- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-03
- Bylos Nr.
- I-2287-331/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- A. K., A. Z., uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus monolitas plius“, uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės studija“
- Atsakovas
- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai
- Advokatai
- Audrius Kairevičius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovui Vygaudui Čekanauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. Z., A. K., uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus monolitas plius“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės studija“ (ankstesnis pavadinimas - A. K. architektūros studija) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. Z., A. K., uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus monolitas plius“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės studija“ (ankstesnis pavadinimas - A. K. architektūros studija) skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai dėl akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. balandžio 22 d. aktą Nr. KPD-RM-691, kuriuo nutarta, kad nekilnojamajai kultūros vertybei Gudulinės šventvietei, vadinamai Kukaveičiu, esančiai Pociūnų kaime, Jauniūnų seniūnijoje, Širvintų rajone, reikalinga teisinė apsauga.
Pareiškėjai nurodė, kad Širvintų rajono savivaldybė 2007 m. kovo 27 d. patvirtino teritorijos prie automagistralės Vilnius - Panevėžys, Širvintų rajone specialųjį planą ir leido rengti specialiuosius ir detaliuosius planus, kuriuose bus numatomas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas į kitos paskirties žemę. Yra pradėtas rengti atitinkamas detalusis planas, kuriame numatytas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas į kitą paskirtį (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorija). Širvintų rajono savivaldybės administracija 2008 m. vasario 20 d. išdavė planavimo sąlygų sąvadą detaliojo planavimo dokumentams rengti, kurio sudėtinė dalis yra Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio parengtos planavimo sąlygos. Tačiau 2008 m. lapkričio 18 d. pareiškėjai, gavę nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašą dėl savo valdomų sklypų, sužinojo, kad sklypai yra įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Pareiškėjai nurodė, kad, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai (toliau - ir Vertinimo taryba) priėmus ginčijamą 2008 m. balandžio 22 d. aktą, buvo nepagrįstai suvaržytos jų teisės ir galimybės parengti detalųjį planą bei pakeisti žemės tikslinę paskirtį. Kaip matyti iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2008 m. vasario 11 d. planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti Gudulinės šventvietės teritorijos ribų plano ir ginčijamu aktu nustatytų ribų, kultūros vertybės ribos, nenurodant motyvų, buvo išplėstos. Ginčijamame akte nėra nurodyta jokių patikimų kultūros vertybės atskleidimui reikšmingų duomenų.
Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba su pareiškėjų skundu nesutiko.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad 2008 m. balandžio 22 d. posėdyje dalyvavę Vertinimo tarybos nariai vieningai pasisakė dėl to, jog Gudulinės šventvietė, vadinama Kukaveičiu, būtų įrašyta į Kultūros vertybių registrą. Vertinimo tarybos apibrėžtos Gudulinės šventvietės teritorijos ribos yra pagrįstos istorine, objektą lokalizuojančia informacija.
Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos su pareiškėjų skundu taip pat nesutiko.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad Gudulinės šventvietės, vadinamos Kukaveičiu, esančios Pociūnų kaime, Jauniūnų seniūnijoje, Širvintų rajone, apibrėžtų teritorijos ribų plane nurodytas teritorijos plotas sudaro 39,88 ha. Pagal planą bei nekilnojamojo turto registro duomenis, į šią teritoriją patenka dešimt privačių žemės sklypų. Du iš minėtų sklypų priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise pareiškėjams. Teismas nurodė, kad byloje skundžiamu Vertinimo tarybos sprendimu Gudulinės šventvietė, vadinama Kukaveičiu, buvo pripažinta nekilnojamąja kultūros vertybe, kaip pavienis kultūros paveldo objektas, turintis mitologinę, istorinę, unikalią reikšmę. Už tokį sprendimą balsavo visi 2009 m. balandžio 22 d. posėdyje dalyvavę Vertinimo tarybos nariai. Bylos medžiaga patvirtina, kad minėta vietovė yra susijusi su svarbiais valstybei istorijos įvykiais ir asmenybėmis. Gudulinės šventvietėje buvo iškilmingai sudeginti 1377 metais mirusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo palaikai. Atsakovas skundžiamame sprendime yra nurodęs ir daug kitų svarbių ginčo kultūros paveldo vietovės vertingų savybių, taip pat yra aiškiai apibrėžtos ginčo vietovės teritorijos ribos, jos pagrįstos istorine, objektą lokalizuojančia informacija. Teismas nurodė, kad Vertinimo tarybos narių išreikštas ginčo vietovės savybių vertinimas yra pagrįstas jų pačių, kaip specialistų, nuomone bei akte nurodytų mokslinės ir specialiosios literatūros šaltinių duomenimis. Tokio vertinimo pagrįstumą patvirtino teismo posėdyje dalyvavę Vertinimo tarybos pirmininkas E. I. ir humanitarinių mokslų daktaras V. V. Pareiškėjų argumentai dėl kultūros vertybės atskleidimui reikšmingų duomenų nepakankamumo ar nepatikimumo atmestini. Teismas nurodė, kad pareiškėjų atstovas teismo posėdyje iš dalies sutiko su atsakovo argumentais, tačiau nesutiko su ginčo vietovei priskirto 39,88 ha ploto dydžiu. Tačiau kultūros paveldo objektui turi būti nustatytas didesnis plotas, siekiant užtikrinti jo tinkamą naudojimą pagal paskirtį. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnis apibrėžia kultūros paveldo vietovės teritoriją kaip kultūros paveldo vietovės užimamą ir jai naudoti reikalingą žemės sklypą ar kitą plotą, kuriam nustatomi paveldosaugos reikalavimai. Ginčijamu sprendimu atsakovas apibrėžė Gudulinės šventvietės teritoriją, įvertindamas jos visuomeninę, kultūrinę paskirtį. Teismas nurodė, kad kultūros paveldo objektas, atitinkantis įstatyminius kriterijus, gali būti pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise jis priklauso. Tai reiškia, kad įstatymas numato teisėto objekto savininko ar valdytojo teisių suvaržymo, objektą pripažinus saugotina kultūros vertybe, galimybę. Objekto pripažinimas saugotina kultūros vertybe netrukdo pareiškėjams naudoti savo žemės sklypų pagal paskirtį, nes ji nėra pakeista. Pareiškėjai nepateikė teismui paaiškinimų, kokius konkrečius verslo planus ir su tuo susijusius teisėtus lūkesčius dėl ginčo objekto jie turi. Bylos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad, priimant byloje ginčijamą sprendimą, buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Teismas nurodė, kad byloje ginčijamas sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Panaikinti šį sprendimą nėra pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesigilino į Vertinimo tarybos pateiktus įrodymus ir jų nevertino, o tik konstatavo, kad jie yra pakankami. Pareiškėjai nurodo, kad jie Vertinimo tarybos aktą pirmiausia ginčija dėl to, jog jis yra nemotyvuotas. Šiame akte nepateikiami jokie paaiškinimai, kodėl Gudulinės šventvietės teritorijos ribos buvo pakeistos, o jame nurodytų šaltinių ir literatūros, kuriais remiantis nustatytos ginčo teritorijos ribos, išsamumas ir teisingumas kelia rimtų abejonių. Vertinimo taryba, nustatydama Gudulinės šventvietės vertingųjų savybių reikšmingumą bei apibrėždama šios kultūros vertybės teritorijos ribas, iš esmės rėmėsi V. V. 2007 m. gruodžio mėnesio raštu dėl Kukaveičio lokalizacijos, nors šis raštas nėra ir negali būti tinkama kultūros vertybės atskleidimo medžiaga. Šis raštas neatitinka dokumentams keliamų valstybinės lietuvių kalbos reikalavimų, nes jame pateikti aprašymai lenkų kalba. Šiame rašte išdėstytos išvados dėl Kukaveičio teritorijos yra dviprasmiškos, pagrįstos spėliojimais ir prielaidomis. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tik į Vertinimo tarybos pateiktus įrodymus ir visiškai netyrė bei nevertino pareiškėjų pateiktų rašytinių įrodymų. Pareiškėjai nurodo, kad jie buvo pateikę teismui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2009 m. liepos 23 d. raštą, kuriuo pripažįstama, kad Gudulinės šventvietė yra laikoma tik spėjama Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo palaikų sudeginimo vieta. Šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino ir Vertinimo tarybos atstovas. Vadinasi, esant tik atitinkamiems spėjimams, yra būtina atlikti išsamius archeologinius tyrimus, o šiuo metu nėra jokio pagrindo tikslių ginčo teritorijos ribų nustatymui. Pareiškėjai nurodo, kad jie pateikė pirmosios instancijos teismui Vilniaus Gedimino technikos universiteto geodezijos specialistų 2009 m. gegužės 15 d. išvadą, kurioje teigiama, jog pagal ginčijamame Vertinimo tarybos akte nurodytus šaltinius yra neįmanoma nustatyti Gudulinės šventvietės teritorijos ribų padėties valstybinėje koordinačių sistemoje. Pirmosios instancijos teismas šio įrodymo nevertino. Pareiškėjai nurodo, kad šiuo atveju kyla klausimas, ar Vertinimo tarybos akte nurodyti šaltiniai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, gali būti laikomi tinkamais įrodymais dėl kultūros paveldo objekto teritorijos ribų. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikia atlikti istorinius bei fizinius tyrimus ir tik remiantis šių tyrimų duomenimis yra nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas bei apibrėžiamos teritorijų ribos. Pareiškėjai nurodo, kad jų atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje sutiko ne su atsakovo argumentais, o su tuo, kad yra žinoma istorinė aplinkybė, jog 1377 metais mirusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo palaikai buvo sudeginti. Tuo tarpu šioje byloje kilęs ginčas yra ne dėl objekto kvalifikavimo pagal istorinę, mitologinę ar unikalią reikšmę, o dėl nepagrįsto kultūros vertybės teritorijos ribų nustatymo. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė, kas yra kultūros paveldo vertybės teritorija, o kas yra teritorija, reikalinga kultūros paveldo vertybei naudoti. Vertinimo taryba ginčijamu aktu nustatė pačią kultūros paveldo vertybę ir jos teritorijos ribas, o ne teritoriją, skirtą kultūros paveldo vertybei naudoti. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo tai, jog pareiškėjams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai buvo įregistruoti nekilnojamojo turto registre be jokių apribojimų; jog ginčo teritorijai galioja Širvintų rajono savivaldybės patvirtintas teritorijos prie automagistralės Vilnius - Panevėžys, Širvintų rajone specialusis planas, pagal kurį leista rengti urbanizuotos plėtros arealuose inžinerinės infrastruktūros specialiuosius ir detaliuosius planus, kuriuose bus numatomas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas; jog Vertinimo tarybos akto priėmimo metu pagal minėtą specialųjį planą, 2007 m. lapkričio 13 d. trišalę tyrinėjimo ir projektavimo darbų sutartį ir 2008 m. vasario 20 d. išduotą planavimo sąlygų sąvadą detaliojo planavimo dokumentams rengti pareiškėjai buvo pradėję rengti apie 50 ha teritorijos Pociūnų kaime, Jauniūnų seniūnijoje, Širvintų rajone detalųjį planą; jog, Vertinimo tarybai priėmus ginčijamą aktą ir neteisėtai nustačius Gudulinės šventvietės teritorijos ribas, buvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjų, kaip savininkų, teisės ir galimybės vystyti žemės sklypus, pakeičiant jų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad Vertinimo tarybos sprendimas apibrėžti Gudulinės šventvietės teritorijos ribas yra pagrįstas istorine, objektą lokalizuojančia informacija. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į humanitarinių mokslų daktaro V. V. pateiktus svarbius aprašymus, kurie paremti abejonių nekeliančia XVI - XVIII amžių informacija. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjų priekaištas, jog V. V. raštas neatitinka dokumentams keliamų valstybinės lietuvių kalbos reikalavimų, yra nekorektiškas. Šaltiniai yra pateikiami originalo kalba, o XVI amžiuje rašytinė lietuvių kalba nebuvo paplitusi. Tačiau V. V. savo pažymoje lietuviškai susumavo cituotus duomenis.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad Gudulinės šventvietės teritorijos ribų apibrėžimas yra pagrįstas istorine objektą lokalizuojančia ir abejonių nekeliančia informacija. Vertinimo taryba pagrįstai ir motyvuotai apibrėžė Gudulinės šventvietės teritorijos ribas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino visus byloje esančius įrodymus ir dėl jų pasisakė savo sprendime.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pagrindiniai nagrinėjamoje byloje keliami klausimai yra tai, ar buvo pakankamas pagrindas Vertinimo tarybos 2008 m. balandžio 22 d. aktu Nr. KPD-RM-691 pripažinti, jog akte įvardintai šventvietei, esančiai Pociūnų kaime, Jauniūnų seniūnijoje, Širvintų rajone, reikalinga teisinė apsauga, bei ar tinkamai šiuo aktu buvo nustatytos jame nurodytos nekilnojamosios kultūros vertybės (šventvietės) teritorijos ribos. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą ir pripažindamas 2008 m. balandžio 22 d. aktą Nr. KPD-RM-691 teisėtu bei pagrįstu, iš esmės pasitikėjo Vertinimo tarybos pateikta medžiaga bei dviejų šios tarybos narių teismo posėdyje pateiktais paaiškinimais. Teismas detaliau byloje pateiktos medžiagos netyrė ir iš esmės pateikė tik bendro pobūdžio pateiktos medžiagos vertinimą. Toks faktinių duomenų tyrimas ir vertinimas negali būti laikomas pakankamu.
Kaip galima suprasti iš atsakovų šioje byloje išreikštos pozicijos, esminę reikšmę, nustatant 2008 m. balandžio 22 d. akte Nr. KPD-RM-691 nurodytos vietos vertingumą, turi tai, kad šioje vietoje buvo iškilmingai sudeginti 1377 metais mirusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo palaikai. Šią aplinkybę akcentavo ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančio Vertinimo tarybos 2008 m. balandžio 22 d. posėdžio protokolo išrašo, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2009 m. liepos 23 d. rašto Nr. (1.29)2-2024 bei Vertinimo tarybos nario V. V. paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (t. I, b. l. 171, t. II, b. l. 54, 71), yra tik spėjama ar manoma, kad 2008 m. balandžio 22 d. akte Nr. KPD-RM-691 nurodytoje vietoje buvo iškilmingai sudeginti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo palaikai. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino ir savo sprendime dėl jų nepasisakė. Be to, tai, jog Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo palaikų sudeginimo ir palaidojimo vietos nustatymo problema vis dar priklauso istorijos mokslo hipotezių, prielaidų ir diskusijų sričiai, yra nurodyta ir apeliacinės instancijos teismui pateiktame Lietuvos istorijos instituto 2010 m. birželio 16 d. rašte Nr. 59.217.
Taip pat pirmosios instancijos teismas, vertindamas kultūros vertybe pripažintos ginčo vietos ribų nustatymą, apsiribojo tik bendru pritarimu Vertinimo tarybos pozicijai ir tokios pozicijos pailiustravimu atskirais teiginiais, perrašytais iš Vertinimo tarybos pateiktoje medžiagoje išdėstyto istorinių šaltinių vertinimo. Kodėl turi būti nustatytos būtent tokios konkrečios ginčo vietos ribos, kokias nustatė Vertinimo taryba, ir ar tikrai toks ribų nustatymas yra pagrįstas pakankamais duomenimis, pirmosios instancijos teismas detaliau neanalizavo.
Taigi pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, dėl ko skundžiamas šio teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu. Todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog šios bylos faktinių aplinkybių analizė yra susijusi su specialiomis žiniomis. Todėl, iš naujo nagrinėdamas šią bylą, pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti klausimą, ar nėra pagrindo šioje byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 61, 62 straipsniuose numatyta tvarka pasitelkti atitinkamos srities specialistą ar ekspertą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.