Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-02-09 · Civilinė byla Nr. 2-146/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-09
Bylos Nr.
2-146/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolė Piškinaitė, Vytas Milius, Audronė Jarackaitė
Atsakovas
I. L., I. C., J. L.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-146/2012Procesinio sprendimo kategorija 110.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Vyto Miliaus ir Nijolės Piškinaitės (pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų I. L. (I. L. ) ir I. C. (J. L. ) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutarties, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-7046-340/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Lurista“ ieškinį atsakovams I. L. ir J. L. dėl nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo bei skolos priteisimo iš I. L. ,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB ,,Lurista“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo I. L. 61 857,72 Lt skolos ir 22 388,46 Lt nuostolių, iš viso 84 246,18 Lt, 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pripažinti 2008 m. spalio 23 d. dovanojimo sutartį Nr. MK-6430, kuria I. L. neatlygintinai perleido J. L. 2/3 buto ir negyvenamąją patalpą – garažą, , negaliojančia ab initio, taikyti restituciją natūra, grąžinant šalis į padėtį, kuri buvo iki 2008 m. spalio 23 d. dovanojimo sutarties Nr. MK-6430 sudarymo, pripažįstant I. L. nuosavybės teises į 2/3 buto, esančio (duomenys neskelbtini) , unikalus Nr. 1096-2041-0013:0019, ir negyvenamąją patalpą – garažą, esantį Žirgo g. 13, Vilniuje, unikalus Nr. 1097-4017-9026:0044, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė nepranešus atsakovams taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuoti atsakovui I. L. nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant, pinigines lėšas 84 246,18 Lt sumoje, uždraudžiant šiuo turtu ir piniginėmis lėšomis disponuoti (įskaitant bet neapsiribojant, draudimu parduoti, mainyti, padovanoti, kitaip perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti šį turtą bei iš jo kylančias visas teises), areštuoti atsakovei J. L. nuosavybės teise priklausančias 2/3 buto ir negyvenamąją patalpą – garažą, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi ieškovo prašymą patenkino, areštavo atsakovui I. L. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o tik jo nesant ar nepakankant, pinigines lėšas 84 246 Lt sumoje, uždraudžiant šiuo turtu ir piniginėmis lėšomis disponuoti (įskaitant bet neapsiribojant, draudimu parduoti, mainyti, padovanoti, kitaip perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti šį turtą bei iš jo kylančias visas teises). Taip pat areštavo atsakovei J. L. nuosavybės teise priklausančias 2/3 dalis buto ir negyvenamąją patalpą – garažą, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti (įskaitant bet neapsiribojant, draudimu parduoti, mainyti, padovanoti, kitaip perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti šį turtą bei iš jo kylančias visas teises). Įvertinus ieškinyje nurodytas aplinkybes, jog ginčas iš esmės kilęs dėl konkretaus didelės vertės nekilnojamojo turto (2/3 dalių buto bei negyvenamosios palapos – garažo), teismas darė išvadą, kad yra tikslinga iki teisme bus išnagrinėtas ginčas ir įsiteisės galutinis sprendimas byloje, taikyti ginčo nekilnojamojo turto atžvilgiu ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę – šio turto areštą, uždraudžiant atsakovei J. L. šiuo nekilnojamuoju turtu disponuoti ar kitaip suvaržyti nuosavybės teises į jį (CPK 145 str. 1 d. 1 p.), kadangi nesiėmus tokių laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė turi galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu. Teismas pažymėjo, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, vertintina, ar yra grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, o kadangi nagrinėjamu atveju ši grėsmė yra reali ir pagrįsta, teismas atsakovų atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones ieškovo reikalavimui užtikrinti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovai I. L. ir I. C. prašo panaikinti šią teismo nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas pažeidė CPK 148 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 str. 1 d.). Ieškovas tiesiog suklaidino teismą, nepagrįstai teigdamas jog šiai dienai preziumuotina egzistuojant realiai grėsmei, kad būsimas teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkės (restituciją apskritai bus neįmanoma įgyvendinti), nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas nuspręsdamas areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausančias 2/3 dalis buto ir garažą bei nuspręsdamas dar papildomai areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o tik jo nesant ar nepakankant, pinigines lėšas 84 246 Lt sumoje, pažeidė CPK 145 straipsnio 2 dalies nuostatas ir proceso šalių lygiateisiškumo principą. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas piktybiškai vengia atsiskaityti su ieškovu Ieškovas nepateikė (ir negalėjo pateikti) teismui jokių įrodymų, kad bandė geruoju išspręsti klausimą dėl ieškovo nuomone atsakovo kaltės susidariusius skolos padengimo, nes nesikreipė į atsakovą dėl tariamos skolos apmokėjimo, o pažeisdamas sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus, kreipėsi tiesiogiai į teismą, nepagrįstai apsunkindamas atsakovų turtinę padėtį. Ieškovas klaidina teismą, nurodydamas savo nepagrįstame ieškinyje klaidingus atsakovų gyvenamosios vietos adresus. Ieškovas nurodo atsakovo gyvenamąją vietą adresu Taikos g. 64-4, Utenoje, nors atsakovas tokiu adresu niekada negyveno ir nebegyvena šiuo metu. Atsakovės deklaruota gyvenamoji vieta yra adresu Antakalnio g. 8A-8, Vilniuje. Tokiu nesąžiningų ieškovo veiksmų pasėkoje galėjo būti priimtas sprendimas už akių, nesuteikiant atsakovams galimybės gintis nuo nepagrįstų ieškovo reikalavimų. Ieškovas nepateikė teismui visos informacijos, būtinos pagrįstam ir teisėtam sprendimui priimti, o teismas neišreikalavo iš atsakovų informacijos apie jų turimą turtą ir finansinę padėtį, kuri leistų tinkamai įvertinti atsakovų galimybės atsiskaityti su ieškovu. Teismas nesilaikė ekonomiškumo, teisingumo bei kitų civilinio proceso principų, dėl ko nepagrįstai ir neproporcingai nukentėjo atsakovų teisės ir teisėti interesai. Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių bus areštuotos atsakovo sąskaitos bankuose ir pastarasis visiškai negalės naudotis savo lėšomis, net ir maistui pirkti. Teismo ginčo nutartis visiškai nepagrįstai apsunkins atsakovo finansinę padėtį ir gyvenimą, tuo pačiu padarys neproporcingą žalą atsakovui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas BUAB ,,Lurista“ prašo jį atmesti. Nurodo tokius nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:

Nuo 2011 n. spalio 1 d. įsigalioję CPK 147 straipsnio 1 dalies pakeitimai nurodo, kad kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Iš pateiktos naujos reglamentacijos seka, kad šie pakeitimai ir buvo priimti su tikslu užtikrinti tinkamą laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Ieškinio pagrindinis reikalavimas yra ir 84 246 Lt piniginių sumų iš I. L. priteisimo, tačiau neturint jokių žinių apie ieškovo turtą, o tik faktą, kad jis neteisėtai perleido savo nekilnojamąjį turtą savo dukteriai, tačiau ieškovas nežino ar bus tenkinti visi ieškinio reikalavimai, nes jei nebus pritaikyta restitucija į nekilnojamą turtą, nežinia ar atsakovas I. L. neteisėtais veiksmais neperleis savo turimo turto ir dėl šios priežasties ieškovui palankaus teismo sprendimo nebus galima įvykdyti. Aplinkybė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Nutartyje teismas teisėtai ir pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovai ir šiai dienai nepaneigė preziumuojamos aplinkybės apie grėsmę sprendimo tinkamam įvykdymui. Netikslūs atsakovų adresai nesutrukdė tinkamam procesui, nes abu atsakovai yra artimi giminaičiai ir buvo tinkamai įteikta I. L. (duomenys neskelbtini) (nors šiuo adresu buvo siųsta jo dukrai I. C. ). Todėl šis argumentas yra nesąsajus su nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovų atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, tai yra ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. sausio 07 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Lukrida" v. UAB ,,Vilterma", bylos Nr. Nr. 2-28/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Staldūmė" v. UAB ,,Utvilsta", bylos Nr. 2-428/2008). Ieškinio sumos ir atsakovo turtinės padėties santykio vertinimas, kaip vieno iš kriterijų sprendžiant, ar yra pagrindas konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti atliekamas atsižvelgiant į realią turtinę padėtį tokio sprendimo priėmimo metu. Tada, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jam priklausančio turto vertę, gaunamas pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė, tai yra kai jis paneigia objektyvios grėsmės (dėl didelės reikalavimo sumos) būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo I. L. 61 857,72 Lt skolos ir 22 388,46 Lt nuostolių, iš viso 84 246,18 Lt, 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat prašo pripažinti 2008 m. spalio 23 d. dovanojimo sutartį Nr. MK-6430, kuria I. L. neatlygintinai perleido savo dukrai J. L. 2/3 buto ir garažą, negaliojančia ab initio, taikyti restituciją natūra, grąžinant šalis į padėtį, kuri buvo iki 2008 m. spalio 23 d. dovanojimo sutarties Nr. MK-6430 sudarymo, pripažįstant I. L. nuosavybės teises į minėtą turtą. Tai reiškia, kad yra iš esmės pareikšti keli savarankiški reikalavimai - visų pirma iš atsakovo reikalaujama priteisti tam tikrą sumą pinigų, o taip pat pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia.

Ieškovas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės motyvavo taip pat dviem aspektais - didele reikalavimo suma, kai nurodyto dydžio reikalavimas yra pareikštas fiziniam asmeniui bei tai jog prašoma restituciją taikyti konkrečiam turtui. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą atsakovui taip pat iš esmės siejo su didele pareikšto reikalavimo suma. Vertinant, ar ieškiniu reikalaujama priteisti pinigų suma yra didelė konkrečiam atsakovui, tai yra sprendžiant, ar konkretus atsakovas turės pakankamas finansines galimybes sumokėti ieškiniu reikalaujamą sumą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, paprastai yra vertinami duomenys apie jo turtinę padėtį. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi būti savalaikis ir jos turi būti taikomos, kai iškyla grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nes vėlesnis tokių priemonių taikymas gali būti bereikšmis, bei į tai, kad ieškovas negali savarankiškai gauti atsakovo finansinę būklę apibrėžiančių dokumentų, o ieškinys yra pareikštas fiziniam asmeniui, teismas ieškinio sumos dydį turi vertinti, atsižvelgdamas į bendrą pragyvenimo lygį. Tokiu atveju, teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas gali paneigti teismo išvadą apie didelę ieškinio sumą, paduodamas atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pateikdamas įrodymus, paneigiančius teismo nutarties pagrįstumą. Teisėjų kolegijos nuomone, prašomi priteisti beveik 85 000 Lt a yra didelė suma bet kuriam Lietuvos gyventojui, išskyrus tuos, kurie turi itin didelės vertės turto ir/ar gauna itin dideles pajamas. Taigi atsakovui pareikšto reikalavimo mastas, neturint jokių duomenų apie jo turtą bei finansines galimybes, sudarė pirmosios instancijos teismui pakankamą pagrindą manyti, kad teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad ieškinio patenkinimo atveju galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, todėl būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas, ginčydamas šią pirmosios instancijos teismo išvadą, kartu su atskiruoju skundu nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių įrodymų bei duomenų apie savo turtinę padėtį, gaunamas pajamas, turimą turtą. Nesant šių duomenų negalima spręsti, kad atsakovo turtinė padėtis yra gera ir kad beveik 85 000 Lt suma jam pagal jo turimo turto vertę, gaunamas pajamas nėra didelė ir nepadidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos. Nesant jokių įrodymų apie dabartinę atsakovo turtinę padėtį, yra nepaneigtas objektyvios grėsmės dėl didelės ieškinio sumos būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas.

Argumentai, kad laikinoji apsaugos priemonė buvo pritaikyta nepranešus atsakovams, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, nes kaip pagrįsta nurodyta atsiliepime į atskirąjį skundą, nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigalioję CPK 147 straipsnio 1 dalies pakeitimai nurodo, kad kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Tokiu atveju, atsakovui, kurio atžvilgiu taikoma laikinoji apsaugos priemonė, jam nepranešus, suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, tai yra kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo teisėtumo ir pagrįstumo. Tokią savo teisę atsakovai realizavo.

Atkreiptinas dėmesys, kad netikslūs atsakovų adresai, kaip pagrįstai pažymėta atsiliepime į atskirąjį skundą, nesutrukdė tinkamam procesui, nes abiems atsakovams nutartis buvo įteikta (23, 25 b. l.).

Pažymėtina, jog atsakovai, siekdami apsaugoti savo interesus, turi teisę naudotis įstatymo suteiktomis priemonėmis ir pateikti kitą ieškinio užtikrinimo priemonę ar prašyti pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis (CPK 146 str. 2 d.). Be to, pagal CPK 147 straipsnio nuostatas, turi teisę prašyti teismo įpareigoti ieškovą pateikti jos nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, o įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, jie turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jai padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 147 str. 3 d.).

Apeliantė taip pat teigia, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, apeliantų argumentai dėl ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių, atmetami kaip argumentai, nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones.

Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija nepasisako. Teisėjų kolegija taip pat nepasisako dėl skundžiamos teismo nutarties dalies, kuria areštuotas atsakovei J. L. (I. C. ) priklausantis turtas, nes atskirajame skunde dėl šios nutarties dalies nepagrįstumo ir neteisėtumo iš esmės nepasisakoma.

Remdamasi tuo kad išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir kad nėra pagrindo jos naikinti atskirajame skunde nurodytų argumentų pagrindu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Audronė JarackaitėVytas MiliusNijolė Piškinaitė