K. J. , G. N. bei M. B. sieja artimi draugiški santykiai. M. S. ir F. K. už analogišką nusikaltimą Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteisti kitoje byloje (t. 2, b. l. 69-86, 183-188). Toje byloje, kaip įvykį matę liudytojai, parodymus davė G. N. ir M. B. . Taigi akivaizdu, kad parodymus pakeitę nepilnamečiai liudytojai tokiu būdu siekė palengvinti savo draugo M. S. padėtį. Iš liudytojos M. B. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad išteisintasis M. S. , jo motina V. S. ir patėvis betarpiškų pokalbių metu bei skambindami telefonu darė jai tiesioginį poveikį liudytojai, kad ši pakeistų byloje duotus M. S. nepalankius parodymus. Šią aplinkybę teisme iš esmės patvirtino ir pats išteisintasis M. S. bei jo motina. Kita vertus, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, jog liudytojos M. B. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, o liudytojo F. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų turinį nulėmė kokie nors neleistini ikiteisminį tyrimą vykdžiusių pareigūnų veiksmai. Liudytojų paaiškinimai apie neva jų atžvilgiu išsakytus grasinimus, vertimą duoti M. S. nepalankius parodymus, neparemti jokia faktine bylos medžiaga. Priešingai, apygardos teisme dalyvavusi Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovė G. Žukauskaitė patvirtino, jog parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui F. K. davė gera valia, apklausos metu jokių pastabų dėl jos atlikimo nebuvo gauta.

Pagal bylos įrodymus, kartu su M. S. parke taip pat buvo ir F. K. , G. N. , K. J. bei M. B. . Visi jaunuoliai susitiko po pietų ir laiką leido parke prie upės, t. y. toje vietoje, kurioje ir buvo sužalotas L. J. . Kad pro šalį dviračiu važiavusiam L. J. įspyrė ir sunkiai sužalojo M. S. , kolegija daro išvadą, remdamasi šiame nuosprendyje aptartais liudytojų F. K. bei M. B. parodymais. Iš jų neabejotinai seka, kad M. S. , kartu su kitais jaunuoliais, įvykio metu buvo kultūros ir poilsio parke bei dviračiu važiavusiam L. J. spyrė į šoną. Nors liudytojai aptariamuose parodymuose kategoriškai ir nepatvirtino, kad M. S. spirdamas nugriovė dviratininką, tačiau jų nurodytos aplinkybės (tik M. S. buvo greta nugriuvusio vyriškio, M. S. iškraustė jam kišenes, tuo metu, kai vyriškis griuvo, M. S. koja leidosi žemyn) leidžia padaryti kategorišką išvadą, jog spirdamas koja L. J. sužalojo M. S. . Pažymėtina, kad liudytojų parodymai apie tai, jog tik M. S. buvo priėjęs prie dviratininko, sutampa su nukentėjusiojo parodymais, jog jis matė nuo jo nueinantį vieną jaunuolį. Kiti jaunuoliai tuo metu stovėjo atokiau.

Remdamasi pirmiau aptartais įrodymais teisėjų kolegija nustato tokias įvykio aplinkybes:

2005 m. gegužės 31 d., apie 17.00 val., poilsio ir kultūros parke, esančiame Parko g. 4, Panevėžyje, nepilnametis M. S. sudavė vieną smūgį koja dviračiu važiavusiam L. J. į kairę pilvo – juosmens pusę, dėl ko L. J. plyšo kairysis inkstas ir buvo sumušta kairė pilvo – juosmens pusė. Tokiais veiksmais M. S. tyčia sunkiai sutrikdė L. J. sveikatą.

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, jog M. S. L. J. sunkiai sužalojo dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas užvaldyti jo turtą. Todėl jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 135 str. 1 d., o prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad įvykio metu rūbų kišenėse buvo jo dokumentai, piniginė, telefonas, tačiau įvykio metu jokie jo asmeniniai daiktai nedingo. Kad M. S. nugriuvusiam nuo dviračio L. J. patikrino kišenes savo pirminiuose parodymuose patvirtino tik liudytojas F. K. . Pats M. S. apskritai neigia dalyvavęs nusikaltime. Byloje nesurinkus pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog M. S. veikė iš savanaudiškų paskatų, jo nusikalstami veiksmai kvalifikuojami pagal BK 135 str. 1 d.

Skirdamas bausmę M. S. , teismas atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.) bei bausmių skyrimo nepilnamečiui ypatumus (BK 91 str.). M. S. padarė sunkų nusikaltimą. Jo nusikalstamų veiksmų pasekoje nukentėjusysis neteko inksto, taigi jo sveikata buvo sutrikdyta visam laikui. M. S. tyčia stipriai spirdamas dviračiu važiuojančiam nukentėjusiajam į šoną, suprato, kad tokie jo veiksmai kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai ar net gyvybei ir norėjo taip veikti, tai yra veikė tiesiogine tyčia. M. S. nenurodė jokių savo neteisėtų veiksmų motyvų, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad M. S. tokiu būdu norėjo pademonstruoti savo pranašumą prieš nukentėjusįjį, bendraamžiams parodyti visuotinai priimtų elgesio normų nepaisymą. Tai reikštų, kad M. S. veikė iš chuliganiškų paskatų, tačiau inkriminuodama šį požymį teisėjų kolegija pakeistų pradinį kaltinimą, to neprašant proceso dalyviams, bei pasunkintų nuteistojo padėtį, tačiau pagal BPK 256 str. Apeliacinės instancijos teismas tokiu būdu kaltinimo pakeisti negali.

M. S. charakterizuojamas patenkinamai. Jis 2004-06-29 buvo įrašytas į rizikos vaikų grupės kartoteką, nes buvo sulaikytas neblaivus. Į devintąją klasę buvo perkeltas su nepatenkinamu įvertinimu. A. L. vidurinės mokyklos pateiktoje M. S. charakteristikoje teigiama, kad jis klasėje nori būti lyderiu, su draugais grubus, vartoja necenzūrinius žodžius, tačiau davus pastabą pasitaiso (t. 1, b. l. 149, 153). Iš bylos duomenų matyti, kad M. S. gyvenimo sąlygos geros (t. 1, b. l. 152). Skirdama bausmę M. S. kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad praėjus trumpam laikotarpiui po šio nusikaltimo (17 dienų) M. S. panašiomis aplinkybėmis įvykdė dar vieną nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas. Ši aplinkybė rodo, jog M. S. po pirmojo nusikaltimo savo veiksmų kritiškai neįvertino, reikiamų išvadų nepadarė. M. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Visuma pirmiau aptartų aplinkybių rodo, kad nepilnamečiui M. S. skirtina tik terminuota laisvės atėmimo bausmė, numatyta jam pritaikyto BK 135 str. 1 d. sankcijoje, tačiau mažesnė už jos vidurkį.

Prokuroro civilinis ieškinys dėl 3292 Lt priteisimo Valstybinei ligonių kasai už sužaloto L. J. gydymą pagrįstas, todėl pilnai tenkintinas. L. J. buvo sužalotas tyčiniais nepilnamečio M. S. veiksmais. Gydymo išlaidas, turėtas VŠĮ Panevėžio ligoninė, apmokėjo Valstybinė ligonių kasa. Gydymui išleista pinigų suma turi būti išieškota iš asmens, padariusio nusikalstamus veiksmus.

Nukentėjusiojo L. J. civilinis ieškinys dėl 50000 Lt patirtos moralinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies. M. S. nusikalstami veiksmai nukentėjusiajam neabejotinai sukėlė stiprų skausmą, nemalonius išgyvenimus. L. J. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, sukeliant negrįžtamas pasėkmes. Akivaizdu, kad dėl pašalinto inksto nukentėjusiojo gyvenimo kokybė pastebimai pablogėjo. Civilinio kodekso 6.283 str. nustato, kad, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus bei tai, kad M. S. yra nepilnametis, sprendžia, jog sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus atitiks 25000 Lt dydžio kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalis dėl 200 Lt turtinės žalos atlyginimo netenkintina, kadangi ji nepagrįsta jokiais dokumentais, patvirtinančiais turėtas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

M. S. pripažinti kaltu pagal BK 135 str. 1 d. ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Iš M. S. L. J. priteisti 25000 Lt (dvidešimt penkis tūkstančius litų) patirtai moralinei žalai atlyginti.

Iš M. S. Valstybinei ligonių kasai už L. J. gydymą priteisti 3292 Lt (tris tūkstančius du šimtus devyniasdešimt du litus).

Nepilnamečiui M. S. neturint turto ar uždarbio jo padarytai žalai nukentėjusiajam L. J. (25000 Lt) bei Valstybinei ligonių kasai (3292 Lt) atlyginti, šias sumas subsidiariai išieškoti iš jo motinos V. S. , a. k. (duomenys neskelbtini).

Nukentėjusiojo L. J. civilinį ieškinį dėl 200 Lt (dviejų šimtų litų) gydymo išlaidų priteisimo atmesti.