Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, profesinio išsilavinimo, vedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini) vairuotoju, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. 2016 m. gegužės 7 d., apie 22.15 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme tyčia suspaudęs rankų kumščius ir eidamas link G. J. išsakė jai grasinančius žodžius „užmušiu, papjausiu, pasmaugsiu, padegsiu namus, gerai tau nesibaigs“, tuo sudarė pakankamą pagrindą nukentėjusiajai G. J. manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.

R. J. teisiamojo posėdžio metu kaltu prisipažino ir paaiškino, kad kaltinime nurodytos įvykio aplinkybės yra teisingos. Įvykis galėjo būti 2016 m. gegužės 7 d., apie 22.15 val. Viskas vyko (duomenys neskelbtini). Tuo adresu R. J. gyvena su šeima. Visų aplinkybių neatsimena, nes buvo girtas. 2016 m. gegužės 7 d. jis kieme pjovė žolę. Vėliau jam paskambino draugai, pasiūlė išgerti alaus prie kioskelio. Jis išėjo. Geriant su draugais pritrūko pinigų. Tą dieną kaltinamasis norėjo dar išgerti. Žmona jam nebedavė pinigų, jie susipyko. Ką jis tada prišnekėjo ir pridarė, jis neatsimena. Galėjo iš pykčio pasakyti žmonai grasinančius žodžius „užmušiu, papjausiu, pasmaugsiu, padegsiu namus, gerai tau nesibaigs“. Žmona turėjo pagrindo išsigąsti, nes jis buvo neblaivus, daug stipresnis už žmoną. Tačiau kaltinamasis nemano, kad naudojo fizinį smurtą prieš žmoną. Šio įvykio metu namuose taip pat buvo kaltinamojo dukra D. J.. Prieš pusantrų metų buvo apsižodžiavęs su žmona. Ji iškvietė policiją, bet po to jie susitaikė. Tiksliai atsiminti negali, tačiau tada, 2015 m., susibarus su žmona, lyg ir panaudojo fizinį smurtą žmonos atžvilgiu. R. J. kartais išgeria. Iki šio atvejo tokių konfliktinių situacijų nebūdavo. Žmona pyksta, kai jis išgeria, tuomet ji barasi. Jis neatsimena, ką jis sakė, kai atvyko policijos pareigūnai. Jis atsipeikėjo ligoninėje. Ankščiau jis nėra grasinęs padegti namus. Prisipažįsta, kad būdamas neblaivus nebesusivaldo, būna agresyvus. Tai būna labai retai. Jo elgesiui turėjo įtakos alkoholis. Blaivus taip nebūtų padaręs. Pripažįsta kaltinamajame akte nurodytas įvykio aplinkybes. Gailisi dėl savo elgesio. Ateityje planuoja nebevartoti alkoholio, lankyti anoniminių alkoholikų susirinkimus. Prašo neskirti bausmės susijusios su laisvės atėmimu, nes jam reikia dirbti, išlaikyti šeimą.

Motyvuojamoji dalis

Tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo užfiksuotos ir aprašytos faktinės aplinkybės įvykio vietoje (b. l. 15 - 18).

Apžiūros protokole aprašytas nukentėjusiosios G. J. pokalbis su bendrojo pagalbos centro operatoriumi (b. l. 38 - 39).

Asmens blaivumo testu R. J. 2016 m. gegužės 8 d., 00.25 val., užfiksuotas 2,47 promilių girtumas (b. l. 40).

Akistatos protokole įtariamasis R. J. patvirtino nukentėjusiosios G. J. parodymus (b. l. 51 - 52).

Įvertinęs byloje surinktus duomenis, kurie pripažįstami įrodymais, kurie vieni kitus atitinka ir papildo, tarp kurių nėra esminių prieštaravimų, teismas sprendžia, kad kaltinamojo veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, pavojingas žmogaus sveikatai ir gyvybei (BK XIX skyrius). Byloje nėra duomenų, jog nukentėjusiosios sveikatai ar gyvybei būtų kilusios sunkesnės pasekmės, už kurias baudžiamoji atsakomybė reglamentuota kituose BK skyriuose. Nusikalstami kaltinamojo veiksmai įrodyti visiškai, abejoti jo kaltumu nėra pagrindo.

Tačiau, teismo vertinimu, inkriminuota veika perkvalifikuotina iš BK 145 straipsnio 2 dalies į BK 145 straipsnio 1 dalį.

BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, teismas daro išvadą, jog įstatymų leidėjas kriminalizuodamas BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, atsižvelgiant į šio straipsnio sankcijoje numatytą vienintelę bausmės rūšį - laisvės atėmimą, laiko tai ypatingai pavojinga ir teisei priešinga veika. Tačiau įvertinus kaltinamojo R. J. bei nukentėjusiosios G. J. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, ikiteisminio tyrimo metu liudytojų A. R. bei K. V. duotus parodymus, darytina išvada, kad kaltinamojo R. J. veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu akivaizdžiai nebuvo tiek pavojingi, kad galėtų būti kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Pati nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog dėl R. J. grasinimo sudeginti namą ji neišsigando, tuo nepatikėjo, vyras niekada nėra bandęs padegti namų, nurodė, kad kai girtas vyras pritrūksta žodžių, tuomet sako „padegsiu“. Tačiau nukentėjusioji į tai rimtai nereaguoja, to nesureikšmina. Tai patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojo K. V. duoti parodymai, jog R., būdamas girtas, "nerinkdavo" žodžių, tai yra kas papuola ant liežuvio, tą ir kalbėdavo, tačiau K. V. nemanė, kad jo išsakyti grasinimai būdavo realūs. Vertinant kaltinamojo, nukentėjusiosios ir liudytojo parodymus, teismo vertinimu, veika savo pavojingumu labiau panaši į šeimos konfliktą, grasinimą nužudyti žmogų ar sutrikdyti jo sveikatą, bet ne į asmens terorizavimą.

BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. gegužės 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219/2014).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BK 145 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis – grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-12/2011, 2K-26/2010, 2K-341/2010).

Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis R. J. kaltu prisipažino. Tai patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Kaltinamojo R. J. grasinimus nukentėjusioji suprato kaip realius. Iš bylos aplinkybių matyti, kad tarp kaltinamojo R. J. ir nukentėjusiosios G. J. įvykio dieną kilo žodinis konfliktas, jie susikivirčijo, vyrais sugniaužtais kumščiais pradėjo eiti link nukentėjusiosios ir pradėjo jai grasinti. Jis sakė „primušiu, užmušiu, papjausiu, padegsiu namus, geruoju tau nesibaigs“. Vyro kumščiai buvo nukreipti į jos pusę. Tokie veiksmai parodo, kad kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia, savo veiksmus suprato, jų norėjo, siekė sukelti baimę ir paveikti nukentėjusiąją. Kaltinamojo R. J. išsakytų žodžių turinys, aplinkybės, kurioms esant tie žodžiai buvo išsakyti (R. J. buvo itin agresyviai nusiteikęs, išgėręs, tarp jo ir nukentėjusiosios įvyko žodinis konfliktas) ir grasinančio pobūdžio veiksmai rodo, kad nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą būti įbauginta, ypač turint omenyje, kad dieną prieš tai kaltinamasis nukentėjusiajai kumščiu pataikė į nosį, nors tuo atveju sužalojimas ir nebuvo padarytas. Tai, kad kaltinamojo grasinimus nukentėjusioji suprato kaip realius, parodo ir jos elgesys – pasiėmusi savo dukrą G. J. išbėgo į gatvę, bijojo grįžti į namus, kuriuose buvo kaltinamasis, ir tuojau pat paskambino policijos pareigūnams. Be to, kad kaltinamojo grasinamo pobūdžiai žodžiai nukentėjusiosios atžvilgiu gali būti realiai įgyvendinti pagrindžia ir tai, kad 2015 m. R. J. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, kuris vėliau, kaltininkui ir nukentėjusiajai G. J. susitaikius, buvo nutrauktas. Šią aplinkybę patvirtino ir pati G. J., manydama, kad kaltinamasis gali panaudoti realų fizinį smurtą jos atžvilgiu, kadangi tai jau buvo nutikę 2015 metais. Pats kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad žmona turėjo pagrindo išsigąsti, nes jis buvo neblaivus, agresyvus ir stipresnis už žmoną. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nukentėjusioji kaltinamojo veiksmus suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei, patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą, t. y. dėl grąsinimo nužudyti nustatytomis aplinkybėmis turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas jos atžvilgiu gali būti įvykdytas. Tuo tarpu dėl grasinimo padegti namus G. J. neišsigando, suprato, kad kaltinamasis to neketina daryti. Esant šioms aplinkybėms R. J. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

Kaltinamojo R. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad R. J. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 str. 1 d. 9 p.), kas, teismo vertinimu, turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Skirdamas bausmę R. J. už nusikalstamos veikos padarymą teismas atsižvelgia į veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, į kaltinamojo asmenybę, taip pat teismas atsižvelgia į tai, kad R. J. padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, R. J. nusikalto būdamas praeityje neteistas (2015 m. balandžio 8 d. R. J. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, tačiau šis ikiteisminis tyrimas kaltininkui ir nukentėjusiajai susitaikius buvo nutrauktas (b. l. 81 – 87), baustas administracine tvarka (b. l. 74 - 80), dirbantis (b. l. 72). Nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad kaltinamasis išvadas padarė, dabar labai pasikeitė. Jis pradėjo daugiau bendrauti su dukra. Jei kaltinamajam bus atminta laisvė, jis praras darbą, jie neteks pragyvenimo šaltinio. Tokių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti R. J. paskyrus baudžiamojo įstatymo straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Tokia bausmės rūšis, teismo nuomone, turi priversti jį tinkamai įvertinti savo neteisėtą elgesį ir kontroliuoti jį ateityje. Viešųjų darbų ar laisvės apribojimo bausmė šiuo atveju nebūtų tikslinga, kadangi kaltinamasis dirba tolimųjų reisų vairuotoju, jam būtina darbo reikalais išvykti į užsienį, o paskyrus šias bausmes būtų apribota kaltinamojo galimybė dirbti ir užsidirbti, išlaikyti savo šeimą. taip pat būtų sudėtinga atlikti tokio pobūdžio bausmes. Taip pat įvertinęs nusikaltimo priežastis, padarinius, eigą, trukmę, kaltinamojo asmenybę, kitas aplinkybes, teismas mano, kad tiek laisvės atėmimo bausmė, tiek areštas, kaip trumpalaikis laisvės atėmimas, nagrinėjamu atveju būtų pernelyg griežta bausmė.

Kaltinamasis buvo laikinai sulaikytas BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka nuo 2016 m. gegužės 7 d., 22.40 val., iki 2016 m. gegužės 8 d., 11.10 val. (vieną parą) (b. l. 42; 44). Šis laikino sulaikymo laikas, vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, įskaitytinas į kaltinamajam paskirtą bausmę.

R. J. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (b. l. 57 – 58).

Daiktinis įrodymas – kompaktinė plokštelė su garso įrašu, paliktina saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

R. J. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 15 MGL (564,90 Eur) dydžio baudą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 - 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaityti R. J. laikino sulaikymo laiką (1 parą) ir laikyti, kad jis yra sumokėjęs 2 MGL (75,32 Eur) dydžio baudos dalį.

Likusi baudos dalis - 489,58 Eur - turi būti sumokėta per šešis mėnesius, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

R. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, leidžiant dėl darbo išvykti išvykti iš savo gyvenamosios vietos ir iš Lietuvos Respublikos – nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Daiktinį įrodymą – kompaktinę plokštelę, palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per 20 dienų, nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.