- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-09
- Bylos Nr.
- 2S-291-210/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Kursevičius
- Atsakovas
- D. M.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Kursevičius
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. M. atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-49-237/2017, kuria atsisakė priimti pareiškėjo prašymą pakeisti laikinąją apsaugos priemonę kita.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Atsakovas D. M., remdamasis CPK 148 str. 1 dalimi, kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydamas pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartimi jam taikytas laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-1762-237/2016 kitomis apsaugos priemonėmis, ir laikiną išlaikymą vaikams A. ir A., atsižvelgiant į pasikeitusias faktines šeimos gyvenimo aplinkybes, ir laikiną išlaikymą kiekvienam vaikui nustatyti po 100 Eur. per mėnesį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Raseinių rajono apylinkės teismas 2017 m. sausio 18 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo D. M. prašymą CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
3. Raseinių rajono apylinkės teismo nutartyje konstatuota, jog 2016 m. spalio 27 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. iš atsakovo D. M. priteistas laikinas išlaikymas A. M. ir A. M. periodinėmis po 200 Eur dydžio išmokomis kas mėnesį kiekvienam nuo 2016 m. spalio 26 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo. Atsakovas nesutikdamas su priteisto laikino išlaikymo dydžiu minėtą nutartį skundė aukštesnės instancijos teismui, prašydamas sumažinti priteistą laikiną išlaikymą iki 80 Eur. kiekvienam vaikui. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gruodžio 12 d. nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir paliko nepakeistą Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį, nutartis įsiteisėjusi. Atsižvelgdamas į tai, kad yra įsiteisėjusi teismo nutartis, priimta tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, prašymą Raseinių rajono apylinkės teismas atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
4. Atskiruoju skundu atsakovas D. M. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartį, prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones priimti, jį nagrinėti ir tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
4.1. Apelianto teigimu, teismui skyrus šešių mėnesių terminą susitaikyti, pasikeitė ir bendravimo su vaikais tvarka. Su tėvu nuolatos gyvena sūnus D. ir jis visiškai išlaikomas, vaikai A. ir A. savaitgaliais nuo penktadienio iki sekmadienio vakaro, taip pat būna pas atsakovą. Todėl laikinoji apsaugos priemonė – išlaikymas vaikams A. ir A. kiekvienam po 200 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis – tampa aiškiai netikslinga, nes vaikai yra išlaikomi tėvo. Prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. skirti išlaikymą dvyniams po 100 Eur kas mėnesį teismas nėra nagrinėjęs, todėl skundžiama nutartis, kuria atsisakyta priimti prašymą jo nenagrinėjus dėl laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita, yra nepagrįsta.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė V. M. prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Atsakovas, prašydamas sumažinti laikino išlaikymo dydį, kelia tą patį klausimą, kuris pagal atsakovo atskirąjį skundą buvo išspręstas Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartimi. Vaikų gyvenamoji vieta yra nepasikeitusi, vaikai nuolat gyvena su ieškove, o pas atsakovą lankosi savaitgaliais, ir tai ne kiekvieną. Viešnagės pas tėvą metu vaikai gauna tik maitinimą, todėl nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad jis vaikus visiškai išlaiko. Atsakovas nemoka vaikams priteisto laikino išlaikymo, todėl kreiptasi į antstolę dėl priverstinio išieškojimo. Atsakovas vaikams išlaikymą moka savo nuožiūra ir tik tiek, kiek, jo manymu, yra reikalinga.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Nagrinėjamos apeliacijos dalykas yra teismo nutarties, kuria CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu atsisakyta priimti atsakovo prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, taip pat CPK 137 straipsnio taikymo ribos ir CPK 144, 145 str., bei 148 straipsnio normų aiškinimas, taikymas bei galima konkurencija.
7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad atsakovas, prašydamas pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones iš esmės siekia sumažinti laikino išlaikymo dydį, t. y. kelia tą patį klausimą, kuris pagal atsakovo atskirąjį skundą jau buvo galutinai išspręstas Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartimi, atsisakė priimti ir nagrinėti prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones.
8. Atskirasis skundas grindžiamas esminiu argumentu, kad prašymo pakeisti laikiną išlaikymą vaikams skiriant po 100 Eur teismas nėra nagrinėjęs, todėl skundžiama nutartis, kuria atsisakyta priimti prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo, yra nepagrįsta. Tokia apelianto pozicija reikalauja detalesnio nagrinėjimo ir teisės normų aiškinimo, siekiant esminių proceso tikslų – priimto sprendimo aiškumo ir pagrįstumo, neapsiribojant vien formaliu teismo pozicijos pateikimu. Teismas, dėl šioje nutartyje nurodomų aplinkybių ir teisinių argumentų nesutinka su pirmosios instancijos sprendimu nepriimti ir nenagrinėti atsakovo prašymo.
9. CPK 148 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Įstatymo leidėjas, nustatydamas dalyvaujantiems procese asmenims tokią teisę iš esmės siekė keleto esminių principų civiliniame procese t. y. proceso dalyvių teisių ir pareigų balanso užtikrinimo bei proporcingumo principo įgyvendinimo, kartu pripažindamas, ir deklaruodamas, jog civiliniai teisiniai santykiai turėdami tam tikrą pastovumą iš principo šalių valia gali kisti, o teismas privalo į tai reaguoti. Štai pačioje teisės normoje – CPK 148 straipsnyje įstatymo leidėjo suformuluota nuostata, jog bet kurioje teisminio proceso stadijoje gali atsirasti poreikis pakeisti nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, ir netgi ir pakeičiant vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, negali būti paneigtas principas, jog ši apsaugos priemonė turi užtikrinti galimą ieškinio reikalavimo tinkamą įvykdymą priėmus galutinį teismo sprendimą. Kita vertus, jeigu teismas mano, jog laikinoji apsaugos priemonė tampa nebereikalinga, ją gali ne tik pakeisti kita, bet ir panaikinti apskritai. Atskirais atvejais netgi savo iniciatyva.
10. Teismas pažymi, jog santykiai dėl priteisto išlaikymo dydžio yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms ar sąlygoms, kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo, arba laikinosios apsaugos priemonės panaikinimo. Kartu, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pagal CK 3.201 straipsnio, reglamentuojančio išlaikymo dydžio ir formos pakeitimą, nuostatas pagrindas išlaikymo dydžiui pakeisti yra iš esmės pasikeitę vaiko (vaikų) poreikiai ir pasikeitusi šalių turtinė ar faktinė padėtis vaikų atžvilgiu. Atsakovo pateiktas prašymas pakeisti teismo priteistą laikino išlaikymo dydį iš esmės nėra grindžiamas pasikeitusiais vaikų poreikiais ar pasikeitusia tėvo turtine padėtimi, tačiau argumentuojamas pasikeitusia šalių bendravimo su vaikais, papildomu prisidėjimu prie vaikų išlaikymo padėtimi. Tačiau įrodymų į bylą, apart atsakovo paaiškinimus nebuvo teikta. Nepaisant to ši aplinkybė neatleidžia teismo nuo pareigos tokio prašymo svarstyti ir priimti dėl jo procesinį sprendimą.
10. Byloje nustatyta, kad Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. iš atsakovo D. M. priteistas laikinas išlaikymas A. M. ir A. M. periodinėmis po 200 Eur dydžio išmokomis kas mėnesį kiekvienam nuo 2016 m. spalio 26 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo. Atsakovas, nesutikdamas su priteisto laikino išlaikymo dydžiu, Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį skundė, prašydamas sumažinti priteistą laikiną išlaikymą iki 80 Eur. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko nepakeistas. Atsakovas netrukus po nutarties priėmimo, 2017-01-16 pateikė teismui prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo - išlaikymo dydžio pakeitimo, prašydamas laikiną apsaugos priemonę – išlaikymą po 200 Eur. kas mėnesį pakeiti kita - po 100 Eur,. Pirmosios instancijos teismas atsisakė šį prašymą priimti ir nagrinėti, traktuodamas jį kaip pakartotiną. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atsakovas iš esmės kelia tą patį klausimą – teismo priteisto laikino išlaikymo dydžio sumažinimą. Šiuo atveju tam tikros sąsajos įžvelgiamos, tačiau nesutiktina, jog reikalavimai visiškai tapatūs, todėl teismas neturėjo pagrindo jų nenagrinėti. Šiame kontekste primintina, jog CPK 148 straipsnis numato galimybę netgi panaikinti laikinąją apsaugos priemonę, nustatęs, jog ji tapo nereikalinga, arba iš esmės pasikeitė aplinkybės taip, kad anksčiau paskirtoji – pažeidžia kitos šalies teises ir yra akivaizdžiai neproporcinga.
11. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad teismas atsisako priimti procesinį dokumentą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas priimtas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Minėta, kad CPK 148 str. reguliavimo dalykas yra skirtingas nuo CPK 144, 145 str. reguliavimo dalyko, nors turi sąsajų atskirais atvejais panašumų, tačiau nėra tapatūs. Kita vertus skiriasi ir klausimų pagal šias teisės normas sprendimo procedūra. Todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šioje nutartyje nurodytų argumentų daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl sprendžia jog atskirojo skundo argumentai sudaro teisinį pagrindą panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį. Kartu nurodo, jog byloje esantieji įrodymai ir aplinkybės sudaro pagrindą klausimą (prašymą) išspręsti iš esmės, bylos negrąžinant į pirmosios instancijos teismą, nes visos aplinkybės ir įrodymai, reikalingi jo išsprendimui byloje yra.
12. Minėta, jog CPK 148 str. dispozicijoje nurodoma, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo kita klausimą, teismas turi pareigą apie gautą prašymą informuoti kitą šalį ir suteikti galimybę kitai šaliai būti išklausytai, t. y. dėl tokio prašymo pasiūlyti pateikti prieštaravimus, bei jiems pateikti suteikti pakankamai laiko. Šioje byloje šalys, teikdamos atskirąjį skundą ir atsiliepimą į atskirąjį skundą pasinaudojo teise būti išklausytiems, todėl dėl šio procesinio pažeidimo pagrindas grąžinti bylą (prašymą) nagrinėti iš naujo yra išnykęs.
13. Jau minėta, jog atsakovas D. M., teikdamas prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita, turėjo pareigą savo argumentus pagrįsti įrodymais, tačiau jų nepagrindė ir neįrodė. Todėl prašymas, dėl pareiškėjo nurodytų argumentų, nepagrindus prašymo įrodymais ar kitomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, negali būti tenkinamas.
14. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis naikintina ir prašymas išsprendžiamas iš esmės. Atsakovo D. M. prašymas pakeisti 2016-10-27 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis atmesti.
Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartį panaikinti, o atsakovo D. M. prašymą dėl 2016-10-27 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo kitomis laikinosiomis priemonėmis netenkinti.